a²+b²=c²

Prisimenat? Formulę ar prisimenat? O teoremą? Jei ne, primenu, tai – Pitagoro teorema ir sugalvojo ją dėdė Pitogoras, mindęs graikišką salą Samos maždaug prieš du su puse tūkstančio metų.

– Įžambinė kvadratu lygi statinių kvadratų sumai, – porino klasės auklėtoja, mūsų matematikos mokytoja.

Sugalvojo jis ne tik savo garsiąją teoremą, kurią visi mokėmės mokykloje. Jis buvo ir filosofas, kurio darbai vėliau įtakojo Aristotelį bei Platoną. Atrado ir aprašė pirmuosius taisyklingus briaunainius, proporcijų teoriją, suskirstė Žemę į penkias klimato zonas, Žemės sferiškumą ir daug kitų, įdomių dalykų. Pripažinkit, žinojot tik garsiąją teoremą, o kur jis gimė ir gyveno, tikrai nežinojot. Mes irgi nežinojom. O žinote, kad pasak pavydolių, Pitagoro teorema buvo žinoma babiloniečiams ir indėnams amžiais anksčiau už Pitagorą. Tiesa, pavydoliai pripažįsta, jog Pitagoras pirmas pristatė ir įrodė teoremą graikams.

Su Pitagoru, Hera mes dar susitiksim. Susitiksim ir su tironu Polikratu, inžinieriumi Eupalinu ir jo kūriniais, bizantiečiais, Otomano imperija ir dar daug ko – laikykitės kėdėse.

Taigi – Samos. Sala Egėjo jūroje maždaug 2 km nuo Turkijos. Sala, kurioje gimė deivė Hera, santuokos ir ištikimybės sergėtoja, pavydi ir kerštinga Olimpo valdovo Dzeuso žmona. Rašau pirmas eilutes ir pats sau pavydžiu. Sala gana laukinė, jei lyginti su kitomis Graikijos salomis pagal šiuolaikinius kanonus, t.y. google su savo street view čia dar nebuvo – negalėjau pasiruošti kelionei, bet nuo to tik dar įdomiau ir pačiam sau pavydžiau.

Kelionę pirkom gana spontaniškai ir iš nevilties. Planavom atostogas atmestinai, t.y. visai neplanavom. Keičiam vaikams mokyklą ir taip jau išėjo, kad senoje mokslo metai prasideda savaite anksčiau, nei naujoje. Pradėti naujus mokslo metus senoje mokykloje prasmės nedaug, todėl nutarėme kur nors išvažiuoti.

– Į Daniją dumsim ar Norvegiją, jei nieko kito nerasim.

Neradom, bet į Daniją jokio noro važiuot nebuvo. Pradėjom žiūrėt keliones į pietus.

– Geros kainos, bet dar laukiam.

Perlaukėm. Kainos pakilo ir teko griebti tai, kas buvo. O buvo visko. Apsistojom ties Samos. Beveik desperatiškai užsakiau kelionę ir tik tada pradėjau dairytis po automobilių nuomas. Pigiausiai radau kažkokį gaidį už 450 eurų savaitei. Va čia tai kainos. Dar nebuvo taip. Net Turkijoj buvo pigiau. Patys kalti, reikėjo anksčiau kelionę pirkti. Vienok radau per mūsų kelionių agentūrą smarkiai pigiau. Tačiau ir ten su nuotykiais. Pasirodo, auto turi pasiimti ir priduoti toje pat vietoje – mums aktualu oro uoste, tik viskas vykti turi vakare. Kaip pasiimti auto vakare, kai mes atskrendam ryte? Nežinau ir aš. O atiduoti kaip? Niekas neaišku. Po ilgų susirašinėjimų su agentūra vis vien tiesos neradau. Užsakiau transferį, o auto lyg ir lauks mūsų viešbutyje. Ai, bala nematė. Nesinervuoju. Kelionių agentūra pinigus paėmė, tai ir auto pristatymas yra jų galvos skausmas dabar. Svarbiausia, kad atidirbę visą vasarą esam pavargę, kaip šunys, bet vežamės gerą nuotaiką ir kreditines korteles. Visa kita – vietoj spręsim.

Skrydis 6 ryto, todėl miego nedaug. Tik užmerkiau akį, kai tas velnio išmislas pradėjo žadint. Bet šiandien keltis lengva, nors ir keturiom valandom per anksti. Toliau viskas be didelių nuotykių, kaip jau įprasta skandinavams.

Smagu keliauti Europoje – 3 valandos ir tu vietoje. Dar valanda ir tu viešbutyje.

Šį kartą apsistojome Villa Eleonas. Atskiros vilos su privačiais baseinais ir vaizdu į jūrą. Gavom vieną iš esančių aukščiausiai ant kalvos šlaito – vaizdas tikrai nuostabus. Aš irgi, kaip koks Pitagoras, sukurčiau čia teoremą ir net ne vieną. Inspiring, kaip sako jankiai.

Tiesa, oro uoste pas agentūros atstovę paklausiau, kaip ten mūsų auto. Užsirašė telefono numerį ir žadėjo paskambinti. Vadinasi auto nėra. Ieva nervuojasi, kaip dabar mums iš bado nenumirti, varge vargeli. Kaip be vandens išbūti. Kaip dabar į parduotuvę nueiti, iki jos visas kilometras. Žemyn į pakalnę, bet atgal reiktų lipt į kalną. Varge, varge. Neturiu pasirinkimo, einu. Šeimos maitintojo rolė nėra lengva. Parėjau, nors ir tikrai karšta lipt į kalną.

Tuo tarpu paskambino agentūra dėl auto. Nėra auto. Kažkokia klaida sistemoje, nėra mano rezervacijos, info iki jų neatėjo, bla bla.

– Ką daryt, sakau?
– Mes tau atvešim mašiną pirmadienį ryte.
– Neeee, – rėkia Ieva, kokį dar pirmadienį.
– Mums reikia dabar.

– Apgavo, vagys ir banditai.
– Gerai, – sakau, vežkit pirmadienį.
– Mūsų vaikai alkani, – rėkia.
– Iš bado mes mirsim.
– Tegul taksi mums siunčia.
– Mes tau už dvi dienas kompensuosim.
– OK, – sakau.
– Ką tu padarei, kodėl tu sutikai, kaip mes dabar gyvensim?
– Padariau, ką galėjau esamom sąlygom, – sakau.
– Tau visi lipa ant galvos visada…

Mergaitė iš agentūros atskambino vėl. Pasirodo gali pristatyti auto jau rytoj ryte, o moralinius nuostolius kompensuos finansiškai į sąskaitą.

– Vis tiek blogai ir vis tiek tau visi lipa ant galvos…

Moterys… Tačiau matau, kad nuotaika pagerėjo.

Nieko daugiau neveikia, tik maudomės, valgom bei geriam maitintojo parneštas gėrybes. Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad geriamos gėrybės buvo užsakytos prieš kelionę ir įteiktos maitintojui lėktuve. Atvykę šaldytuve radome po butelį vyno bei vandens.

Rašyti dar garantuotai tingėsiu, tai iki tada.

I

Miegojau gerai, kol importinis vynas veikė, o kai nustojo, pradėjau budinėti. Nežinia ko. Gal, kad buvo šalta. Bent jau žmona tai konstatavo, mat kondicionierius įjungtas. Išjungiau ir vis tiek tas pats miegas, tik karšta pasidarė. Tada atsigrūdo prielipa Tomas, teko man išsikraustyt pas Carro. Savo noru išsikrausčiau, nes ir taip karšta. Carro iš mano kaimo – jai nepatinka, kai kas nors prie jos liečiasi, taigi miegojom abu toli vienas nuo kito vėsiai iki pat aštuonių.

Ilgiau miegot sunku, o ir nusikaltimas būtų. Lekiam laiptais žemyn į kavos kvapą. Ieva jau verda, duok dieve jai sveikatos ir ilgų metų. Lyg ir daugoka to importinio itališko vyno buvo vakar. Dar pamenu, kad ragavau metaxos, bet nepamenu skonio. Šiandien reikės paragaut. Negalvokit, kad čia kažkoks alkoholikų susirinkimas. Vynas – ne alkoholis. Metaxa – irgi ne.

Pusryčiams mylimos žmonos suvynioti karšti sumuštiniai su kava. Terasoje su tokiu vaizdu į Egėjo jūrą ir baseinu, kaip mūsų, bet kas skanu. O ir yra skanu. Kaimynų katinams tik paduok. Nebrokija nieko, net sausos duonos.  Nes nežino, ar rytoj gaus. Tiesa, šiandien ryte atėjo „ondis“ – blogietis, pasak vaikų. Toks be ausies ir su viena išdrėksta, todėl kitokios spalvos, akimi. O vakar buvo atėjęs „godis“ – gerietis, pasak vaikų. Visas cielas, be žaizdų.

– O tai gal tas jūsų „godis“ ir nuskriaudė „ondį“, nepagalvojot?
– Neeee, negali būti. „Godis“ yra geras, iš akių matosi. Tu esi „ondis“, kad jį įmetei į baseiną vakar.

Įmečiau, prisipažįstu. Ir gaila katinėlio buvo. Bet tuo metu labai juokinga. Atleis gal „godis“ ir ateis dar. Kitaip vaikai man neatleis.

Bijot vilko, neikit į mišką. Zuja apie galvas rudos, didelės, širšės geltonom uodegom. Vaikai nebijo, bet nejauku. Net pagūglinau, kas tokie, šitie Dzeuso padarėliai. Širšės, kaip širšės. Netrukdyk ir tavęs netrukdys, o jei prispausi ar sunervuosi, gali ir įkąst. Tada reikia tept kuo nors rūgščiu, citrinos sultimis ar actu. Tikėsimės neteks.

Apie devynias pradėjau kuistis žemyn, turi auto atvaryt.

