Ryte sunkiai keliamės, pusryčiai užsitęsia, nes nesustodami pasakojame, nėjusiems vakar į flamenko, savo įspūdžius. Tačiau iki 12 val. turim išsikraustyti, o dar reikia susidėti daiktus, nes šiandien pervažiuojame į sekančią nakvynės vietą prie jūros, netoli Gibraltaro – La Alcaidesoje, kur apsistosime 5 dienoms.
Važiuojame, pakeliui aplankydami taip vadinamus Pueblos Blancos – baltuosius miestelius, kurių ten daugybė ir visi žavūs, bet reikia išsirinkti kelis, nes jie aukštai kalnuose – iki visų nepriraitysi, o ir atstumas nemažas, kaip kalnų keliais.
Pirmasis – Olvera jau iš tolo atrodo įspūdingai – aukštai ant kalno pastatyta bažnyčia ir dar aukščiau XII amžiaus maurų pilis – padovanoja nepakartojamą apylinkių panoramą.
Pats miestelis taip pat simpatiškas, su linksmais belstukais beveik ant kiekvienų durų.
Toliau – Setenilis, į kurį, dėl kažkodėl uždarytos prieš miestelį stovėjimo aikštelės, mes patenkame lyg į spąstus. Gatvelės vis siaurėja ir statėja taip, jog nesitiki, kad automobilis nepradės slysti žemyn, bet jokio kito varianto nėra – tik judėti pirmyn. Kartais atrodė, jog mes važiuojame šaligatviu. Šita nuostabia gatvele taip pat turėjome pravažiuoti 🙂
Per stebuklą radome kur prisiparkuoti, o ir su baime vis dar laukiu baudų pašto dėžutėj, nes abejoju ar ten visiems galima buvo važiuoti – gal tik gyventojams 🙂
Pats miestelis įspūdingas, pora gatvių įsikūrusios po kabančia uola, kur atrodė daugybė kavinių ir restoranų, tačiau gal dėl to, kad sekmadienis, bet mūsų didelei kompanijai vos vietos radom picerijoj prie stoties, kur nežiūrint į prastą aplinką, labai skaniai pavalgėm. Beje, nesu neskaniai valgiusi Ispanijoj.
Toliau, kol nesutemo, skubame į Rondą – dar šviesoje pasigrožime tarpekliais ir jau naktiniu senamiesčiu – į vieną iš seniausių Ispanijos arenų nebespėjame.
Pagirdome vairuotojus kava, kad būtų budrūs, nes laukia apie 100 km kalnų serpantinais, tarp kitko, važiavome vienu gražiausių Andalūzijos keliu, bet tamsoje matėme tik daugybę panoraminių apžvalgos aikštelių, gaila.
Beje, šį kartą kelionėje išvengėme vieno nuotaiką gadinančio dalyko – abiejų ekipažų važiavimo kartu. Kas yra keliavęs dviem automobiliais – žino, kaip kartais sunku nepasimesti, ypač tamsoje, dideliuose miestuose, kaip nervina, kai tavo GPS rodo dešinėn, o priekį važiuojančio – kairėn, tai tas priekinis arba ,, lekia, ką, ženklų nemato?”, arba ,,ko jis velkasi ” ir t.t. Taip, kad nusistatydavom reikiamą adresą, o atvykę susiskambindavom, dar ir stovėjimo vietą vieni kitiems palaikydavome ir taip atsikratėm šiokios tokios važiavimo įtampos. Beje šį kartą naudojausi telefone įdiegta navigacija, nereikalaujančia interneto – here, kuri labai patiko ir todėl dabar norisi sakyti – meskit lauk visas tas, ypač senas, navigacijas, kurios pastoviai ,,grybauja” ir gadina nervus. Aišku, buvau parsisiuntus atskirus regionų žemėlapius( šiam maršrutui reikėjo Madrido, Andalūzijos, Estremadūros ir Kastilijos-Lamančos), nes visi Ispanijos ar Europos užima labai daug vietos. Bet popierinį žemėlapį vistiek patarčiau turėti ir ženklus reikia viena akim stebėti, nes technika yra technika – retkartčiais pakibdavo gaudydama signalą, bet tai buvo viena geriausių naudotų navigacijų, o dar nemokama 🙂
