Prologas
– Davai nusiperkame sekančią kelionę, – sako ryte mylimoji. Gal kokį pavasarį, ką….
– Mhm…
– Sulaukėm, taigi dabar nėra ko laukt, – bando mane įtikint.
Atkalbu. Laukti reikia mokėti. Iš pradžių laukti kelionės, o sulaukus pradėti kurti planus sekančiai. Pirkti iš karto visai neįdomu. Šiandieninė kelionė – išimtis. Nusipirkom tik grįžę iš Rodo rugsėjį. Gruodį keliauti didelių pasirinkimų nėra. Tiksliau yra, bet toli. Pavyzdžiui Kuba, Meksika, Tailandas, PAR ir panašiai. Tačiau toli reikia važiuoti ilgam ir kelionę planuoti tvarkingiau, negu paprastai planuojama mes (mes neplanuojam visai – transportas ir stogas daug maž kad būtų, na ir žemėlapis galvoje). Skristi į Jamaiką pagulėti savaitę viešbutyje nei aš, nei mano antra pusė, nematom prasmės. Gulėt galima ir namuose. Pigiau kainuoja ir į tą vietą kokią sofą ar naujas padangas gali nusipirkt. Bet ir į Jamaiką, ir į Kubą dar nuskrisim. Kai vaikus paauginsim ir kai atostogų kokiom trim savaitėm iš darbo vienu kartu išeit galėsiu. Atostogų tai aš turiu, net septynias savaites per metus (kapitalistai…). Tačiau šiandien negaliu dar palikti ilgam laikui savo komandos. Bet tas laikas ateis kada nors.
Taigi, grįžę iš Rodo, šią kelionę nusipirkom iš karto, nes nutarėm skristi į Tenerifę. Ten gruodį virš 20. Kalnai. Sala nedidelė – per savaitę galima daug maž apžiūrėt.
Sėdėdamas dabar lėktuve jaučiu, kad sprendimas buvo teisingas. Po intensyvios vasaros, trumpų atostogų rugsėjį Rode ir dar intensyvesnio rudens, trumpos atostogos – pats tas.
Paskutinį kartą, jei neskaitėte mūsų kelionės aprašymo į Rodą, į priekį lėktuvas vėlavo 6 valandas, o atgal 14. Nutarėm šį kartą išbandyti punktualiausią Europos kompaniją. Ryanair, kaip jau supratote. Bilietus nukovėm tikrai pigiai. Mums keturiems – 600 eurų. Viešbutį medžiojom mėnesį, kol apsistojome ties geografiškai patogiu (pietuose, kur šilčiausia), ekonomiškai naudingu (500 eurų mums keturiems 9 naktys) ir strategiškai dideliu (su baseinais). Santa Barbara Gold and Ocean Club vadinasi. Priklauso Diamond Resorts.
Su Diamond Resorts susidūrę nebuvom, bet pavadinimas pasirodė pažįstamas. Pradėjau skaityti visokius trip adviserius ir panašiai. Pasirodė, jog tai „time sharing“ principu veikianti kompanija ir su jais mes buvom trumpam susidūrę Rode – neva gatvėje laimėjom nemokamą kelionę taksi į viešbutį, kur mums pateiks puikų pasiūlmą ir jei mums nepatiks, mes galėsime grįžti taksi atgal. Bull shit. Internetas mirga nusivylusiais, kurie patikėjo ir ten nuvažiavo, o tada 6 valandas jiems plovė smegenis ir jie negalėjo pabėgti. Kažkaip baugoka užsisakinėti viešbutį, kurio savininkai yra apgauti (didžioji dauguma pasireiškiančių internete, tokie atrodo) tokie pat naivūs turistai, kaip ir mes. Aš, kuris nemoka pasakyti „ne“ ir iš kurio visi bomžai gauna pinigų, nusprendžiau surizikuoti. Trip adviseris šiukštu liepė neit į jokius welcome drinkus ar panašiai, nes ten irgi plauna smegenis. Bet grįžkim prie temos – all in all – 1100 europietiškų rublių. Palyginimui galiu priminti, kad šį sausį kelionė į Gran Canaria mums atsiėjo 2400 europietiškų už tą patį paketą (kelias ir stogas virš galvos) ir ji buvo dviem dienom trumpesnė. Nors palyginimas netikslus kol dar nepamatėme viešbučio gyvai. Iš paveiksliukų, vienok, darau išvadą, kad nenusivilsim. Yra juk trip adviser etc.
1300 europietiškų pinigų (toks yra skirtumas mūsų naudai, t.y. tiek sutaupėme) papildomai už tai, kad pasitiks jauna mergina, kalbanti švediškai ir parodys, kur stovi autobusas, mokėti tikrai neverta. Na, o daugiau paslaugų iš kelionių agentūrų mes niekada neperkam.
Kadangi viską užsisakėm iš anksto, tai ir automobilį nutarėm pasiimti tiesiai oro uoste. Nors taksi ir pigūs ten, bet savo ratai geriau. Nuomos patirtis Gran Canarijoje pasirinkimą apribojo iki vienos, sausio mėnesį jau patikrintos, kontoros – Autoreisen. Viskas įskaičiuota į kainą, jokių paslėptų mokesčių, vaikiškos kėdės įtrauktos į kainą. Kaip sakiau, mašiną pasiimsim oro uoste. Ten ir paliksim išvažiuodami.
