Dar besiruošdama kelionei supratau, kad gražiausia Kretoje tai paplūdimiai, tarpekliai ir vienuolynai. Šito gėrio ten tiek daug, kad užtektų ne vienai savaitei. Todėl aš iš karto atmečiau dvi labiausiai lankytinas vietas – Knoso rūmus ir Samarijos tarpeklį ir paaiškinsiu kodėl. Dėl pirmojo, tai mes neypatingai žavimės griuvėsiais, kokie vertingi jie bebūtų, o Samarijos tarpekliui būtų reikėję dviejų dienų – vienos juo praeiti, kitos po to ėjimo pailsėti 🙂 O turint nuomotas mašinas, jas laikyti dvi dienas be reikalo, nemačiau prasmės. Be to, kaip po to sužinojome, Samarijai taip pat buvo pasibaigęs sezonas. O panašių tarpeklių Kretoje yra daugybė ir ne prastesnių, buvau prisižymėjus, pasiruošus, bet mums nepavyko nė vienu iš jų paeiti. Ir dėl lietaus lipimo ant kulnų ir tiesiog neįsipaišė niekur į dienotvarkę. Tą klaidą ištaisėme tik Kipre, bet ir be tarpeklių mes šioje kelionėje kaip niekad prisilaipiojom kalnais. Labai patiko, todėl dabar visada stengsimės kelionėse įtraukti kokį ,,pasikopinėjimą”.
Tačiau kokie bebūtų graži Kretos gamta, ne mažesnį įspūdį paliko maistas: ar mėsa, ar žuvis, net mūsų vaiko užsakyta pica Plakias miestelyje buvo nuostabi. Todėl stengėmės paragauti visų mums žinomų tradicinių patiekalų. Praleidom tik desertus, nes po pagrindinio patiekalo, vos šeimininkų vaišintos vynuogės ar rakija tilpdavo, kur ten dar desertai.
Kaip žinodama numečiau prieš kelionę 2 kg, nes nujaučiau kuo tai baigsis. Ir neklydau 🙂 Nes valgėme tikrai daug ir skaniai – tiesiog kulinarinė kelionė gavosi.
Taigi, ketvirta diena. Sinoptikai mums žada saulėtą dieną Mataloje, todėl judame link jos.
Pakeliui aplankome simpatišką Spili miestelį,
kuris garsus savo venecijietiškais „Kefalovrissi” fontanais trykštančiais pačiame miestelio centre iš 19 liūtų galvų.
Miestelyje yra didžiulis modernus vienuolynas su prabangiai dekoruota bažnyčia, po kurio teritoriją gražu pasivaikščioti.
Čia padarau nuotrauką, kuri man asocijuojasi su tipiniu Graikijos vaizdu – kavinėje sėdintys, kavą ar ouzo gurkšnojantys, besišnekučiuojantys vyrai. O moterys, tuo metu greičiausiai namie dirba – geros tradicijos. Bet šitas idiliškas besiilsinčių vyrų vaizdas greit išnyks, nes jį keičia jauni vyrukai, kurie jau ne šnekučiuojasi, bet nuleidę galvas pirštu bado savo išmaniuosius – vaizdelis visai neromantiškas.
Atvažiavę į Matalą nustembame dėl pilno paplūdimio žmonių. Tai kas čia tada darosi vasarą? Oras puikus, dar įlankėlė tarp dviejų uolų užstoja vėją, todėl netgi karšta – gavosi puiki vasariška pliažo diena.
Vieta žymi nuostabiais šalia paplūdimio besidriekiančiais smiltainio skardžiais, kuriuose romėnų periodu buvo kertamos kapavietės, vėliau juose buvo įsikūrę ankstyvieji krikščionys, piemenys ir hipiai.
Pastarieji dar vis nostalgiškai, matyt, atvyksta į jaunystės vietas, nes matėme šitą, kuris plakate – gal vietinį, su nebejauna, išsiskiriančiai atrodančia kompanija.
Kai maudynės pabosta, mes keturiese einame pasivaikščioti, nes už dešinėje plytinčio kalno yra ne mažiau įspūdingas Raudonasis, tiesa nudistų, paplūdimys, be to ir pati Matalos uola gražiausiai atrodo nuo kalno.
Iki pliažo mes nenuėjome, nes ten daugybė pėsčiųjų takelių, kurie veda vis prie kito gražaus tarpeklio.
Valandėlę pakopinėję grįžtame, nes karštis vargina ir jau norisi atsigaivinti jūroje. Labai gražu, tikrai verta, tik apie avalynę pagalvokite, nes mes su crocs-ais ten ėjome. Atrodė, tik užlipsim ant kalniuko ir pažiūrėsim kas ten, padarysim gražių nuotraukų, o po to ,,užsikabinom“ ir užsivaikščiojom.
Kol dar netemsta važiuojam į netoliese esantį, veikiantį Odigitrias vienuolyną. Ten vienuolis mums parodo ką apžiūrėti, trumpai papasakoja, pavaišina saldumynais. Įdomu buvo stebėti, kaip vietinis vyras atneša jiems pintinę vynuogių, kažkokia moteris dar kažką suvyniotą, lyg sūrį, perduoda, vyksta jų kasdienis gyvenimas per daug nekreipiant į mus dėmesio. Kažkaip jaučiamės lyg sutrikdę jų gyvenimą, todėl kai ko nuperkame jų suvenyrų parduotuvėlėj, aukojame eurų už kuriuos uždegame žvakutes.
