Grįžom iš Juodkalnijos. Šalis kuri pavergė paprastumu, draugiškumu. Žalia ir graži šalis. Anksčiau keliavusieji daugiau skyrė laiko kalnams ir kanjonams, mes gi pakrantei ir fiordui. Nes šios 2 skirtingos dalys susijungia tik Juodkalnijoje. Tiesa, dar yra Škoderio ežeras, labai didelis ir specifinis. Dar yra pramoniniai miestai Nikšičius ir Podgorica, kurie visai nesudomino.
Pradžioj parašysiu suma sumarum: Juodkalniją vertinu 10 balų dešimtbalėj sistemoj. Kas patiko? Ogi : tvirtovės, turistinių objektų gausa ir originalumas, žmonių draugiškumas, maistas, kava. Juodkalnijoj buvom pirmą kartą ir užkabino taip, jog po mėnesio jau darbe įspūdžiai visai gyvi.
Žali kalnai čia visur. Ne tik kalnų regione, bet ir pakrantėje.

    Būtent visur kalnuota ir žalia ir beveik visada kvepia. Kalnai pasitiko pasienyje ir lydėjo visą kelią. Pavadinimas Juodkalnija man neatitiko susidaryto vaizdo. Nemačiau nė vieno juodo kalno. Kai kurie buvo tamsiai žali, priklausomai nuo augalijos. Buvo ir plikų uolų, bet jų mažiau ir nėra juodos. Aš ją pavadinčiau „Žaliakalnija”.

   Malonus kvapas pasitiko pirmą vėlyvą vakarą valgant kavinėje. Ginčijomės su žmona, kas kvepia. Nutarėm, jog rūko aromatingas cigaretes ir dar naudoja smilkalus. Man Juodkalnijoje labiau kvepėjo šampūnas ir skystas muilas. Pas juos labai švaru. Kvepia san. mazgai. Lauke kvepia pušys, pinijos, kedrai ir gėlės. Gal būt pasitaikė, jog prieš tai nemažai lijo. O gėlės kvepia tik, jei yra drėgmės. Balkone prieš saulę bet kas sunkiai išdžiuvo- drėgna.

    Maistas nuostabus. Valgėme dažniausiai Timoni kavinėje- picerijoje. Miesto centre ir ant įlankos kranto. Mėsa dažniausiai kepama ant grotelių. Dažniausiai veršiena. Augina karvytes ir mažas dar pjauna. Baisiai skanu ir labai tikras maistas. Sudėtingiausias buvo Skanderbego kepsnys apie 12 eurų. Skanios buvo dorados žuvys, didžiulės krevetės. Labiausiai patiko kalmarai. Sriubos: veršienos, vištienos, jūros gėrybių- midijų. Visos skanios, nežinojau ką pasirinkti. Pusryčiams labai patiko didžiuliai blynai su kremu. Kiti buvo lyg nedidelės spurgos, išpūsti maži miltiniai kūriniai. Na, o kava buvo tiesiog dieviška. Man skaniausia kava Ulcinyje Timoni kavinėje.

    Vietinis alus Nikšičko. Skanus, lengvas. Labiausiai paplitęs. Buvo kitokio vietinio alaus, bet apsistojau prie populiariausio.
    Juodkalnijoje visi ir visur rūko. Tai nėra Europos Sąjunga. Mus iš pradžių tai šokiravo kaip nerūkančius. Bet kavinių atviri langai ir kvepiantis tabakas vėliau ėmė patikti. Vos nepradėjome rūkyti Juodkalnijoje.
   5 procentai Juodkalnijos yra plokščia ir tinka žemės ūkiui. 2 plokščios vietos yra šalies pietuose- prie Škoderio ežero ir nuo Ulcinio iki Bojanos upės. Kalnai ir serpantinai buvo visur. Miestai išsidėstę kalnų šlaituose. Ant kalnų išsidėstę ir tvirtovės.

    Vieną tokią gražuolę matėme net iš lovos Ulcinyje. Jei neimdavo miegas, atsiguldavau taip, kad matyti tvirtovę. Tuoj užmigdavau. Priklausomai nuo paros laiko ir debesuotumo kito tvirtovės apšvietimas ir vaizdas. Atrodo, jog mačiau kelias tvirtoves. Kavinėje visada matėme tvirtovę.

   Ulcinis buvo piratų miestas, jų sostinė. Jie puldavo laivus, plėšikavo. Servantesas buvo pakliuvęs į nelaisvę pas piratus Ulcinyje. Jis iš bokšto matė gražią vietinę merginą, bet nežinojo jos vardo. Kadangi ji buvo iš Ulcinio pavadino Dulcinėja. Šis gražus vardas čia populiarus.

