Nesisėdi namie nu niekaip. Gulėdami lovoje vakarais vis svajojam, kur galėtume nulėkt. Žmonės lovoje gulimoj pozicijoj turi šimtą kitų užsiėmimų. Pvz geria vyną, žiūri visokius šou (jei visus galimus skaičiuot, tai ir daugiau būdų, nei šimtas, susirinks), skaito knygas bei kitokią spaudą, tūpai refrešina facebūką, youtiūbina, tiesiog miega. O mes ne, mes ieškom, kur čia nuvažiavus. Ieva ieško dvigubai daugiau už mane. Ilgų atostogų važiuot negalim, nes T trečioj klasėj, o tai reiškia valstybinius egzaminus – iš mokyklos niekas neišleis. Neduoda net tų priklausančių dešimt darbo dienų. Ir teisingai. Egzaminai, yra egzaminai. Negana egzaminų, tai ir finansai riboti. Aš – bedarbis beveik. Nors ne, meluoju. Tiesa, kad pareiškimą padėjau, bet bedarbis neliksiu. Turiu jau sutartį su nauju darbdaviu. Tik senasis, pagal įstatymą, turi teisę mane laikyti 3 mėnesius ir nusprendė taip padaryti, nes baisu mane paleisti – pakeist skubiai nėra kuo. Aš nesutinku – nepakeičiamų nėra, bet nėr to blogo, kaip sako. Padėjus pareiškimą paaiškėjo, jog turiu 61 darbo dieną neišnaudotų atostogų. Pasiėmiau beveik visus tris mėnesius. Iš kur tiek? Už viršvalandžius man nemoka, bet kompensuoja papildomomis 5 darbo dienomis atostogų per metus, todėl iš viso apmokamų per metus turiu 35 darbo dienas. Teisingai, septynias savaites. Net ir po keturis kartus per metus kažkur keliaujant savaitei neįmanoma išnaudot. Vat ir prisikaupė. Pats sau pavydžiu. Kaip toj rusiškoj komedijoj – darbas stovi, o laikas (ir atlyginimas) eina.
Artėja rudens atostogos, aš laisvas dar beveik visą lapkritį, todėl reikia kur nors traukt.
Vienas iš variantų – Norvegija. Tačiau Ieva pabėgt savaitei negali, o keturioms dienoms – mažoka. Kol nuvažiuosi, kol parvažiuosi – vietoj nespėsi nieko nuveikt. Norvegija – kalnai ir fiordai. Oslas – ne Norvegija. Nebent aukščiausias kalnas, ant kurio buvote (ar matėte nuotrauką 1981 metų Lietuvos geografijos vadovėlyje) – Juozapinės. Tada ir Oslas bus pati ta Norvegija. Mes buvom keletą kartų ir norim būtent link fiordų. Mažai laiko.
Kitas variantas – Suomija. Sėst į keltą Stokholme ir išlipt Helsinky arba Turku. Smagu, bet Suomiją spalio gale, hm. Gal?
13 metų gyvenam Švedijoje, gėda prisipažint, kad salose nesam buvę. Gotlandui reikia laiko, o vat į Öland gal ir verta pasidairyt.
Bus Öland. Rizika, žinoma, bet jei visai nepasiseks su oru, sėdėsim kambary ir ilsėsimės.
Kainos ypatingai geros – low season. Čiupom Byxelkrok Marina Sea Resort salos šiaurėje. Byxelkrok, nes miestelis taip vadinasi, kuriame 2015 metų duomenimis pastoviai gyvena 165 asmenys. Marina ir Sea – nes prie jūros. O Resort kodėl, neaaišku. Už ausų galima pritempti, nes yra čia (sezono metu) ir prekyba, ir restoranas, ir visokios atrakcijos. Bet nepainiokite su kokiu nors Viceroy Bali Resort, nes nusivilsite. Bet mums tinka. Ne sezono metu geriau kažin ar galima tikėtis.
Apartamentai paprasti, bet įrengti su skandinavišku praktiškumu neaukojant komforto. Su išvadom palauksiu dar, bet pirmas įspūdis – pats geriausias. Ypač už low season kainą. Įdomumo dėlei pabandžiau pasižiūrėti kainas vasarą. Panašu, kad teks atsiimti savo žodžius atgal – panašu, kad salos masteliu resort yra tikrai Resort.
