Kai visos nuodemės jau užkalbėtos ir drugeliai miega savo tvirtovėse… Ups… Kai už lango košia stingdantis vėjas (į -16° oi kaip nepanašu) ir veido odą negailėstingai dehidratuoja el.šildytuvai, toks gėris sugrįšti į šiltus prisiminimus apie paskutinės kelionės potyrius… O dar vaikis vakar grįžęs iš Maroko užkrėtė tuo geru jausmu.
2 sav. atostogas visų mėgstamoje/nemėgstamoje Kretoje leidom rugsėjo pabaigoje – I‘a sav. Chanijos regione, II‘a sav. pietinėje salos dalyje prie Libijos jūros – pakeliavom, parelaksavom, pažvejojom, ech… Statom 11 iš 10.
Nesigąsdinam, nesiplėsiu – iš visos epopėjos ištrauksiu tik finalinį topinį atostogų epizodą…
Prieš kelionę vartydami apdriskusį nuo 2008m išsaugotą Kretos žemėlapį tyrinėjom per visą salą punktyrine linija pažymėtą pėsčiųjų E-4 taką. Mūsų sena svajonė – apkeliauti salą šiuo maršrutu. Tai padarom pirmą žingsnį link mūsų tikslų – puiki galimybė išbandyti bent vieną atkarpą. Apsistojom Paleochoiroj (labai mielas miestelis ant iškyšulio, kažkuo primenantis Nidą, pagrinde privatus sektorius, tik keli hotel‘iai, ir net homo-turistiko kažkokie kitokie ☺), taigi pro čia driekiasi E-4. Planas-chuliganas pėšikom pasiekti Elafonisi su rausvo smėlio paplūdymiais – puikus pasirinkimas (link`sėjimai supermamoms – čia ir susigooglinau aprašymą). Iš vakaro apsilankom agentūroje – perkam laivo bilietą į vieną pusę (8 €/žm). Mus perspėja – jei jūra banguos, laivas neplauks – „Kaip grįšit?“. Aha, banguos, tada liksim tame rojaus kampelyje (kur gi ne – poryt lėktuvas). Keliamės anksti, na labai anksti… skrandis miega, kažką įsimetam į burną, po kaušą kavos. Įsimetam į kuprinukes užkandžių, atšaldytus Retsinos PET buteliukus (labai patogu) ir būtinai daug H2O. 6:30 autobusas iki Kountoura („Gialos“ maps.google – galutinis taškas iki kur veža bus‘as) (1.60€/žm). Dar tamsoj atvarom į stotelę prie Tavernos. Perkam pas barmeną bilietus. Mes vieni du stotelėje laukiam, laukiam…, vėluoja. Šiokia tokia panika – negi reiks laukt agenturos atidarymo ir pirkt laivo bilietus ir į priekį (ir atia mūsų svojonei). Senoliai užsėdę staliukus iš pat ankstyvo ryto ant siauro šaligatvio, gurkšnodami kavą, smaginasi stebėdami mus besiblaškančius. Jiems ką nesimiega… ajo atsimiegos per siestą. Oi koks palengvėjimas – 20min vėluojantis nuo kalno pasirodo bus‘as iš Chanijos su viena keleive. Per 15min pasiekiam išsilaipinimo tašką, atsisukam atgal – virš Paleochoros iškyšulio gražiai brėkšta. Maloni gaiva glosto odą, sekdami savo ilgais šešėliais bandom surasti pažymėta E-4 taką, nes suvokiam, kad šis vieškelis su ožkų banda paženklintom ausim nėra mūsų tikslas. Pamaklinėję aptinkam ant akmenų juodai geltonus dryželis – voila! radom siūlo galą. Nustryksim žemyn ir patenkam į žemaūgių pušaičių (visai kaip Neringoje, tik su uolom) giraitę, o už giraitės atsiveria pirmas rojaus kampelis – ką tik paliestas rytinių saulės spindulių jaukus paplūdymiukas. Ir tik mudu abudu…(na gal dar kri-kri mus už uolų stebi).
Parelaksavę tęsiam žygį link galutinio tikslo. Keliukas aiškiai nužymėtas arba stulpais su E-4 ženklu geltoname fone arba dryžiukais geltona-juoda ant uolų ir akmenų. O kur dar maklinėtojų pristatytos akmenų piramidės neleidžiančios išklysti iš kelio. Pypinam siauru takučiu tarp spygliuotų krūmokšnių, saugodami kojalas nuo aštrių dyglių – apavas pas mus tai toks… aha. Aptinkam ant uolų porelę Kri-kri, ką tik pabudusius iš miegų ir nesusigaudančius – ką čia šitie du veikia, o dar tuo tarpu pro mus kaip vėjas pralekia vaikinuks, mes jam „Lool look“, jis „Yes yes beautiful“ ir kulnus tik pamatėm. Nutarėm, kad ant greičio varo, ale treniruotė. Horizonte jau pasimatė Elafonisi sala, oi kaip toli… Priėjom koplytėlę – ant suolelio vietiniai senoliai – kretai mąstytojai, aplink ožkos gastruoliuoja – civilizacija ☺. Į viršų rodyklė „Water“, na šituo tai apsirūpinę, pro ožkų bandą braunamės toliau. Praplaukia laivas, kuriuo be vargo galėjom nuplaukti iki Elafonis (nė už ką! Kas čia tikėjosi anksčiau už laivą nusigauti, ups).
