Kadangi artėja atostogų metas (o gal net prasidėjęs jau), tai pareiga kviečia pabaigti, ką pradėjau 🙂
Vakaras jau. Įvažiuojam į Sveti Stefan, žmonių masė, kaip ir mašinų, sukamės atgal.
Įvažiuojam į Buljaricos miestelį. Poroj vietų sustojam paklausti dėl nakvynės, bet viskas užimta (čia viskas dėl to, kad jau vakaras, nes rytais važiuodami matydavom kaip stovi nuomotojai su lentelėmis kaip Palangoj). Vyras nueina į TIC, ir randa vienus apartamentus. Atvažiuoja vaikinukas su motoroleriu, parodo apartamentus. Du kambariai, virtuvė, kondicionierius, terasa su hamaku, sodas – 30 eurų. Imam! Šiek tiek toloka nuo paplūdimio, bet mes gi ne tik paplūdimy gulėt atvažiavom. Tik parkingas mažokas. Na, bet kaip nors.
Susinešam daiktus ir vaikai labai nori išsimaudyti. Važiuojam į paplūdimį, o visi žmonės – iš jo. Paplūdimys iš akmenukų, ir apšnerkštas, šiukšlinas. Vaizdas nesužavi. Pasitiesiu rankšluosti ir žiūriu kaip mano vaikai vandenį krykštauja. Atėjęs brangiausias paklausia, ar neradau kitos vietos, kur pasitiesti rankšluostį? Paklausiu kas negerai, nes ieškojau kuo švaresnės vietelės. Pasirodo visai šalia skysti kakučiai, apdėlioti akmenukais ratuku. Nuovargis veikia, nes imu gailėtis, kad be reikalo čia apsistojom. Bet vyras nuramina, kad gi vakaras dabar, kad greičiausiai ryte visai kitas vaizdas, be to galėsim važiuoti kitur maudytis. Na, kaip visada vyriška logika sustato viską į vietas. Po maudynių grįžtam į apartamentus vakarieniauti.
Sekančios dienos tikslas – Ulcinj miestelis, tiksliau Velika Plaža, kuriame juodas smėlis.
Taigi, einam į pliažą, išsinuomojom skėtukus ir ilsimės gerą pusdienį. Vaikai statė pilis, valgėm arbūzą. Vanduo kaip arbata, nėra jūros ežių, smėlis juodas ir karštas karštas, vos gali paeiti. Ir šiaip įdomiai atrodo, kaip šlapiame juodžemyje pabraidžius ar išsivoliojus.
Kaip minėjau I dalyje, prieš išvažiuojant visokių nuomonių prisiskaičiau, tai tarp jų buvo, kad labai dažnos vagystės Juodkalnijoje. Tai jau atsitiko, kad važiuodama rašiau žinutes mamoms, ir pamiršau telefoną ant savo sėdynės mašinoj. Grįžus iš paplūdimio, telefonas vis dar gulėjo ten pat, ir mašinos stiklas buvo sveikas. Nežinau, gal tiesiog mums taip pasisekė.
Grįžtant užsukam į Mirovicą pasižiūrėti vieno seniausių alyvmedžio, kuriam 2000 metų. (Beje, nuorodoj ir Stelmužės ąžuolas yra 🙂
Dar vyras neprašytas nuvažiuoja iki Stari Bar miestelio. Bet nei aš, nei vaikai neturi jėgų išsiropšti iš mašinos. Čia vis tas pliažas kaltas! Vyras beveik įsižeidžia.
Kitą dieną važiuojam pro Cetinje į Lovčeno nacionalinį parką, lipam į Petro II Petrovičiaus – Niegošo mouzoliejų.
Vaizdai fantastiški. Bet trūksta fizinio pasiruošimo. Atgaunam kvapą, pasigrožim vaizdais, ir atgal. Pakeliui nusiperkam rūkyto ir džiovinto kumpio pršut. Sako jis čia geriausias.
Nuo Cetinje serpantinais važiuojam link Kotoro taip vadinamomis Kotoro kopėčiomis (Ladder of Cattaro).
Aplankom Kotoro miestelį. Kelias iki jo gniaužiantis kvapą. Stojam ir stojam atsigėrėti vaizdais! Išlipę iš mašinos, aukštai pamatom pilį. Paklausus kokie čia planai, atsakau, kad lipsim į pilį…. Gerai gerai, juokauju!!!.
Pasivaikštom senamiesčiu ir pasiūlau prasieiti gynybinėmis sienomis. Nusiperkam bilietus ir pradedam apžvalginę kelionę. Tik takelis lyg ir aukštyn kyla. Vyras paklausia, ar čia ne keliukas į pilį. Užtikrinu, kad ne, nors pačiai tos pačios mintys sukasi. Bet negali suabejoti, nes pasakius per anksti, niekas neis. O jei jau pradėjom link ten eiti, tai kodėl ir neužlipus. Neilgai ėjus paaiškėja, kad visgi lipam į pilį. Prasideda niurzgėjimas ir aimanavimas, bet užlipam! Valio!!!