320 km nuo namų, 4 valandos. Pusantros jau saloje. Žemėlapyje ji neatrodo tokia didelė. Chebra spėjo pažaist, pakariaut, pamiegot, susitaikyt ir vėl pažaist. Šiaip taip atvažiavom. Pakeliui gavau sms su tlf numeriu, kur skambinti atvykus. Savininkas Fredrik‘as pasakė kodą nuo durų ir palinkėjo gero poilsio. Jis pats ne vietoj, bet užeis, kai grįš. Jei ko nors mums prireiktų, galim skambinti bet kada. Servisas tikrai kaip resort.
Su oru mums pasisekė. Dar namie nudžiuginau Ievą, kad mums išvykstant žadamas sniegas (privertė mane pasikeisti padangas į žiemines), o šeštadienį žadama audra Baltijoje ir vėjas iki 24 m/s. Mums pasisekė – sniegą spėjom prašokt iki jam prasidedant, o vėjas bus tik rytoj. Rytoj ir galvosim.
Pučia. Gal ne 24 m/s bet apie 20. Ir dar lyja. Aš atsibudau, kaip durnas, apie 5. Tomas pradėjo kvaksėt neužilgo. Ne kad pamiegot iki 9, kaip žmonės. Mes 9 jau papusryčiavę ir beveik pasiruošę, neskaitant kai kurių šeimos narių, kurie visada argumentuoja – „aš, bl..t prieš tai visus turiu surinkt, o po to save susirinkt“. Aš tai seniai pasiruošęs trepsiu tarpdury.
Kažkokio konkretaus plano nėra. Važiuojam link didžiausio salos miesto Borgholm su vos daugiau, nei 4000 gyventojų ir tiek. Tarp kitko – saloje pastoviai gyvena nepilni 26 tūkstančiai gyventojų arba 19,2 žmogaus kvadratiniame kilometre. Palyginimui Lietuvoje – 43 į kv. km., Vokietijoje – 232, Singapūras – 7800, Monakas – 19000. Švedijos Karališkoji šeima, matyt, yra intravertai, kaip ir aš. Bent jau tie, kurie čia statė savo vasaros rezidenciją. Įsivaizduojat? 1000 kartų mažiau žmonių, negu Monake. Ir tikrai. Rudenį, kai saloje pasilieka tik vietiniai, o ir tų dalis kraustosi žiemai, kur smagiau, tikrai tuščia ir tai yra labai gerai. Jokių eilių, jokių kamščių, jokių švyturius ant delno laikančių prancūzų ir live streaminančių paauglių neplautais plaukais. Rojus čia.
Viena bėda – plius 4 ir horizontaliai lyja tiesiai į veidą. Žadėtas vėjas čia. Gal ne 24 sekundmetrai, bet netoli to. Tačiau man netrukdo. Gal tik sukelia kiek nepatogumų, mat aplyja akinius ir leicos objektyvą. Ir dar dronui šiandien no flight oras. Naujas DJI Mavic kad ir geras, nevertas savo pinigų, kol turiu šitą, todėl prarast jo nesinori.
Pirmas sustojimas šiandien, vos už kelių šimtų metrų – Tokenäsudde švyturys su labai fotogenišku malūnu šalia. Vaikai nelipo net, o mes buvome šlapi kiaurai per dešimt minučių. Bet užtai radome labai skanių obuolių ant pat jūros kranto.
Pakeliui sustojome Rosendals järnåldersby (Rosendalio geležies amžiaus, trukusio čia net iki 1100 mūsų eros metų, kaime) kur galima pamatyti išlikusius 14 namų pamatus. Jei nuspręsite užsukti, koordinatės čia 57°16’20.8″N 17°00’48.9″E.
Toliau gana nuobodu, neskaitant keleto tyčinių išsukimų iš kelio be rezultato, iki pat Sandvik kvarn (Sandviko malūno). Malūnas – vienas iš didžiausių tokio tipo (olandiško) malūnų pasaulyje. Saloje tokių – apie 20. Sezono metu čia veikia restoranas ir muziejus. Mes jau po, todėl negresia nei vienas, nei antras (čia be liūdesio, jei ką, greičiau – atvirkščiai). Pats Sandviko miestelis ant jūros kranto labai fotogeniškas. Ne, nuotraukoje ne mano greitis, nors taip ir sako greičio matuoklis. Greičio matuoklio radaras matuoja vandens (lietaus ir jūros) greitį.
