Kelionė į Ameriką kirbėjo manyje nuo tada kai tikėjau, kad Didžioji Britanija yra gerokai didesnė ir galingesnė nei JAV, o tai suprantama buvo senai. Prieš kelionę turėjau du pasirinkimus tarp Niujorko ir Kalifornijos, bet kurortų ir paplūdimių esu mačiusi per akis, todėl, pamaniau, dar vienas manęs nenustebins, ir pasirinkau Niujorką, kurį labiausiai pažinojau iš Sekso ir Miesto bei Draugų. Legendiniai serialai, legendinės vietos, pritraukiančios tiek turistų, tiek darboholikų ir neatrastų genijų iš viso pasaulio. Noriu įspėti, kad šis pasakojimas nebus biudžetinis apie tai, kaip sutaupyti, kur rasti pigius skrydžius ar pigią nakvynę. Na, nežinau, ir žinot nenoriu. Čia gi Niujorkas, 5th aveniu ir Trumpo pasekėjai, Volstryto vilkai ir Tom Ford stiliaus verslininkai, kurie kuria Manhattano dvasią, nesuderinamą su lietuvišku taupumu. Tai miniu dėl to, kad po kelionės į Dubajų sulaukiau daug klausimų, apie tai, kur pigiai valgyt, gert, miegot ir t.t. bet sakiau ir sakysiu, kad yra vietų kur be pinigų geriau nevažiuot. Ir Niujorkas tikrai yra ta vieta.
Niujorko centrą pasiekėme naktį ir pirma mintis buvo – aš tai mačiau! Dangoraižiai, tuntas geltonų taksi ir besiblaškantys turistai. Kas daugiau jei ne banali filmo scena. Bet nori nenori tas vaizdas svaigina ir tiesa, jis yra vertas geriausio filmo scenos! Gerai, kad manasis vaikinas, Niujorke kartu sudėjus yra praleidęs metus ir žinojo puikiai kur ir ką daryt, o man teliko sekt jį ir grožėtis. Viešbutį užsisakėme mano mylimiausiam (dabar esu tuo tikra) Manhatanne, 3th aveniu/24street, o tai reiškia, kad visą laiką būsiu madingiausioje Niujorko dalyje, uhu> Viešbutis “Marsel” dviems savaitėms dviems žmonėms kainavo 4600$, bet tai kaina verta gyvenimo Niujorko širdyje. Kiti gana dažnai nuomojasi butus tame pačiame rajone, kas irgi gana neblogai, tik tvarkytis pačiam reik 🙂
Pirmą dieną praėjus gatvėmis nuo 3 aveniu iki Times Square ir Rockfeller centro, labiausiai patebima buvo itin platūs šaligatviai ir gatvės, nereali gausa darbininkų (kelininkų, šiukšlių vežėjų, statybininkų, šlavėjų ir t.t.) ir amerikietiškas patriotizmas. Aš myliu patriotiškus žmones >!
Ar nenuostabu, kad jie kabina JAV vėliavas visur? Aš nekalbu apie pastatus. Viešbučius. Net tiltai nestebina visiškai. Bet kai net šiukšių rinkimo mašina išpiešta JAV vėliava, mane tai veža. Tai ne kuklūs lietuviai, vėliavą iškeliantys penkiskart per metus. Ne, tu niekada nepamirši kur randies. Patriotizmas čia reiškiamas ne tik vėliava, bet ir žodžiais. Metro netrunka atsirasti tarnavusių laivyne ar Vietnamo kare, atvirai tuo besididžiuojančių, ir net nostalgiškai apie tai kalbančių vyrų. Jie išdidžiai skelia prakalbą, pabaigoje kaip ir kiekvienam doram amerikiečiui būdinga tonacija – God bless America! Ar gi gali tuomet piliečiai skųstis savo valstybe, kai meilę jai reiškia visi aplinkui. Ne. Bet tai nuostabu, tai kuria valstybę, visuomenę, kiekvieną žmogų padaro kažko dalimi. Net benamis čia nėra vienas. Net benamiai čia linksmi. Jie neverkia. Kiekvienam praeinančiam pasakys- Gero tau sekmadienio! Laiminu Jus! Džiaukitės! Na ir ką tu žmogus gali sakyt, išgirdęs šiuos žodžius iš benamio. Ir šiaip tas laiminimas ir laimės linkėjimas labai įdomi kategorija. Aš nežinau iš kur ji atėjus, bet žinau, kad per 23 gyvenimo metus negirdėjau tiek laiminimų savo pusėn kiek čia. Bless you, bless you, bless you. Bless you people, Bless you America. And Lithuania pridursiu aš.