Visai vakare, atvažiuojame į taip lauktą vilą, kur nebus kaimynų ir nereiks vieniems kitų tildyti, kur savas kiemas ir baseinas jame.Tačiau tenka šiek tiek nusivilti. Nors nelabai buvo iš ko rinktis ir ši vila atrodė labai jau graži, bet ne visa tiesa apie ją buvo parašyta, nes vietoj 5 miegamųjų mes randame praktiškai 3, neskaitant ketvirto pusrūsy, kuris be jokio lango ir su ant sienos sėdinčiu nykščio dydžio tarakonu. Šiaip jei 6-iems žmonėms, tai būtų viskas liuks, vila su daugybe balkonų ir terasų, kuriose net plazminiai televizoriai kabo, šildomas baseinas, krištoliniai kandeliabrai visur, yra kino salė su visokia ten įranga, kurioje ir teko apsigyventi – ant didžiulės kampinės sofos – vaikinams. Bet kam ta prabanga, kai nėra net feno ir sugedę tualetų užraktai, kai ant tų krištolinių sietynų voratinkliai kabo ir po lovom mėtosi buvusių gyventojų maudymosi kelnaitės? Na, bet suprantama, kai savininkas anglas gyvena tėvynėje, o čia tingi ispanė tipo prižiūri tvarką… Po pikto laiško šeimininkui, rytojaus dieną kai kurie trūkumai pašalinami, nors kai pasakėm, kad čia pas juos kukaračos bėgioja, tai numojo ranka, atseit tai normalu, visur čia jų yra. Na, dar matėme kelis gekonus lubomis lakstančius, bet šitie mums nebaisūs, tai dėl jų nepykome. O šiaip namas labai gražus, tik tvarkos trūksta – tie televizoriai, nepamenu kiek ten jų buvo – pasirodo neveikė, bet mes jais nesinaudojom, tai ir nežinojom. Ai, dar lauke stovėjo džakuzi, kuri irgi, kaip rašė šeimininkas, sugedo…bet nepaisant visų trūkumų, atostogos joje praėjo puikiai.
Pirmas rytas kažkoks lėtas – kas pliuškenasi baseine, kas naršo telefone, kažkas išėjo apsižvalgyti po apylinkes – jei nieko nesakytum, turbūt taip ir liktų čia visi. Ir nors nusimato viena poilsio-pliažo diena, bet reikia pagal orus pasiderinti, nes čia, nors ir didelio atšalimo niekas nežada, bet karščių nebe nusimato, net ir maža tikimybė lietučio prognozuojama. Todėl poilsis poryt, o šiandien važiuojame vėl prie Atlanto, pradžiai į Tarifą. Pasakyti, kad ten vėjuota, tai nieko nepasakyti. Vasarą gal ir vėjuota, bet dabar – man vėjas tiesiog nuplėšė nuo veido akinius, nešamas smėlis taip skaudžiai bado visas plikas vietas, o jau namie jo radome ne tik visuose drabužiuose, bet ir užtrauktose rankinėse, bet tai vistiek įdomi vieta, nors ir neilgai mes tą adatinį masažą ištvėrėme. Dar trumpam užmetame akį į senamiestį, kuris visai simpatiškas, bet vis tiek tai – jėgos aitvarų rojus – įdomu buvo juos stebėti.
Toliau vykstame į Bolonia, kur pakrantėje romėnų griuvėsių likučiai ir labai gražus paplūdimys su didžiule kopa šalia.
Nors vėjas čia ne toks stiprus, tačiau nedaug atsirado norinčių maudytis, vyrukai užlipo ant kopos, merginos pasidegino…Graži vieta.
Tada važiuojame į nuostabų baltą miestelį – Vejer de la Frontera.