Pirma diena, gruodžio 4
Kai kas sako, kad pas žmones būna vaikai, kurie keliasi, kaip žmonės. Pas mus vaikai keliasi kaip vaikai, t.y. pamiegot – jokių šansų. Tomas pradėjo krapštyt mane 6 ryte. Kada keltis, kada keltis, kada keltis. Atsigulė 1 nakties, o keliasi vistiek 6… Šiaip taip išturėjau lovoj iki 8. Toliau sukilo ir visi kiti, taigi „nėra prasmės voliotis“ – paaiškino žmona.
Taigi, kaip supratot, šeima susikėlė anksti, kaip kokie laukiniai, nors atsigulėm vakar 1 vietos laiku (t.y. 2 namų laiku).
Atvykom puikiai, tik labai nuobodžiai. 6 valandos lėktuve – katorga beveik. Nors aviacija ir toli pasistūmėjo nuo brolių Wright‘ų laikų, bet sustojo ties 1960-ais. Galėtų visur skraidyti jau trečios kartos concorde‘ai ir kelionė į Kanarų salyną užtruktų valandą, o kelionė į Tailandą dvi.
Pavalgėm pusryčius iš namų pasiimtais reikalais ir iškeliavom iekoti nuotykių viešbutyje. Turiu pripažinti, kad Santa Barbara Gold and Ocean Club by Diamond Resorts kol kas laiko aukštą standartą. Kambarį (apartamentus) gavom didelį su didele ir puikiai įrengta virtuve, erdviu balkonu bei puikiomis lovomis. Esame gyvenę smarkiai kukliau, nes, kaip jau minėjau keletą kartų anksčiau, paauksuotos stalų kojos viešbučiuose mums nereikalingos. Tačiau malonu žinoti, jog pasirinkę kelionę „savo eiga“ sutaupėme mažiausiai pusę kelionės kainos.
Diena netyčia išėjo visai pasyvi. O gal ir tyčia… Ne, matyt, netyčia – žmona dukrai nupirko naujus batus. Išbandė valandą namuose, ko pasekoje mergina užsidirbo nutrintą kulną ir ašarų pakalnę, o žmona – sąžinės priekaištus visoms atostogoms. Vienok nežiūrint į visa tai, o taip pat jog automobilis priparkuotas po langu ir laukia neaprėpti toliai, esam tokie pavargę ir išsimušę iš vėžių, kad su malonumu pasiduodam vaikų raginimams eiti maudytis. Tiesa, dideli maudytis kol kas neina. Karti patirtis iš Gran Canarijos – šalta. Tomas maudosi, Caro nelabai, tačiau ateina vaikis su raudonu pliusu ant marškinėlių (Pamelos vyras – gelbėtojas; P.S. kas nesupratot tai ir nereikia, per jauni esat J ) ir liepė nešdintis iš gilaus baseino. Paaiškinimai, jog mano vaikia plaukia, kaip žuvys, nepadeda. Tingi dirbt, rupūžė. Susiderėjom, kad su manim bus galima maudytis ir giliam baseine, o tuo tarpu traukiam arčiau mažvaikių baseino. Caro mauna vandenin, o Tomas paleidžiau raudas – čia negilu, čia negalima maudytis, čia tik beibiai maudosi ir t.t…. Išūžė smegenis vaikis, taigi teko užkalbėt dantis abiems ir vestis į parduotuvę. Vietinė pasirodė nieko verta, o transportą turim savo, taigi važiuojam porą kilometrų, iki artimiausio Lidl‘o – Number One užsienyje – pažįstamas asortimentas net nesuprantant kas parašyta. Išleidom 45 eurus, bet čia įskaitant vaisius (mango, arbūzą, vietinius bananus), Cava, viskį ir pan. Vieni pietūs paprastai apie tiek kainuoja.
Po pietų mergaitės eina grožio miegelios, na o mes su Tomu tradiciškai – stumt laiką. Kortos, ipad‘ai ir panašiai.
Vakarop vėl maudytis, tik šį kartą lipa visi. Aplinkiniai žavisi mano atžalom – plaukia abu, kaip žuvys. Pamelos vyras eina ratu ir nieko nesako. Džiaugiasi tyliai, mat aš jo darbą dirbu. Tiksliau dirbt nereikia, mat vaikai plaukia patys.
Kad visai diena „per niek“ neprapultų, sutarėm eit vakarieniaut „out“. Susėdom pirmoj knaipėj. Tokia visai nekokia buvo knaipė interjero ir eksterjero prasme. O taip pat personalo prasme. O taip pat aptarnavimo prasme. Tačiau maistas buvo geras ir jo buvo per daug. Būtų užtekę dviejų vaikiškų porcijų mums keturiems. Užkandę vaikai pradėjo lūžinėt, todėl mandagiai teko atsisakyti deserto ir keliauti „namo“.
Labanakt
Antra diena, gruodžio 6
Jūs planuojat, o dievas juokiasi.