Tęsiam kelionę link ”sostinės”. Kol kelias nuobodus, Tomui patekiama užduotis surasti kur pavalgyti. Sugūglino vaikis kažką prie jūros, kas, žinoma, uždaryta. Tada rado mieste kažkokią piceriją. Ten ir trauksim. Bet prieš tai mama nori į vaistinę, t.y. ”sistemą”, t.y. valstybinę alkoholio parduotuvę Systembolaget, nes kaip gi keliauti be burbuliukų.
Picerija dirba nuo 12. Turim laiko, todėl tenka imprivizuoti, o kai mes improvizuojam, mums visada sekasi. Netyčia atsidūrėm prie Kapelludden iškyšulio. Kažkada – žvejų ir prekybos miestelis, kurio mąstai nėra visiškai žinomi. Vienok kai kuriuose šaltiniuose sakoma, kad net karalius buvo pakviestas spręsti konflikto, mat miestelis konkuravo su Kalmar‘u ir Borgholm‘u – smarkiai didesniais miestais. Apie 1200 m. čia buvo pastatyta Šv. Britos koplyčia (S:ta Britas kapell). Taip pat šalia visai fotogeniškas švyturys. Sakyčiau – must visit. Magiška vieta – ir koplyčia, ir švyturys, ir žvejų namukai, vieną kurių Ieva jau nori išsinuomoti sekančiai vasarai, ir pati jūra.
Laikas valgyti, o ir picerija jau dirba. Maistas geras ir sąlyginai nebrangus. Už rimtus pietus sumokėjome tiek, kiek Helsinkio oro uoste būtume sumokėję už keturis sumuštinius (be alaus). Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad Helsinkio oro uoste sumuštiniai nėra pigiausi Europoje. Ypač non-Schengen zonoje. Buvo labai gerai. Burbuliukų irgi radom – visi laimingi.
Vakar nepatikėjau savo akimis – vidury laukų ganosi sau kupranugariai. Ölande? Kupranugariai? Net patryniau akis. Tikrai. Šiandien prasukom pro šalį – http://kamelranch.se. Deja, oras ne kupranugarinis. Nei vieno nėr. Po laukus laksto kažkokios lamos, kurioms mes nė motais, kaip ir jos mums. Kupranugariai irgi nelabai, bet neįprasta juos matyti tokioje platumoje.
Kad jau išsukom iš kelio, tai negi apsisuksi. Važiuojam tiesiai link Äleklinta uosto, o tada į šiaurę palei jūra. Kelias – must see. Rimtai. Skirtingais metų laikais, skirtingu paros metu, skirtingi čia peizažai. Net tokiu oru, kaip šiandien – oho.
Vos nepralėkėme. Užmečiau akį į telefoną ir pamačiau keistus statinius prie pat jūros. Atsisukau į kairę – taip, reikia stot. Must stot čia – 56°59’26.6″N 16°46’57.4″E. Bruddesta žvejų kaimelis. Namukai turėjo dvi paskirtis – saugoti žvejybos reikmenis bei pernakvoti. Magiška kažkokia vieta.
Jei ir toliau važiuosite į šiaurę (pasirinkimų nelabai yra, nebent grįžti), sustosite dar ir čia 57°02’20.6″N 16°49’30.6″E. Pravažiuoti neįmanoma. Jus sustabdys tūkstančiai ”trolių” namukų. Sustokit ir pastatykit savo.
Ir toliau važiuojam į šiaurę, iki pat Sandvik uosto, o tada į pagrindinį kelią ir ”namo”. Už vairo daugiau, negu 5 valandas. Lietuje nedaug, bet kiaurai. Laikas ilsėtis, įsipylus taurę ar dvi.
Linksma diena, prisimenant tai, jog planavom ilsėtis viešbučio kambary.
——————
Prakeiktas laiko keitimas. Kad jį kur tą Džordžą Hadsoną. Prieš šimtą metų gal tas kaitaliojimas ir atnešė kažkokios naudos, sutaupydamas šiek tiek grašių balanoms, bet šiandien neturi jokios prasmės – atsikeli žiemą tamsoje, namo grįžti irgi tamsoje. Dienos šviesą, žmogus, matai tik pietų metu ir tai, jei oras padoresnis. Pagaliau EU atsikvošėjo ir šiandieninis keitimas bus paskutinis. Atsikėliau valanda per anksti. Galvojau, kad išprotėjau, bet prisiminiau, kad Džordžo čia kaltė. Atlėgo.