Vaizdai superiniai – sunku aprašyt, būtina pamatyt – dangaus židrynė ir Libijos jūros mėlis, slėpiningos žydrosios lagūnos ir jokių homo-turistiko (o kas nors žino, kad mes čia, jeigu ką? Bus mums „127 val.“). Pasiekiam jaukią įlankėlę su rausvu smėliuku – prašom – „mini Elafonisi“, ir be minios. Širdis šaukia „liekam čia amžinai“, o protas kiša koją ir aišku minam toliau. Iš už uolos išnyra gerai ekipiruota prancūzų turistų grupelė (ne mes diletantai su sabanoškėm). Pasiguodžiam, kad visvien būtų sudrumsta mūsų rojaus kampelio ramybė. Aptinkam mistinį medį be žievės tokį visą gyslotą – wow. Siekiam erdvų paplūdimį irgi su rausvu smėliuku (anot visažinio Google – Kedrodasos beach http://www.cretanbeaches.com/Beaches/Chania/kedrodasos-beach/
Ajo, welcome to paradise! Kaip supratom iš informacinių stendų – tai saugoma teritorija, ale parkas.
Tolėliau ale kedrų (juniper) pavėsyje įsikūrę poilsiautojai su palapinėm. Apsvaigę nuo grožybių, pametam geltonai juodus dryžiukus. Ašai per ilgą kelią užhipnotizuota šių ženklų puolu į paniką, Rimantini alpsta iš juoko – brangioji, bandyk pasiklysti iš trijų kartų… ☺ Brendam smėlėta pakrante, mirkom kojas sūriame vandenyje su visa Mendelėjevo lentele, ir kai baigiasi papūdimys, atsiranda ir juoda-geltona žymėjimai, kurie mane jau pradeda nervinti (matyt nuovargis daro savo). Pasikarstom per uolas, pamatom, kur priparkuotas laivelis, grąžinsiąs mus į laikinus bet mielus namus (apartm. Nicolas beach).
O štai ir Elafonisi visame gražume. Vaizdai atperka viską. Įveikus kelią vieniems mums net žmonių gausa netrukdo. Pasimaudę, atradę jėgų fotosesijai, atokiau nuo minios išdrimbam seklumoje ir išsitraukę Retsinos buteliukus (mūsų nuostabai dar pakankamai vėsius) panyram į gilią meditaciją. Neapsakomas jausmas. Horizonte pakrantės linija, kurią perėjom… Kyla baisinis pasididžiavimo jausmas – ne su mašina, ne su ekskursiniu autobusu, patys savom kojom, ir pamatėm tokių vietelių, vaizdų, patys sau užpavydėjom… Praradom orientaciją laike, vos susivokėm – kelinti metai ☺. Atgavę jėgas dar pasimakalojam po Elafonisi salą, pasimaudom, perbrendam atgal ir skausmingai suvokdami, kad laikas ištirpo, po gėlo vandens dušo pypinam link laivo.
Plaukiant namo, stebėjomės veizėdami į krantą – net neįtarsi, kad ten eina keliukas, kad tiek daug gražių rojaus kampelių, ten kur neprivažiuosi, o tik pereisi. Kartu plaukė ir vokiečių grupė su visa ekipiruote (ilgos kelnės, vibramai, lazdos) ir vedliu. Pakeleiviams išdidžiai vedė rodomuoju pirštu pakrante ir gyrėsi, kad ten žygiavo. Oi, oi „oni vezde, a my negde“. Horizonte Poleochoira – welcome to home.
Suma sumarum, išmatavus su http://www.daftlogic.com/projects-google-maps-distance-calculator.htm nueita apie 12km, ne tiek jau ir daug, bet… ne aksfaltu gi.
Ajo, čia taip trumpai apie vieną epizodą…
Na dar trumpai:
Be galo smagi atrakcija Paleochoiroj buvo žvejyba nuo prieplaukos. Gaudėm ant kukurūzo, kuo be galo stebinom čiabuvius, ir tarp kitko visus apgaudėm, jėga. Aha, bulka bulka dar su pelėsiniu sūriu ir alyvuogiu aliejium, nifiga. Žvejoji, kaip akvariume, matai visą procesą. Aišku, reikėjo įsicinkinti, nes pirmos dienos laimikis – tik 3 žuveliotės. O toliau jau vakarienei maisto pirkt nebereikėjo, nebent naminio vyno prie žuvies…. ☺ Žuvytės nedidckos, bet labai skanios, tirpsta burnoje. Svarbu buvo pasigooglinti prieš kelionę, kurios žuvys nuodingos, nors vietiniai konsultantai buvo pasiruošę suteikti visakeriopą pagalbą.
Gana, na gal dar atėjus įkvėpimui parašysiu apie pasimaklinėjimą po Akrotiri, Chanijos regione.
Linkiu visiems nesušalti, o kam jau atsibodo tik ką prasidėjusi žiemužė ir turit galimybę, maukit į šiltus kraštus…
Kavagne 
Aruna 
pirmas