Ispanija – Portugalija. III dalis. Cenrinės Portugalijos grožybės

Daugiausia lankytinų vietų Portugalijoje yra centrinėje šalies dalyje, todėl paskutinėms keturioms dienoms apsistojome netoli Penichės. Nuo Porto iki naujų namų apie 250 km., kuriuos mums šiandien reikės įveikti, pakeliui aplankant Aveiro, Costa Nova, Nazare ir gal būt Coimbrą, tačiau vasariška diena ir šiltas vandenynas sugundė maudynėmis, kas šiek tiek pakeitė planus.
Pirmiausia važiuojame į Portugalijos Veneciją – Aveiro.

Na, Venecijos gal ir neprimena, bet gondolos kanale šarmo ir išskirtinumo šiam miestui tikrai suteikia.

Laiveliais paplaukioti kažkodėl nesusigundome, o pradžiai išgeriame kavos ir ragaujame tik šiam miestui būdingų saldumynų – Ovos Moles. Tai iš plono vaflio suformuotos kriauklelės su saldaus kiaušinio trynio įdaru – nepasakyčiau kad labai skanu, bet įdomu, paragauti verta, nes kažin ar dar kur nors tokį teks valgyti. Nors prieš daug metų, kai ,,snikersų” ant kiekvieno kampo nepardavinėdavo ir salmoneliozėmis niekas negąsdindavo, pasidarydavome mes tokį ,,kogel-mogel” desertą iš plakto trynio su cukrumi, tai tas įdaras tokio pat skonio 🙂

Užsisaldinę, vaikštinėjame be jokio konkretaus tikslo Aveiro gatvelėmis

ir nė neįtariame, kad mūsų laukia keista pažintis su vienu portugališku papročiu, kuris lengvai mus šokiruoja. Kadangi Vėlinių diena, nutariame užeiti į kapines, kur traukia būreliais vietiniai, ir uždegti žvakeles tiek už savo mirusius artimuosius, tiek už visus čia besiilsinčius. Ir kol kiti pirko žvakes, aš prisiminiau, kad žadėjau progai pasitaikius patikrinti vieno pasakojimo tikroviškumą. Prieš porą metų mano brolis vaikščiodamas šiaurės Portugalijoje po kažkokį miestą – jis pavadinimų niekada neatsimena, todėl dabar pradėjo fotografuoti kanalizacijos dangčius, ant kurių būna miesto pavadinimas, tada žino iš kokio miesto nuotraukos 🙂 – pajautė kažkokį kvapą ir galvojo gal ten koks zoologijos sodas. Tačiau priėjo senas kapines, kuriose, jo pasakojimu, paprasčiausiai lentynose buvo sudėti karstai, o iš kai kurių sutrūnijusių kyšojo kaulai… Na, jis pas mane toks fantazuotojas, labai vaizdingai moka pasakoti, kartais prikuria kažką, tai aš taip kaip ir iki galo nepatikėjau, galvojau gal ne taip kažką suprato …bet užsibrėžiau, būtinai patikrinti tai būnant Portugalijoje. Niekam iš anksto apie tai nesakiau, bet apsidžiaugiau, kad tos kapinės taip laiku pasitaikė, todėl nieko nelaukus priėjau prie pirmos koplyčios, bet taip ir likau ten stovėti…Tas brolio pasakojimas buvo tiesa. Visos kapinės aptvertos tokiomis lyg šeimos koplytėlėmis, su keturiomis lentynomis, kuriose sudėti karstai, šalia nuotraukos rėmeliuose, vaza gėlėms ir užvertos paprastomis stiklinėmis durelėmis, o šiandien, vėlinių dieną, jos atidarytos, kad artimieji galėtų užeiti, padėti gėlių, uždegti žvakes…Kai kurie senesni, uždengti puošniais apklotėliais…

Kapinių viduryje jau kitokie kapai – žemos akmeninės dėžės su vyriais ir rankenomis, kad galėtų atidaryti ir palaidoti kitą. Kas keisčiausia, tai nors mieste vienu metu jautėsi toks salsvas kvapas, bet pačiose kapinėse nieko tokio neužuodėm. Jau grįžusi kažkur perskaičiau, kad Porte laidoti kapinėse pradėjo tik XIX a., o iki tol mirusius laikydavo bažnyčių rūsiuose. Na, labai keistas ir negirdėtas paprotys, atrodytų, jei jau nekasa į žemę, tai logiškiausia būtų deginti.

