Italija: Bergamo – Milanas

Vieną savaitgalio dieną sužinojau, kad tėvas turi atliekamus bilietus į Milaną – Bergamo. Vienintelė problema, kad ten važiuosiu vienas, nes jis pats iš Milano turės skristi į kitą šalį (dabar vargiai prisimenu) į parasparnių čempionatą. Skrydis buvo iš Kauno oro uosto per RyanAir skyrdžių liniją. Nedidelis pastebėjimas, kad tuo metu lėktuvas vėlavo 5 valandas, todėl laukdamas lėktuvo maistui išleidau beveik pusę turėtų pinigų…. Todėl mano kišenėje teliko 40 eurų, kurių maniau kelioms dienoms turėtų užtekti.
Į Bergamo oro uostą atskridau vakare, turėjau užsirezervavęs kambarėlį jaunimo pensione, Bergamo miesto pakrašty, kalno papėdėje. Laimei iš tėvo kolegų pasitaikė labai malonių žmonių, kurie mane iki ten ir nuvežė. Priešingu atveju net dabar sunkiai įsivaizduoju, kaip aš būčiau iki ten nusigavęs. Pensionas stovėjo Via Leonardo Da Vinci gatvėje.

Pirmoji diena (vakaras) praėjo maloniai. Nusileidau laiptukais nuo kalno, ant kurio papėdės stovėjo pensionas, iki Bergamo priemiesčio. Laimei, parduotuvės veikė, todėl nieko nelaukdamas nuskuodžiau – kas galėjo žinoti, kiek liko laiko iki uždarymo. Nieko stebėtino, kad paprastas vynas sulčių pakelyje nekainavo net 1 euro, užkandžiai taip pat buvo pigūs, todėl prie vyno nusipirkus užkandžių – sūrio, pusryčiams bandelių – išleidau mažiau nei 5 eurus. Vakaras praėjo besėdint ant laiptukų priešais Bergamo miesto panoramą. Laimei, buvo šilta, todėl su vienu pakeliu vyno prasėdėjau beveik iki 2 nakties. Šio pensiono viename kambaryje pastatytos trys kariško tipo dviaukštės lovos (stebėtinai patogios), todėl turėjau netgi 3 kambariokus – senį iš Austrijos, sportininką iš Lenkijos ir kitą drūtą vyrioką, kuris daug nešnekėjo.

Pirmąjį rytą atsikėliau apie 11 valandą ir, mano žiniai, negalėjau gauti man priklausančių pusryčių – mat pramiegojau. Ką gi, pasiėmiau fotoaparatą, pinigų, ir išėjau pėsčiomis į centrą. Pakeliui praėjau futbolo stadioną ir daug sirgalių, kurie pastebėję priešininko komandos atributus pradėdavo šaižiai staugti. Laimei aš niekam nerūpėjau, nors mano marškinėliai buvo panašūs į vienos komandos sirgalių atributinius marškinėlius.

Iki miesto centro pėsčiomis užtrukau pusvalandį. Kaip ir turėtų būti, beveik prie kiekvieno kampo buvo įsikūrusios picerijos (kurios, be jokių abejonių, pagamintų skanesnes picas, nei Lietuviškos picerijos). Senamiestis palyginti nedidelis, dydžio kaip Vilniaus senamiestis. Matyt, kad atvykau pačiu laiku, nes miesto centre ūžė mugė. Joje pastebėjau beveik viską, ko reikia, norint pajusti Italijos – nuo paprasčiausių vietinės gamybos saldumynų, sūrių iki vynų. Taip pat mugės pakraštyje stovėjo kioskas, prekiaujantis sena sovietine atributika – gertuvės, žiūronai, žiebtuvėliai, uniformos, šaltai, ženkliukai su SSRS ir SS užrašas, akiniai ir panašiai. Prekiautojai, atitinkamai, buvo rusai. Mugė buvo įsikūrusi šalia bažnyčios, kurios prieigose sėdėjo apie 15 juodaodžių paauglių, piktomis akimis žiūrinčius į mugės dalyvius.