Pirmas darbas nubudus – pasitikrinti orų prognozę. Per naktį galėjo viskas pasikeisti. Lengviau atsidusau – nepasikeitė. Vėjas turėtų aprimti, lyti turėtų mažiau. Šviečiasi graži diena.
Šiandien Tomas miegojo su Ieva, o aš su Caro. Vakar buvo atvirkščiai. Lygybė. Šiandien, pagal planą, vaikai turėtų miegoti vieni. Kažkodėl abejoju, kad taip bus ir man išpuls laimė miegoti su mano gerąja puse. „Oi, tai tę tuos vaikus reik varyt nx“ sakysit. Gal ir reikia, bet kada dar, jei ne dabar. Kai barzda sužels, nemiegos juk. Ne tik, kad nemiegos, visa savo barzda ir kūnu nekęs ir atsikels su viltimi, kad mes per naktį numirėm, dinozaurai.
Kol kepa blynai ir kiaušiniai, o vaikai linksminasi prie tv, dar kartą persuku galvoje šiandienos scenarijų, sudėliotą dar vakar. Jei skaitot, žinot, kad aš už technologijas. Atsivežiau šį kartą su savim apple tv. Pajungiau prie tv ir vietinio wifi ir vualia – mes prijungti. Youtube, netflix, mėgstami filmai – all inclusive. Vietoj to, kad džiaugtis vienu TV4 (daugiau čia nieko nerodo), turim visą savo media biblioteką, online ir offline. Apple TV Plex appas pasiekia namų serverį su viskuo, kas ten pasiekiama. Well done, Steve.
Liksim šiandien šiaurėje. Oras turėtų leisti paskraidyti, todėl mažiau šiandien sėdėsim mašinoje, daugiau lauke. Pirmas tikslas – „Ilgšis Erikas” (Långe Erik) švyturys šiauriniame iškyšulyje. Bet pakeliui dar trumpam sustojome prie Neptūno laukų (Neptuni åkrar), pakrikštytų taip garsiojo Carl von Linne. Vasarą čia turėtų būti nuostabu. Šiandien, nemeluosiu, malonumas menkas. Plius keturi ir pučia. O dar ir krušos su Ieva gavom. Nors peizažas mistiškas. Ateičiau čia šiltą vasaros vakarą su buteliu vyno saulės palydėt.
Erikas netoli. Parkingai tušti. Tik vietiniai žvejai mėgėjai sekmadienio proga spiningus mėto. Maloniai pasisveikinom ir patraukėm prie švyturio. Tuoj pat prisistatė dvi avys, Carolinos pakrikštytos Anna ir Johanna.
Švyturys gražus. Matot patys. Pastatytas 1845 mažoje salelėje, su Öland sala sujungta tiltu tik 1965. Salelėje stovi ir keletas pastatų, kažkada apgyvendintų, tikrai taip, švyturio prižiūrėtojų. Nuo pastatymo iki 1862 švyturį saugojo C. G. Ekström, kol numirė. Nuo 1862 iki 1875 – Gustaf Adolf Hagström, kol numirė ir t.t. Viskas surašyta ir dokumentuota. Atsiprašau. Pastarieji nebuvo prižiūrėtojai. Nežinau lietuviško termino, bet šitie buvo labiau vadovaujantys. Tada buvo prižiūrėtojai. Dar buvo ir atsarginiai pameistriai ar kažkaip panašiai. Dėl to ir namų keletas, skirtingo lygio švyturio personalui su šeimomis.
Pats švyturys 32 metrų aukščio, matomas 14 jūrmylių atstumu, modernizuotas šimtą kartų, kol galų gale 1990 pagrindinis lęšis tapo nereikalingas, o pamainą perėmė šiuolaikinis šviesos šaltinis, sumontuotas ant turėklų. Labai rekomenduoju aplankyti.
Anna ir Johanna vaikus sekiojo visą laiką. Matyt tikėjosi kažką gauti. Maloniai vaikų pasiūlytu burbuliukų butelio kamščiu josios, deja, nesusižavėjo.
Dronas šiandien pakilo, bet vėjas toks, kad tam tikras raumuo susitraukė. Bet aš drąsus, keletą foto padariau. Patirtis daro savo – nevaryk, brol, pavėjui, nes prieš vėją gali baterijos neužtekt. Geriau, brolau, varyk prieš vėją – pavėjui ir su pusiau tuščia baterija parskrisi. Šiandieniniai krušos ir sniego debesys prideda dramos.