Tomas prižadino visus 2 nakties vėmimu tėvui ant nugaros, temperatūra 39+ bei mamos nerimu ateinančioms valandoms. „Gal gripas, gal meningitas, gal roto virusas, gal sloga, gal kviesti daktarą Aiskaudą?“ Jei roto virusas – praeis per dieną, raminu. Jei gripas – tokia aukšta temperatūra nukris irgi panašiai per dieną. Meningito simptomų nematyt. Taigi melskimės, kad neapsikrėstų kiti ir kad čia tik Tomo aklimatizacija. Vienok para iš atostogų minus. Nors ne. Ne visai. Dar viena diena pasyvaus poilsio, kas nėra blogai, atsižvelgiant į nuovargį ir būtent pasyvaus poilsio poreikį. Spėjau ryte pabėgiot. Spėjom su dukra apsipirkt. Vienok geriau pasyvios atostogos praeitų už vairo link Tenerifės „must see“ vietų, o Tomas sveikas galinėje sėdynėje mūktų, jog nori maudytis, valgyt, miegot, namo, ipado ir t.t. – būtų vidutinis, statistinis vaikas.
Kaip minėjau, su dukra apsipirkom. Išleidom krūvą pinigų, bet net neskaičiuosiu kiek, nes maisto buvo pirkta trim dienom mažiausiai. Lazanijos visokios, krevetės šaldytos ir t.t.
Čia ir baigsiu, nes toliau leistis į detales, reiškia pasakoti laiko intervalus tarp vaistų davimo, vėmimų, patalynės keitimų ir kitų buitinių reikalų. Tikėkimės, kad Tomas pasveiks greit, kaip visada ir atostogas jau tęsim ryt.
Didelis pliusas viešbučio personalui. Iškviečiau, išplovė, pakeitė, paliko visko papildomai būsimiems keitimams. Ant pirštų susirodėm, mat aš ispaniškai tiek, kiek teta angliškai.
Trečia diena, druodžio 6
Tomas pasveiko, kaip ir buvo tikėtasi. Aiskaudos paslaugų ačiū die neprireikė. Temperatūra nukrito, vėmimai baigėsi, niekas kitas kol kas blogai nesijaučia. Mes su žmona bakterijas nuodijam vakarais, o dukros šiaip imunitetas stiprus. Taigi keliamės, pusryčiaujam ir į kelią. Planų šia dienai nulis. Kaip jau sakiau – prisiplanuosit, dievą ir žmones prajuokinsit. Taigi traukiam, kur akys veda. Sukam savo baltąjį Picasso (taip, gavom prancuzišką džiaugsmą – kai nuomojausi, rinkausi „seat leon arba analogas“) link vakarų. Autostrada link Los Amerikas ir tolyn, kur GPS pradėjo pjaut ražienas. Kelias yra, o žemėlapio ne. Tokiais atvejais, kaip žinia, geriau pasikliauti intuicija ir vidiniu kompasu, nei gps. Jei Konkistadorai (o taip pat finikiečiai bei graikai) būtų pasikliovę vien turimais žemėlapiais, niekada nebūtų atradę Kanarų salyno.
Žmona atsivertė kolegų kelionių aprašymus telefone ir išdavė informaciją: „Garachico lavos baseinai“. Ten ir važiuojam. Pravažiuojam keletą nuostabių miestelių kalnuose, vienok, genami turistinio sindromo „ten toliau – geriau“ niekur nestojam. Iš kelio išsukam tik Erjos miestelyje, pamatę „Cuevas Negras“ ženklą. Pavadinimas kiek rasistinis nūdienos Europoje, taigi kaip neišsuksi. Deja, švediška logika „važiuok tiesiai iki sekančios nuorodos“ čia nepasiteisino. Teko apsisukti ir tęsti pradėtą maršrutą. Vėliau perskaičiau, kad iki „juodųjų olų“ 3 km pėsčiomis nuo Erjos. Būtume bet kokiu atveju nėję. Toliau leidžiamės iki El Tanque ir iš kart už jo sukam i TF-82 bei ne už ilgo į TF-421 kelią. Žmonės, buvę Norvegijoje ir važiavę garsiuoju Trolių keliu, mano, jog jie matė pasaulio baisiausią serpantiną. Nieko panašaus. TF-421 tikrai nėra baisiausias (kaip neužilgo patvirtins mūsų patirtis), bet trolių kelias net šalia negulėjo. Trolių keliu galima leistis 4 pavara ir lenkti autobusus. Pabandykit lenkti autobusą čia. Žmona bijo dairytis, nes bijo, o aš bijau dairytis, nes važiuojant šalia atitvaro, periferinio regėjimo neužtenka, taigi – tenka koncentruotis į kelią.
Garachico, pasak wiki – mažiausiai „supaškudinta“ salos vieta. Vertų dėmesio paplūdimių, pasak wiki, čia ieškoti neverta, nes didžioji dalis pakrantės – vulkaninės kilmės šlakas. Bet juk dėl to čia ir verta atvažiuoti. Musų, lietuvių, idealiais paplūdimiais juk nenustebinsi. Nebent kur Bora Bora ar Kuboje. Bet tuos dar reikia patikrinti patiems.
Taigi, Garachico. Magiškai mistinė vieta. Didžiąją dalį miesto ugnilkalnis sunaikino 1706, bet tai kas liko, verta aplankyti. Nuotraukos kalba geriau.