– Taigi paskambins, ko čia nervuojies, – sako Ieva.

O man pasakyta devintą, reiškia reikia eit. Bet nenoriu pasirodyt, kad „vis vien man visi lipa ant galvos“, neinu. Einu po devynių dešimt. Ir randu tetą beskambinančią kažkam.

– Tu tas? – klausia.
– Tas, – sakau.
– Važiuojam į kontorą sutarties rašyt.

Važiuojam. Kontora šalia, miestelyje.

– Jums turėjo pristatyt vakar auto?
– Turėjo užvakar vakare, bet jų sistema pakibo ir užsakymas neatėjo iš Stokholmo.
– O tau reikės vaikiškos kėdės?
– Ne, mes turim savo.
– Aaa, šiaip mes viską nuomojam.
– I know. Kai turim vietos bagaže, pasiimam savo.
– O kiek tu vaikų turi.
– Oi, kaip smagu. O kiek jiems metų?
– 6 ir 9.
– Oi, kaip smagu.
– O tu?
– Aš tai keturis.
– Kiek metų?
– Vyriausiai 16, o jauniausiam 6.
– Ooo, tai tu turi ką veikti visą laiką.
– Aha, o ypač mano mama. Ji juos gano. Kokia šiandien diena, sekmadienis?
– Aš pamečiau skaičių, nes neturiu išeiginių. Bet nors darbą turiu, ne visi Graikijoje tuo gali pasigirt.
– Aha, darbas – labai svarbu.
– Man reikės tavo kreditinės, teisių ir rezervacijos patvirtimo, jei turi. Jei ne, ne bėda.

Taip ir atvažiavom iki jos ofiso ir po keturių minučių jau žvanginau silver/brown (taip parašyta) Hyundai I30 raktu kišenėje.

Chebra namie pradėjo nerimauti. Mat išėjau lyg tik patikrinti, o pasak Ievos auto turėjo atvaryti „kokią antrą, nes čia Graikija“. Grįžus man susimetėm maudynių reikalus ir išlėkėm visai netoli, į Kaladakia paplūdimį. Paplūdimys šiaip vienas iš daugelio, bet ypatingas tuo, jog kairiau galima rasti grotą, kurią galima pasiekti kojomis arba plaukte. Grotos prieš kelionę ieškojau keletą dienų, kol supratau, kur ji ir kaip ją rasti. Jei norite ten patekti, važiuokite į Kaladakia beach. Keliukas žemyn, kaip ir visi čia, siauras. Norint prasilenkti, tenka vienam pasitraukti. Nusileidę čia pasistatykit auto 37.704187, 26.730938 (galima ir arčiau, bet abejoju, kad bus vietos). O čia pati grota 37.702919, 26.732530.

Mes nusileidę prisiminėm, kad gerti turim labai mažai, o ar yra koks nors paplūdimio baras, nežinia, todėl sukam atgal. Jūs nesukit. Baras yra. Alus, kokteiliai, kava – visko čia yra. Yra persirengimo kabina. Yra ir gultai po 6 eurus. Bet mes to nežinojome.

Pirma parduotuvė, kurią rodo google – miestelyje ant kalno Koumeika. Gatvelės tokios, kad vienas auto sunkiai telpa, jei vairuotojas toks, kaip aš – įpratęs prie erdvės. Siauros. Ir sukasi 90 laipsnių staigiai, o dažnai ir dar stačiau. Kaip lėktuvas, besileidžiantis Samos oro uoste:

– Gana stiprus šoninis vėjas, tai mus gali pakratyti prieš leidžiantis, o be to, dėl pakilimo tako specifikos, mes manevruosime labiau, nei jūs įpratę, bei sąlyginai žemai, – sako kapitonas vakar.

Bet grįžkim į Koumeika. Jei sutiksite auto iš priekio, teks kažkam grįžti atbulomis ir rodyti savo profesionalumą. Man taip ir nutiko, kaip tik tą sekundę, kai jau mačiau mini market. Prasisukinėjau gatvelėmis, bet mini market taip ir neradau (nes į google nebežiūrėjau).

Sukam lauk iš čia. Kitas marketas – miestelyje Platanos dar aukščiau ant kalno. Ten ir sukam. Viskas netoli, bet keliai čia tokie, kur man labai patinka, o vat šeimai ne. Todėl 10 km kartais tenka važiuoti 20 minučių, ar ilgiau. Tačiau Platanos – pažymėtas mano lankytinų vietų žvaigždute google maps, tai ir zuikiai vienu šūviu šviečiasi du.

Įsimaliau į Platanos taip, kad Ievą išleidau į market’ą, o pats dviejų praeivių pagalba apsisukau (vos) ir moviau lauk. Bet miestelis pasakiško grožio. Ant stataus šlaito, apsuptas vynuogynais, su rymančiais diedais, kūdais katinais ir vietiniais vaikais. Must visit.

Į Kaladakia tikrai atvažiuoti verta, net jei esate kitoje salos pusėje, o jei dar plaukiate nors taip, kaip plaukia devynmetis Tomas, must visit. Tik pasiekite grotą vandeniu. Vėliau galėsite ir krantu, bet pradžioje būtinai vandeniu. Tarp vandens paviršiaus ir uolos ne daugiau,  nei pusė metro, bet nebijokite tamsos. Įplaukus akys prisitaikys prie apšvietimo ir labai savim didžiuositės, o tie, kas bijojo ir atėjo pėsčiomis, labai pavydės.

Prisimaudėm tiek, kiek lindo ir dar šiek tiek. Griebiau krepšį su daiktais ir vos nepatrūkau. Šeima prikrovė ”keletą” akmenėlių. Visokių rado – apvalių, baltų, su kvarcu, su skylutėmis, su gyslomis, kaip ”planeta venera” ir panašiai. Kokius 5 kilogramus, o gal ir daugiau. Prigrasinau, kad iš baseino rinks ta, kuri sankcionavo šitą akciją. Ji sutiko. Teko tįsti visą tą svorį.

Valgyt niekas niekur nenori. Nori greičiau į baseiną. Todėl stojam mano vakar lankytoje parduotuvėje, kuri, pasirodo, yra kaip Akropilis prieš Balbieriškio ”Taupą”. Matėm šiandien, kokio dydžio marketai čia, Samos.

Krevetės, vištiena, graikiškos salotos, ledai, gėrimai ir panašiai. Kad nieko netrūktų vakarui ir ryt rytui.

O ”godis” man atleido. Grįžo, patikrino apylinkes ir atsigulė virtuvėje po stalu išdidžia povyza, lyg čia viskas yra jo, o mes tik lankytojai, o tas gaidys, kur vakar įmetė į vandenį, jam iš viso tuščia vieta.

– Norim ledų, – rėkia atžalos.

Važiuojam. Žmona nenori. Turi kažkokį naują serialą, kam jai diedas ir vaikai. Parduotuvė į kairę, aš suku į dešinę. Link Pitagoro olos. Kelias neblogas, bet apie olą ir Pitagorą vėliau. Gal rytoj. Šiandien tik žvalgyba. Besileidžiant žemyn vėl pasukau ne parduotuvėn, o aukštyn kitu keliu, link Evangelistria vienuolyno. Vos ratų nepamečiau ir dugno nepramušiau poroj vietų, taip ir nepasiekęs tikslo. Jei važiuosit, važiuokit visureigiu. Arba dviračiu, kaip mūsų sutiktas barzdotas stipruolis. Dviratis galioja tiems, kas žino, ką reiškia minti į kalną duobėtu žvyrkeliu. Leistis žemyn ne lengviau. Nusileidom sveiki su visais ratais. Dabar jau tikrai ledų, o tada namo, maudytis ir t.t.

– Aš maudysiuos su tėčiu iki 23 valandos kokį tūkstantį kartų.

Po 2 minučių:

– Greičiau duok rankšluostį, labai šaaaltaaa.

Privalau pamatuot temperatūrą. Įdomu, kodėl šalta.

Įšokau jau sutemus. Plius 27 vandeny. Šiandien ryte buvo tik 26. Pamatę savo gimdytoją vandeny sušoko ir atžalos ir staiga dabar jau jiems nešalta. Šalta, tik jei ausis ar kojų pirštus iškiši lauk, mat pučia smarkiai. O vandeny labai gera. Gera čia. Gyventi irgi gera.

II

Vakar Ieva sugalvojo lipti į Pitagoro olą anksti ryte, kol nekaršta. Pamenat, tą, kurios link su vaikais vakar važiavom ledų pirkt.

Kodėl Pitagoro olą, sakysit? Kaip didis matematikas, fizikas, filosofas Pitagoras ir kažkokia ola susiję? Na, ola irgi ne visai paprasta. Ji yra vakarinėje salos dalyje (visai netoli nuo mūsų buveinės), antro pagal aukštį Egėjo jūros baseine kalno Kerkis rytiniame šlaite. Kerkis yra ne šiaip sau kalnas, o užgesęs ugnikalnis, kurio aukštis šiandien 1433 m. Man tokios olos patinka ir aš ten mielai nusibelsčiau, net jei ten nebūtų buvęs Pitagoras. Tačiau Pitagoras ne aš ir beldėsi ne iš žingeidumo, o iš reikalo, mat buvo persekiojamas tuo metu salą valdžiusio tirono Polykrato (Polykrates). Tas nebuvo pėščias ir kartu su savo dviem broliais užėmė salą Heros festivalio metu, kol aborigenai mėgavosi vietiniais gėrimais ir kitais džiaugsmais. Neužilgo vieną brolį nudobė, o antrą ištrėmė, surinko 100 pentekonterų (penteconter – toks karo laivas) armiją ir planavo užkariauti visas Graikijos salas ir pavergti sau. Pitagorą persekiojo jis už tai, jog Pitagoras siekė „sugadinti“ jaunimą. Įtariu – savo mokslais, nes vaikų ir žmoną Pitagoras tik vėliau turėjo. Nors pasak kitų šaltinių, jis ragino neužsiiminėti seksu, nebent tuomet, kai „nori būti silpnesniu už save“. Kas dabar supaisys tuos šaltinius. Gal ir nepersekiojo Pitagoro Polykratas. Gal Pitagoras savo noru ten gyveno. Taip irgi sako šaltiniai. Neva vienoje iš olų jis gyveno, o kitoje mokė, iki išvykdamas į Krotoną Italijoje ir ten įkurdamas mokyklą.