Traukiam toliau. Į Trolių mišką – Trollskogen. Čia žmonių dešimt kartų daugiau, negu visur kitur, t.y. apie 10 automobilių. Visur kitur mes buvom praktiškai vieni. Bet miške jų nematyt, mat miškas – 100 hektarų. Mes visais įmanomais takais nebridom. Šaltoka, o ir vaikams pušys su kadagiais nelabai įdomu. Nors jie ir taip gerai atsilaikė. Nupėdino iki laivo liekanų ir net iki trolių ąžuolo.
Laivas Swiks buvo pastatytas Upesgriva miestelyje tarp Ventspilio ir Rygos 1902 metais Indrik S. Puhlin iš Rygos užsakymu. Pastarojo pravardė buvo Svikis – neva nenugalimas. Kas žinot latvių kalbą, patvirtinkit. Iš čia ir laivo pavadinimas. Laivas parduotas keletą kartų atsidūrė Åland saloje. 1926 metų gruodžio mėnesį laivas plaukė iš Vokietijos į savo namų uostą Åland. Pakeliui, 21 dieną, sniego audra privertė pakeisti kursą į Kalmar‘ą, ieškoti užuovėjos ten, bet apiplaukiant Öland salą laivas užplaukė ant seklumos prie Trolių miško. Ekipažas pasiekė krantą gelbėjimo valtimi, o laivas liko ant seklumos iki pat 1950-ųjų, kol audra jį išmetė ant kranto. Vietiniai kolūkiečiai nusipirko, manydami panaudoti medieną ir geležį, bet tai pasirodė per brangu. Taip ir guli Svikis trolių miške. Trijų stiebų ir 34,4 metrų laivo nerasite, bet wreck‘as tikrai įspūdingas. Kažkaip papildomai šildo faktas, kad laivas pastatytas Latvijoje.
Šeima jau visai suktų atgal, bet trolių ąžuolas čia pat. Šiaip taip įkalbėjau paėjėt. Manoma, kad ąžuolui apie 900 metų. Nėra didelis, nes sąlygos čia ne kažin kokios. Taip pat manoma, kad anksčiau miško čia nebuvo ir ąžuolas buvo gerai matomas, taigi naudojamas jūreivių kaip orientyras. Toks spooky šiek tiek.
– Valgyyyt, – rėkia galas.
Sustojom užkąsti savo išėję iš miško. Bet argi vienažarnius užkiši salotomis ir obuoliais. Važiuojam ieškot maisto. Aš žinau, kad nelabai kas dirba – low season. Bet važiuojam.
Prieš 490 milijonų metų teritorija, kuriai šiandien priklauso ir Öland sala, buvo Pietų atogrąžoje – tropiniame klimate. Mergelis – molinga klintinė nuosėdinė uoliena sėdo sekliose šiltose jūrose, koralinių rifų kolonijose. Milijonus metų koralinis rifas buvo spaudžiamas didelio slėgio, palaipsniui formuodamas ölando kalkakmenį. Protingi barzdoti diedai sako, kad reikėjo maždaug tūkstančio metų, kad tokiu būdu susiformuotų vienas milimetras dabartinio kalkakmenio. Vietinio kalkakmenio sluoksnis siekia 40 metrų, o tai reiškia, kad formavimasis užtruko 40 milijonų metų. Įsivaizduojat? Net jei jums pasiseks pragyventi 100 metų, jūsų atliekos (liežuvis neapsiverčia rašyti – išmatos) suformuotų tik jūsų plauko storio liekaną. Ką jau ten 40 metrų. Galit net nesvajot. Mes tik maži vabalėliai, krapštantys motulės paviršių nagais.