Nuotaikai praskaidrinti sukame prie vandenyno – kaip tik ir saulutė kaip reikiant užkepina – į šalia esančią Costa Nova.Tai dar vienas unikalus miestelis, kadangi yra toks vienintelis, linksmai dryžuotas, iš vienos pusės skalaujamas vandenyno, o iš kitos išplatėjusios upės žiočių, dėl ko mums, lietuviams, šiek tiek primena Kuršių Neriją.

Paplūdimys platus, su gražiomis kopomis ir, aišku, tuščias.

Iš pradžių tik pabraidome, bet vanduo, kaip ne keista šiltutėlis – juk, atrodo vandenynas ir dar lapkritį, bet temperatūra gal 17 – 18 laipsnių. O kovą, nors oras ir daug šiltesnis būna, vanduo ledinis, taip kad maudynių mėgėjams ruduo prie Atlanto geresnis pasirinkimas negu pavasaris. Keturiese visgi neatsilaiko neišsimaudę, nors bangos ten labai pavojingos ir neblogai juos pamurgdė – grįžo laimingi, netgi pasigailėjome, kad kai kurie tingėjome grįžti į automobilį persirengti. Su malonumu dar pasipliažintumėme, bet laikas spaudžia.

Pakeliui užsukame į kažkokį pajūrio miestelį, valgome tuos nevykusius jau anksčiau minėtus aštuonkojus, o ten tuo metu švenčiamas darbuotojos gimtadienis, todėl tenka stebėti dar vieną keistą tradiciją, kai jubilijatę visi stengiasi jai nematant peštelėti už plaukų ir sakyčiau taip stiprokai, nes ji vis pastoviai šūkčioja ir dejuoja, bet visiems labai linksma, o ji tokia visa susivėlus, nes plaukai ilgi ir surišti į kuodą, bet laiminga.

Visai vakare pasiekiame Nazare. Tai turbūt daugiausiai susižavėjimo sulaukiantis kurortinis miestelis, kuris pasitinka mus gražia centrine aikšte ir nepakartojama panorama.

Nuostabi, romantiška vieta, tinkama saulę palydėti. Kadangi temsta, tai užsidegantys apatinės miesto dalies žibintai vaizdą keičia į nemažiau gražų naktinį.

Bemedituodama prie to skardžio netgi praleidau dar vieną šio miestelio įžymybę – vietines moteris apsirengusias tautiniais drabužiais su keliais sluoksniais sijonų ir pardavinėjančias aikštėje suvenyrus ir skanumynus. Kai kurie visgi spėjo dar iš paskutinių pardavėjų nupirkti riešutų, o aš jų net nemačiau.

Taigi, visai sutemus, pilni įspūdžių atvykstame į nakvynės vietą. Užsakinėjant supratau, kad tas namas Penichėje, bet iki jos dar tolokai pavažiuoti reikėjo, nors gal ir gerai, nes pačiame mieste yra kažkoks jūros gėrybių fabrikas, nuo kurio pro šalį važiuojant sklido tiesiog nepakenčiamas kvapas ir jei netoli tokio apsigyvenus, manau ne kas būtų.
Man, kaip visada, šiek tiek neramu dėl vilos, nes nuotraukos dažnai prasilenkia su tikrove, nors sumokėjus žmogui po 8 eurus nakčiai kažko labai gero nesitikėjom, tačiau tikrai nustembame gavę didžiulį gražiai įrengtą namą, tik be jokio šildymo prietaiso – net voniose nėra nė rankšluosčių džiovintuvo – gerai kad nebuvo šalta. O šiaip galiu drąsiai rekomenduoti.

Kadangi nuo pat ryto lynoja, tai šiandien liekame be vandenyno ir važiuojame į Batalhos vienuolyną, Fatimą ir Tomarą.