Nors mūsų tyčia niekas anksti nežadino, sukilom visi 6 patys. Pusryčiams namie spaustos apelsinų sultys, graikiški kepiniai, kava. Pasirodo „godis“ ne tik jau tapo mūsų naminiu katinu, bet dar yra ir trijų kačiukų mama. Tiesa, atidarius duris kačiukai išsilakstė, o mama įsitaisė virtuvėje ant grindų.

Nuo mūsų štabo iki Pitagoro olos 3 km, todėl po 10 minučių mes jau buvom vietoje. Ola yra must see. Lipti nebuvo sunku man. Tomas užlipo pats, Carro reikėjo pagalbos. Ievai reikėjo turėklo, kurio nebuvo. Nežiūrint į nieką, užlipom. Tiesa, kadangi lipom gana anksti, buvo  nekaršta. Saulė iš už kalno į olą patekėjo jau mums užlipus. Jei sunkiai lipate į 5 aukštą, lengva nebus, bet įmanoma. Ypač sunkūs (gal labiau baisūs) paskutiniai metrai.

Kaip jau supratot, olos ten dvi (yra dar ir trečia, kiek atokiau, bet mes ten nelipom). Įėjime stovi 11 amžiaus koplytėlė Panagia Sarantaskaliotissa. Vieta magiška. Į vieną iš aptvertų, žemyn besileidžiančių olų, įmečiau akmenį.

– Nesurinktum kaulų, – konstatavo Ieva.
– Kokių 30 metrų, – konstatavau aš.

38 metrai, skaitau dabar internete. Kairė – 43. Apačioje yra nedidelė olų sistema, bet mums ten kelio nėra. Leidžiama tik su spec leidimais speleologams, nes visiems kitiems pasibaigtų, kaip tam mano mestam akmeniui.

Žinot kas dar labai intriguoja? Viename iš šaltinių perskaičiau klausimą – kokia tikimybė oloje vienu įkvėpimu praryti molekulę, kuria kvėpavo Pitagoras, prieš išvykdamas Italijon? Šaltinis sako – 99.99%. Mokslinio paaiškinimo iš manęs nelaukite. Aš vidutiniškai mokiausi mokykloje. Teko googlint. Neperrašinėsiu jums čia tikimybių teorijos formulių bei matematinių išvedžiojimų, kiek molekulių yra atmosferoje ir kiek telpa mūsų plaučiuose. Rasite patys. Bet šaltinis buvo teisus – didelė tikimybė, jog mes šiandien prarijome bent po vieną molekulę to oro, kuriuo kvėpavo Pitagoras. Tiesa, taip pat tikriausiai pakvėpavome ir Julijaus Cezario, Abraomo Linkolno iškvėptomis molekulėmis. Jūs, beje, irgi, jei to nežinojote.

Kaip ten sako, anksti kėlęs nesigailėsi, ar kažkaip panašiai. Mes jau aštuntą buvom baseine po antrų pusryčių, o dešimtą išrūkom į šiaurinę salos pusę link laivų statyklos čia 37.754688, 26.591120. Kelias iki pat posūkio žemyn per mišką link laivų statyklos – asfaltuotas. Nesitikėjau. Vienok 20 km tenka važiuoti 40 minučių. Tokia čia laukinė sala vingiuotais keliais, kas mums labai patinka. Patinka tai, kad mažai turistų. Tai, kad nėra didelių, gelžbetoninių viešbučių su tūkstančiais all inclusive turistų. Viskas čia yra labai puiku, tik nereikia niekur skubėti, nes ir norėdami nenuskubėsite. Bet tai ir yra visas smagumas.

Šunkelis nuo pagrindinio kelio ne kažkas, bet matėm blogesnių. Svarbu neskubėti ir čia, o leistis tyliai. Mes tokių laivų statyklų dar nematę, todėl ir šitą vietą žymiu kaip must see (iš tikrųjų, tai jokių nelabai matę). Sakysit, negali viskas būt must see? Sutinku, bet taip jau čia yra. Tik nekeikite manęs dėl kelio, ne mano jis.

Mes įsimylėjom šitą salą. Nesitikėjau, kad mediniai laivai čia vis dar statomi rankomis. Lentos, paskleistos ant uolų, džiūsta sekančiam projektui. Purvini vietiniai, bedrožiantys tas lentas. Nuostabaus grožio peizažai į visas keturias puses. Nesinori niekur iš čia važiuot.

Jaunimas neužilgo primena, kad jų skrandžiai seniai pamiršo pusryčius ir vėl reikalauja maisto. Važiuojam į miestelį gražiu pavadinimu Drakei (Δρακαίοι). Ten kelias baigiasi. Norint pasiekti kitus šiaurinės pakrantės miestelius, reikia važiuoti aplink Kerkį iš dešinės, t.y. rytų.

– Žiūrėk, koks vienuolis, nufotkink jį.

Matau ir aš gero veido dieduką su žila barzda. Tik ne vienuolis jis, pasirodo. Triukas negudriems, negausiems turistams vilioti. Bet mes nepykstam apgauti, o greičiau atvirkščiai, įvertinam pokštą ir sėdam pas jį. Tačiau tiekia jis tik atsigert ir nieko daugiau nesiūlo, o mes ir neprašom. Susimokėję už gėrimus keliaujam toliau. Miestukas mažas, gatvelės siauros, turistų beveik nėra, todėl vietinės močiutės beigi katinai vaikšto po miestuką drąsiai. Jei pasakysiu, must see, mesit į mane tapkę? Meskit, jei netingit. Labai fotogeniškas miestelis. Neįsivaizduoju, ką čia žmonės veikia, be tų kelių turistų viliojimo.

Sėdam valgyt pavilioti dviejų močiučių, skutančių bulves ir apsuptų katinų (priešais bažnyčią; močiutes ir pavadinimą matot nuotraukose). Močiutės metų nenusakomų, bet nežiūrint į amžių suskubo pakviesti mums šefę. Tuoj pat gavom meniu su rekomendacijom, kad įdaryti žiedai (moliūgų), mėsos kukuliai – good choice, aštuonkojo teks laukt, bet nieko, padarysiu, žuvys Tomui bus. Graikiškas salotas Ievai pamiršo ir ačiū Dzeusui, nes niekam jos nebūtų tilpę. Aštuonkojis buvo troškintas pomidoruose su svogūnais. Keistas, bet labai skanus. Mėsos kukuliai taip pat labai skanūs, tik Carro net neparagavo, mat pamatė prieskonines žoles. Nieko, jai tinka ir bulvės. Įdaryti žiedai – kažkas nenusakomo. Sūris (feta, spėju) ir špinatai viduje. Tomas sukirto pusantros žuvies iš trijų. Šiek tiek kliuvo katinams ir širšėms, ir, žinoma, man. Dar pavaišino arbūzėliais ir figomis iš savo daržo. Už viską paprašė 25 eurų.

Planavau sukti kur nors maudytis, nes Carolina vis prašo smėlio, kad statyti smėlio pilis, bet Tomas nenori, Ieva blogai jaučiasi (su temperatūra kelinta diena), todėl sukam tiesiai namo. 40 minučių ir mes vietoj. Tie patys 20 km.

Toliau maudynės. Ne, maudytis 84 kartus per dieną nenusibosta, jei maudytis nereikia niekur eiti, nes baseinas po nosim. Gali įšokt tiesiog nusimovęs kelnes. Iššokt, nusišluostyt ir vėl užsiimt reikalais. Arba net nenusišluostyt, o tiesiog apsijuost rankšluoščiu. Viems dzin.

Nežinau, kaip pasikeist mūsų keliavimas po šitos kelionės, mat privataus baseino privalumus įvertino visi.

Vakarienei – diy souvlaki su avokadu pagardintomis irgi diy graikiškomis salotomis. Atkimšau ir butelį balto, kurį gavom atvykę. Vietinis, Samos muskatinis. Šiaip graikiški vynai, ne kažin kas. Peržiūrėjau keletą top‘ų internete. Geriausia, ką mačiau – 8 vieta pasaulyje. Po Prancūzijos (nesutinku, reiks važiuot aiškintis), Italijos (sutinku), Ispanijos (sutinku) ir t.t. Net kažkokia Čilė aukščiau topuose. Bet čia, Samos, vynas jau buvo gaminamas 1300 prieš mūsų erą. „Jei 12 Olimpo Dievų geria nektarą, tai būtų Samos vynas“. Aš ne specialistas, bet muskatinis tikrai neblogas. Nors man skaniausias – retsina ir galit manęs net nebandyt įtikinėt. Dievų gėrimas. Kaip sako – skoniui ir spalvoms skirtingi flomasteriai, todėl palieku muskatinį ir lieku prie retsinos.

Po vakarienės Carro paleidžia dūdas, kad jūroje taip ir neišsimaudė. Pažadėjau, kad dar spės išsimaudyti geriausiame smėlio paplūdimy Samos. Kažkiek paguodė, bet ne iki galo. Tomas agituoja važiuot ką nors nusipirkt. Niekas ne prieš, išskyrus Ievą, kuri jaučiasi dar prasčiau.

– Važiuojam pirmiausiai maudytis, o tada į parduotuvę, – sakau.
– Jooo, – rėkia abu maži.