Žodžiu – veta aplankyti. Norėtume dar pasivaikščioti, tačiau didžioji dalis ekipažo pradeda norėti į tualetą, taigi traukiam link artimiausių kavinių. Mesti pinigų į balą nesinori, taigi apsiribojome ledais ir pasukom ieškot tualeto. Kur akys veda pasukom, mat kur tu čia rasi tualetą, tarp mietelių ir bananų palmių plantacijų. Privažiavus Los Silos toliau kentėti darosi sunku bei pradeda grėsti rimta stichinė nelaimė, turėsianti pasekmių Picasso ir tolimesniai kelionei, taigi kuo skubiau suku žemyn link vandenyno. Banananai ir tvoros – anei medžio, anei krūmo. Net kampo padoraus nėr. Sustojom prie Bar Restaurante las Piscinas. Negaliu sakyti, jog restorante vertas kažkiek Michelin žvaigždžių (ar bent jų šešėlio), bet jei ieškot tualeto ir užkąst, pamaitins kaimiškai ir skaniai. Aborigeniškai kaimiškai, suprantama. Papas arrugadas su padažu, keptas kanarietiškas sūris, kepti maži aštuonkojai mums ir skrudintos bulvytės vaikams. Skanu ir nelabai brangu – 23 eurai už viską plius gėrimus. Specialiai nevažiuočiau vėl, bet jei važiuosit pro šalį ir būsit alkani, visai rekomenduoju. Turistų nėra – vien vietiniai.
Jei norite po pietų sudeginti vieną kitą kaloriją, sukite nuo Los Silos link La Tierra Del Trigo. Kelio numerio nėra, bet jei susigooglinsit tuos du taškus, rasit iš karto. Mes kilom aukštyn. Nežinau, kurlink pojūčiai aštresni. Žmonai ir aukštyn užteko per akis. Galiu tik pasakyti, kad Lietuvoje tokiais kampais automobiliai nevažinėja.
Toliau skubam į ”baseinų namą”, kaip sako Carolina, maudytis, bet pakeliui dar įkalbinu nemiegančią ekipažo dalį prasukti pro Los Gigantes, kad jau čia esam, padaryti tų pačių nuotraukų iš to paties rakurso, kaip ir visi kiti turistai.
Toliau – tiesiai viešbutin ir maudytis, valgyti arbūzo bei žaisti kortomis. Na ir dar šio nei to.
Kai balkone visai sukando uodai, sulindom vidun planuoti likusių dienų. Žmona pyksta, kad nepririnkau lankstinukų, o aš zinau, kad geriausia viskas pavyksta, kai mažiauiai planuoji. Vienok sutinku, kad lynkelį į didingąją El Teide užsisakyti reikia iš anksto.
Taigi rytoj – trečias pagal aukštį nuo bazės vandenyno dugne iki viršūnės ugnikalnis Pasaulyje.
Labanakt.
Ketvirta diena, gruodžio 7
Pakilau tekstu aukštyn pasitikrinti, kiek dienų jau čia esam. Gerai eina atostogos, jei nepamanu, nors didžioji dalis so far praėjo viešbutyje. Pamenat mano baimes, susijusias su Diamond Resorts. Kol kas jokių nuotykių ir viskas tik pozityvu. Kai kas keikia Santa Barbara dėl kvapo – šalia viešbučio yra valymo įrenginiai ir jei vėjas netinkamas, padvelkia smarkokai. Gryna tiesa – kartais ir padvelkia. Tik apartamentuose nieko nesijaučia, o kad šiek tiek pasmirda išeinant ir pareinant, kentėti galima. Užtat visa kita aukštam lygy. Kambarys sutvarkytas. Virtuvė sukompektuota pilnai, įskaitant keptuves, puodus, troškintuvus ir net blenderius (geresnės komplektacijos dar nematėm, nors ir stengiamės visada užsisakinėti apartamentus). Kambariai erdvūs, balkonai irgi. Kaimynų nesigirdi. Televizoriai du su šimtu kanalų, kurių niekam iš tikro nereikia. Miegamojo lova atitinka aukščiausius standartus. Net sušikta “raskladuškė” puikios kokybės ir kaulų nevargina. Taigi – pliusų gerokai daugiau, negu minusų. Ar važiuočiau čia vėl? Jau supratot, kad tikrai taip!