Iš esmės Niujorkas tuo ir įdomus, kad jame knibždėte knibžda įdomių žmonių. Turbūt atvažiavus čia giliais 90-aisiais, iš pilkos Sovietinės Lietuvos, žmogus ir sutrikti gali. Breiko šokėjai metro, reperiai, Kingo pasekėjai skelbiantys kalbas-tai megapolio veidas. Pasigrožėjus žmonių įvairove reikia apkalbėt miesto įžimybes. Times Square toks kaip nuotraukose-reklamos, reklamos ir milijonas žmonių. Taip, kaip per Kaziuko mugę, tik tris milijonus kartų daugiau. Man panašiai buvo su Big Benu-lyg ir pirmąkart prieš jį stovėjau, bet matytas jis man buvo gerokai daugiau kartų. Filmų įtaka. Vis dėlto, filmų pomėgis neužgožė jausmo stovint ant Rockfelerio stogo-vaizdas vertas 100 milijonų, nes šiaip milijonas dolerių Niujorke nėra jau tokie dideli pinigai. Ir žinoma, dangoraižiai bei tarp jų įsiterpęs Centrinis parkas – jie verčia aiktelėti. Ir užsinorėti butuko su open roof top.
Atskiros istorijos verti stand-up pasirodymai. Kiek pastebėjau, čia jie tikrai labai populiarūs. Geriausi iš geriausių dažnai reklamuojasi ant taksi, filmuojasi Holivudo filmuose. Ir mėgaujasi šlovės valanda. Pavyzdžiui, pažiūrėjus du stand-up’us ėjau į filmą “Trainwreck” (beje kinas čia vėlgi atspindintis filmus-su išpaišytais herojais ant sienų ir visas spalvotas) vienas stand- uper’is vaidino antrinę rolę, o pagrindinė aktorė yra žymi stand-uper’ė. Komikai šioje šalyje tikrai vertinami, ir ką gi, ne be reikalo. Žmonės mėgsta juoktis, jiems reikia juoktis ir leist pasišaipyt iš kitų gyvenimo. Pasirinkimas iš ko juoktis Amerikoje tikrai didesnis nei Lietuvoje, tai ko gero ir kiša koją Humoro klubui, kuris iš esmės neblogas, bet vis dėlto amerikietiškąjam neprilygsta temų ir herojų įvairove. Geriausiam stand-up klube Niujorke (žinau, buvau, palyginau) “Comedy Cellar” pasirodymus rengia ir jauni baltieji, ir seni juodieji, ir žydai, ir moterys ir t.t. Vien tai sufleruoja, kad temų įvairovė neaprėpiama. Žinoma, juodieji kaip dažniausiai, nevengia jiems skaudžių temų, kaip kad policijos dėmesys jiems. Privažiavus policijos automobiliui repo dainą reikia keisti į Celine Dion, o jei permiegi su baltaode ir ji ryte verkia, kas bus? Sėsi į kalėjimą. Šiaip aš nežinau, ar čia rasizmas ar elementarus stereotipų primetimas. Kai Lietuvoje vairuojantis BMW bus gerokai dažniau stabdomas nei vairuojantis Volvo, taip ir juodaodžiai matyt nebe reikalo sulaukia daugiau policijos dėmesio. Kitas patikęs realus pamąstymas buvo apie piramides. Visi aiškinasi kas pastatė Egipto piramides. Na negi jiems patiems pavyko? Jei taip, tai kaip? Kas padėjo? O gal čia Dievas, ateiviai, illuminati? Archeologai, istorikai, antrapologai tiria, aiškinas, teorijas kuria. Kodėl niekas neklausia apie Meksikos piramides? Nes visi žino, kad jie patys pastatė ir dar turbūt kontraktą su žydais sudarė.