Valgyt, kaip ir buvo tikėtais, neradom. Bet „namie“ – pilnas šaldytuvas. Šiais laikais medžioti ir žvejoti nereikia. Užtenka atostogauti tris mėnesius, kai norisi nueinant į darbą, kai nesinori – ne. Nereikia mokėt avies pjaut. Užtenka turėt 30 eurų ir gausi geriausią avies išpjovą. Nereikia kailio jai, vargšei, dirt. Galima sustot pakeliui ir nusipirkt norimą gaminį už nedidelį elektroninį pinigą. Net sidabrinio su kryžiumi reverse šiais laikais nereikia. Užtenka keletą nuliukų savo elektroninio banko sąskaitoje pamažint. David Chaum sugalvojo elektroninę valiutą 1983, kai man buvo 5. 90‘ais įkūrė elektroninių pinigų kompaniją, kuri bankrutavo 98‘ais. Vienok įdomu, kad 97‘ais Coca-Cola jau leido mokėti už gėrimus savo automatuose elektroniniu būdu, o 98‘ais buvo įkurta kompanija PayPal. Neužilgo prie PayPal prisijungė ir jūsų puikiai žinomas Tesla ir SpaceX įkūrėjas Elon Musk, ižvelgęs PayPal (elektroninių pinigų) ateitį dar 2000‘aisiais ir sujungęs savo x.com su PayPal. PayPal apyvarta 2017 sudarė trylika trilijonų dolerių. Viso labo nepilnų dvidešimt metų nuo įkūrimo. Pasaulis keičiasi greičiau, negu mes sugebam suvokti ir adaptuotis. Tie, kas mato, kurlink viskas pasisuks, nusigriebia grietinėlę. Tikiuosi, kad mano vaikai matys daugiau, negu matom mes.
Nukrypau nuo kalkakmenių prie virtualių pinigų. Sorry. Tie kalkakmenio klodai, suformuoti čia prieš maždaug 490 milijonų metų, vadinasi Byrums raukar. Jei važiuosit šiaip pro šalį, gali pasirodyt „cha, kažkokie akmeniniai balvonai“, neverta degint benzino, ar ką jūs ten deginat. Bet jei prisiminsit, kad jūsų 100 metų (jei būtumėt koralas) suformuotų plauko storio sluoksnį, minsit tą kalkakmenį su pagarba, nes jūsų pėda nutrins daugiau per akimirką, negu vargšai koralai statė per 100 metų.
Grįžom marinon. Pietūs, dronas, filmai ir pan. Ieva užsinorėjo torto. Kur aš jai gausiu torto žiemą, kaip našlaitė žibučių. Uždaryta gi viskas. Vietinis kromelis užsidarė prieš pusę valandos. Iki sekančio važiuot 10 minučių. Tas irgi nedirba. Radom dar vieną, už dar 10 minučių. Radom ir torto, ir dar šio bei to.
Tingiu buitį aprašinėt, o ir neįdomu jums, todėl gero jums vakaro ir iki.
———————-
Išaušo dar gražesnis rytas, nei ankstesni. Visada taip, pagal senuką Merfį, geriausias oras – paskutinę dieną. Nors senuko Merfio „dėsnis“ skambėjo kiek kitaip, bet esmę supratot. Vėjas rytų, nekaršta, bet pučia mažiau. Tiksliau pučia tiek pat, bet nuo vėjo užstoja sala, todėl ropojant paviršium jaučiasi mažiau.
Planas šiandien labai paprastas – parvažiuoti namo. Važiuoti – keturias valandas, o temsta velniškai anksti, tempti į naktį nesinori.
Per radiją kalba, kad laiko sukiojimą planuojama atidėti porai metų transporto sektoriaus prašymu. Logiška, jiems juk visas savo sistemas perdaryti reikia, o kadangi viskas smarkiai automatizuota, reikėtų tvarkingai pratestuot, prieš paleidžiant live. Vienok jei būčiau diktatorius, kaip Lukašenka, pataisyčiau sukaliojimą kartą ir visiems laikams. Žiū, žiemą pas mus švinta 8:45 – trim valandom vėliau, negu aš keliuosi į darbą. Netgi šiek tiek daugiau. Saulės aš nematau ryte. Saulė leidžiasi žiemą – 14:50. Gerokai per anksti, kad važiuojant namo tikėtis pamatyti kokį spindulėlį. Saulę matau per pietus, jei oras leidžia išeit lauk. Vasarą gi, saulė teka 3:32 – tada, kai aš sapnuoju trečią sapną, prakeiktas zylys už lango pradeda čirškšti. Ne, zylius aš myliu, nepagalvokit, blogiau kai kaimynas su žoliapjove čirškia, bet faktas lieka – saulė teka per anksti. Leidžiasi ji 22:06 – kaip tik tuo metu, kai aš grilinu ką nors ir atsikemšu dar vieną alaus. O ką, jei mostelt laikrodžius niekam nežinant kokiom trim valandom? Žiemą saulė tekėtų 11:45, kaip tik tuo metu, kai aš, papietavęs, galėčiau eit lauk grožėtis aušra. Leistųsi ji 17:50 – kaip tik tada, kai aš atsirakinčiau namų duris. Grožėčiausi saulėlydžiu pakeliui namo ir dar grįžus kurį laiką būtų šviesu kasant sniegą ir nešant šiukšles. Vasarą gi, tekėtų ji 6:32, kaip tik, kai zyliui ir kaimynui laikas burgzti, o leistųsi po vidurnakčio – ilgi savaitgaliai garantuoti. Žinau, žinau, rasite šimtą argumentų, kodėl ne, bet pabandykit žiūrėti pozityviai. Žmonės būtų laimingesni, vaikai su rogėmis šviesoje važinėtų ne tik savaitgaliais, žvejai vasarą nepaliktų savo žmonų vienų lovose vidury nakties, zyliai keltųsi, kaip žmonės – vien privalumai.