Taip ir darom. Nusileidom tiesiai miestelin, šalia parduotuvės. Ir smėlio pilis, ir akmenų bokštus statėm. Ieva negalėjo patikėti, kad akmenys ne klijais suklijuoti (transliavom tiesiogiai jai namo). Smagus vakaras, beveik be vėjo, apdovanojo mus dar ir nuostabiu saulėlydžiu. Tik paplūdimys, nors krante ir smėlėtas, įbridus akmenuotas. Ne pats geriausias, kokį matėm, mat akmenys stambūs. Bet tokiam trumpam nuotykiui gerai ir toks.

Grįžom ir vėl sušokom maudytis. Jau beveik tamsu, bet mums kas, baseinas tai savo. Tomas perneria išilgai du kartus, Carro skersai. Išilgai perplaukia nugara. Tingiu vardint visus išbandytus variantus. Leiskit vaikus į plaukimo mokyklas. Ten juos išmoks kontroliuoti baimę, o plaukti išmokysit juos jūs. Vėliau galėsit atiduot į technikos mokyklą taisyti jūsų klaidų…

III

Šiandien nuotykių nedaug, mat blogai jaučiasi ne tik Ieva, bet ir Tomas. Abu su temperatūra ir snargliais. Tenka iš ryto googlinti vaistinę. Čia šalia nėra. Artimiausia už 8 km Marathókampos miestelyje. 8 km – 17 minučių. Važiuojam mudu su Carolina, tuo pačiu ir maisto nusipirkom. Taigi, planas šiandien – sirgti ir niekur nekišti nosių. Tolimesnį šiandienos tekstą galite praleisti, nebent jums įdomūs mano filosofiniai išvedžiojimai, įkvėpti Pitagoro, saulės ir retsinos.

Skaitote toliau? Patys kalti.

Mados genamas užsiregistravau kažkada Instagrame. Bet prasmės taip ir nesupratau, todėl nenaudojau. Nesupratau, kam reikalinga dar viena platforma, kur galima kelti nuotraukas, kai yra facebook. Jei atvirai, tai nesuprantu ir kitų platformų, kaip twitter etc. Man esamų per daug. Būtų gera turėti vieną viskam. Be to, nuotraukoms ir fotografuojančių nuomonei apie jas jau turiu flickr, iš kur tingiu trint senas nuotraukas, o šiaip jų niekur kitur nėra, tai ir kabo taip debesy.

Taigi, įdedi nuotrauką į instagram‘ą, koks draugas ar giminė paspaudžia like. Ir ką? Taip pat gali paspaust ir facebook‘e.

– Senas tu ir nieko nesupranti, – kartoja man Ieva.
– Taigi yra facebookas.
– Instagrame gali turėt sekėjų, tik reikia hashtag‘us (grotažymes) naudot.
– Kam to reikia?
– Auditoriją plėst, tapt garsiu ir uždirbt pinigų, kaip Kardashianų Kim.

Net atsidariau pasižiūrėt, kas ji tokia. Oi ble, 115 milijonų sekėjų. Pasidarė įdomu, kaip Kim užsidirba pinigus tiesiog parodydama savo kažkiek pridengtą kūną. Ne tam, kad užsidirbt, nesu toks durnas. Šiaip įdomu, dėl eksperimento. Ir jei Kim turi 115 milijonų sekėjų, man nuo to 500 milijonų verslo, vadinamo Instagram, turėtų nubyrėti bent keli. Ne milijonai. Sekėjai.

Eksperimentą pradėjau atostogaujant Lanzarotėje. Tipsų, kaip tapt populiariu instagrame, prirašyta daug. Reikia atrasti savo stilių, sudominti sekėjus contentu, būtinai naudoti maksimaliai leidžiamą hashtagų skaičių prie kiekvieno posto ir taginti nuotraukas gudriai. Nenaudoti hastagų, kuriuos naudoja milijonai. Tinkamas skaičius, neva, keli šimtai tūkstančių. Jei pvz. taginsit #lazdijai, nieko gero nebus, nes ten iš viso tik 1360 postų šiandien. #kimkardashian, kur 10 milijonų postų ar #love, kur milijardas ir beveik keturi šimtai milijonų (tyčia žodžiais parašiau) postų, irgi nėra gera idėja, mat ten jūsų šedevras nuskęs sraute per keletą sekundžių.

– Tai ką daryt, – sakysit?
– Negi mes jau neturim šansų pasiekti Kim lygį?
– Neturit, – atsakysiu.

Greičiau loterijoj laimėsit, negu instagrame. Aiškinu toliau niuansus.

Mano fantazija ribota, ypač galvojant pavadinimus ir hashtag‘us ir manau, kad esu ne vienas toks. O juk industrija tai šimtamilijoninė ir prognozuojama nuo 5 iki 10 milijardų 2020-ais. Reiškia turi būti sprendimas. Žinoma yra ir ne vienas. Parsisiųskite app‘ą focalmark ir bus jums pagalba su hashtagais. Pavyzdys – fotografuojatės prie rododendrų krūmo savo močiutės sode kaip Kardashian, su apatiniais ir jau tikrai žinot, kad su šita nuotrauka išgarsėsit, ir instagramas jums mokės tūkstančius už kiekvieną postą, o visokie prekių ženklai siųs jums savo prekes nemokamai, kad pabandytumėt, ir, galbūt, įdėtumėt dar vieną nuotrauką prie rododendrų, tik šį kartą su jų produktu, bet negalite sugalvoti tinkamų hashtagų, o ir prigalvoti reikia 30, mat tiek maksimaliai leidžiama? Junkite focalmark (ar bet kokią panašią) programėlę.

– Koks stilius? – klausia programėlė.
– Womenswear, – atsakote.
– Lokacija?
– Damn, nėra močiutės kaimo. Arčiausiai kas tinka – Europa. Tebūnie Europa, argi kaimas ne ten?
– Kamera? – klausia programėlė.
– Samsung A3, žinoma. My precious.
– OK, generate – sako focalmark ir pažeria 30 hashtagų (arba tiek, kiek norite).

#outfitoftheday #fashiondesigner #fashionable #mylook #fashionblog #currentlywearing #fashiondiaries #fashiondesign #fashionstyle #fashiondaily #fashiongram #todaysoutfit #styleblogger #whatiworetoday #fashionweek #styleoftheday #fashionaddict #styleinspiration #wiwt #fashionstylist  #ig_europe #topeuropephoto #loves_europe #unlimitedeurope #igerseurope #icu_europe #samsunggalaxya3 #samsung #samsunggalaxy #samsunggalaxya32015 #focalmarked

Pripažinkite, patys chren sugalvotumėt tiek ir dar šitokių profesionalių.

– Tai jau sėkmė garantuota? – klausite.
– Nė velnio. Aš tik pasakoju savo nuotykius ir atradimus, o sėkmės ieškokite patys.

Sakykim pažymėjot savo nuotrauką ir pradedat laukti minios sekėjų. Pling, pirmas sekėjas beveik iš karto. Damn, sekasi. Anksčiau, kai dar tagindavot #girlpower #imamazing #rododendrai #samsungmylove, sekėjai neateidavo. Geriausia, kas įvykdavo, tai draugė palaikindavo, kad jūs palaikintumėt jos. Pling, antras. Pling trečias. Pling ketvirtas. Ir laikai pilasi kibirais. Kokie 36 per pirmą valandą. Dabar labai svarbu nebūti pasyviu (ia) ir pradėti sekti atgal naujus sekėjus, o taip pat dėkoti už komentarus ir komentuoti jų nuotraukas. Ir tikrai, tipsai veikia. Jūsų sekėjų skaičius augs, laikų sulauksite taip pat.

Kol vieną rytą jus trenks bloga žinia – sekėjų skaičius sumažėjo.

– Kodėl? Už ką man taip? Ką aš padariau jiems? O juk taip netoli mano rododendrai nuo Kardashian buvo…

Iš nevilties ir nežinojimo ką daryt, nusipirkit „labdaryne“ „naują“ bikinį. Parduotuvėj neverta, kol netapot Kardashian, o kai tapsit, jums už dyką juos siųs. Ir įkelsit naują nuotrauką. Gal net šviesą kaip nors magiškai pagausit. Ir vėl ateis nauji sekėjai, ir vėl krūva laikų. Ir vėl mažėjantis sekėjų skaičius po kažkurio laiko. Tai va, žinokit, kad taip ir plūduriuosit kažkur instagram visatos pakrašty. Net ne pakrašty, o provincijoj. Pačioj tolimiausioj. Centre sukasi masyvios juodosios skylės, kaip Kim, o jūs kol kas – niekas.

P.S. Jeigu netyčia taip sutapo, kad jūs esate viena (vyrų nemačiau, tik moteris) iš tų 151, kuri įkėlė save prie rododendrų ar šiaip rododendrus į instagramą ir pažymėjo nuotrauką #rododendrai, žinokite, kad bet koks sutapimas – atsitiktinis ir aš niekaip nesiekiau jūsų išviešinti. Nors jei kėlėte nuotrauką į instagram, viešumo bijoti neturėtumėt.

– Negi viskas prarasta?

Niekas neprarasta. Turit du pasirinkimus. Gal ir daugiau, aš nežinau. Aš per trumpai eksperimentuoju, kad žinočiau visus niuansus. Vienas – kelti tai, kas jums patinka, žymėti, sulaukti naujų sekėjų, bet juos ignoruoti. Tuoj paaiškinsiu kodėl. Antras – pirkti naują bikinį, gerą, spjauti į rododendrus, išvažiuoti į Vilnių, permiegoti su žvaigžde, tapti populiariu (ia) televizijoj. Tada galėsit dėti ką norit, sekėjų bus šimtai. Dar geriau, jei naudositės visomis įmanomomis platformomis, facebook, instagram, youtube, twitter ir t.t. Tačiau abejoju, ar jums antras kelias šviečia, o ir negana Vilniaus, kad tapti Kim. Jei tikite, geriau jau loterijoje sužaiskite, gal laimėsit.