Prasikrapsčius ryte akis susiruošiau pabėgiot. Smagūs 5 km pakrante dienos nesutrukdo, o energija pakrauna nerealiai. Bilietus šiandienai į El Teide užsakiau internetu. Internetai perspėja, jog reikia pateikti popierinį bilietą , nors kai kas komentuoja, jog užtenka duoti nuskenuoti ir nuo telefono ekrano. Dėl visa ko recepšione pasiklausiau, ar yra kokia galimybė atsispaust vieną lapą. Te, sako, kodą ir eik prie kompo. Taip ir padariau. Po 2 sekundžių bilietas atspaustas – eilėje stovėti nereikės. Lynkelis užsakytas 12 valandai, važiuoti valandą, taigi tikslas – išvažiuoti apie 10. Taigi 5 km, dušas, kiaušinienė ir į kelią. Dabar galiu pasakyti, kad pasilikite daugiau laiko, važiuodami į priekį. Į priekį norisi sustoti visur, o ir verta. Atgal važiuojant, kai jau matėte viską, sustoti tingėsis ir atrodys neverta. Mes į priekį nestojome niekur, nes labai bijojome (aš) pavėluoti. Pvz nerasti parkingo, užstrigti kamštyje ar eilėje. Atvažiavus parkingą radom prie pat keltuvų. Eilės su internetiniais bilietais jokios. Mes bilietus turėjom 12, bet sulipom į gondola 11.30 ir 11.38 jau buvom viršuje. 3555 metrų virš jūros lygio. 0 laipsnių, vėjas 8 m/s. Šaltoka. Mes viršuje ilgai nebuvom. Iki kraterio su vaikais juk nelipsi. Pasifotografavom, apžiūrėjom gretimas salas ir šalčio bei vėjo genami sulindom gondolon, važiuojančion žemyn. Tiek aukštyn, tiek žemyn gondola pravažiuoja keturis bokštus, ant kurių tvirtinami lynai. Pravažiuojant bokštą gondola kažkiek pradeda suptis. Mano žmona tuo metu maniau išprotės. Bijo ji tokių šposų, o esant mažoje kabinoje su dar 43 keleiviais – ypatingai. Vaikams ir man nei šilta, nei šalta. Važiuojant žemyn jau ir žmona su visais sako “uuuuūūū”, pravažiuojant eilinį bokštą. Norėčiau pagasding, bet dar nedrįstu, nes matau, kad ne viena ji bijo. Kelti paniką tokioje aplinkoje turbūt nebūtų protinga.
Jei abejojate, ar verta išleisti krūvą pinigų pakilimui į viršų, neabejokite. Pakilimas į 3555 metro vertas kiekvieno euro. Priklauso, žinoma, nuo oro. Mums pasisekė, nors ir apsniaukė bekylant. Debesys buvo aukščiau už mus. Gran Canaria, La Gomera matosi tolumoje. Mūsų viešbutis kažur ten, apačioje. Net nesitiki, kiek 3.5 kilometro yra daug.
Ar važiuotum dar, – klausiu pas žmoną.
Taip, – atsako, tik aspirengčiau šilčiau.
Aš sutinku. Vaikai paaugs, lipsim link kraterio.
Kelionė atgal – gana nuobodi. Prisivertėm sustoti keletą kartų, padarėm keletą nuotraukų. Kaip jau sakiau, stokite važiuodami pirmyn. Kita vertus, ne dėl asmenukių juk keliaujame. Svarbu, kad vaikai ir mes fotografuojame akimis. Važiuojant pirmyn, aikčiojom visi. Važiuojant atgal, vaikai kariavo, dainavo, eiliavo ir mušėsi ant galinės sėdynės. Jiems jau buvo neįdomu.
Grįžom Santon Barbaron pietauti. Virtuvę turim puikią, taigi būtų nuodėmė leisti pinigus pietums ”out”, kai galima išsiversti patiems. Po pietų metas popietukų. O po popietukų susikraunam daiktus maudytis vandenyne. Apžiūrėjau šalia El Tejita paplūdimį. Kilometro ilgio, 90 metrų pločio, pamėgtas nudistų, bet ne vien. Taip ir yra. Vienas ar du voliojasi nuogi, bet atokiau. Mes slapčia žiūrim ir kikenam (kaimiečiai), o vaikia net nepastebi. Bangos didelės, kaip ir srovės. Maudytis žiogams pavojinga. Apie tai perspėjo trip adviser. Tačiau paplūdimį rekomenduoju, jei būsit šalia. Smėlio kilometras yra tikrai netikėta čia, kur visur akmenys ir uolos. Vaikai prisidūko ligi soties. Mes irgi. Nors didysis žiogas ir buvo pagautas srovės ir pametęs orientaciją. Galvojo, kad jau „niekada nepamatys tėtuko“. Tėtukas irgi buvo išsigandęs. Saugokit atžalas!
Toliau buitis – vakarienė, vienas kitas kokteilis, kortos, ipadai ir labanakt.
Penkta diena, gruodžio 8
Šiandien pagal planą – Santa Cruz de Tenerife, t.y. salos sostinė. Kažko ypatingo nesitikim, nes čia ne Graikija ir ne Italija. Čia tik benzino kolonėlė Kolumbui, pakeliui į Ameriką. Istorijos ir kultūros, kokią turi senasis kontinentas, čia nėra. Tai aišku dar prieš važiuojant čia. Juk jeigu tarp top 10 must see in Tenerife pirmas dvi vietas užima Loro bei Siamo parkai (vandens parkas bei zoologijos sodas) – tai viskas tuo ir pasakyta. Nenoriu jūsų suklaidinti, tai jokiu būdu nėra blogai. Tik tikėtis koliziejaus su piramidėmis – neverta. Nors kita vertus, piramidžių čia yra ir į jas kviečia visi kelionių vadovai, kaip kviečia apžiūrėti akvariumo Senukų prekybos krautuvėj bei pastato „pinigo“ kviečia Kaunas. Mes turim savo planą, o ne kelionių vadovų. Jį ir vykdom.