Prisivaikštome iki soties ir bandome pavalgyti – dar nėra septynių, o restoranai atsidarys nuo 20 val. Randam kažkokią užkandinę pagrindinėj aikštėj prie gražuolio fontano ir pasisotinam visokiais kebabais, meze su falafeiais bei humusu, bei kažkokiais nematytais užkandžiais.
Pakeliui užsukame į marketą – sūriai, serano kumpiai, alyvuogės, vynas, alus…tada baseinas, bei terasos pilnos juoko ir atostogų malonumų…
Lapkričio 1 dienos rytas, buvo vienintelis, kada teko keltis su žadintuvais ir išvažiuoti nustatytu laiku, nes 12 val. Cherese(Jerez de la Frontera) buvome suplanavę žiūrėti žirgų pasirodymą. Pasirodo, šis miestas garsus ne tik savo vynu, bet ir garsiausia išjodinėjimo mokykla. Filmuoti ir fotografuoti negalima, bet tai daugiau dėl pinigų, nei dėl žirgų, nes pasirodymas nors ir patiko, bet gana ištemptas, su pertrauka, nes reikia gi kažkaip pateisinti tą tikrai nepigų bilietą, paprekiauti suvenyrais, o jei visi internete pamatys pilną programą, tai kas gi eis jo žiūrėti už 21 eurą.
Šiaip tai patiko, bet momentais tų žirgų buvo gaila, nes jie kai kuriuos triukus atlieka, tik botago pagalba ir kaina tikrai užkelta, bet žirgai – nerealaus grožio, greičiausiai garsios Andalūzų veislės. Tik labai keistas pasirodymų laikas – antradieniais ir ketvirtadieniais 12 val. O kodėl ne savaitgaliais? Vietinių su vaikais gal daugiau būtų…
Taip pat labai įdomus ir Chereso vyninių darbo laikas – nuo 8-12 val. Ryte ragauti cheresą? O ką po to veikti apspangus? Gerai, kad nors pati žymiausia Gonzalez Byass vyninė, gaminanti Tio Pepe produkciją dirbo iki 17 val, nes po žirgų į kitas būtumėm jau nespėję. Bet prieš degustaciją nutariame pavalgyti, nes tas vynas ant tuščio skrandžio būtų pražūtingas. Pietums užsisakome keptų žuvų, krevečių ir paragaujame garsų Ispanijos patiekalą – Rabo de toro – jaučio uodegos. Nors atrodo nelabai fotogeniškai, bet skonis nuostabus – ieškojom kitom dienom dar. Pietaudami pavėluojam į 16 val degustaciją, todėl turime dar valandą miesto apžiūrai : graži katedra, įspūdingos bažnyčios, aikštės, skanūs ledai…
Kadangi degustacija tikrai brangi – su pigesniais cheresais, be užkandžių – 17 eur., tai vyrai, ir vaikas, kurie vistiek negali gerti, be to yra buvę portveino rūsiuose Portugalijoj, nutaria neiti. Ir vėl prašauna pro šalį, nes pati ekskursija tikrai įdomi, su degustacija viskas truko apie 2 val., tik reikėjo visgi pirkti bilietą su užkandėlėmis, nes ne taip mažai ten to vyno ir atneša – 4 rūšių gal po 50 – 70 ml. Vyninės teritorija nemaža, pradžioj vežioja traukinuku, po to parodo įdomų filmuką apie vyno gamintojų giminės istoriją ir sėkmės kelią, aprodo rūsius, kuriuose ir garsių žmonių, karališkų šeimų vardinis vynas laikomas, papasakoja neįtikėtiną istoriją, apie vyninės peles. Pasirodo jos, kaip ir kitokie kenkėjai graužia senas bačkas. Kažkas pastebėjo, kad tos pelės iš pragraužtų statinių tekantį vyną laka, todėl pradėjo joms palikinėti nakčiai dubenėluose, kad negadintų statinių. Kas įdomiausia, jog jos pagėrusios to vyno pradeda ėsti tuos kitus kenkėjus, visokius vabalus. Matyt išgėrusios užsinori užkandos 🙂 Todėl iki šiol vienoje salėje stovi taurė vyno su kopėtėlėmis, kurią ryte randa tuščią ir sakė pasižiūrėti youtube vaizdelius kad įsitikinti jog tai tiesa. Keisčiausia, kad jos laka tik vienos rūšies – saldų raudoną cheresą – būtent tą, kurį mes išsirinkome kaip skaniausią ir nusipirkome.