Teisybės dėlei, yra ir lietuvių gana populiarių. Top vienas – Sylvija Vasilevska, bet ji yra modelis ir nuo pradžių viską daro teisingai. Tuoj papasakosiu, ką turiu omeny. Simona Milinytė – dainininkė. Jai nereikia stengtis instagrame, bet net ir ji viską daro teisingai.

– Damn tas žvaigždes ir sportininkus tope, – sakysit.

Gerai, pažiūrėkim į Moniką Šalčiūtę – interneto personą. Jums jei šviečiais, tai tik taip. Iš karto aišku, kad ji irgi viską daro teisingai. Tiesa, kartais ji elgiasi nelabai teisingai, ypač kiek anksčiau ir tai tuoj pat matosi laikų skaičiuje. Dabar klaidų daro mažai. Pavartykit jos instagramą, suprasit, ką reikia daryti, kad turėti apie 10 procentų Kim sekėjų ir jums nebūtinai pasiseks.

Dabar apie tai, ką turėjau omeny, sakydamas „daro teisingai“. Ruošiantis kelionei į Samos buvo gana striuka su informacija. Kažkokios nuotrupos kažkur. Net tikslias vietas sunku surasti, nes vis koks nors lenkas įkelia į google koplyčios nuotrauką, bet ta koplyčia tikrai ne ten ir ne tokia. Šovė mintis paieškoti instagram. Hashtagas #samos iš karto atvėrė lobyną. Ne, neatvėrė. Juokauju. Atvėrė ką kitą. Man patinka gražių moterų nuotraukos gražiose vietose, o ypač pusnuogių. Bet ne kas antra.

– Perlenki jau lazdą, – sakysit.

Pats nepatikėjau, negali būti, kad kas antra, tai – labai subjektyvus ir piktas vertinimas ieškant ką aplankyti Samos. Nutariau pasižiūrėti kiek arčiau. Užkliuvo man keletas ”kategorijų”, neskubėkit, tuoj viskas bus.

Moterys – nes jų nuotraukų instagrame labai daug.

Vyrai – kad nekaltintumėt manes seksizmu ar neobjektyvumu, ar dar kuo nors.

Maistas – nes užkliuvo postinami patiekalai, nors jų nedaug.

Papai – nes tai mane veikia, kaip magnetas. Aš juk vyras.

Užpakaliai – nes tai mane veikia, kaip magnetas. Aš juk vyras.

Taigi, Samos statistika, pagimdyta peržiūrėjus 90 top nuotraukų ir 90 naujausių nuotraukų. Žinau, kad čia ne jokia mokslinė analizė, bet atradimai juokingi, todėl ir dalinuosi. Dabar jau galite žiūrėti į grafiką.

Taigi, top 90-yje nuotraukų net 44-iuose procentuose yra moteris. Tiesiog moteris bet kokiam pavidale – tinka ir pusnuogė, ir su paltu, ir ant kalno, ir apsikabinus rododendrą, ir savo mylimąjį ar mylimają, ir per lietų ir kavinėje. Žodžiu, supratot.

Palyginimui šalia 90-ies naujausių nuotraukų statistika tose pačiose kategorijose. Jeigu kaip pavyzdį paimti kategoriją moterys, tai grafiką skaityti reikia taip – 20% keliamų nuotraukų yra moterys, bet į tope jų yra net 44%.

Taip pat su vyrais – 9%tope, o dedama 10%. Vyrai, sunku jums bus konkuruoti su moterimis instagrame.

Maistas dar sunkiau. Maisto nuotraukų top‘e tik 4%, nors dedama dvigubai daugiau – 8%. Ką tai reiškia? Ogi, kad jūsų maisto nuotraukos niekam neįdomios.

Papai yra dienos nugalėtojas. Nors tai ir buvo galima nuspėti. Keliama tik 2%, o tope net 18%. Devynis kartus daugiau. Moterys, jau matot receptą, kaip užkariauti instagramą? Dėkit savo nuotraukas, kad matytųsi papai. Užteks pridengtų, bet galite drąsiai eksperimentuoti. Net investuot į brangius bikinius nereikia.

Paskutinė kategorija – užpakaliai. Tiesiog šiaip sau, nes man taip atrodė. Jų keliama visai skurdžiai, bet jie sudaro net 7%. Tai gali būti sėkmės recepto dalis.

– Durnas, blet, – sakysit.
– Neobjektyvu čia. Kas ta Samos, neatspindi realybės. Ten visi pusiau nuogi, valgo geria ir visaip kaip kūniškai linksminasi, aišku, kad toks ir rezultatas.

Ir aš taip sau pasakiau. Todėl, kad nesismulkint ir daug neišvedžiot, paėmiau Vilnių.

Moterys beveik pusėje topinių nuotraulų. Ir keliama jų gerokai daugiau, negu bet ko kito. Vyrai lietuviams labiau patinka, negu graikams. Maistas taip pat prastai. O vat PAPAI… Papai ir vėl čia. Sistemą matote?

– Kokią dar sistemą? Tie vilniečiai amžinai iškreipia viską.

Kad taip nesakytumėt, pasižiūrėjau ir Kauną.

Moterys ir čia nepėsčios, tik labiau save myli ir kelia savo nuotraukas dažniau, arba kauniečiai geriau supranta sėkmės receptą instagrame ir daugiau moterų kelia. Su vyrais situacija aiški, kaip ir su maistu. O su papais čia ne kas. Gal ne sezonas?

– Ai, nu tai ką tu čia. Vilnius, Kaunas, nesako nieko. Mes maži, mes negalim būti veidrodis.

Aha ir čia turiu atsakymą. Užmečiau akį į skandinavus, mat Lietuva juk pripažinta šiaurės Europos šalimi.

Moterys ir papai dominuoja visur.

– Tai sostinė, glbt ten, viską, – sakysit.

Ir čia užbėgau už akių. Pažiūrėkim į miestą nr 10 pagal dydį Švedijoje.

Kažkiek paveiksliukas kinta, bet nesmarkiai, ar ne?

– Kokia mes tau šiaurės Europa? Mes kaip buvom, taip ir likom pats žinai kas, – sakysit.

Drįstu prieštarauti. Palyginimui Maskva žemiau.

Mums, šiaurės europiečiams, iki Maskvos instagram preferencijų toli, kaip iki mėnulio. Moterys ten dar nesuprato, kaip patekti į 63% top nuotraukų tiesiog, o papų beveik iš viso nekelia, nors tai taip pat garantuotas topas.

Vat jums ir gatavas receptas. Dėkoti nereikia.

Pamenat vis pabėgančius sekėjus? O žinote, kad jie, su didele tikimybe, jus seka tik tam, kad jūs juos sektumėt ir jus bet kokiu atveju nustos sekti? Nežinote? Jie jus pradeda sekti. Jūs galvojate, va naujas sekėjas, reikia sekti atgal. Po dviejų dienų jis jus palieka. Jei nesekate, jis jus visvien po dviejų dienų palieka. Iš kur žinau? Ir čia padeda technologijos. Parsisiųskite programėlę followers ir ji jums parodys, kas jus pradėjo sekti, kas jus nustojo sekti ir t.t. Galėsite nustoti sekti tuos parazitus, kurie jus sekė, kad jūs juos sektumėt. Galėsit matyti, ką sekate jūs, bet jūsų neseka atgal. Labai patogu. O ar žinote, kad už nedidelį mokestį algoritmas gali visą darbą daryti už jus? T.y. gali už jus pradėti sekti atsitiktinius žmones jūsų nurodytose kategorijose (rododendrai), sulaukti, kol iš jų kažkas pradės jus sekti ir po kurio laiko nustoti juos sekti? Nustoti sekti netgi tuos, kurie jūsų atgal neseka. O žinote, kad už kažkokius 5 dolerius ar panašiai galite nusipirkti 5­00 sekėjų? Galite pigiai ir 10000 nusipirkti, tik naudos nebus, nes jie jūsų postų nelaikins. Laikins vis ta pati draugė, bet ji bus labai imponuota, kad jūs turite 10k sekėjų. Gal net jus pradės sekti sena draugė, dabar nedraugė. Iš pavydo, kad nepraleisti momento, kada jūs tapsite instagram influenceriu.

Artėju prie pabaigos. Kaip taginti, papasakojau, receptą pateikiau, kaip staiga tapti „populiariu“ nebrangiai algoritmų pagalba irgi pasidalinau. Nedarau jokių išvadų. Patys sau pasidarykite.

Ir visai pabaigai – mokykloje šiandien ne pienu reikia rūpintis, o mokyti vaikus naudotis ateitimi. Ką daryti ir ko nedaryti internete ir kokios to pasekmės. Korporacijos turi priėjimą prie „big data“ ir daro tokias analizes, kokios man nesisapnavo ir tie mano grafikėliai net ne statistika, o šiaip, pasižaidimas iš neturėjimo ką veikt. Koks įrankis yra žinios, kaip mumis manipuliuoti. Influencerių, reklamos ar kitu būdu – nesvarbu. Analizuokite ir manipuliuoti jumis bus sunku.

Vienok įsivaizduoju, kas nutiktų mokytojui, kuris išdrįstų paruošti ir pravesti vieną pamoką, kaip naudotis pvz instagramu, ir pateiktų jaunimui tipsų. Karbauskis ir švietimo ministerija, kaip tironas Pitagorą, pradėtų persekiot tokį pedagogą. Tektų užsidaryti kluone Balbieriškio rajone (jei toks rajonas yra, netikrinau) ir paslapčia, kai visi miega vaikščiot ant kibiro (nes gražios olos Balbierišky nėra, ne Samos jums tas Balbieriškis).