Žemyn lipasi gerokai greičiau. Išgeriam 3 litus mineralinio iškarto, ir dar einam nusipirkti. Įeinant į senamiestį, matėm turgų, bet išeinant jis jau nebedirbo…
Vieną dieną užvažiuojam į Budvą. Daug mašinų, dar daugiau žmonių. Pasivaikštom po miestelį. Vis neduoda ramybės stabdžiai. Dabar jau spiegia kiekviena sykį paspaudus. Ir kai sustojus prie šviesoforo pro šalį einantis juodkalnietis bando mums paaiškinti, kad su stabdžiais mums negerai, o dar pagalvojus apie grįžimą namo, sukam į servisą. Servise pasako, kad neturi detalės, bet gali užsakyti iš Podgoricos, ir jie ją įdėtų į autobusą, bet kai atveš, servisas jau nedirbs, tai mechanikas (pasirodo vokietis, vedęs juodkalnietę) pasiūlo važiuoti pas jį namo ir ten pakeis (cha, bet keitė autoservise…). Gyvena prie Jazz pliažo, nuomoja apartamentus, galbūt tikėjosi, kad atsivežė klientus nuomai. Na žodžiu, vaikinas pagalvojo užsidirbti iš šalies. Pakeitė, su tam tikrais nuotykiais (kurių eigoje buvo mintys, kad reiks visuomeniniu transportu grįžti į Lietuvą, nes išvažiavo detalės su mūsų mašina), bet viskas gerai, kas gerai baigiasi. Sugaišom gerą pusdienį. Gaila laiko. Nebūtų pikta, jei prieš kelionę mašina nebūtų apžiūrėta servise.
Tiesa, meistriukas pasakojo, kad lenkai važiuoja į Juodkalniją taip: iki Belgrado su mašina, paskui patys į traukinį, mašiną ir užkelia, ir ryte jau Juodkalnijos paplūdimy visai pailsėję ir išsimiegoję. Gal ir variantas…
Grįždami iš serviso dar užsukam į Budvos pliažą. Kaip silkės statinėj. Tik vaikai nusimaudo, o mes vos radom vietą atsisėsti paplūdimy, nekalbant apie kažkokią erdvę. Na, vakaras jau, visi matyt išlindo į miestą. Pakeliui namo patenkam į kamštį. Nors jis į priešingą pusę, bet kliūna ir mums. Pasirodo Kotore šventė, per kurią visą naktį kepa žuvį, geria vyną ir linksminasi. Įdomu būtų pamatyti šią įlanką naktį, tik baterijos jau nusėdusios.
Kažkurią dieną visgi aplankom Stari Bar miestelį, prieš tai nusimaudę nuostabiame Čanj pliaže. Pasivaikštom po griuvėsius, pasigrožim vaizdais. Šiame miestelyje 800 m. prieš Kristų įsikūrė ilyrai. Dabar randami „tik“ XI ir vėlesnių amžių griuvėsiai.
O toliau sugalvojam pasivažinėti vienu Skadaro ežero kraštu.
Sutinkam karvių, asiliukų, savarankiškai vaikštinėjančių.
Privažiavę nuorodą link urvų, pasukam link jų. Juk atostogos, galim daryti, kas į galvą šauna. Keliukas siaubingas. Dažniausiai serpentinuose vietomis būna praplatėjimai prasilenkimui, tai čia tik vingio pabaigoj. Susitikus mašiną iš priekio nežinau ką reiktų daryti. Pradarius dureles, iškart praraja, nėra kur kojos statyti. Šiurpas ima. Užvažiavus į viršų, nuorodos į urvus dingsta, bet tada aš jau netikėtai prisimenu, kad mes neturime nei žibintuvėlių, nei šiltų drabužių. Greičiau grįžtam atgal!! Nusileidom sėkmingai, nesutikę nei vieno automobilio. Parvažiavus namo pasivarčiau savo iš interneto surinktą info, ir radau, kad vertėjo pasekti esančiomis nuorodomis, jei jau užkilome į viršų…. Bet negi dabar nagus dėl to graušies. Bet to Juodkalnijoj nemažai visokiausių urvų, ir kitą kartą, vertėtų labiau pasidomėti ir palankyti keletą….
Vakare užsukę į kavinę, nustembam, kad su mumis pasisveikina rusiškai. Užsisakom. Vyras labai nori paragauti ėrienos. Pradeda rinktis daugiau lankytojų. Vien rusakalbiai. Įteikinėja vieni kitiems dovanas, ir šiaip gan triukšmingai švenčia kažką. Galbūt ten jų restoranas, nes mieste pilna reklaminių stendų, rusiškai reklamuojančių pirkti nekilnojamą turtą Juodkalnijoje. Pavalgom gan skaniai, atsisveikinam rusiškai ir išvažiuojam aplankyti Sveti Stefan vakare.