   Viduramžių miestas išsidėstęs tarp kalnų, šlaituose, įlankose. Adrijos jūra čia graži, švari. Paplūdimys juodo smėlio. Miesto centre jis vadinamas Mažuoju. Dažniausiai jame deginomės ir maudėmės.

   Ulcinyje dauguma gyventojų yra albanai. Anksčiau Ulcinis ir Baras priklausė Albanijai. Vietiniai paprastai kalba abiem kalbomis- albanų ir juodkalniečių. Su turistais jie dar kalba angliškai prasčiau ir rusiškai geriau.

   Žmonės čia ypatingai geri, paslaugūs, bendraujantys. Ten jautiesi kaip svečias ir jų draugas. Ulcinyje labai tolerantiški žmonės. Nes albanai tradiciškai musulmonai, bet nuosaikūs. Islamas skatina padėti vargšams, neapgauti. Valstybėje labiau paplitusi pravoslavų religija. Dar yra kitų krikščioniškų religijų maldos namų.

    Jautėmės labai saugiai. 
   Valstybinė kalba yra juodkalniečių, kuri nesiskiria nuo serbų kalbos. Rašmenys yra lotyniški. Bet rečiau Juodkalnijoje naudojama kirilica. Kelio nuorodos Ulcinio- Baro regione yra dvikalbės: juodkalniečių ir albanų kalbomis.

    Pietinėje šalies dalyje paplūdimio smėlis yra vulkaninis juodas. Kai sausas atrodo kaip pelenai. Šlapias beveik juodas.

    Ulcinio paplūdimiai. Mala plaža. Miesto centre, trumpas, įlankoje. Seklu, galima tolokai bristi. Niekur nėra jūros ežių.

    Miesto pakraštyje, akligatvio gale yra moterų paplūdimys. Ženska plaža. Uolėtas krantas. Ten yra 2 sieringi šaltiniai. Reikia pasisėmus tiršto neskaidraus skysčio išsitepti kūną ir pabūti 15 minučių. 
    Apie 4 kilometrus nuo miesto centro prasideda Velka plaža. Didžiausias paplūdimys šalyje. Juodas smėlis. 13 km ilgio. Iki jo galima nueiti per valandą, bet reikia eiti per mišką ir aukštą žolę. Joje yra gyvačių. Jos žmogaus nepuola, bet nemalonu. Plentu iki jo toliau apie 6- 7 km. Važiuojama taxi už 5 eurus arba daugiau.

   Ada Bojana. Populiarus nudistų paplūdimys Bojanos upės saloje. 3 km ilgio sala upės deltoje. Atsirado XIX a. nuskendus laivui. Čia yra daug namelių gyventi turistams. Kavinė ant jūros kranto. Platus paplūdimys. Daug platesnis aukštos žolės ruožas toliau. Čia gyvenimas verda vasarą, t.y. liepą ir rugpjūtį. Įvažiuojant į salą už žmogų imama 2 eurai, už mašiną 1 euras. Paplūdimyje yra dušai. Yra gultai ir skėčiai. Daug erdvės, saulės. Jūra čia labiau gilėja, todėl bangos didesnės, smagiau maudyti. Įdegama „be lopų”. Ir nereikia maudymosi kostiumėlių.  Labiausiai mėgsta Adą Bojaną olandai ir vokiečiai.

    Palei upę prieš pat salos tiltą išsidėstę žuvies restoranėliai. Čia labai žuvinga upė. Naudojami tinklai su 4-kampiu rėmu. Valgai ką tik pagautą žuvį.

   Miestai Juodkalnijoje nedideli. Pakrantės miestuose 11.000-15.000 gyventojų. Šiauriau Ulcinio yra Baras. Tai pagrindinis šalies uostas. Čia ateina geležinkelis iš Belgrado per Podgoricą. Jis eina tiltais ir tuneliais. Tai tiesiog inžinerijos stebuklas. Laivai plaukia į Barį, Ankoną ir kitus Italijos uostus. Pats Baras nėra įspūdingas, išskyrus tai, jog galima nuomota mašina atvažiuoti į pakrantę, palikti po pušimis pavėsyje ir maudytis.
    Virš miesto ant kalvos iškilęs senasis Stary Bar. Jis nukentėjęs nuo žemės drebėjimų ir kovų, bet įdomus.
    Sutomorė. Pajūrio miestas. Per jį eina geležinkelis. Prie jo atsišakoja kelias į Podgoricą ir visą kalnų- kanjonų regioną. Šis kelias eina 4 km ilgio mokamu tuneliu. Automobiliui kaina 2,5 euro į vieną pusę. Kol nebuvo šito tunelio, kai kas iš centrinės Europos važiuodavo iki Belgrado. Jame sėsdavo į traukinį ir pakraudavo automobilį. Ryte jau esi pakrantėje. Tunelis dabar sutrumpino kelią.