Vienok išsigrūdom lauk, prie jūros, šeimyna jaučiasi geriau. Trumpam išsimaudyt sūriam vandeny. Po to gaminom vakarienę, skraidėm dronu, gerėm muskatinį (desertinį ir labai saldų, kaip koks portveinas) vyną ir tikrinom mano sėkmės instagrame receptą. Tikrai veikia. Pasitikrinkit patys (čios). Jei įdedat peizažą, diedo dovanotas gėles, kavos puodelį, šunį – niekam neįdomu. Jei įdedat save truputį mistiškai sudėtomis lūpomis, nėriniuotais apatiniais, lyg tyčia kyšančiais kampu, tvarkinga kompozicija sudėliotu kūnu – du ar net tris, o gal ir keturis kartus daugiau laikų. Pabandykit ir pamatysit, kad tai veikia. Papai is the king. Ir sexy ladies. Ir vienas, kitas kačiokas, moterų ir gėjų pamėgtais V raumenimis. Visa kita nesikotiruoja.

Tiesa, yra ir išimčių. Yra egzempliorių, kurie savo durų spynų nuotraukomis surenka tris kartus daugiau laikų, nei savo fizionomija ar juolab kūnu. Bet kaip sakė Pitagoras – išimtis tik patvirtina taisyklę.

IV

Tu planuoji, Dievas juokiasi. Taip diena vadinasi. Ieva nesijaučia smarkiai geriau. Gal šiek tiek. Šiandien – Dievo Motinos šventė. Graikams tai – antros Velykos. Visi švenčia nuo ryto, eidami į pamaldas šventinti duonos, o vėliau visa giminė, draugai, artimieji valgo ir geria, kad niekas neliktų alkanas. Todėl šiandienos planas – sostinė. Tik jau po 20 minučių ligonei pasidaro visai liūdna, todėl sukam atgal. Ji labai nenori ir delsia pripažinti, kad jai blogai, nes „kaip aš čia jums gadinsiu atostogas“. Nesupranta, kad susirgti gali bet kas ir bet kada, ir niekas dėl to nekaltas. Raginu žiūrėt į gyvenimą pozityviai. Blogiau būtų susirgti kelionėje už šimtą tūkstančių kur nors i Bora Bora, ar Prancūzijos Polineziją. Blogiau būtų susirgt savaitei ir grįžus atsikliūt ligoninėj, kaip prieš dvi savaites atsitiko vienam pažįstamam. Čia tik gripas, kol kas. Praeis.

Jei jau originalus planas keičiasi, reikia plano B. Gerai, kad planas B ir, jei prireiktų, C, visada po ranka. Mergaites paliekam namie – vieną sirgti, kitą slaugyti. Ir neskubėkit kaltinti stereotipais ir antifeminizmu. Mergaitės taip sugalvojo pačios. O ir feminizmu aš kuo senyn, tuo mažiau žaviuosi, nes moterys pačios juo nesižavi. Aš už lygias teises visur, o ypač šeimoje, bet taip pat darbe, troleibuse, Gariūnuose. Tačiau niekada nesiliausiu prilaikyti durų moteriai. Ne todėl, jog ji – silpnoji lytis, o dėl to, kad duris prilaikau ir vyrui. Tai tiesiog pagarba. Sugalvojo, reiškia lieka namie, o mes, fiziškai stipresni (ir galit nepradėt ginčytis, yra, žinoma, išimčių, tik jos, kaip minėjau, tik patvirtina taisyklę), važiuojam laipioti kriokliais.

– Ką?
– Taip, kriokliais. Pirmą kartą laipiosim kriokliais.

Pirmą kartą šioje kelionėje darėm keletą dalykų. Pirmą kartą turim nuosavą baseiną, kur galim maudytis, kaip mama pagimdė, jei norim. Jei nenorim, maudomės, kaip išmokyti. Pirmą kartą esame Samos. Pirmą kartą geriame Samos nektarą (muskatinį vyną). Primą kartą neriame į olą. Pirmą kartą lipame į Pitagoro olą. Pirmą kartą lipsime kriokliais. Šalia uosto Karlovasi salos šiaurėje yra Potami, o Potami yra hipių baras, Potami paplūdimys bei Potami kriokliai. Dar yra ir Metamorfozės koplyčia – sena ir graži. Mūsų tikslas, žinoma, kriokliai.

Jei jau lipote kriokliais ir jums tai ne pirmas kartas, žinote, ką darėte neteisingai pirmą kartą. Visiems kitiems, skaityti toliau.

Google Potami Waterfalls pažymėti neteisingai. Jei važiuosite nuo Karlovasi (kitaip neįmanoma), ženklą į krioklius pamatysite anksčiau, nei pažymėta google. Pirmi keli šimtai metrų – vienas juokas. Keliauja optimistai su mažais vaikais vežimėliuose, sunkiai judantys ir silpnos fizinės formos. Jei jūsų ambicijos įbristi į upelį ir sukti namo, tada prašom. Bet nukeliauti į pat viršų – tikrai ne kiekvienam. Priėję laiptus į viršų į taverną turite du kelius. Vienas – į viršų, į taverną. Antras – upeliu prieš srovę. Jau pirma kliūtis gana rimta, jei esate vienas, arba nešate su savim kuprinę, pilną brangių fotoaparatų ir objektyvų. Daugeliui kelionė ten ir pasibaigia. Bet net ir dėl tų keliasdešimt metrų verta pabandyti.

Čia – pirmas tipsas. Turėkite gerus vandens batus, nes akmenukai dugne kojas tikrai išvargins. Tomas tokius turi, aš ne. Bridau sukandęs dantis, ypač po poros valandų. Pozityvus momentas mano durnume – užsidirbau pagarbą tų, kurie keliavo avėdami batais. Antras tipsas – turėkite vandeniui atsparų krepšį. Mes tokį turėjom, o daugelis ne. Tie, kurie turėjo kuprines, sukosi atgal, nes vietomis tenka plaukti, o jei ne, tai gilu ir/arba sudėtinga nepatyrusiam. Kiti lipo lengvai, tik su kokia gopro ar telefonu. Bet net ir tada jiems teko saugoti savo žaislus. Mes sumetėme viską į krepšį – drabužius, rankšluosčius, batus, telefonus, auto raktus ir t.t., ir pirmyn. Džiaugsmas ne vien tame, jog krepšys nuo vandens saugo, o dar ir tame, kad leidžiantis žemyn jį galima mesti nuo krioklio žemyn, kur giliau, jis išplauks ir jūsų lauks apačioje, tik į srove nemeskit. Maniškis – sea to summit big river 35 litrų, bet yra visokių. Dry bag, jei ieškosit.

Pirmą krioklį įveikėm. Man sunku nebuvo, bet devynmetis Tomas vienas nebūtų užlipęs. Antra kliūtis mus sustabdė, mat reikėjo lipti virve upelio vaga, per vandens išgraužtą akmenį. Teko sukti atgal. Bet pasiduoti ir važiuoti namo mes dar nepasiruošę, todėl grįžom ir užlipom link tavernos. O tada nusileidom žemyn kaip tik už antros kliūties. Ir toliau įveikėme patys visas, kol upelis pasidarė nuobodus ir dumblėtas. Teko lipti per kelmus, plaukti, kopti virve, padėti vienas kitam. Bet tai – nepakartojamas potyris. Jau kartojuosi – must visit. Tik pasiruoškit žmoniškai ir eikit kaip įmanoma lengviau. Beje, leistis žemyn yra sunkiau, nei lipti į viršų. Dry bag‘as čia labai pravertė, nes aš jį tiesiog numesdavau žemyn, vis prisimindamas bičą su kuprine ir iPad‘u vietoj fotoaparato pačioje pradžioje. Jis apsisuko prie pirmos kliūties.

Pavargę užkopėm į taverną frappe‘s. Cukrus ir kofeinas padėjo pareiti iki auto, nors Tomas jau skundėsi, kad skauda kojų raumenis. Jis ne atletas, bet iš aprašymo ir nuotraukų galit susidaryti įspūdį. Ar eičiau vėl? Žinoma. Ar Tomas eitų vėl? Taip. Jis buvo įkvėptas ir klausinėjo manęs, ar mes kopsim kur nors „kaip pro“, kai jis bus didesnis. Teko pažadėti, kad kopsime.

Po krioklių pasukom namo, prieš tai sustoję parduotuvėje, bei gyros pietums. Plano B sekanti dalis – maudytis, mėgautis retsina, skraidyti droną, leisti laiką su vaikais ir žmona. Buitimi jūsų nevarginsiu.

V

Vakuumas – erdvės dalis, kurioje nėra jokios medžiagos.

 Pas mane kaukolėje dabar tokia erdvės dalis. Tiesa, turiu patikslinti, pas mane Κενό. Tai tas pats, tik graikiškai.

Sėdžiu ir bandau tuo vakuumu suvokti, ką mes šiandien veikėm. Įsijungiau google maps „your timeline“. Googlas maloniai priminė su smulkiausiom detalėm ir laiku.

Carro ir Ieva jaučiasi geriau, nors dar ne 100 procentų. Pirmas sprendimas – jos savanoriškai pasilieka namie, o mes su Tomu varom kur nors. Tomas nori varyt „12 minučių, ne toliau“. Kai paaiškinau, kad per 12 minučių čia spėji tik iki parduotuvės nusileisti, sutiko savo norą pakoreguoti. Man toks sprendimas nepatinka, todėl bandau agituoti:

– Žiū, tėvai į mokyklą savo vaikus su didesne temperatūra veda, duoda vaistų ir apsimeta, kad viskas gerai su jais. Duodam vaistų ir važiuojam visi. Ar jūs čia sėdėsit, ar auto.
– Manai?
– Tai aišku.
– Carolina, tu nori važiuot?