Visos tautos juokauja apie kaimynus, nieko naujo. Kanada ir nebuvo užmiršta, nes na kaip gi, kodėl ji dar ne Amerikos sudėtyje??? Aplankius stand-up pasirodymus verta nueiti ir į Jazzo koncertą. Tame, kuriame buvau aš, susirinko gal 20 žmonių, ir viskas vyko labai mažoje patalpoje. Priedo to, priešais mane sedėjo toks didelis vaikinas, kad mačiau tik būgnininką. Turiu nuojautą, kad ten ėjome tik todėl, kad vienas iš draugų itin norėjo pagyvenusios, tatuiruotos barmenės, kuri akivaizdžiai ten pažinojo visus. Tikrai žinau, kad geresni Jazz koncertai vyksta Harleme. Paminėjus barmene noriu pridurti, kad dar vienas žavintis dalykas čia yra – niekas niekam nerūpi. Pilna čia barmenių ir 60-ties, zuja sau aplink barą, geria su klientais. Ir bendraminčių turi. Lietuvoj būk tu 30-metė barmenė. Tai ką tu vaikų neturi? Tai kur vyras? O vyras tau leidžia čia dirbt? O kur karjera? O tu išvis mokyklą baigei? Ir išvis išvis išvis susitvarkyk gyvenimąąąąą rėkia bėdžiai iš ofiso, mirsiantys prie TV, kuris yra laisvalaikis grižus iš nuobodaus darbo besiklausant žmonos rėkimo. Na mėgstam mes kitiem gyvenimus nurodinėt savojo nesusitvarkius. Čia kaip man sako-tu ne per daug keliauji? Va, va, va, taafak? PER DAUG keliauji? To nėra. Nėra per daug pinigų, per gražių žmonių, per gero ar skanaus maisto, per gero vyro(jei moteris sako, kas tu jai per geras vadinasi tu lopas) , per geros mažinos, per gerų atostogų, per gražaus namo, per daug meilės ar sėkmės. Geriems dalykams ribų nėra. Yra tik nuobodūs žmonės ir jų menamos ribos.
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Na, gal kokia biblioteka bažnyčios patalpose dar žiūrėtųsi, bet jau valgykla, tai tikrai keistai atrodo 🙂 O Anglijos tiek gamta, tiek miestai nuostabūs, o kur dar sodai, pilys… Manau daugelį tik tas vairavimas ir atbaido, bet tu čia mums sumažinai tas baimes :))
Buvo baisu, Lina, pripažįstu, bet dėl tos baimės tai savotiškai ir saugu, nes protas veikia aštriau ir klaidu praktiškai nedarai.
Beje, viena nesamone padariau vis tik ir būtent tada, kai į ginča buvau susikoncentravus, o ne į kelia. Tada tiesiog automatu maża žieda pravažiavau prieš eisma (kaip namie pratusi). Laimei jis buvo nedidelis ir tuščias… O šokas tai supratus – didžiulis :))))
Šaunuolė. Ra man yr tikra keliautoja, kuria galima vadovautis kelionėse. Manyčiau įveikę „balą” Atlanto arba pasiekę juodąją Afriką (ne Magribą) yra verti keliautojo vardo.