Todėl šiandien – sostinė, mat sostinę visuomet verta aplankyti, kad geriau suprasti, kuo žmonės kvėpuoja, ką myli, ko tikisi. Čia – programa minimum. Programa maksimum – aplankyti mylimas parduotuves, kuriose čia šiokią dieną – gerokai pigiau, negu namuose per nuolaidas.
Taigi sukam Picasso link Santa Cruz. Kažkokio konkretaus centro išskirti skaitant aprašymus ir analizuojant žemėlapius nepavyko, todėl gps įsivedžiau kažkokią maždaug centinę aikštę ir pirmyn. Vietoj išsiaiškinsim.
„Jūs planuojate, o dievas juokiasi“. Jau sakiau, ane? Atvykus chebra pareikškė ultimatumą, jog be maisto niekur neis. Sukau ratais mažiausiai pusę valandos, kol taip nieko neradęs programą maksimum sukeičiau vietomis su programa minimum, t.y. pradėjom nuo prekybos centro. Pamaitinom atžalas ir jau galvojom ramiai apsipirksim. Pasirodo – gruodžio 8 – public holiday. Niekas nedirba, išskyrus keletą kavinių. Todėl numetę auto prekybos centro parkinge keliaujam link centro, kur uždaryta didžioji dalis gatvių ir vyksta turgus. Žmonės prekiauja viskuo, pradedant kinietišku šlamštu, ties kurio sustoja mano 3 metų dama (jai atleistina, jos protas – 3 metų) ir baigiant iš savo spintos ištrauktais, išaugtais triusikais. Nepasidaviau provokacijosm ir nieko nepirkau, nes jei klausyčiau, tektų užsakinėti privatų čarterį kinietiškoms šiukšlėms transportuoti iš Tenerifės namolio.
Dar naiviai tikėjomės, kad parduotuvės atsidarys kiek vėliau, bet kur tau – išeiginė yra išeiginė.
Nieko geresnio nesugalvoju, kaip chebrai pasiūlyt pasimaudyt Playa de las Teresitas, dėl ko Carolina-Therese labai džiaugiasi. Carolina – matė sostinėje kažkur prie vaistinės, o čia dar ir Teresė tą pačią dieną pasitaikė. Tyčia čia tikrai valandą nevažiuočiau, bet kad jau buvom šalia… Vaikai euforijoj, mat vanduo nors ir nėra arbata, bet ir nėra labai šaltas. Vienok aš nepasirįžtu maudytis. Dairausi aplink ir stebiu atžalas, kad nenuskęstų, o tuo pačiu senukus, fotografuojančius D plius biusto turėtojas, sportuojančias vandenyje. Iš abiejų dalyvaujančių pusių reakcijų (jų nebuvimo, tiksliau) suprantu, jog tai savotiška simbiozė. Vienai pusei patinka žiūrėti, kitai, kad į ją žiūri. Meluočiau, jei pasakyčiau, kad negražu.
Vanduo, kaip sakiau, nėra arbata, todėl chebra sušąla ir pareikalauja valgyt bei namo. Na ką, judam link namų. Važiuojam, sakau, tačiau ne viskas taip paprasta. Namo važiuoti tuo pačiu keliu – neįdomu. Todėl bedžiau pirštu gps‘an bet kur, kad tik maždaug link namų. Bėda – vaikai sumigo, nesulaukę pietų. Dideli kentėti gali, todėl judam tolyn. Nuo Santa Cruz judam link La Esperanza, o toliau TF-24, o vėliau TF-523 link Arafo, kur taip ir neradę maisto įšokam atgal į autostradą, už ką, beja, užsidirbu elinį minusą savo karmai.
Kai kas tris sekundes girdi „valgyt, valgyt, valgyt…“, stoji jau beveik bet kur. Sustojom degalinėj ir vietinės reikšmės kavinukėj šalia jos. Jei jums nereikia baltų staltiesių ir jūs bevelijat paragauti vietinio maisto, kurį valgo vietiniai kelių asfaltuotojai – sustokit tokioj vietoj. Dūriau į kažką pirštu, nes patiekalų daug ir visi jie nematyti. Niekas angliškai ar kaip kitaip suprantamai nekalba. Tomas iš didelio bado įsigeidžia virto kiaušinio, tai vienintelis patiekalas kurį vaikas žino. Susirinkom pietus ir gėrimus visiems – už viską 15 eurų. Kaip kokiam McDonalde, tik geriau. Skanu begalo. Toliau lekiam namo su trumpu sustojimu parduotuvėje. Tiksliau – net keliuose, mat šiandien niekas nedirba ir finale kavos ryt pusryčiam, bei šiek tiek maisto radom tik turistinėse parduotuvėse.
Labanankt, mielieji, mūsų dar laukia tigrinės krevetės, kokteiliukai ir šiaip vakarinės linksmybės.
Šešta diena, gruodžio 9
Šiandien šturmuosime Loro parką – zoosodą, kurį tripadviser reitinguoja labai aukštai. Važiuojam ne dėl reitingų, o atiduot duoklę vaikams. Žvėrys, žuvys, pauksčiai – kokiam vaikui, o ir tėvui, nepatinka.