Nuspręsta. Važiuojam visi. Šiandien į sostinę grūstis nėra didelio reikalo, mat 15-a buvo vakar. Šiandien grįžome prie originalaus plano. Važiuojam link oro uosto su tikslu vėl kažkiek priartėti prie vietinės civilizacijos klestėjimo ir prisiliesti prie nedorėlio tirono Polykrato. Tironas ir diktatorius, bet jis taip pat pritraukė, siūlydamas dosnius atlygius (vis mes iš to paties molio), garsius amatininkus ir savo srities specialistus iš visos Graikijos. Kaip antai Eupalinos, apie kurį tuoj pat, Rhoikos, apie kurį irgi neužilgo ir daugelį kitų. Pitagoras buvo vienas iš jų, kol tarp vyrų neperbėgo kažkoks šuo.

Taigi, Eupalinos. Inžinierius Eupalinos 6 amžiuje prieš mūsų erą (finansuojamas Polykrato) pastatė (iškasė) tuo metu neregėtą šedevrą – tunelį po kalnu Kastro, tiekiantį vandenį į tuometinę sostinę, dabar Pythagoreion. Toks tunelis – akvedukas nebuvo lengvai aptinkamas priešų, kurie kitu atveju būtų lengvai galėję nutraukti vandens tiekimą miestui. Tai buvo didžiulis gynybinis privalumas tuo metu. Akvedukas tiekė vandenį į miestą tūkstantį metų, vėliau užmirštas ir vėl atrastas 1882.

Herodotas tunelį aprašė taip:

Aš ilgiau gyvenau Samiečių istorija, negu būčiau turėjęs, nes jie yra atsakingi už tris didžiausius graikų inžinerijos pasiekimus. Pirmas iš jų – beveik mylios ilgio, aštuonių pėdų pločio ir aštuonių pėdų aukščio, švariai iškastas per devynių šimtų pėdų kalną tunelis. Per visą ilgį iškastas trisdešimt pėdų gylio ir trijų pėdų pločio antras lygis, per kurį vanduo iš gausaus šaltinio buvo vamzdžiais tiekiamas į miestą. Šis darbas – atliktas Megarianiečio vardu Eupalinos, Naustrophus sūnaus.

Tunelis buvo kasamas iš dviejų pusių, šiaurės ir pietų. Visas ilgis – 1036 metrai. Tunelio plotis – apie 1.8 metro (kaip ir aukštis). Eupalinos žinojo, kad lygiagrečios linijos nesusikerta, o tai reiškė, kad daugiau, nei 2 metrų skaičiavimų klaidą reikštų, jog pietinis ir šiaurinis tuneliai niekada nesusisieks. Todėl horizontalioje plokštumoje jis pakeitė abiejų tunelių kryptį, vieną į dešinę, kitą į kairę – kad tuneliai garantuotai susikirstų. Vertikali paklaida taip pat buvo įmanoma, o Eupalinos rizikuoti negalėjo (pamenat tironą). Todėl ir čia jis pasistengė, kad tuneliai susikirstų, šiauriniame pakeldamas lubas, o pietiniame nuleisdamas grindis. Vienok manevrai reikalingi nebuvo, mat vertikali paklaida sudarė vos kelis decimetrus. Eupalinos naudojo šiandien gerai žinomus geometrijos principus, kuriuos Euklidas aprašė keletu amžių vėliau už Eupalinos tunelį.

Klausimas – mokėdami geometriją, kurią Euklidas sukramtė prieš maždaug 2300 metų, ar iškastumėt tokį tunelį su keliasdešimt centimetrų paklaida? Aš, prisipažinsiu, nelabai. Ne iš dviejų galų. Nuotraukose matosi, koks pragariškas tai buvo darbas prieš 2500 metų ir nepamirškite, kad po grotomis, kurias matote, yra maždaug 10 metrų antras lygis, kuriuo ir buvo tiekiamas vanduo.

Mes vietą radome lengvai. Pažymėta puikiai. Suaugusiam – 8 eurai. O vaikams… Vaikų iki 14 metų neįleidžia. Labai gaila. Tenka man aukotis šeimos ir geometrijos labui, ir lįsti vienam. Aš paskutinis ir grupė jau manęs trypčiodama laukia. Mūsų gal kokie 6. Uždėjo mums šalmus ir pirmyn į tunelį. Ne, atgal. Vienas lankytojas pasiprašė būti paskutinis. Praleidom. Nusileidom. Ne, vėl atgal. Viena lankytoje (berods iš Suomijos), kategoriškai atsisakė lįsti ten savo noru. Tokios panikos akyse aš dar nesu matęs. Išleidom ir ją. Siauroji dalis apie 17 metrų. Jei paniškai bijote uždarų erdvių, neikite. Nuotraukose matosi, kaip ten siaura. Vienok jei užsimerksite ir pralysite tą pirmą siaurą dalį, vėliau viskas daug smagiau ir bijoti bus lengviau. Aš, kadangi šeima viršuje, ėjau trumpiausią dalį, apie 180 metrų. Yra vidutinis žygis, apie 500 metrų. Trunka gerokai ilgiau, bet prieisite pietinio ir šiaurinio tunelių susitikimą (spėju, nežinau tiksliai). Trečias, ilgiausias turas nuves jus iki pat galo. Truks ilgai. Paskutinė dalis labai siaura – tik apie 40 cm pasak mūsų gido/apsauginio. Taigi jei jūs kaip ta suomė, neikite. Ar jau sakiau, kad must visit? Dar ne? Tai sakau dabar ir sutinku su Herodotu. Kilometro tunelį išrausti rankomis prieš 2500 tūkstančio metų ir dar jį pagilinti 10-čia metrų net ir šiandien būtų iššūkis, o ten bičas vienas tuo pačiu metu dar ir geometriją kūrė (tunelį fiziškai kasė vergai, žinoma).

Sekantis lankomas objektas visai šalia – Panagia Spiliani vienuolynas. Panagia Spiliani – Nekalta mergelė Marija. Vienuolynas, kaip vienuolynas, bet koplytėlė kalne yra mūsų kelionės tikslas. Skirtingi šaltiniai mini skirtingas datas. Vieni sako, kad koplytėlė pastatyta 16 amžiuje, o vienuolynas 18. Kiti porina, kad galbūt būtent ši ola buvo naudojama Pitagoro. Bet kokiu atveju vieta verta aplankymo vien jau dėl to, kad koplyčia yra kalno viduje. Joje kabo visiškai neišvaizdi, bet šventa laikoma ikona. Pasak legendos piratai ją buvo pavogę ir neva lipdami iš laivo netyčia pametė į vandenį ir ikona suskilo į penkias dalis. Pasak kito šaltinio, piratų laivas užplaukė ant uolų, ikona įkrito į vandenį ir suskilo. Bet kokiu atveju ikona dalimis grįžo į Samos, kur ją surinko ir į vietą grąžino vietiniai.

Man tokios vietos užima kvėpavimą. Kiek žmonių čia mynė takus. Vieni, tokie kaip mes, šiaip pažiūrėti. Kiti – slėptis nuo priešų ir, galbūt, mirties. Treti – su tikslu apiplėšti.

Lankymas nemokamas ir įleidžia vaikus, jaunesnius, nei 14-os. Dėl visa ko turėjome su savimi rankšluostį, jei Ievos su jos užpakalį vos dengiančia suknele nesutiktų įleisti, bet jo neprireikė. Ir čia – must visit.

Kol energija nepasibaigė ir esam šalia, siūlau prasukti pro Heraion‘ą – didžiausią Graikijoje šventyklą, pastatytą Herai, dievo Dzeuso seseriai ir žmonai, didžiąją dalį savo laiko leidusiai savo vyro neištikimybės saugojimui, o pastarasis buvo tikras Kazanova tarp Olimpo dievų. Hera – ištikimybės, santuokos ir monogamijos deivė. Deja, ji per daug mėgo kankinti savo vyro nesantuokinius vaikus, bet čia jau kita istorija. Pamenat Heraklį? Hera labai stengėsi jį pražudyti. Protingi žmonės sako, kad Dzeusas ir Hera čia šventė savo medaus mėnesį. Tris šimtus metų šventė, bet kas juos, dievus, supaisys.  Aš, atšventęs medaus mėnesį tris šimtus metų, turbūt irgi pradėčiau dairytis į mirtingąsias. Gerai, kad aš ne Dzeusas, o Ieva, ne Hera. Beje, Heraklio garbei pastatytoje šventykloje Sicilijoje mieste Agrigento mes esame buvę. Jei nebuvot, rekomenduoju. Must visit, sakyčiau, bet jau turbūt manim netikit.

Bilietas suaugusiam – 6 eurai. Man iš 100 davė grąžos, už ką gerbiu. Pamenu studijas Vilniuje, kai gavus stipendiją pakišdavai, ubagas, 100 litų troleibuse. Geriau nepasakosiu, nes dar prišauksiu Herą ant troleibuso vairuotojos galvos…

Ar važiuočiau čia vėl? Specialiai į Samos dėl to turbūt ne. Bet mes buvome šalia, o 6 eurai, tai 3 su trupučiu litro benzino arba 2 su trupučių gyros. C‘mon guys, penas sielai yra svarbiau, negu kūniški džiaugsmai ar benzinas. Ypač, jei nors kiek domitės.

Tiesa, paminėjau, bet nepriminiau, jog Heros šventykla buvo pastatyta Polykrato valdymo metais architekto Rhoikos. Deja, tik 1 iš 155 buvusių kolonų šiandien tebestovi ir tai tik pusė originalaus aukščio. Galite įsivaizduoti pastato didybę. Stogas lyg ir nebuvo pastatytas, o gal ir neplanuotas.