Vairavimas kaire puse yra tik psichologinė problema. Reikia GPS, kuris rodytų kelią, gerai, kai priekyje kitas važiuoja. Gal vienintelis keistumas, įvažiuojant į žiedą žiūrėti ir praleisti iš dešinės. D. Britanijoje manau didesnis eismas, nei teko man Kipre. Aš dažniau įjungdavau valytuvus vietoj posūkių, nes jie priešingose pusėse. Grįžus iš Kipro namie tą patį dariau. Gavau iš Kalėdų Senelio Lonely planet „Wales”.
Cesiau, Kalėdu senis atrodo labai ir labai pataikė su dovana! 🙂 Aš jau pradedu laukti, kada ten keliausi! :). Ir po to mums papasakosi!
Vairuoti ir man buvo lengviau, kai prieš nosį kažkas kitas važiuoja. Tada sekti tereikia! 🙂
O galvojau, kad va šitos kelionės aprašymo nebus. Tie kalnai nepakartojami. Noriu ten )) Man tai peršasi tik viena išvada, kad reikia link tavęs traukti ir normaliai visokių nuotraukų pažiūrėt)))
Nors įdomiai toj Anglijoj bažnyčių paskirtis perfrazuojama. Tos kavinės ir valgyklos labai neįprastai žiūrisi .
Cesiau, lauksim įspūdžių )))
pripažįstu, kad nuotraukų daug kelti neturiu noro ir laiko. Nežinau kaip kitiem tai pavyksta, o man tai lėtas procesas ir dar truputėlį nervinantis. Nors instrukcija sako kad galima įkelti 4 Mb nuotrauką, kai dėliojau Floridos nuotraukas nepriėmė nuotraukų didesnių nei 2 Mb.. tai užknisa jas mažint.
O dauguma nuotraukų iš Velso kelionės sėkmingai liko Kamerūne. Buvau ten darbo reikalais birželį ir pačio pirmo savarankiško pasivaikščiojimo metu po ilgų diskusijų prancūziškai!!! (matydama kalašnikovą prieš akis mikliai prisiminiau visas savo prancūzų kalbos žinias :))) su mandagiu bet ginkluotu kareivėliu, aš savo fotiką jam atidaviau ir niekad nebeatgavau. Turbūt dėl to niekam nekeista 🙂
Bet svarbiausia, Arūna, taigi jau senai laikas pas mane atvažiuot! Surengtume ohoho kokią peržiūrą 🙂
Geras pasakojimas, gražios foto. Liuks. Noriu ir aš į Velsą. Šiaip, tiesą sakant, bet kur noriu. :)))
Dabar, kas liečia klausimą „visada buvo įdomu, kaip tokie kalnai susiformuoja”, tai mano spėjimas būtų, kad čia pasidarbuota ledyno, tieisog sustūmė akmenis į vieną krūvą, ir prašom, aukščiausia Velso viršūnė. 🙂
O kas liečia nuotraukų dydį, tai viena labiausiai paplitusių nuotraukų peržiūros programėlių IrfanView turi tokią funkciją „batch conversion”, kurios dėka keliais pelės paspaudimais gali visas folderio nuotraukas sumažinti iki pageidaujamo dydžio, pervadinti iš dfsc1438,dfsc1439 į „velsas 012, Velsas 013” ir pan. Žodžiu – nervus į konservus! 🙂
o va pagaliau ir labai naudingų patarimų atėjo! 🙂 Nes tikrai nervindavo nuotraukų mažinimas.
dabar jau nesunkiai juos (nervus) užkonservuosim 🙂
OOoo, bus daugiau nuotraukų ateity )))
Žinok apie tą svečiavimąsi aš jau gvildenu mintį. Šįmet gal dar ne, bet netolimoj ateity tai tikrai ))) Nes šiaip tavo pusė visai nežvalgyta ))
o tai kuo šie metai blogi?? 🙂
Suplanuoti)), bet as vis neapleidziu vilties , kad Lietuvoj vel bendra susibegima padarysim )
Darykit, darykit, ir Klaipėdoj galit, ir Vilniuj dideli charomai yra, juk žinot…