Na, nesu religinga, tačiau mano supratimu, vienuolynai neturėtų būti tokie nepadoriai prabangūs, kaip kažkas išsireiškė, kad tokiame grožyje gyvendami, tai tie vienuoliai apie mergas nė negalvojo 🙂 Bet tada mes neturėtumėme kuo grožėtis, o tikrai yra kuo.

Nes valdant karaliui Dom Manueliui I (1469-1521), išlaidusis monarchas nusprendė, kad reikia statyti taip, kad naujieji karalystės turtai išliktų akmenyje. Vienuolynas pastatytas Šv. Mergelės Marijos garbei, atsidėkojant Dievui už pergalę prieš Kastilijos karalių. Manuelio stiliumi gausiai išpuoštos išorės ir vidaus detalės, juvelyriškai išraižyti ornamentai, grakščios kolonos.

Viena įspūdingiausių vietų – 15 m aukščio neužbaigta koplyčia Capelas Imperfeitas, kuri yra be stogo – pagal vieną iš versijų – kad būtų ,,arčiau dievo”.

12 val. stebėjome garbės sargybos pasikeitimą prie kapo žuvusiems Portugalijos kariams. Bažnyčią galima apžiūrėti nemokamai, o už vienuolyną reikia mokėti gal 6 eurus, yra ir jungtinių bilietų į kelis objektus. Tikrai gražu, verta pamatyti.
Netoliese yra tikriausiai ne prastesnis Alkobaca vienuolynas, bet jie šiek tiek panašūs, todėl mes pasirinkome Batalhos.

Važiuodami link Tomaro, pakeliui užsukame į Fatimą. Ji yra vienas svarbesnių katalikų pasaulio centrų, čia plūste plūsta piligrimai ir maldininkai iš visos Vakarų Europos pagerbti apsireiškimo stebuklo, kur 1917 metų gegužės 13 dieną trims piemenėliams ,,pasivaideno” mergelė Marija ir taip kas mėnesį iki spalio 13 d., kada susirinko didžiulė minia to pasižiūrėti, ir nors pamatė tik neįtikėtiną saulės reiškinį, bet stebuklu patikėjo, o 1930 m. spalio 13 d. Leirijos vyskupas pripažino vaikų patyrimus kaip mergelės Marijos apsireiškimą. Tais pat metais popiežius kaimą paskelbė piligrimystės vieta. Šiems nepaprastiems įvykiams paminėti buvo pastatyta didžiulė balta bazilika ir gigantiška aikštė, kurioje lengvai telpa šimtatūkstantinės minios, besirenkančios čia gegužės ir spalio 12 – 13 dienomis. Bažnyčioje netgi yra tų piemenėlių kapai. Man didelio įspūdžio nepaliko, apžiūrėjome ir tiek.

Visai kitokie prisiminimai liko po Convento de Cristo vienuolyno tvirtovės Tomare aplankymo.

Pilis ir vienuolynas pradėti statyti XII a. ant tamplieriams priklausiusių žemių, o manuelinio stiliaus bažnyčia ir arkadaos iškilo tik XVI a., tačiau tamplierių ir Kristaus Ordino pėdsakų galima aptikti daugelyje šių statinių vietų.

Nepaisant daugybės prabėgusių amžių, vienuolynas yra gana gerai išsilaikęs. Jame yra daugybė simbolių, slaptų patalpų, graži architektūra: didingi gabaritai, reljefinės detalės, vidiniai kiemai, sodai, koridorių labirintai.

Pilis labai patiko, ypač įspūdinga aštuonkampė tamplierių koplyčia Charola ( XII a.).