Pastatų ten buvo ne vienas. Visas kompleksas apima skirtingas epochas. Skirtingi šaltiniai prieštarauja vieni kitiems, todėl kažkokiu istoriniu paveldu mano rašinio nelaikykite. Bet 2500 metų istorija, o gal ir senesnė, kutena šnerves ir mielai čia pasivaikščiočiau ilgiau, analizuodamas kiekvieną nusipelniusį, kurio garbei jis buvo pastatytas.

Alkani pilvai grąžino mus nuo Olimpo ant žemės. Sukam link namų, juk ekipažas dar ne 100 proc back on track, taip sakant. Pakeliui planuojam sustoti kur nors užkąsti. Sustojom ant kažkokio kalno. Tomas apžiūrėjo, kad pasta – 13 eurų ir apsuko mus visus atgal. Teisingas auklėjimas. Sustojome kaime pavadinimu Pirgos (ar Pyrgos – viename miesto gale „i“, kitame „y“), kažkokioj tavernoj prie kelio. Už du alaus, gėrimus vaikams, frappę sumėkojome 12 eurų.

– Matai, tėti, čia už visus gėrimus – 12 eurų, o ten kažkokie makaronai buvo 13.

Souvlaki, mėsos kukuliai, salotos, bulvės – viskas labai skanu. Kaimiška ir paprasta, bet skanu. Pagardinta geriančiais vietiniais diedais, atvažiuojančiais pusbroliais Kostais pasiimti maisto, žuvies pardavėju, dar neprivažiavusiu prie tavernos, o jau sukvietusiu visus kaimo valkatas katinus ir vėliau maitinančius juos žuvimi, glostančiu juos ir tomis pačiomis rankomis fasuojančiu žuvį vietiniams pirkėjams. Trū kaimelis su trū gyventojais. Mes čia valandai, o va diedas, geriantis alų kampe, čia jį geria jau 50 metų ir turbūt net nežino, kur yra Lietuva ir ką lietuviai valgo. Bet jam ir nereikia. Jam čia visko užtenka. Visa tai labai dera prie mūsų šiandien aplankytų vietų ir patirtų įspūdžių.

Namo parlėkėm greitai. Aš vakarienę praleidau. Man Pirgos mėsa dar smagiai tempia skrandį žemyn (atleiskit už smulkmenas), o šeima reikalauja vakarienės. Gyros šiandien vakarienei. Ir arbūzas. Ir retsina man. Ieva geria kažkokius burbuliukus iš Italijos. Romėnų kultūra gerbiu, bet mes Graikijoje. Kokie dar burbuliukai. Retsiną reikia gerti, jam 2000 metų.

– Jis toks savo sakų ir pelėsio prieskoniu neskanus, kad būtent dėl to man labai skanus, – sakau Ievai dar ryte.
– Nu ir susakei čia, – atsakė.

Matyt ne man vienam, nes romėnai pradėjo naudoti statines vietoj amforų dar 3 mūsų eros amžiuje ir būtinybės naudoti sakus amforoms užsandarinti vyno fermentacijos laikui būtinybės neliko, bet sakų prieskonis darė vyną tokiu ypatingu, kad jis išliko iki mūsų dienų.

VI

Vakuumas kvadratu. Buvo planų važiuoti kažkur, lipti kažkur, bet konkretaus nieko, o laiko salai apžiūrėti taip, kaip norisi, dar reikėtų mėnesio. Todėl nusispjovėm ir nutarėm šiandien nestresuoti. Užteks maudynių. Kol ruošiam pusryčius, vykdau intensyvias paieškas, kur paguldyti savo senus kaulus taip, kad visi būtų patenkinti. Užduotis nelengva. Apsistojau ties Psili Ammos (vakaruose, nepainioti su panašiu pavadinimu rytuose) – 3 km nuo mūsų, smėlis, uolos. Kaip Čiapajevo ir Petkos filme, visko yra – ir sekso, ir smurto, ir meilės, ir saulėlydžių, ir net Anka, besideginanti topless. Na gerai, Anka – mano fantazijos vaisius. Turbūt retsina taip veikia. Sakai tie kalti…

Auto pasistatyti kol kas ne problema, nes dar gana anksti. Tinginiai turistai dar miega arba valgo pusryčius. Takas žemyn tarp dviejų konkurentų – kavinių. Gultai paplūdimy nemokami jei – dešinėje užsisakai kažką bent už 5 eurus, kairėj – neparašyta už kiek, neva bet ką užsisakius. Sukam kairiau. Įsitaisius patogiai (yra ir dušas, ir persirengimo kabina) priėjo bičas, kuris prisistatė esąs padavėjas. Jei mes kažką pirksim, gultai nemokamai. Sakau, nešk ką nors vaikams, gal bulvių su kečupu. OK, sako. Atnešė ir paėmė tik 4 eurus. Puiki vieta.

Visai kairėje, taip pat kaip ir visai dešinėje – uolos. Po kurio laiko išsiruošėm ten su Tomu pasnorkelint. Ne kažkas, bet įdomiau, negu smėlis ir balti akmenukai ties mūsų gultais. Bet Carolinai buvau žadėjęs geriausią smėlėtą paplūdimį Samos, kur ji galės statyti smėlio pilis, todėl mes čia. Man smėlio iš visi nereikia. Smėlis – tik bėdos. Lenda į batus, į fotoaparatus, į akis, tarpupirščius, vaikų maudymosi kelnes. Geriau uolos ir akmenys.

Į dešinę keliavau jau vienas. Tas pats ir ten. Visiška chill-out diena. Bet tokios ir reikėjo.

P.S. gėrimus savo turėjome.

Žodžiu – vieta geram poilsiui visą dieną su knyga, su maisto ir gėrimų pristatymu tiesiai jums, prie jūsų nemokamų gultų už neblogą kainą.

Mes gulėti visą dieną negalim, todėl judam į savo urvą. Paskutinė diena juk. Reikia susirinkti kampuose išmėtytus žaislus, priduot auto ir t.t.

Pasakojau jums apie Pitagorą, tiksliau jo olą. Pasakojau apie tironą Polykratą, pasakojau apie Herą bei jos šventyklos architektą Rhoikos, apie tunelio statytoją Eupalinos, o apie garsųjį Pitagoro puodelį nepapasakojau. Skandalas.

Pasak vienos legendos, o jų radau bent keletą, bet pasilieku sau teisę pateikti jums man įdomiausią ir šiek tiek pagražinti. Pritaikyti nūdienai šiek tiek. Taigi, Pitagoras turėjo rimtą problemą su saiko nejaučiančiais savo studentais, kurie vartodavo per daug vyno, ko pasekoje studijos jiems sekdavosi šiaip sau – statūs trikampiai niekaip nepavykdavo – ir jie mieliau miegodavo ištiesę kojas į saulę.

Gobšumas – visada buvo problema, kaip matot, taigi jei savo graužiate kartais, jog įsipylėte per daug ar apėdėte artimą savo, nieko tokio.

Tiesa, istorija nutyli, kodėl Pitagoras jiems iš viso leisdavo gert. Gal jie buvo turtingi studentai, iš turtingų šeimų, taip sakant, ir mamos jiems vietoj kugelio vyną tais laikais dėdavo statinėmis savo brangiems studentams? Žodžiu, tie parazitai vyną semdavo pilnais kaušais, kol vieną vakarą neapsikentęs mokytojas įlindo į savo olą pamąstyti, ką su jais daryti ir ryte jau turėjo sprendimą. Puodelį, kuris atrodo visai kaip paprastas, tik centre turi iškilimą tokį. Jei esi negobšus ir įsipili iki tam tikro lygio – laimė tau, gerk į sveikatą. Bet jei esi gobšus ir nori kuo daugiau paskanauti kolegos studento mamos įdėtų lauktuvių (nes savo jau išgėrėt vakar) iš 550 m. pr. m. e. vynuogių derliaus, kaip tik geri metai buvo, vynuogės geros ir vynas skanus, ir pasisemsi per daug – visas vynas ištekės lauk iš puodelio. Oi kaip liūdėjo studentai. Oi kaip džiaugėsi Pitagoras. Baigėsi paleistuvavimas, pijokystė ir miegojimas paskaitų metu riaugėjant.

Tiesa, man iki šiol neaišku, kaip tai galėjo veikti. Turbūt pas vyrus buvo kažkokia sistema, tipo „2 glasses of wine included in dinner price“, nes kitaip juk prie bačkos su vynu gali ir 20 kartų suvaikščiot arba iš vis nesitraukt, ir nesvarbu, koks pas tave puodelis.

Puodelio triukas paprastas. Elementarusis sifonas. Pamenat, kaip veikia, jei tos fizikos pamokos nepramiegojot. Ir veikia labai efektyviai, jei tik nagai per daug į save lenkti. Ne tik 2500 metų vyną išpilsite, bet didelė tikimybė, jog jį išpilsite ant mamos rankomis iškrakmolintos studentiškos uniformos. Visi matys, kad esate gobšas.

Pietavome šiandien vietoje, tavernoje „Mėlynas kibiras“. Salotos, žuvis, makaronai, gyros, vietinis vynas – viskas puikiai. Šefas išėjo pasisveikinti ir palinkėti gero apetito, o vėliau ir pats atnešė sąskaitą.

Oficiali atostogų dalis baigiasi šiandien auto atidavimu. Teta atvažiavo į darbą pavėlavus. Nekeista, kad Graikija iki šiol šiknoj. Nieko netikrino ir nežiūrėjo. Iš principo, jie turi mano kreditinės numerį, jei ką, tačiau priežasties nėra iš manęs kažką atimti, o ir vėloka būtų imt.

Chill-out diena tęsiasi prie baseino su paskutiniais lašais retsinos, krevetėmis ir visais kitais kūniškais malonumas. Ne tais, apie kuriuos pagalvojot, nors ir tie geri. Turiu omeny maudynes sutemus, kaip mama pagimdė. Nepakartojama, kaip ir visos šios atostogos.