Tarp kitko, skirtingai, kaip tokiose įstaigose būna, jų parduotuvėje cheresas buvo pigesnis, negu mieste ir labai skoningi, bei kokybiški suvenyrai. Beje, vyninės teritorijoje yra viena gražiausių pasaulio gatvelių – calle Ciegos, kurią kažkada vyninės savininkas tiesiog nusipirko, plėsdamas valdas.
Vienu žodžiu – labai rekomenduoju apsilankyti, visiems patiko.
O šiandien – poilsio diena. Ryte išsimiegame ir geram pusdieniui einame į pliažą, kuris, nors iš pašiukšlintas, bet smėlėtas, su daugybe kriauklių ir nuostabia Gibraltaro uolos panorama.
Mūsų vaikas su dėde išeina į pėsčiųjų žygį iki Gibraltaro, o mes lepinamės pliažo malonumais. Žadėjome pietauti paplūdimio restorane, bet pamatę kainas, nutariame po pietų važiuoti įparduotuvę, kur už 150 eurų, kuriuos mūsų kompanija sumokėdavo už pietus, prisiperkame maisto ir gėrimų dviem dienom – ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienėms, netgi šventinei, nes ryt laukia gimtadienis. Mūsų vienas keliautojas jau trečią kartą su mumis švenčia kelionėje gimtadienį – Portugalijoj – 22, Sicilijoj – 24, dabar – 27.
Vėl neatsispiriam jūros gėrybėm – čia jos tokios kokybiškos, kad negali nepirkti.
Paskutinė atostogų ( bet dar ne kelionės) diena skirta Gibraltarui – jau tiek jis mus kasdien iš tolo viliojo… Ir nors negražus debesis ant jo kabo, bet nieko nepakeisi. Ir išties, pakilę patenkam tiesiog į debesį, gerai, kad po to jis prasisklaidė.
O kad ši vieta yra kitokia ir kad ją tikrai verta aplankyti – nesikartosiu, net jei nesižavite gražiomis panoramomis ir kariniu palikimu, tačiau beždžionėms abejingų yra mažai. Šį kartą kai kam jos net ant sprando užšoko ir ne taip lengva jas buvo nukrapštyti – pasikapstė po plaukus, patampė siūlus iš megztuko – ir linksma ir nejauku, nes visgi laukinis gyvūnas ir nelabai nuspėjamas…Smagu žiūrėti kaip jos vis sėlina į suvenyrų parduotuvę ką nors nugvelbti – pamatome kaip pavagia keksiuką – gal todėl ten viskas taip brangu, nes pusę prekių jos išnešioja 🙂
Praeitą kartą mes kilome į kalną mašina, bet labai ten painu viskas, gatvelės siauros, todėl šį kartą kelsimės pakeltuvais. O gal dabar ir nebegalima ten su savo automobiliu važiuoti, nes nesimatė jokių, išskyrus taxi, kurie prie kasų siūlosi užvežti ir viską aprodyti, bet skaičiau, kad labai jie ten skubina, nes apačioje nauji klientai laukia, todėl mes jų paslaugomis naudotis neplanavome. Prie keltuvų yra didelė nemokama stovėjimo aikštelė, bet rasti ten vietą šansų nedaug. Todėl reikia atvykti arba prieš atsidarant, arba jau apie pietus, kai pirmieji turistai pradeda skirstytis. Šalia yra botanikos sodas ir kol vienas ekipažas suko ratus, ieškodamas vietos, aš ten trumpam tik užmečiau akį – įėjimas nemokamas ir gaila, kad vėliau jau nebespėjom, nes gražu ten.
Už bilietus į pakeltuvą galima mokėti tiek eurais, tiek svarais, tačiau euro kursą paskaičiuoja labai nepalankų.
Jeigu viršuje ruošiatės į kurį nors objektą eiti, tai pirkite jungtinį bilietą, nes ten atskirai kažką nusipirkti labai neapsimoka, nors nelabai jie ten žiūri – tuo pačiu bilietu gali vienas nueiti, o po to kitas. O ir tos lankytinos vietos labai jau vyriškos ir tikrai nevertos tokių pinigų. Mums kažkada visai patiko tie muziejai, bet dabar mūsų kompanijai kažkaip nepaliko įspūdžio. Taip pat, jei po to norėsite apžiūrėti Gibraltaro miestelį, kuriame gal net 7 bažnyčios, tai patogiausia nusileisti žemyn ne pakeltuvu, o pėsčiomis, nes patenki tiesiai į senamiestį.
Beje, čia bemuitė zona, bet kai kainos svarais, kursas toks besikeičiantis buvo, tai nesigilinom, nes nelabai ką pirkom, o ir pavargę buvom, nes ant kalno nemažai prisivaikščiojom ir visą laiką – tai į kalną, tai pakalnėn. Tačiau Gibraltaras visiems patiko, ypač jo laukiniai gyventojai.
Ryte tenka palikti savo trumpų atostogų namelį ir judėti link oro uosto, o kad ta kelionė nebūtų tokia varginanti ir liūdna, suplanavome tarpinę nakvynę Kordoboje, pakeliui dar šį tą aplankant. Pradžiai užsukame į Benalmadeną – trumpam pažiūrėti į Castillo Monumento Colomares, kuris buvo sukurtas visai neseniai, Kolumbui ir kitiems garsiems Ispanijos žmonėms pagerbti.
Šiaip nuotraukose jis visai gražiai ir viliojančiai atrodė, bet galite drąsiai važiuot pro šalį, nes gyvai jis labai jau blankus – na kažkoks be dvasios. Bet mums pakeliui, todėl už 2 eurus pramankštinom kojas ir tiek.
Sekantis sustojimas – Malagos mados ir automobilių muziejus Museo Automovilistico. Čia kaip tik, nors galvojom gal eisim, gal ne, bet netikėtai labai visiems patiko – todėl rekomenduoju ir jums apsilankyti. Ir labai gera įkūrėjų mintis apjungti du tokius atrodo nesuderinamus dalykus, bet čia matyt todėl, kad moterys nenuobodžiautų ir leistų vyrams iki soties mašinytėmis džiaugtis. O eksponatai surinkti labai įdomūs – nuo sukurtų tik kino filmamas, kaip ,,Žvaigždžių karai“ iki retų vienetinių, eksperimentinių, garsiems žmonėms, kaip Elvis Presley, bei tokių, kaip per I pasaulinį karą rastą automobilį su dujokaukėmis dėvinčiais mirusiais keleiviais. Taip pat ir drabužiai priklausę garsioms damoms, bei kurti žinomiausiems filmams. Prie kiekvieno trumpas aprašymas kuo jis ypatingas ir kodėl jis čia. Jei būsite Malagoje – užsukite
Po to pora valandų važiuojam labai gražia autostrada, kurios pakelėse driekėsi alyvmedžių laukai – iki pat horizonto ir taip – gal 70 km – tai štai iš kur visa Europa aprūpinama ispanišku aliejumi…
O tada įvažiavom į Kordobą – atrodė kaip gerai, viešbutis prie pat garsiosios mečetės sienos – nereiks niekur toli eiti ir parkingą viešbutis turi… Bet taip tik atrodė…Sukome ratus jau pusantros valandos tose 2 metrų pločio gatvelėse, gps – ai ,,išprotėjo“ – tiesiog nepagauna jokio ryšio, net telefonai su internetu nepajėgė rasti kelio iš šio voratinklio.