    Budva. Pagrindinis pajūrio kurortas. Čia daugiausia rusakalbių turistų. Čia mažas kompaktiškas senamiesti apjuostas siena pusiasalyje, venecijietiškos architektūros. Priešais jūroje stūkso sala- uola. Čia labai aktyvus naktinis kurortinis gyvenimas.

   Netoli Adrijos jūroje saloje Sveti Stefanas- miestelis viešbutis. Prabangiausias Juodkalnijoje. Pylimu sujungtas su žemynu. Turi 2 paplūdimiu. Nebandžiau į jį patekti, nes nufotografuoti labai lengva, jo niekas neužstoja, nebent išvažiuojantis „Ferari”. Apsauginiai įleidžia tik gyvenančius.

   Kotoro įlanka- Boka Kotorska. Gyvendami Juodkalnijoje daug ką vadinome juodkalnietiškai. Piečiausias Europos fiordas. Ilgas ir išsišakojęs. Jį apvažiuoti virš 100 km. Siauriausioje vietoje per įlanką kelia keltas.

Plaukia dažnai. Nuvažiuoja mašinos, užvažiuoja ir plaukia. Užtrunka plaukimas apie 7 minutes. Neprailgsta. Vaizdai aplink puikūs. Kelto trasa: Kamenari- Lepetani.

    Prie Kotoro įlankos mus nustebino Kotoro miesto grožis.Jį saugo UNESCO. Įsikūręs fjordo gale, kalno papėdėje. Miesto siena didžiulė. Mieste atverti galvą į kalną, matai kokiius tai mūrus, vėliavą.

Pasirodo, jog tai siena į kurią reikia užlipti. Kainuoja 3 eurus, už dyką nepraleidžia. Užlipimo starto taškai yra du. Nuo viršaus miestas kaip ant delno.

Miesto siena turi 3 vartus. Pagrindiniai yra Jūros arba Vakarų vartai. Čia dauguma patenka į senamiestį, gauna miesto planą. Nuo čia į kairę yra Upės arba Šiauriniai vartai. Patenkama, perėjus upę tiltu. Į dešinę yra Gurdič vartai- Pietiniai.

   Po senamiestį klaidžiojau tik su fotoaparatu. Mačiau tokių nuostabių vietų, jog nemoku aprašyti. Prie miesto sienos prisišliejęs turgus, kur braškės, trešnės ir kitos gėrybės. Už miesto aikštės iš karto fiorde randasi didelės ir prabangios jachtos.

    Senamiestį sunku aprašyti. Čia tiesiog reikia apeiti. Raudoni čerpiniai stogai, pilkos uolos virš galvos ir žydra įlanka. 

    Dar aplankome netoliese prie fiordo Perasto miestą. Čia yra 2 mažytės salos. Vienoje yra Benediktinų vienuolynas su Šv. Jurgio bažnyčia.  Kitoje Uolos Dievo motinos bažnyčia. Pastarojoje buvome, uždegėme žvakę. Panoraminiai vaizdai aplink labai gražūs. O kai plauki laivuku, vaizdai dar ir keičiasi. Čia fotoaparatai sunkai atlaiko krūvį. Perasto miestas dailus, venecijietiško tipo. Dominuoja Šv. Mykolo bažnyčia.
    Prieš akis ekstremaliausias važiavimas Kotoro kopėčiomis- serpantinu su 25 posūkiais. Posūkiai sužymėti skaičiais nuo apačios. Pamatėm 25 ir apsidžiaugėm. Iš tikrųjų posūkių daugiau, manau virš 30. Asfaltuota juostele gali važiuoti tik 1 mašina. Prasilenkimui tenka kažkam pavažiuoti atgal iki praplatėjimo. Kuriam arčiau praplatėjimas ar tiesesnė atkarpa kelio. Kam migrena, galvos svaigimas ar aukščio baimė Kotoro kopėčios yra rimtas išbandymas. 

   Užkilus panoraminis vaizdas į Kotorą, tvirtovę, Kotoro įlanką. Matosi beveik visas fiordas. Žiemą tuo keliu nevažinėja.