Važiuoti tolokai, vietiniais mąsteliais – labai toli. Net į kitą salos pusę. Mūsų švediškais mąsteliais, kur 4 valandos kelio net žemėlapyje nesimato – vienas juokas. Apie 100 km iki Puerto de la Cruz. Rytiniai pabėgiojimai, pusryčiai, daiktų krovimai užima kažkiek laiko, bet mes ir neplanavom vietoj būt 9 ryte. Paklaidžioję sostinėje (mat prašokau reikiamą posūkį ir tada teko maltis po centrą, kol grįžom atgal į tiesos kelią) į vietą atvykom prieš 13 val – per akis viską pamatyti, mat parkas dirba iki 18.45. Tiesa, prieš pat parką, tik išsukus iš autostrados Puerto de la Cruz, sustojome Lidl‘e ir nusipirkome 4 alaus skardines, vandens, 4 mini picas, ir kelias saldžias bandeles. Sumokėjom nepilnus 6 eurus ir sutaupėm gerų 20, mat bandelė, Lidl‘e kainuojanti 50 centų, parke kainuoja 2 eurus. Taip, teko viską patampyti kurį laiką ant pečių, bet kam mokėti daugiau? By the way, bilietai į parką gana brangūs. Mums trims (Caro nemokamai dar, t.y. iki 6 metų) – beveik 100 eurų.
Parkas geras ir teisingas. Viskas sustyguota tvarkingai. Krūva skirtingų šou visą dieną. Suplanuota viskas taip, kad kaip tik spėji iš vieno į kitą. Mūsų atžalos, tik atėję, panorėjo dieną pradėti nuo Rio 3D filmo, todėl iš pradžių teko prabėgti visą parką lygiai iki tolimiausio taško, o po filmo (kuris truko gal 20 minučių) grįžti atgal į šou maršrutą. Spėjom pažiūrėti viską. Delfinų šou geras, tik trumpas. Sausį aplankytoj Gran Canarijoje – geresnis. Erelių šou Gran Canarijoje taipogi vertas atskiro pasakojimo. Čia nieko panašaus nebuvo. Užtat buvo orkų šou. Padarų dydis įspūdingas. Tuo ir papirko. Ir dar šou prieš patį orkų šou. Nepasakosiu daugiau. Patys pamatysit. Papūgų šou irgi Gran Canarijoje geresnis. Ieva pareiškia, kad visas Palmitos parkas Gran Canarijoj buvo geresnis.
Ar aš pats mokėčiau dar kartą 100 eurų už zoosodą? Ne. Ar mokėčiau už galimybę zoosodą parodyti vaikams? Taip. Vaikams tikrai verta pamatyti viską ir nieko baisaus, jei jie tai jau matė anksčiau. Pvz kiek vaikų, o ir suaugusių, matė gyvai skruzdėdą? Arba orką?
Po parko pasukom tiesiai namo. Bevažiuodami apsigalvojom ir sustojom Zara‘oj. Mudu su brangiąja mylim Zara. Vaikai irgi. Gal net labiau už mus. Tomas man padėjo rinktis kostiumą, o paskui tiksliai ir aiškiai nužygiavo prie to, ko jam „reikia“. Teko pirkt. Caroliną iš viso radau besimatuojančią batus bei visa kita. Ji aiškiai žino, ko ji nori. Šiandien dar sugebu prasisukt gana pigiai, bet o varge, kas manęs laukia po keleto metų…
Po Zaros jau tikrai namo. Nėra parako niekam daugiau. O juk grįžę dar turėsim pasimaitinti ir pamaitinti atžalas – reiškia gaminti.
Diena buvo ilga, bet puiki. Labanakt.
Septinta diena, gruodžio 10
Taganana. Kas tai? Kaimas Tenerifės šiaurės rytuose. Must see, jeigu tikėti internetiniais resursais. Aš mąstau logiškai. Šiaurės rytai – seniausia salos dalis. Reiškia ten gamta senokai buvo paveikta vulkano. Sprendžiant iš nuotraukų internete, vulkanas tą salos dalį paveikė tikrai gana seniai.
Kelionės tikslas, kaip jau supratot, Taganana. Iki kaimelio kelias vienas – per sostonę. Tačiau galima pasukti autostrada arba kalnų viršūnėmis. Spėkite, kaip sukame mes? Žinoma, kalnų viršūnėmis TF-12 keliu. Nuspręsite važiuoti – rekomenduoju. Pakeliu sutikome krūvą lenkų, lietuvių, lenkų kartu su lietuviais (keista – žmonės tarpusavy kalba lietuviškai, o su lenkais, lenkiškai – kažkaip nežemiškai keistai skambėjo). Kaimelis Taganana tikrai must see. Apylinkes irgi aplankykite. Apylinkės – 10-15 milijonų metų senumo. Tai seniausia salos dalis, kuri senokai buvo užpilta ugnikalnio. Erozija 15 milijonų metų darė savo darbą. Rezultatas, jus maloniai nustebins. Pažadu, saloje nieko panašaus dar nematėte. Įspūdis, žinoma, priklauso nuo šviesos. Jei važiuosite saulėtą dieną, padarysite labai gražių nuotraukų.