Geras dalykas tas, kad už 10 eurų galima buvo nusipirkti itališkų vynų kolekciją iš trijų butelių. Nežinau, kaip tiksliai vadinasi toji vyno rūšis, kadangi stiprumas buvo iki 5 laipsnių ir jis truputį putojo. Dar gi radau sūrio, dešros, todėl turėjau pilną rinkinį vakarienei. Vaikštinėjau iki pat sutemų, tada grįžau pėsčiomis iki pensiono. Netyčia gavosi, kad susipažinau su savo kambarioku austru ir sportininku iš Lenkijos. O susipažinau dėl to, kad austras grįžo girtas kaip tapkė ir pasiūlė išgerti dar. Na, ką gi. Nors pensiono taisyklės griežtai baudė, prasidarėm langą į miesto panoramą, atsikimšom butelius ir užsirūkėm. Pasirodo, austro senelis buvo nacistas, kuris su savo būriu per antrąjį pasaulinį karą subombordavo šias apylinkes mėtydami sprogmenis iš lėktuvų. Nežinau, ar kokia dalis tos istorijos yra tiesa, bet supratau, kad senis nemėgsta nacionalistų, nekenčia savo gimtojo miesto, šalies bei universiteto, kuriame dėsto (net nepamenu ką), o į Bergamo atvyko išpirkti nuodėmės už savo senelio padarytą žalą (nežinia, kokiu būdu jis norėjo išpirkti šias nuodėmes). Lenkas, matyt, nebuvo pratęs gerti ir rūkyti, nes užtraukęs porą cigarečių ir gurkštelėjęs 5 taures vyno svirduliuodamas nuėjo gulti. Kambary tvyrojo saldaus vyno ir austriškų cigarečių tvaikas, kuris dar ilgai neleido užmigti.

Kitą rytą prabudęs su siaubu supratau, kad vėl pramiegojau pusryčius ir kad pas mane liko tik 5 eurai. Visą dieną teko maitintis vandeniu, duona bei nuo vakar likusiu vynu, kurį norėjau parvežti kaip suvenyrą. Kadangi vakar visą dieną praleidau mieste, šiandien teko sėdėti prie kompiuterio ir dirbti. Laimei, internetas buvo nemokamas.

Per daug nesiplečiant ir nemigdant tų, kurie sugebėjo perskaityti iki šios vietos, pasakysiu – Bergamo miestelis labai mielas praleisti savaitgalį dažnai nevaikštant į restoranus (tokiems kaip aš, kuriems išgyvenimui užtenka vyno ir cigarečių), tačiau įsikūrus ilgesniam ne 3 dienų laikui galima laisvai nuvykti į patį Milaną, tiesa, kelionė ten kainuos apie 16 eurų (o turint tik apie 40 eurų kišenėje tai didelis pinigas).

Beliko paminėti, kad laisvai pavyko susišnekėti angliškai ir, savaime suprantama Itališkai (o maniau, kad niekas nesuprast, ką veblenu), būti zuikiu ten taip pat paprastą – kontrolierių nebūna, todėl gali važinėti nemokamai. Ką man ir teko daryti, autobusu važiuojant į oro uostą. Autobusą iki oro uosto galima pasigauti šalia Viale Papa Dziovani gatvės esančios autobusų stotelės, autobuso numeris – 2. Nuveža iki pat Bergamo oro uosto. Kadangi buvau labai alkanas, tai galima laisvai įsivaizduoti, kaip apsidžiaugiau kišenėje radęs likusius 5 eurus. Deja, renkantis sumuštinį pro mane prabėgo juodaodis, išplėšęs paskutinius mano pinigus už sumuštinį, todėl iki pat Kauno nieko nevalgiau….

Grįžus Kaune teko praleisti dar 5 valandas, kadangi oro uosto teritorijoje nebuvo bankomatų, už kuriuos galėčiau nusipirkti tiesioginį bilietą į Vilnių, todėl su visa manta teko keberiotis iki Kauno autobusų stoties. Nesigailiu dėl šios spontaniškos kelionės.

P.S. Dėl Bergamo dydžio nesu įsitikinęs, gali būti, kad jis žymiai didesnis….