   Dar kiek pakilus , pasiekiame vietovę Njieguši. Iš šio kaimo kilę 2 šalies valdovai. Kaime pardavinėja vytintą kumpį- pršut, medų, naminį vyną. Paragavome, bet nieko nepirkome. Tiesa pirkome magnetuką su Kotoro kopėčių vaizdu, kurias tik ką įveikėme. 
  Toliau dar kylame, bet nestačiai ir nebe daug. Pakylame į Lovčeno nacionalinį parką. Viršūnės, akmenys, uolos, spygliuočiai. Žiauriai gražu. Kojos virpa dar nuo serpantinų.
  Sekantis objektas Cetinjė, senoji Juodkalnijos sostinė. Čia gražūs buvusių ambasadų pastatai, plačios alėjos. Leidžiamės smagiai žemyn į pajūrį. 

  Kitas ratas į kalnus. Pradžioje didžiausias Balkanuose Škoderio ežeras. Jame daug įvairių žuvų. Buvome informaciniame taške. Šalia jo vyno rūsys, kuriame pirkau lauktuvėms vyno. 

  Ežeras keistas. Ištisus kilometrus žolė, krūmai, medžiai auga tiesiai iš vandens ir matosi, jog jie nevargsta. Mat ežeras labai keičia dydį pagal metų laiką. Ežere daug salų- kalnų ir net su pastatais. Varome per šalia esančią Podgoricą. Valstybės sostinė. Bet nėra turistinis miestas. Jis dauboje tarp kalnų, tad vasarą įkaista. Gyventojai bėga arba prie Škoderio arba prie jūros. 

   Tuoj už miesto prasideda Moračos upės kanjonas. Vanduo elektrinės spalvos. Upės krantai oranžiniai ir kitokių uolų spalvų. Labai tapybiškas vaizdas. Kelias eina palei pat upę, geležinkelis kitąpus. Tuneliai, tiltai.

   Pasiekiame Moračos pravoslavų vienuolyną. Aplankome cerkvę. Gražu, tvarkinga. Pardavinėja naminius maisto gaminius.

Per Kolašiną, kur yra slidinėjimo trasa, ir Moikovacą pasiekiame Taros tiltą. Taros upės vanduo yra geriamas, tik jį reikia pasiekti, nes gilus slėnis. Vaizdai fantastiniai. Taros tiltas pastatytas tarpukariu, sugriautas, vėl atstatytas. 150 metrų aukščio tiltą pervažiavom ir perėjom.

Nėra ką pridurti- reikia pamatyti. Nuo Kolašino važiavom giliausiu Europoje kanjonu. Čia populiarus raftingas Taros upe.

   Įdomu pastebėti, jog Taros upė teka per Dunojų į Juodąją jūrą, o ką tik matyta Morača teka į Škoderio ežerą, o toliau Bojanos upe į Adrijos jūrą. Pervažiavom takoskyrą. 

   Atitolstam nuo Taros. Žabliakas 1450 m aukštyje esantis miestas, dieną +12 temperatūra. Pamatome snieguotus kalnus. Čia valgome ir važiuojame prie Juodojo ežero. Man jo spalva visai ne juoda. Vanduo šaltas, mažiau +10. Aplink spygliuočiai. Tai Durmitoro Nacionalinis parkas, saugomas UNESCO. Už ežero matyti snieguotos kalnų viršūnės virš 2000 m. Jos atsispindi ežere. 

  Per Šavniką žemyn atgal. Kelias gana tiesus ir lygus, ilgas tunelis. Už Šavniko pavargina serpantinai. Toliau Nikšičius, neįdomus pramoninis miestas. Jame gamina alų Nikšičko.
Matosi garsiausias Juodkalnijos Ostrogo vienuolynas kairėje už Zetos upės. Jis iškaltas uoloje, aukštai. Matosi tik fasadas lyg kregždučių lizdas aukštai. Tiksliau laaaabai aukštai, arčiau uolos viršaus, nei apačios.                               
Tokią mačiau Juodkalniją arba Montenegro. Žalių kalnų kvepianti šalis. Nepriklauso Europos Sąjungai, o valstybės piniginis vienetas- euras. Turistinė, bet dar nenutrypta turistų šalis.
Nuotraukas, įdėjau, kokias leido , iki 4 MB, o ne kokias norėjau. Daugiau nuotraukų yra mano puslapyje: http://keliautojas.blogspot.com/2013/06/kvepia-zaliu-kalnu-salyje.html

2 thoughts on “Juodkalnija: Žalių kalnų magija”
  1. Kai yra ką aplankyti ir šalia pažiūrėti,tai tie žmogai ir išsibarsto. Tuo iš tikrųjų žavus Ventspilis, kad nėra žmonių grūsties

  2. Teko būti Ventspilyje patiko- labai patiko , bet Lenkijos papludimiai ir kopos tikrai šauniau .Netoli – pigu -skanu:)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *