Gruodį buvau Tenerifėje. Tai didžiausia Kanarų sala. Tenerifė yra tiesiog Teidės ugnikalnis su aplink esančia žeme. Teidę mačiau nuo ryto iki vakaro. Ji dominavo peizaže. Teidė yra aukščiausias Ispanijos kalnas. Jos šešėlyje esantis vandenynas netgi skiriasi temperatūra ir gyventojais.
Oras idealus. Dieną +23, naktį +18. Nebuvo vėjo. Tik paskutinę dieną apsiniaukė, bet lynojo taip, jog net neėmiau iš viešbučio lietaus striukės.
Motyvas parašyti buvo Danmi 2 dalys apie Gran Kanariją. Skaičiau ir stebėjausi- panašu, bet ne tas pats. Gal būt kaip Latvija ir Lietuva, atvykusiam iš kito žemyno. Maistas irgi panašus, bet ne tas pats. Todėl Danmi nuotraukos paskatino skrandžio sulčių sekreciją.
Lietuvių mažai sutikau Tenerifėje. Bet vienas tautietis man labai daug padėjo. Gavau jo telefono numerį Lietuvoje. Mašinos nuomos problemą išsprendė per pusvalandį. Nors su ta pačia firma susirašinėjau iš Lietuvos, pavyko gauti tik per tautietį. Ir tai buvo apelsino spalvos 4-duris „Smart“. Vietinių patiekalų restorane supažindino su vietinių maistu. Pabandžiau raukšlėtas bulves bei raudoną ir žalią padažus, po to kasdien juos naudojau. Raudonas mėsai, žalias- žuviai. Raukšlėtos verdamos vandenyno vandenyje neluptos. Valgomos neluptos, ant paviršiaus yra truputis druskos.
Tautietis sudėliojo kelių dienų vojažų planą. Iš to neįvykdžiau paskutinio pusdienio ir pakoregavau.
Sala super. Ne veltui ten masiškai plūsta turistai.
Gyvenau Puerto de la Cruze, šiaurėje. Čia mėgstama dalinti salą į šiaurę ir pietus. Man reikia įspūdžių, vaizdų, pilių, todėl pietūs ne man. Negulėsiu paplūdimy kaip nutukęs masinis turistas. Šiaurėje daug miestų, statūs krantai, tankiai apgyventa. Sako lietingiau, bet aš nepatvirtinu.
Pirmas masinis objektas , bet „must see“ yra Loro parkas. Mano mieste. Nuvažiavau vaikišku traukinuku ir grįžau už dyką.
Tai yra papūgų parkas. Bet yra žmogbeždžionės, pingvinai, krokodilai… Ten yra įdomūs gyvūnai, nėra jų kvapų. Daug spalvų, linksma, įdomu. Sukurta vaikams, bet galima žiūrėti ir suaugusiems. Mačiau gyvus papūgų, jūros liūtų, delfinų, orkų pasirodymus. Kelias valandas ten esi užimtas, domiesi, žiūri, fotografuoji. Kai pavargsti, maitiniesi jūros gėrybėmis. Midijų ten yra daug kur, nėra brangu ar brangiau už mėsą. Tai dar vienas pliusas Tenerifei.
Po savo Puerto de la Cruzą vaikščiojau pėsčiomis- 1,5 – 2 km iki centro ir tiek atgal į viršų. Buvo ir ne kartą per dieną. Buvo nemokamas autobusas nuo viešbučio, bet taip ir nepasinaudojau. Kaip ir vandenynu, kuris irgi nekainuoja. Tiesiog pritrūko laiko išsimaudyti. Viešbučio baseinu pasinaudojau 2 kartus. Jis daugumai poilsiautojų buvo per šaltas. Jo temperatūra buvo tokia, kiek įšildo saulė, manau koks 21 laipsnis. Mažai kas palaikė kompaniją maudantis.
Puerto de la Cruze 28 tūkstančiai gyventojų. Jis ant stataus Atlanto kranto, siauras ir ilgas. Riboja autostrada viršuje ir vanduo apačioje.
Labai skanūs vietiniai bananai, kurių plantacijos už pusės km nuo viešbučio. Valgiau ir žalius, ir termiškai apdorotus.
Puerto de la Cruze yra „Orotavos augalų aklimatizacijos sodas“. 200 metų senumo. Medžiai ten tiek aklimatizuoti ir seni, su daugybe stiebų ir šaknų ore. Egzemplioriai po 1 ar 2, kilę iš pietinės Afrikos, Australijos…
Miesto centre parduotuvės ir kavinės turistams, o už turėklo ošia vandenynas, nors vėjo nėra. Pardavinėja keptus kaštainius gatvėje. Bangos dažnai didelės, žioplių pilna. Prie bažnyčios vakarais giedodavo vaikų chorai. Tiesiog sėdi po palme 21 valandą, klausaisi angeliukų choro, šviečia mėnulis ir žvaigždės. Adventas. Pagalvoju, jog Lietuvoje žmonės tokiu laiku po stora antklode ar prie radiatoriaus.
Orotava buvo gretimas miestas į kurį nuvariau su Smartu. Įkalnės ir nuokalnės, siauros vienos krypties gatvelės. Mediniai balkonai. Uždari namų kiemai. Namuose rankinio stabdžio man niekas nesutaiso, o čia be rankinio užtraukto niekur nepaliksi. Bet čia nereikia žieminių padangų.
Čia 2 augalų parkai. Vienas prikimštas egzotikos, su strelicijomis, drakonmedžiu. Kitas Viktorijos parkas terasomis išdėstytas. Aprašyti sudėtinga. Paprasčiau atskristi ir pasižiūrėti. 2 bažnyčios, viena jų pastatyta po žemės drebėjimo XVIII amžiuje.
Namų kiemuose mediniai balkonai milžiniški. Čia mikroklimatas, saulė neįkaitina. Surenka lietaus vandenį. Taip gyveno turtingi pirkliai. Dabar už pinigus galima pamatyti, tai ir padariau.
Savivaldybės aikštėje Betliejaus scenos. Žmonės žmogaus dydžio. Po atviru dangumi. Kompozicijų tikrai daugiau nei 10. Vaikštai, grožiesi ir nesinori išeiti.
Miestas yra Orotavos slėnyje, kuris derlingiausias saloje. Man nesiderino žodis „slėnis“ ir Teidė, kalnai, vandenynas matomi iš vieno taško. Žemdirbiai geriau žino.
Toliau vykau į Icod de los Vinos. Mieste yra seniausias drakonmedis. Jis kaip Tenerifės vizitinė kortelė. Visur jo atvaizdai. Medis neturi rievių. Metų turi tarp 1500 ir 2000. Miestas yra vynų regiono sostinė saloje. Vyninės centre prie garsiojo medžio. Čia nemokamos vyno degustacijos. Po to siūloma brangių vynų nusipirkti. Pigesnių vietinių vynų mačiau prie viešbučio. Icod’o vyninėse pilna turistų grupių. Visi turistai ten kalbėjo be akcento… rusiškai. Kas mėgsta už dyką pagerti?
Netoli nuo Icod’o yra Garačiko. 1706 metais lavos užlietas miestas dingo. Tai buvo Tenerifės uostas. Išliko pilis ir lavos laukai vandenyno krante. Juoda lavos sala vandenyne matosi. Buvusio uosto likučiai. Iš lavos susiformavę baseinėliai vandenyne. Turistai juose maudosi. Dabartinis Garačiko miestas pastatytas po nelaimės ant lavos lauko, nutįsusio į vandenyną.
Toliau važiavau pro El Palmar kaimą į kalnus iki Maskos tarpeklio. Pakeliui sprogusio ugnikalnio kaldera. Vaizdai nekasdieniški, verčiantys sustoti. Mirador de Baracan, vienas gražiausių taškų pakeliui. Aplink kalnai. Kelias vis kyla. Kaimuose spalvingi namai. Auga kaktusai. Pasiekus Maską aikteli. Ten dideli aukščio skirtumai. Maskos kaimas ant siauros uolos. Aplink supa uolos ir kalnai. Iš kaimo veda takas tarpekliu iki vandenyno. Iš ten yra tik vandens kelias arba lipti atgal. Kylu iš Maskos tarpeklio serpantinu. Tai tikras zigzagų kelias. Kartais tenka sustoti, prasilenkiant su besileidžiančiomis mašinomis. Yra daug praplatėjimų. Yra kelios aikštelės sustojimui ir fotografijai. Pasiekiu Santiago del Teide miestą. Jis prie magistralinio kelio, nėra jau serpantinų. Matosi ugnikalnis. Važiuoju namo.
Kitą dieną skiriu sostinei. Iki jos 30 km autostrada. Mašinų daug. Pro sostinę yra net 5 juostos viena kryptimi. Santa Cruz de Tenerifė. Miestas didelis judrus. Sostinėje ir priemiesčiuose gyvena pusė Tenerifės žmonių. Cabildo Insular- salos vyriausybės pastatas iš diktatūros laikų. Šalia jo aikštė su aukštu pilku kryžiumi, pastatyto pilietinio karo 1936- 1939 metų aukoms. Didelės karžygių skulptūros saugo kryžių.
Šalia yra turizmo informacijos centras. Apačioje požeminė kelių aukštų stovėjimo aikštelė. Tolėliau keleivinis uostas, čia užsuka kruiziniai laivai. Pakrante tęsiasi plati magistralinė gatvė. Ji nuveda šiaurėje į garsųjį Teresitos paplūdimį, kuriame smėlis. Dar į šiaurę Anagos ir Mersedes kalnai. Juose nuošalios gyvenvietės. Viena jų Činamada, kurioje ir dabar urvuose gyvena žmonės. Čia ta vieta, kur man buvo suplanuota pusdieniui. Bet čia reikia visos dienos. Atstumai nedideli, bet labai statu, nėra alternatyvių kelių, reikia pervažiuoti abiejų sostinių aglomeraciją. Nuvažiavus iki galo, reikia grįžti.
Buvau dideliame sostinės turguje. Pilna didžiulių egzotinių vaisių, žuvų ir kitų jūros gėrybių.
Santa Cruz de Tenerifė ir La Laguna yra esama ir buvusi salos sostinės. Jos sujungtos tramvajaus linija. Keliolika kilometrų tramvajumi. Pasinaudojau juo. La Laguna yra aukščiau. Miestas gana plokščias. Tai studentų ir turistų miestas. Įkurtas 1496 metais, sostine buvo iki XVIII amžiaus. UNESCO ją saugo nuo 1999 metų. Mieste istorinių namų daug. Jie turi pavadinimus, uždarus kiemus. Informacijos centre pasiėmiau miesto planą. Istoriniai namai autentiški su išlikusiais balkonais ir kiemais. Juose būna dailės galerijos, betliejų ekspozicija…
Istorinį centrą riboja 3 bažnyčios. Populiariausia Dievo motinos nekalto prasidėjimo bažnyčia. Varpinės bokštas šalia. Reikia pirkti bilietą. Varpinės viršuje daug varpų ir gražūs vaizdai į senamiestį. Nuo čia iki rotušės eina viena pagrindinių senamiesčio gatvių. Mieste stebino daug policininkų gatvėse. Niekur kitur Tenerifėje to nemačiau.
Kitą dieną važiavau į Teidę. Padėjo vietinio patarimas nuvykti iki lyno kelio 9 val. ryte, kai jis pradeda veikti. Vėliau užplūsta masė turistų. Išvažiavau iš savo miesto tamsoje. Pirmi vietiniai dar tik vyko į darbą. GPS norėjo nuvesti stačiais Orotavos miesto skersgatviais. Pasikėlus į plynaukštę patekėjo saulė. Pamačiau apšerkšnijusias žoles, buvo šalna. Prie lyno kelio privažiavau prie pat, antru vagonėliu pakilau į Teidę. Ryški saulė nutirpdė šalną. Viršuje yra vėjas. Kiti buvo nusipirkę veido apsaugas. Mes Lietuvoje įpratę prie šalto vėjo žiemą, todėl nesušalau.
Nuo viršaus matosi Gomeros ir kitos salos. Taip pat Tenerifės miestai. Vėjas neša lavos dulkes. Prisirenku lavos gabaliukų. Paėjus į kairę matosi Pico Viejo krateris, kuris išsiveržė XVIII amžiuje.
Jis žemiau turistų kojų. Man Teidė buvo pagrindinis „must see“ objektas. Pamačiau jį po Loro parko. Neabejotinai tai neužmirštama įspūdžių gausa.
Nusileidus į papėdę lyno keliu, matau automobiliais užkištas visas vietas. Žmonės laukia ir džiaugiasi, kai išvažiuoju. Los Roques de Garcia- keistos uolos. Iki jų važiuoti kelias minutes. Ten yra kur pavaikščioti ir pamatyti. Na ir Teidė matosi visu grožiu. Uolos ir Teidė antrame plane yra dažnas vaizdas atvirukuose, albumuose- masiškai tiražuojamas siužetas.
Viena diena skirta nuvažiuoti į salos pietus. Ten susilieję kurortai ir viešbučiai. Maudytis ir degintis tinkama. Bet nepakartojami Tenerifės objektai šiaurėje. Užsuku į Giuimarą. Jį dažnai turistai praleidžia. Bet jei keliautojas tokiu jaučiasi, keliautojų meka yra Giuimaras. Čia stovi piramidės. Jos iki 1991 metų buvo akmenų krūva. Kol T. Hejerdalas neištyrė. Jo nuomone tarp Meksikos, Gvatemalos piramidžių ir Artimųjų rytų piramidžių yra ryšys. Viduryje stūkso Tenerifės piramidės.
Čia T. Hejerdalui skirta daug vietos ir informacijos. Pradedant Kon Tikiu, kuriuo plaukta iš Pietų Amerikos į Polineziją, įrodant, jog senovėje žmonės migravo, keitėsi patirtimi ir informacija. Daug dėmesio skirta Velykų salai , kuri toli nuo kitų salų ir žemynų. Čia yra nuodingų augalų sodas. Jame auga net strelicijos, bet jos žmogui nenuodingos.
pirmas 
Kavagne 
Aruna
Patinka Jūsų rašymo stilius, super! Skaniai pasijuokiau. Pagalvojau, kad džiaugiuosi, kad esu lietuvė, nes pagaunu ir rusišką mastyseną, bet kartu jaučiu ir vakarietišką kultūrą.
Jo, tos šalys tai vistik kažkas taip kitaip, kad visiškai kitaip. Aš tai turiu tokią teoriją, kad kažkada visatoj įvyko kažkos trumpas sujungimas, ir tikroji Rusija su keliom aplinkinėm šalim iškeliavo į kažkokią paralelinę visatą, o į jos vietą atkeliavo tos paralelinės visatos Rusija. :))
…Pavaikšto, pauosto, suskaičiuoja rankšluosčius, patikrina baterijas distancinio valdymo pultuose. Daugiau niekur to negalima patirti. Na, nebent kokiam Mozambike…
Gal dėl to skaičiuoja, kad po pačių rusų apsilankymo, kartais viešbutyje nelieka kai kurių daiktų. Neišsigalvoju, čia pačių rusų mintys iš televizijos laidų apie savo turistus užsienyje:” gerai, jei lieka sveiki veidrodžiai ir unitazai, prie patalynės ir elektros lempučių dingimo, viešbučių personalas jau įprato… …”
Kokia patalynė, kokios lemputės.. Esu girdėjęs liudininku pasakojimų, kaip rusai „vagia” maistą iš AI restoranų. Kišasi į rankinukus, tašes, velka viską į numerius… Ir kalba eina apie AI, kur praktiškai bet kuriuo paros metu atėjęs gausi valgyti ir gerti už dyką. Mentalitetas.
Manau xvim versija teisinga, kitaip sunku suvokti kodėl jie yra tokie ir sunkiai tikėtina, kad kada nors pasikeis :))
Kai skaitai – smagu, bet aš visada jaučiu ir kažkokį pasibjaurėjimą tokiais žmonėmis ir tikrai, kaip sillwio, taip nesidžiaugčiau komandiruotėmis ten 🙂
Ačiū už komentarus 🙂
Vaikystėje labai mėgau Džeką Londoną ir panašius rašytojus. Kažkuriame apsakyme kalba ėjo apie du draugus šiaurėje. Vienas susilaužė koją, kitas jį paliko. Tas, su sulaužyta koja, išgyveno šiaip taip – jį, išėjusį kažkur į pakrantę, paėmė žvejų laivas. Žvejai pastebėjo, kad nežiūrint į maisto kiekį laive, dingsta džiuvėsiai. Juos rado po išgelbėtojo čiužiniu.
Mano versija, kaip Džeko Londono apsakyme – jei žmogus buvo ilgai alkanas, jis ir atsiradus maistui lieka „alkanas”.
Tas aiškiai matosi lyginant svečius iš skirtingų šalių. Švediškas stalas, apie kurį taip myli post CCCP, jokia naujiena ar promoga patiems švedams. Tačiau svečiams iš užsienio – tai bene didžiausia pramoga. Ne kartą teko stebėti situaciją, kai įmonių savininkai ir dideli viršininkai, turintys viską ir matę, ko aš niekada nepamatysiu, pradeda į lėkštę krautis viską, ką pasiekia – mėsą, žuvį, salotas, desertą, krevetes ir t.t. Suvalgo pusę ir eina naujos lėkštės. Aš tai vadinu „patikrinimas bufé” (bufé – Švedijoje švediškas stalas). AI viešbučiuose eksperimentas irgi pavyksta.
Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad ne vien rusai nepraeina patikrinimo. Neretas tautietis puola maistą su nemažesniu aršumu.
Kai šitai supratau, tapo aišku, jog žmonės čia nekalti (ko verta vien Leningrado blokada, nekalbant jau apie talonus maistui po karo). Ir tuomet pasidarė nebepikta, ir net nebegaila, o įdomu 🙂
Įbersiu parako į ugnį…
Tikrai neturiu laiko analizuoti rusų įpročių ir poelgių, manau autorius juos puikiai užčiuopia, o kad mūsų tautiečiai dažnai elgiasi kur kas bjauriau – žinau tūkstančius faktų. Nesmagu būdavo kai kuriose kelionėse matant, kaip mūsų šiandieną labai gerbiamos ir žinomos damos prisikraudavo tiek, kiek trys vyrai nesukirstų. Ir dar svarbiausia, nežiūrint visko, pasaulyje mus suprasti nori tik rusai, visiems kitiems nusispjaut. Dažnai kartoju, jei būčiau priverstas gyvenimo likutį nugyventi su kažkuria viena tauta, pasirinkčiau rusus. Plati siela ne išmislas.
Na, nėra laiko daug rašinėti, tačiau ši tauta, manau, daug įdomesnė nei mes manom. Jos taip greitai neaptarsi, nepajusi.
Sutinku. Turiu daug labai gerų draugų rusų.
Turiu ir aš draugų rusų- ir jie lygiai tokie pat skirtingi, kaip ir mes. Žinoma, yra tam tikrai ypatumai, bet kurioje tautoje jų nėra. Todėl mes ir įdomūs vieni kitiems ))) O dėl krovimo -ir ne tik – boženki, lietuviai dažnai irgi elgiasi kaip laukiniai )))
Būkim teisingi: ne nuo tautybės ir ne nuo pareigų ar pajamų priklauso žmogaus elgesys ir asmeninės savybės. Kiekviena šalis savo piliečių tarpe turi ir nuostabių žmonių, ir papuvusių obuolių. Tiesiog realybė yra tokia, kad, atsiprašau už išsireiškimą, šūdas visada plaukia paviršiuje, todėl ir geriausiai matosi, ir užstoja vaizdą apačioje. 🙂 Neabejoju, kad visi turim daug draugų emigrantų, kurie gali vaizdžiai ir išsamiai nupasakot ir kitų šalių gyventojų ne tokius mielus bruožus.
O su švedišku stalu tai kažkaip nematau problemos, kad žmonės daug kraunasi – svarbu, kad suvalgytų, ką įsideda. Galų gale, jie už tai būna sumokėję. Tik aišku, bjauru yra kalną maisto susikraut, kurio nesuvalgai, ir personalas tada turi jį išmesti – privalo išmest – nors tai geras maistas, o ne vienas jų turtais netrykšta ir iš savo menko atlygio išlaiko daugybę žmonių. Čia labiausiai taikoma, žinoma, Egipto ir Tuniso viešbučių atvejams.
Švedijoje prie švediško stalo pratina nuo darželio – kiek įsidėjai, tiek turi suvalgyt. Nori dar, gali įsidėt dar. Jokiu būdu neišmest. Taip ir kainos būna suskaičiuotos – kiek vienam žmogui užtenka pavalgyt.
Dėl Egipto nežinau, bet Turkijos AI suskaičiuotas taip, kad pusė bus išmetama arba sudedama į sekančios dienos troškinį (nebaigti kotletai), picą (nebaigtas kumpis ir dešra ant sumuštinių) ar salotas (žolės ir makaronai). Ragavau pats… 🙂
Šitie kūriniai gali būti mokiniams kaip mokymo priemonė arba pagyvenusiems besimokantiems kaip diskusijas keliantys. Kiek mes evoliucionavome į vakarus per 25 metus. Net nesugalvočiau vogti pultelio elementų. Dar mūsų bomžai dvokia, pikti, agresyvūs, o vakaruose atrodo geresni.