Tik mes be reikalo nepasiėmėme pilies plano, nes vis atrasdavome kažką įdomaus ir vieni kitus vesdavome rodyti, nes taip be tvarkos klaidžiodami vis kažką praleisdavome. Pilis dirba iki 17 val., o poros valandų jai tikrai reikėtų skirti. Ir nors kabo ženklai draudžiantys fotografuoti , tačiau darbuotojai į tai nekreipia dėmesio, čia gal tik intrigai padidinti – gal kas studijuodamas nuotraukas kokius tamplierių lobius atras, juk iki šiol manoma, kad ten ir yra šventasis Gralis 🙂
Nors įspūdžių pilni, bet valgyti vis tiek norisi – apsukam ne vieną ratą Tomaro miestelio senamiestyje, tačiau atidaryta vienintelė picerija, kurioje dirba ukrainietė. Paklaususi ar liksime, paskambina vaikams, kurie ateina padėti ir per pusvalandį prigamina mums picų – suka tešlą ore kaip tikri italai. Pasiguodus dėl maisto paieškų ji mums paaiškina, kad dauguma maitinimo įstaigų tiesiog užsidaro, nes nebeišsilaiko. Sako, mano picą už 10 eurų keturiese gali pavalgyti, o ką parduotuvėje už tiek nupirksi? Restoranuose pietauti taip pat dauguma jau nebeišgali, o turizmo sezonas Portugalijoje trumpas, daugiau vasarą. Ji jau 10 metų čia gyvena ir nė neketina grįžti į tėvynę – žino kaip ten giminėms sekasi…

Rytas vėl apsiniaukęs, vėjas medžius prie žemės lenkia, bet mums reikia vandenyno, nes pakrantės Penichėje įspūdingos, ypač Carvoeiro kyšulys.

Jis tikrai vertas aplankymo, net ir tokiu oru, nes tokių bangų, kai purslai atsimušę į uolas tyška aukštyn gal 15 metrų dar neteko matyti. Po kelių minučių apžiūros likome kiaurai šlapi, bet nieko, iki tikslo apie 100 km, pakeliui išdžiūsime.

O šiandienos tikslas – Lisabona, bet mes jo beveik neįvykdėme – kažkaip nelabai sėkmingai mums ta pažintis sekėsi. Aišku ir nemanėme, kad vienos dienos tam užteks, bet daugiau neturėjome , o ir tos vienos pilnai neišnaudojome. Kol gėrėjomės vandenynu, kol suradome aikštelę, atėjo kavos gėrimo laikas, be to taip staiga papuolus į tokį gan chaotišką miestą, kur europietiška tvarka net nekvepia, reikėjo šiek tiek apsiprasti, viską stebint pro kavinukės langą Bairro Alto rajone. Kava su Pasteis pyragėliu buvo labai skanūs ir saulė dar švietė, tačiau tik mums išėjus pradėjo niauktis, todėl nutarėme, kad reikia sėsti į turistų taip mėgiamą geltonąjį 28 numerio tramvajuką, kuris kažkodėl mus nuvežė ne visai ten kur tikėjomės. Be to jis buvo labai pilnas ir stovėdami per langus nelabai ką matėm, dar kažkokius vagišius lyg kažkas apšaukė, net policijos patruliai įlipę kažko ieškojo, o iš lauko pusės purvini vaikai aplipę važiuoja – vaizdelis toks, sakyčiau, neįprastas. Bet nieko, mums patinka. Tada nelabai sėkmingai keliamės Santa Justos elevatoriumi, nes lyja, todėl nesinori kažkur ieškoti metro bilietų, kurie galioja ir šitam pasikėlimui, todėl sumokame po 5 eurus, ko tikrai neverta, nes ne taip ir aukštai ten užlipti – žemyn jau nebesileidome, o nuėjome pėsčiomis.

Ir nors miesto panorama iš ten atsiveria tikrai graži, tačiau Lisabona visa vien kalvos, todėl, manau tų panoramų yra ne viena ir už dyką.

Lietui aprimus, pasivaikštome po istorinį centrą – Baixa ir pasiėmę automobilius važiuojame į Belemą. Deja, spėjame pasigrožėti tik Belemo bokštu, nes prasideda tiesiog liūtis be jokių prošvaisčių, temsta, todėl sukame link namų.

Likome be garsiųjų Belemo pyragėlių, karietų muziejaus, nematėm net Jeronimo vienuolyno ir dar daug ko, todėl kai kada nors lankysime Algarvę, reikės būtinai dar kartą čia atvažiuoti. Vakare švenčiame gimimo dieną, o solinezantas sakė visada atsimins, kad per savo 22-atrą gimtadienį buvo Lisabonoje, nes juk šiaip visos gimimo dienos panašios ir greit užsimiršta, o šita buvo ypatinga…

Namas prie Penichės

II dalis
IV dalis