6 diena:
Laaabas Albanija… Bet prieš tai dar apžiūrime vieną iš dviejų lankytinų Podgoricos objektų. Pirmasis objektas – tiltas, kurį matėme vakar pravažiuodami, antrasis – soboras (Saborni hram Hristovog Vaskresenja). 
Šis objektas tikrai vertas dėmesio, gražus pažiūrėti iš išorės, taip pat gana įdomus ir vidus, su gana keistais ir itin ryškiais piešiniais.
Pasivaikščioję po vėsų soborą, kas šiandien visai aktualu, nes labai karšta, judame toliau. Vos keli kilometrai nuo Podgoricos yra Niagaros kriokliai, taip, tikrai Niagaros, čia Juodkalnijoje. Internete mačiau kelias nuotraukas, tačiau jie neatrodė labai ypatingai, dauguma nuotraukų darytos kai krioklys visai išdžiuvęs, rudenį. Nepaisant to visgi norėjau pamatyti Niagaros krioklį, o ir nuo mūsų kelio išsukti tik koks kilometras. Taigi Niagaros krioklys – atimantis žadą.
Planavau užtrukti 10 min, prabuvome gal valandą.
Laipiojome po uolas, fotografavomės, braidėme po ledinį vandenį ir gaivinomės krioklio sukeliamas lašais. Objektas pranokęs visus lūkesčius, jei dar svarstote, tikrai užsukite ir patys įsitikinsite, kad verta.
Na o toliau jau tikrai Albanija. Albanijos – Juodkalnijos pasienis įsikūręs vaizdingoje vietovėje ant Škoderio ežero kranto, kaip ir visi pasieniai balkanuose iš mūsų daug laiko neatima ir jau po 15-20 min atsiduriame erelių žemėje. Nežinau kaip taip gali būti, tačiau vos kirtus sieną pasikeičia ir kultūra ir gamta. Jei Juodkalnijoje matėme daug žalumos ir kalnų, tai Albanija mus pasitiko lygumomis, išdžiuvusiais laukais, stepėmis. Albanijai šį kartą galime skirti tik pusdienį, todėl aplankome senąjį tiltą Ura e Mesit ir Škoderio miestą bei tvirtovę. Pirmas sustojimas prie XVIII a tilto, lietuviškai – Mesos tiltas.
Tiltas atrodo tikrai galingai ir įspūdingai, o jau vandens skaidrumas… 
Fotografuojamės, braidome po vandenį, renkame įvairių spalvų akmenukus ir važiuojame toliau. Kitas sustojimas – Škoderis. Labiausia Albanijoje įsiminė eismas, nors esame buvę Maroke, tačiau čia eismas atrodė labiau chaotiškas, visi važiavo kur norėjo ir kaip norėjo, pirmenybę kartais turėjo žmonės, kartais dviratininkai, kartais mes. Pasistatyti automobilį sekėsi gana sunkiai, vis sukome ratus siauromis gatvėmis, tačiau radome vietos visai šalia centro ir sustojome. Mus iš karto užpuolė 3 vaikai, visi purvini pavargę, vienas lyg ir luošas, jie norėjo pinigų, tačiau mes neturėjome grynųjų, nes planavome pabūti Albanijoje tik kelias valandas, todėl palikome vaikus prie automobilio bijodami, kad ko jam nepadarytų iš pykčio, tačiau automobilį radome tokį kokį ir palikome. Nors pažinties su miestu pradžia buvo ir nekokia, tačiau toliau viskas sekėsi gerai, pasivaikščiojome pėsčiųjų alėja, apsukome ratuką pro kitas gatves – turgus. 
Čia kiekvieno namo pirmame aukšte kuo nors prekiaujama, viename kambaryje žuvimi, kitame batais, trečiame taisomi motoroleriai.
Visi žmonės į mus įdėmiai žiūrėjo, lyg pirmą kartą matytų baltą žmogų, siūlė ką nors iš jų pirkti, deja mes neturėjome jų pinigų, nes kainos buvo tikrai geros. Bevaikštant pradėjo kauptis lietaus debesys, kurie nieko gero nežadėjo, gerai, kad mes jau buvome išalkę ir buvo laikas ieškoti kokios nors kavinės. Pradėjus lyti mes jau sėdėjome kavinėje, kuri priima korteles ir taip išvengėme lietaus, net ne lietaus, o visos audros. Labai skaniai pavalgę dar kurį laiką sėdėjome, laukėme kol nustos lyti, tačiau buvo panašu, kad saulė greitu metu nepradės šviesti, todėl palindę po skėčiais grįžome iki automobilio ir patraukėme iki Rozafos tvirtovės. 
Nuo čia atsiveria patys gražiausi miesto vaizdai, gaila, kad buvo gana debesuota ir lašnojo lietus, tačiau pasivaikščiojome po tvirtovę, pafotografavome ir nusprendėme, kad jau laikas traukti atgal į Juodkalniją. 
Kokia tikimybė Albanijoje sutikti lietuvių? Ogi didelė, stovime pasienyje prie langelio, tikrina mūsų dokumentus, o kitoje būdelės pusėje tikrina dokumentus kitų lietuvių, kurie čia keliavo su motociklais. Taip vienu metu su kitais lietuviais ir palikome Albaniją. Nors kelias iki kito lankytino objekto ir nebuvo labai tolimas, tačiau kelionėje praleidome labai daug laiko, nes priešais mus važiavo du autobusai, o kelio plotis kaip tik kaip autobusas, jų aplenkti nepavyko netgi motociklininkams, taip ir tempėmės gerą valandą iki seniausio Juodkalnijoje alyvmedžio. Pasiekę šį lankytiną objektą, pasistatėme automobilį, einame link medžio, kuris aptvertas tvora ir išdygsta moteriškė, kuri renka po 2 eurus už alyvmedžio apžiūrėjimą. Pinigų nemokame nusprendę, kad jau pakankamai alyvmedžio pamatėme, nes pinigai renkami tiesiai priešais jį, taip kad sumokėjus daugiau nieko nepamatysi, na nebent medį iš kitos pusės. Pataupę laiką ir 8 eurus judame link Stari Bar. Tai nebegyvenamas miestas – griuvėsiai, kur buvo ir bažnyčia, ir pilis, ir gyvenamieji namai, ir dar daug ko, vaikštome aplinkui, lipame į bokštus, pavaikštome forto siena, fotografuojamės ir juodame link nakvynės vietos. 
Tik pirma dar stojame pažiūrėti į Sveti Stefaną – salą/viešbutį. 
Čia gali patekti tik tie, kurie susimokėjo didžiulius pinigus už nakvynę viešbutyje. Jame ilsisi Holivudo žvaigždės ir kiti pinigais aptekę dėdės ir tetos, net gultai šalia salos 100 eurų. Pavaikštome paplūdimiu, nufotografuojame salą, tačiau niekaip nesuprantame kodėl ten taip brangu, žiūrint nuo kranto atrodo, kad ten viduje nėra labai jauku, langeliai mažyčiai, na nežinau, gal ten laaabai geras aptarnavimas…
Ir šiandienai jau viskas, važiuojame iki Budvos ir įsikuriame ten dviems naktims. Vieta labai gera, viskas šalia, parduotuvė, kavinės, jūra, kepyklėlė, parkingas, netoli senamiestis. Šį vakarą jau tik pavalgome ir į lovas.
Kavagne 
Aruna 
pirmas