Kol taip mąstau, šeima pradeda krebždėti ir jau nori keltis. Kaip tie zyliai. Šešios nulis nulis.
Resort atsiuntė sms, kad išsiregistruoti galime palikdami raktą ten kur radome, t.y. kambaryje ant stalo, kaip tik tuo metu, kai su Tomu gaudėm pokemonus. Galit juoktis, bet nematau nieko blogo. Blogai, kada seni diedai leidžia realius pinigus virtualiems šūdams (pvz elektroniniuose kazino), o kai devynmetis išeina lauk su savo žilagalviu gimdytoju (neteisingas terminas, gimdytoja gali būti, o gimdytojas nelabai, greičiau – darytojas ir pagelba visokeriopa) – nieko blogo tame nėra.
Kaip Resort prašė, taip ir padarėm – palikom raktą, kur radom. Sakiau, kad su išvadom palauksiu. Palaukiau. Marinai duodu geriausią įvertinimą. Ne absoliučioje skalėje, o pakoreguotoje salos „metru“. Kaip sakiau, paprasta, bet skandinaviškai funkcionalu. Savininko dėmesys klientui – toks ir turi būti. „Sakykit viską, kas ne taip, spręsim vietoje. Nelaukit, kol grįšit namo, nes tada aš jau nieko padaryti negalėsiu“. Labai vertinu tokį požiūrį.
Taigi, sukam link namų. Tik tiesiai sukti namo mes nemokam. Sukam apžiūrėti Borgholmo pilies (Borgholms slott). Tvirtovė čia pradėta statyti XII amžiuje, kad apsiginti nuo priešų iš anos pusės Baltijos jūros (kurią švedai šiaip vadina – verčiant pažodžiui – rytinė jūra). Vėliau tvirtovė turėjo didelę reikšmę karuose su Danija, nustekenta ir blogoje būsenoje, kol 1654 Karl X Gustav netapo Švedijos karaliumi (apie šį poną paskaitykite, nežiūrint trumpo karaliavimo, nuveikti jis spėjo nemažai). Jis norėjo tvirtovę paversti Baroko pilimi, bet numirė 1660 ir darbai sustojo. 1681 darbai buvo atnaujinti, bet greitai nutraukti – pilis niekada nebuvo pastatyta iki galo. Palaipsniui net ir užbaigta pilies dalis buvo apleista. Pvz dalyje pilies buvo įkurta tekstilės dažymo mokykla. Galiausiai 1806 metų spalio 14 dieną pilis sudegė.
Mes praleidome pilyje valandą. Šalta, todėl ilgai nebuvome. Vasarą čionais reikėtų išsiruošti visai dienai. Pilis-tvirtovė – tikrai įspūdinga. Aš esu matęs keletą pilių savo trumpame gyvenime, bet šita vis vien nustebino. Ne mane vieną. Carolina susižavėjusi galimybė pasėdėti Karališkame krėsle. Tomas – visokiais slaptais kambariais ir užkaboriais. Ieva – peizažais pro menių langas (angas). Aš – viskuo aukščiau paminėtu, o taip pat architektų sprendimais nuo XII iki XVII amžiaus. Dar pridėsiu, kad visai šalia – Sollidens Slott (Sollidens pilis) – Karališkos šeimos vasaros rezidencija. Pauzėse nuo rašyme diskutuoju su savo geresniąja puse, kad šiandien istorija domiuosi daugiau, nei dariau tai mokykloje. Kodėl? Nes įdomu, kas su kuo miegojo, kas kam ką pardavė ir t.t. Mokykloje buvo prievolė – kada vyko hm hm pelkės mūšis. Jokių asociacijų, jokios motyvacijos – iškalkit datas, nes taip prašyta programoje. Jokios savo fantazijos ir bent bandymo sudomint. Mokytoja buvo savo srities specialistė, bet šūdina pedagogė, sugadinusi man atestatą. Paradoksas, bet drįstu teigti, kad bendra prasme istoriją aš šiandien žinau geriau už ją.
