Kijevas, Odesa ar Lvovas labai tinka, kai norisi ko nors arti, trumpam, pigiai ir skaniai.
Maždaug valandos skrydis neprailgsta ir mes ieškome Vodafone stendo, prie kurio už 7 eur. nusiperkame telefono kortelę, tam kad naudotis internetu. Iš karto išsikviečiame Uber taxi ir kortelė vienu važiavimu atsiperka, nes kainos prie oro uosto tokios pat plėšikiškos, kaip ir Vilniuje. Galima pigiai važiuoti ir autobusu, bet mes taupėme laiką, o ne pinigus, nes turėjome tik pusantros dienos, be to mums ten tikrai viskas pigu – visa kelionė su skrydžiais, nakvynėmis, maistu, gidais , muziejais, važinėjimu taxi, kainavo po 150 eur žmogui, todėl apie kainas nieko neatsimenu, nes nebesigilinom.
Apsigyvename gražiuose apartamentuose ( Apartments with Dnipro view) 22 aukste, su nuostabiu vaizdu, kuriuo negalėjom atsigrožėti.
Ir su metro vykstame į centrą iki Auksinių vartų,
nuo kurių prasieiname iki Maidano aikštės ir lendame į požemį valgyti.
Apie maistą Ukrainoje galima kalbėti daug, bet pasakysiu tik tiek, kad jis labia skanus ir pigus. Žinau, kad Delano tipo maitinimo įstaigose, tokiose kaip ,,Puzata Chata” galima sočiai ir skaniai pavalgyti už 2-3 eurus. Bet mes turėjom numatę aplankyti pora kitų vietų, o kadangi porcijos buvo nemažos, tai tų dviejų kartų pavalgyt mums ir užteko.
Pirmasis restoranas OB, apie kurį plačiau yra aprašęs ir jį prareklamavęs Orijus čia. Nors viskas šiek tiek suturistinta, bet buvo skanu, įdomu, verta užsukti dar ir todėl, kad palaikyti tą jų judėjimą, nors kainos šiame restorane beveik ,,lietuviškos”.
Pasisotinę keliaujame link Sofijos soboro, bet jis jau uždarytas, ateisime rytoj. Užtat spėjame į netoliese esančią Michailovo vienuolyno varpinę, kurioje yra nedidelis muziejus ir graži panorama.
Šiuo metu vyko Maidano įvykių metinės, visos vienuolyno sienos nukabintos žuvusių nuotraukomis, o jų daugybė, galo nesimato.
Darbuotojos sužinoję, kad mes iš Lietuvos mus beveik glebeščiuoja, kaip gimines, sako – tik jūs mus galite suprasti, kaip mums sunku. Rekomenduoja užeiti į šalia aikštėje, lauko palapinėje įrengtą laikiną karo įvykių ekpoziciją – vaizdai šiurpūs, aplink patruliuoja policija…Ir šiaip nustebino vietinių gyventojų patriotiškumas, labai nenoriai kalba rusiškai, visi su kuriais teko bendrauti, labai diskretiškai, bet davė suprasti, kad jie tikrai nepasiduos – visgi tai ką visi mate ir patyrė, jokios provokacijos, nei žiniasklaidos melas nebepakeis.
Sutemus dar nusileidžiame jų žymiąją gatvele Andrejevskyj spusk, kuri šiek tiek primena Vilniaus Pilies gatvę, tik tas ,,spusk” jau toks status, kad gerai, kad žemyn, o ne į viršų reikia eiti, kojas pakirto kaip reikiant.
Pailsėti nutariame apžvalginiame rate, iš kurio, bent jau naktį, nieko nesimato, todėl grįžtame į Nepriklausomybės aikštę ir ilgai grožimės šokančiais fontanais.
Kitą dieną daugiau važinėjam taxi, nes Kijevo metro labia senas, triukšmingas, negali net susikalbėti, be to juk nieko nematai po žeme, o norisi per langus į miestą pasidairyti ir su vairuotoju apie gyvenimą pašnekėti, be to, po vakarykščio ,,spusko” kojas skauda, tai nebesinori daug vaikščioti, o ir kainos, kai padalini keturiems, juokingos.
Važiuojam į mums labiausiai patikusią vietą – Pečorų laurą – seniausią Ukrainos stačiatikių vienuolyną, kuris dar vadinamas stačiatikių Vatikanu. Daugiau kaip 20 ha teritorijoje – per 100 pastatų, 20 jų – cerkvės, dar 6 mažos požeminės cerkvės yra olose. Tai tarsi atskiras miestelis, kuriame – ir 5 muziejai, daugybė parodų salių, biblioteka, dvasinė seminarija, kavinės, taip pat suvenyrų parduotuvėlės. Trys vienuolyno pastatai skirti tikinčiųjų ir turistų nakvynei.
Užsisakom tik mums keturiems gidą ir kol dar iki ekskursijos pradžios turime laiko, apžiūrime miniatiūrų muziejų(vienoje iš nuotraukų pasagėlėmis kaustyta blusa)
Nors beveik viskas čia karo metu buvo sugriauta, visgi labai patiko, tik stebina dar tokie ,,tarybiniai” triukai – gidė turi rankose popieriaus lapelį ir kiekviename punkte ji gauna prižiūrėtojos parašą, kad čia buvo – gal jos taip kontroliuojamos, kad nesutrumpintų ekskursijos? Ir šiaip labai keista gidė, ji ne šiaip statistinė darbuotoja, o kaip čia atvykstantys piligrimai fanatiškai viskuo įtikėjus – mums pasakodama apie tuos mumifikuotus šventuosius karstuose, juos visus bučiuoja, o juk kasdien po kelis kartus visais tais tuneliais praeina…Gal dar toks gidės elgesys tą įspūdį sustiprino, bet šitas apsilankymas patiko labiausiai.
Išlindus iš vienuolyno teritorijos, prieš akis pamatome simpatišką restoraną ir iškart pasijaučiame alkani. Už 3 eurus čia pavalgyti nepavyks, bet kai gauni tokius barščius, tai argi tai svarbu?
Aplinka, padavėjai, maistas – viskas labai patiko, jei būsim dar kada Kijeve, važiuosim ten dar kartą būtinai.
Tada vyrai užsinorėjo į karo muziejų po atviru dangumi, o mes pasivaikštome po šalia esantį parką su gėlių skulptūromis.
Na, esam mate daug įspūdingesnių, bet geriau nei į malūnsparnius žiūrėti. Patiko pomidorų sėklų pardavimas – su tikrais eksponatais.
Per likusį pusdienį pasikeliame i Sofijos soboro varpinę, aplankome dar kelias gražias cerkves, pasivaikštome po Marinskio rūmų parką, Peizažo alėją su simpatiškomis vaikiškomis skulptūromis, suvalgome vietinių ledų ir leidžiamės į giliausią pasaulyje metro stotį Arsenalna, kuri yra 105 m. po žeme. Kadangi tas nusileidimas per kelis etapus, tai to gylio nesijaučia, bet pliusiuką užsidėjom.
Negalėčiau pasakyti, kad tai miestas, kur norėčiau sugrįžti, bet buvo tikrai įdomus, turiningas ir skanus savaitgalis.
Kavagne 
Aruna 
pirmas