Vaizdai, vaizdai. Kaip viską sugerti, kad nenueitų užmarštin?! Jei kas nori užsukti į salą apsižvalgyti, deja, negali, tik viešbučio gyventojams. Taigi, virtuali apžvalga.
Kadangi naktimis apie 27 laipsnius, bandom vieną naktį įsijungti kondicionierių. Tipo užsistatom, kad šaldytų labai nedaug, bet ryte atsikeliam visi snarglini, sūnus netgi su temperatūra…
Poilsis Juodkanijoje jau baigėsi, važiuojam link Kroatijos. Dar kartelį apvažiuojam Kotoro įlanką, jau paskutinį kartą. Taupantiems laiką, galima persikelti keltu.
Jau ir Kroatijos siena netoli. Tiesa, gyvendami ES, ir nevažiuodami link Rusijos pusės greit atpratom nuo varginančių eilių prie sienų. Tai įvažiuojant į Kroatiją iš Juodkalnijos, prastovėjom ilgiausioje eilėje. Ir kadangi Kroatija ES nare taps tik 2013 liepos 1 d., tai suprantama, kad 2009 m. atskiros juosto ES piliečiams muitinėje taip pat nebuvo. Stebėjom vaizdus, kaip automobilius, su vokiškais ar itališkais numeriais taršo muitininkai. Keista?! O gal ir ne….!!! Jei tai visai ne italai, ar vokiečiai,o pavyzdžiui albanai… Mus praleido tik pasižiūrėję į pasus.
Na, dar pora dienų Kroatijoj. Kaip neužsukti važiuojant pro šalį į Dubrovniką. Ir namo!!!
Ne visai į temą, bet man visą laiką buvo įdomu, kodėl Juodkalnijos valiuta – euras??? Straipsnio gale yra atsakymas
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Gerai susiskaitė pasakojimas, ir išvis Apokai, „respektuks” jau vien dėl to, kad vokiečių aviganį ir pavadinai vokiečių aviganiu, o ne „vilkšuniu” :)))
O iš visos kelionės tai man, kaip Leonės ir „spagečių” gerbėjui tai be abejo labiausiai patiko įspūdžiai iš texas hollywood 🙂
Apokai, Apokai , čiut neapalpau tas krevetes išvydus :):)) baisingai mėgstu tuos valgymus :):))
Iš viso superinė dalis – urvinis butas žiauriai patiko, o ir dar toks draugelis iš mūsų mylimųjų šunų veislės…. Paskui ta balkoninė terasa su vaizdu į jūrą- ten gyventi galima amžinai :)) — ir daug dar visko vardinti galima – vienu žodžiu- fantastiskai graži kelionė
Na, kai toks vaizdas per langą tai į jokius restoranus ir nesinori eiti, o dar tokiam dangoraižiniame kurorte…Ir jei ne tas gražuolis namukais aplipęs kalnas, tai į tokį miestą aš nė kojos nekelčiau, o jei kiti miesteliai dar labiau nepatiko, tai mano aplankyta Nerja jau kaip rojus atrodo…
O mes moules ir krevetes tai ant sviesto kepdavome – tikrai skanu, tik krevetės sunkiai luposi, o dar prie vyno ar jų hereso, tai tikras gėris 🙂
Kadangi aš jau 12 su virš metų draugauju su tokiais „Vokietukais”, tai kažkaip kitai vadinti ir ranka nekyla, juolab, kad „vilkšunis” savaime yra kažkoks retai pasitaikantis hibridas. Dėl tų Hollywood’u, tai mes su linosa jau senokai negalim susitarti, verta ar neverta, kad įdomu, klausimų nekyla, reikėtų dar kokios nuomonės:)))
Urvinis butas, kaip, beja ir Hollywood’as, linosos nuopelnai, o vat balkoniuką pats susiradau, faktiškai jis ir dar tas begaliniai didelis smėlynas buvo pagrindiniai kriterijai, nes, kaip supratot, į tą miestą faktiškai kojos ir neįkėlėm normaliai. Manu, kad geriau paieškojus, galima ir mielesnių vietų surasti, bet tokio vaizdelio pro langus tai nežinau:)))
Man tai skaniausios moules yra kumpis, bet ten, matant kainas ir kokybę, neįmanoma atsispirti. Gal šiemet pamėginsim ir pasikepti, manau, prie Atlanto jų nebus mažiau.
Nemėgstu diedams rašyti komplimentų .
Bet tavo kelionių aprašymai veža.:))))
Ačiū, TUKAI, tu tikras draugas:)))
Tik ką grįžau pats,tai dar neperskaičiau, bet vakare – perskaitysiu.
Tikiuosi pasimatysim Klaipėdoje, parsivežiau buteliuką „Skenderbeu”.Skirtas keliautojų susibėgimams.Kol kas.
super super super