Buvau pažadėjęs vaikams, kad Taganana jie gaus išsimaudyti. Bangos, o reiškia ir povandeninės srovės, per stiprios mano vaikams. Todėl tik pasivaikščiojam pakrante. Kad ašarų išvengti, sėdam pietauti arčiausiam restorane. Kanarietiškos bulvės su padažu, salotos, paela su vištiena, gėrimai. Salotos – geros, bet blogų čia nebūna. Sumeta vietiniai turimas daržoves į bliūdą, užpila aliejum ir gaunasi jiems niam. Bulvės, kaip bulvės. Lietuvoj ar baltarusijoj geresnės. Tik padažas čia stebuklingas. Paela su vištiena – šūdas. Mūsų mikrovisatoje kotiruojasi tik paela arba vištiena, bet jokiu būdu ne kartu. Jei norėsite valgyt, geriau turėkit savo, mat vietoje bus brangu ir šiaip sau. Bet jei būsite vietoje, nebūkite vokiečių turistai – nuvažiuokite iki pat Roque de las Bodegas ir nufotografuotkite. Tęskite kelionę iki Benijo ir nufotografuokite dar kartą. Pažadu – matytus vaizdus sapnuosite visą žiemą.
Išsimaudyti nepavyko, todėl pažadu vaikams nuvežti juos į Las Teresitas paplūdimį, kurį jau esame aplankę ir kur visai galima maudytis (mat jis pakeliui). Vaikai pasiūlymą pasitinka euforija ir visą kelią važiuojant per kalnus žviegia iš laimės ultragarsu. Žmona apsimeta, kad miega, o aš apsimetu, kad ultragarsinis žviegimas manęs neveikia. Matau, kaip žmona per užmerktą voką mane stebi, bet neišsiduoda.
Las Teresitas maudosi visi, tik ne aš. Man šalta. Kapstom smėlį, taškomės, gurkšnojam atsineštą alų.
Pasivaikščiojantys paplūdimiu gauna atsakymus, ką mes čia paišom ant smėlio. Vaikai sušąla. Važiuojam namo.
Po vakarienės vaikai gult. Tėvai irgi. Liko viena diena.
Labanakt.
Aštunta diena, gruodžio 11
Šiandien planas praleisti dieną „lengvai“ ir gana pasyviai, todėl planuojam aplankyti tik Masca miestelį. Nuo viešbučio važiuoti maždaug 45 minutes. Buvau įsitikinęs, kad pro Masca jau važiavom, mat tikrai mačiau didžiulį reklaminį stendą su užrašu Masca, prieš įvažiuojant į vieną iš kalnų miestelių. Džiaugiuosi, jog klydau. Pasirodo, jog tai buvo Santiago del Teide, kuriame tikrai stovi Masca reklama, bet tai tikrai ne Masca. Nieko net panašaus nėra. Važiuokit būtinai, mat tai must see. Be to, Masca gražiai gula į vieną iš must see maršrutų, apie kuriuos rašiau anksčiau.
Neprivažiavos tikslo Picasso pyptelėjo, jog nori gerti. Aš, kaip man atsitinka, numoju ranka 0 – užteks. Gana smagus kilimas serpantinais į kalną ir dar geresnis nusileidimas į Masca tarpeklį. Apačioje suprantu, jog tęsti kelionę ir piltis benziną Buenavista del Norte nėra jokių šansų – sustosim. Todėl apžiūrėję Masca iš visų rakursų sukam atgal link Santiago del Teide. Atvažiavom ant garų, bet šturmanui to žinoti nebūtina, mat pakeisti dabar ką nors jau vėlu. Belieka melstis. Degalinę pasiekėm laimingai, mat svarbiausia buvo pakilti atgal į kalną iš Masca tarpeklio, o pakilimas vyksta pirma-antra pavara. Žemyn Picasso nuriedėjo laisvom apsukom.
Sustojom valgyti, mat ne tik Picasso nori gerti. Tačiau vietinės knaipės jokių mūsų atžaloms žinomų patiekalų nesiūlė, o mes dar nealkani, todėl sukam link civilizacijos ir keliaujam į McDonalds. Galit sakyt ką norit, bet kai atsistoja klausimas, ar bandyti vaikus pamaitinti nepažįstamais jiems patiekalais, išleisti 30 eurų, pačiam suvalgyti 2 porcijas (savo ir minimum vieno iš vaikų) ir vistiek parsivežti juos alkanus, aš renkuosi McDonalds. Žinau bent, kad kalorijų normą gavo.
Po pietų traukiam maudytis į savo baseiną bei pradedam pakuotis. Liūdna. Laikas pralėkė labai greitai. Darbinis emailas ir telefonas nutilo. Atrodo tik dabar galėtų prasidėti tikros atostogos. Juolab, kad dar tūkstantis kaimelių neaplankyta, urvai neišlandžioti, vandenynas neišnardytas. Bet pasiliekame tai kitam kartui.
Vakare turim planų aplankyti draugų atžalas, kurios atostogauja kažkur šalimais. O po to galutinis daiktų pakavismas ir svėrimas. O tada miegot. Ryt nors ir nelabai anksti keltis, bet diena bus ilga.
Iki pasimatymo ir gerų jums vėjų!
pirmas 
Kavagne 
Aruna