Leiskite grįžti prie Sollidens Slott. Taigi, karalienė Victoria buvo taip įkvėpta švedų daktaro Axel Munthes vilos San Michele Capri saloje Italijoje, kad sustreikavus sveikatai, ieškojo palengvėjimo švelnesniame Öland klimate. Švedijos Reichstagas, žinoma, rado sprendimą – pardavė kažkiek žemės, kas leido Victorijai pasamdyti architektą ir po trijų metų įsikelti į pilį.
Mes pilies parko neapėjome. Kažkiek ten galima pasivaikščioti, karališka šeima nieko prieš. Bet visas parko grožis spalio gale – išblėsęs. Pasiliekam kitam kartui, kai atvyksim čia visai dienai, su pikniko krepšiu, duonos rieke vietinėms palaidoms karvėms ir karalių didybės tvirtovės sienose įkvėptam rašymui ar dar kam nors.
„Must see, must see – viskas jam must see“. Ne viskas, mielieji. Bet Borgholms Slott tikrai – must see.
P.S. pamiršau – bilieto kaina nesikandžioja. Už mus, du didelius ir du mažus, sumokėjau apie 20 europietiškų. Tiek pat, kiek butelis Red Label ne per akciją.
– Kada valgysim? – klausia galas.
Vienažarniai. Turiu planą. Planą, laikytą iki šiandien. Minėjau vakar vietinius cepelinus. Tiksliau kroppkakor. Kaip tik pakeliui link tilto atgal į kontinentą – Arontorps Kroppkakor & Mat AB (Arontorpo Cepelinai ir Maistas, Akcinė Bendrovė). Atvažiavom pačiu pietų metu – pilna žmonių, vietinių. Nežinau, ar yra meniu angliškai. Klauskite ir jums tikrai padės. Mes užsisakėme tris porcijas cepelinų (po 3 vienetus) ir bulvinių blynų. Cepelinai – kroppkakor. Bulviniai blynai – raggmunk. Kroppkakor valgomi su grietinėle ir bruknių uogiene. Bulviniai blynai, tai – bulviniai blynai su kepta šonine ir ta pačia bruknių uogiene. Gali pasirodyti keistoka, jei anksčiau bulvių patiekalus valgėte tik su grietine, bet žinokite, kad pasaulis nesibaigia HBH Palanga.
Mums patiko. Už viską (į kainą įeina salotos, pienas ar vanduo, kava) palikome apie 30 europietiškų. Cepelinai tikrai skanūs, lietuviški bulvėmis, tik apvalūs, bet visai nelietuviški įdaru ir priedais. Bet nespoilinsiu, ragaukite patys. Jei būsit saloje, kroppkakor yra must.
Dar stabtelėjau prie tilto, prieš grįžtant į kontinentą. Ten galima skraidyt. Kontinente jau ne, mat Kalmar‘o oro uostas šalia. Aš pionierius pareigingas, taisyklių laikausi ir bet kur neskraidau. Skraidau, kur galima. Tarp kitko, pusė Borgholm‘o pilies yra no-flight zona, nes iš oro gali matytis Karališkoji rezidencija, todėl no no. Žodžiu, paskraidžiau kur galima ir jus kviečiu taip elgtis. „Px, niekas nematys ir nepagaus“ – nėra proto požymis.
Toliau – trys valandos apsnigtais miškais (aha, čia prisnigo, tik mūsų saloje sniegas nepasiekė) – neįdomu. Chebra kas sumigo, kas savo telefonuose. Aš klausiausi kažkokį Ievos užrodytą pod‘ą, kaip gyventi dabar, o ne laukti „vėliau, kai vaikus išleisim, namą pastatysim, obelį pasodinsim“. Aš nelaukiu vėliau. Nelaukia ir Ieva. Nelinkim ir jums. Gyvenkit dabar. Bet pod‘ai – gerai. Primena, ko nedaryt.
Iki.
Daugiau pasakojimų čia https://sillwio.wordpress.com/
Mano instagram https://www.instagram.com/sillwio/
pirmas 
Kavagne 
Aruna