Kažkur šiose pinklėse blaškėsi ir kitas mūsų ekipažas, kaip ir dar daugybė tokių, nes po to matėme, kaip vairuotojus palydi taxi – parodo jų viešbutį ar požeminę stovėjimo aikštelę, o tas laimingas sumoka jam pinigus. Mes gi, paleidžiame berniukus su žemėlapiu pėsčiom, o mūsų kito ekipažo vairuotojas visgi randa viešbutį, nors ir nubrauktu bamperiu. Beje, į senamiestį įvažiuoti draudžiama, kas padaro tą pasivažinėjimą dar ekstremalesniu, bet pasirodo viešbučio darbuotojai mūsų numerius įtrauks į kažkokius sąrašus ir baudos negausime.
Tačiau tik išėjus pasivaikščiot po naktinį miestą, visi nemalonumai užsimiršta. Kordoba nuostabi.
Man ji panašiai kaip Siena Italijoj užgožta Florencijos, taip ir Kordoba lieka šiek tiek Sevilijos šešėlyje ir kažkodėl dažniausiai aplankoma tik mečetė. Beje, sužinojom, kad I – VI rytais, nuo 8.30 iki 9.30 val., įėjimas į mečetę nemokamas( vėliau – 8 eur.), todėl susitariame ryt 8.30 susitikt ir išsibarstome. Aš tarp tų, kas dar kartą eis į flamenko – šį kartą autentišką, kiti grožėjosi naktiniu miestu, o kai kas užburtas to romantiško grožio, lankomiausioje Kordobos Gėlių gatvelėj (Calleja de las Flores) – susižadėjo 🙂 Taip, kad turėjom dar progą tyliai viešbutyje šampano išgerti.
Nors mums kelionėje lietaus nežadėjo ir mes tik su rankiniu bagažu skrisdami lietsargių, aišku, neįsidėjom, tačiau jau vakare prasidėjęs lietus, ryte vėl mus pasitinka. Gerai, kad protarpiais nustoja, tai vis įlįsdami tai pavalgyt, tai kavos, ekskursijos nenutraukiam, nors šio miesto žavesio joks lietus negali užgožti.
Kad mečetė yra nuostabi ir tik įėjus atima žadą, manau ir taip visi žino, užlipam ir tradiciškai į varpinės bokštą.
Tada pora valandų tiesiog vaikštom senamiesčio gatvelėm, o jose ne tik pasiklysti lengva, bet ir fotografuoti viską iš eilės norisi, kad net galva apsisuka. Labai patiko – norėčiau čia sugrįžti.
14 val. Baigiasi mūsų viešbučio parkingo laikas, o ir 400 km laukia iki kelionės tikslo – Alcala de Henares, beje labai šauniam viešbuty. Pasirinkau šį miestą todėl, kad netoli Madrido oro uosto, be to pasirodė visai simpatiškas, jei liktų laiko. Tačiau jį žiūrėti reikia dienos šviesoj, nes tokia nuotraukose graži Servanteso aikštė naktį visai neturi jokio vaizdo – tiesiog apėjom ratuką ir grįžom į viešbutį.
Dažniausiai po kelionės, prieš paskutinę naktį visi būna tokie persisotinę įspūdžiais, pavargę, jau gyvena namų nuotaikomis, tačiau šį kartą tik du keliautojai nuėjo anksčiau miegoti, nes namuose laukė sunkus darbų maratonas, o visi kiti iki vidurnakčio siautėm viešbučio tapas bare, kuris buvo pilnutėlis. Perkant alaus ar vyno taurę – tapas užkandžiai nemokami, o ten be visokių sumuštinių, skrudinti kalmarai, baklažanai…Po kažkelinto pakartojimo jau sakom neškit vyno ir alaus, o užkandžių nebereikia. Barmenas nesuprato – sako gi ,,free“ . Na, free, betgi netelpa jau – vistiek atnešė 🙂
Šauni buvo kelionė, o jau tas paskutinis vakaras, tai man kaip diplomas – kai matai savo artimus ir mylimus žmones tokius linksmus ir laimingus, reiškia viską padarei gerai. Iki kitų kartų!
Kavagne 
Aruna 
pirmas