Tada nutariam papietauti ir leidžiamės serpantinais iki jūros į Kali Limenes miestelį, pamatę nuorodą – ,,senasis uostas“ ir patenkame į tiesiogine prasme dievo užmirštą vietą. Įlankos salelėje įrengtas terminalas galutinai subjaurojo pakrantės veidą ir be vietinių, manau, čia niekas nesilanko. Atradome vienintelę veikiančią kavinę ir kaip visada nuostabiai pavakarieniaujame. Tokiai dideliai kompanijai šeimininkai norimų patiekalų neturėjo, bet viskas ką atnešė, buvo skanu. O jau šitas gruzdintas delno dydžio krevetes, tai su visom kojytėm suvalgėm 🙂
Sekančią dieną orai visur nekokie, todėl sukame link, gal būt gražiausio ir lankomiausio, V amžiaus Arkadi vienuolyno.
Vienas įspūdingiausių jo pastatų yra dviejų navų bažnyčia su venecijiečių išpuoštu fasadu, datuojamu 1587 m. Vienuolynas buvo saugus prieglobstis vietiniams, musulmonų persekiojimo metais. 1866 m. lapkričio 9 d. perpildytas pabėgėlių jis išgyveno osmanų antpuolį. Nusprendę verčiau mirti, nei pasiduoti kretiečiai uždegė parako sandėlį ir taip žuvo kartu su užpuolikais.
Labai gražu, įdomu, verta apsilankyti.
Toliau važiuojam į Maroulas. Nežinau iš kur aš jį ištraukiau ir pasižymėjau žemėlapyje, bet tai yra vienas iš seniausių Kretos kaimų ir net nežinau ar verta į jį važiuoti. Iš tikrųjų kas trečias namas tinkamas gyventi, kitur griuvėsiai, kaip Spinalongoj, bet griauti tikriausiai negalima, o restauruoti galbūt nėra nei noro, nei pinigų.
Kadangi šiandien apsiniaukę, o dar kalnuose, temperatūra vos 14 C, matyt todėl mes jau ne prieš pavalgyti. Nutariam tai padaryti čia. Vėl vos randame veikiančią taverną ir nors vaizdai iš jos nuostabūs, bet netvarka tokia, kad pradedam abejoti.
Atėjęs šeimininkas greit energingai įtikina mus pasilikti. Kas nustebino, tai Kretoje, net senjorai visai normaliai kalba angliškai. Šitas pilietis, su nemaža skyle maikutės priekyje, tokiu beveik grindų skuduru pavalo stalą, ir priima užsakymą.
Aplink zuja šunys, katės, už kelių metrų iš už aptvaro į mus žiūri ožkos…Gerai, kad atėjo keli vietiniai, tai supratom, kad išgyvensim čia pavalgę. Atnešęs užsakymus ir pabendravęs, ponas mus palieka, nes jam siesta, o atsiskaityt ateis jo sūnus. Maistas buvo neblogas, bet jame randame kai ką, kas greičiausiai netyčia įkrito, bet apetitą sugadino ilgam. Pasidezinfekuojame pavaišinta rakija ir… visi išgyvename. Norėjom autentikos – gavom, tik po to valgydavom šiek tiek padoresnėse maitinimo įstaigose 🙂
Vakare dar aplankome Retimną, pilis jau uždaryta, o pats miestas nepaliko jokio įspūdžio.
Šešta diena vėl nusimato su lietumi. Šiandien vėl keliamės anksčiau, nes daug visko reikia suspėti, bet žmogus planuoja, o dievas juokiasi. Kadangi lyja ir visi skubame į mašinas, užtrenkiame namo raktus. Skambiname šeimininkams, atvažiuoja vyrukas, bet jis turi raktus tik nuo tų durų, kuriose iš vidaus liko pasuktas mūsų raktas, o prie jo kabo kitas – nuo antrų durų. Suka kelis ratus apie namą, tikrina visas langines, bet mes viską sąžiningai užrakinę. Matom, kad atsarginio plano jis jokio neturi, tai perimam viską į savo rankas. Paprašom, kad atneštų kopėčias, pastatom jas ant stalo ir bandom išlaužti langelį antrame aukšte, nes maniškis dar iš vakaro pastebėjo kad jo rėmas kliba. Valandėlę pavargę, visgi pavyksta patekti į namą. Langelį pastatom į vietą ir važiuojam ten kur suplanuota, nors praradom porą valandų ir kažin ar viską suspėsim. Tik vakare pagalvojom, kad jei ne tos užtrenktos durys, mūsų ši nuostabi diena būtų greičiausiai sužlugus.
Važiuojam į Hora Sfakion, visą kelią lyja, net kalnų ožkos į tunelius sulindę stovi sau tvarkingai sustojusios pakelėj – nedurnos, kad lauke šlapti.
Atvažiavus pila taip, kad neįmanoma išlipti iš mašinos. Ką daryti? Valgyti dar anksti, plaukti laiveliu kaip suplanuota į kitą miestelį irgi per lietų nėra prasmės. Tada sukame link netoliese esančio Aradenos tarpeklio. Dar neseniai Hora Sfakion buvo pasiekiamas tik laivu, nes yra įsikūręs labai stataus kalno papėdėje, tačiau dabartinis kelias, kad ir naujas, bet serpantinai tokie statūs, kad net užsupo mus neblogai.
Tik pakilę ant kalno matome tolumoje saulės lopinėlį ir atvykus prie tarpeklio mums šviečia saulė! Fantastika, o dar tarpeklio vaizdas su geležiniu tiltu ir skersai suguldytais mediniais lyg geležinkelio žuoliais tiesiog pribloškia.
Jį pervažiavus, stovėjimo aikštelėje sutinkame lietuvių kompaniją su vaikais, kurie leidosi į tarpeklio apačią, kad kažkiek juo paeiti. Norim ir mes, bet dar turim kitų planų, o jie atvažiavo tik dėl šio tarpeklio.
Beje, jis daug trumpesnis negu Samarijos, praeiti pagrindinę jo dalį užtruks tik apie 3 valandas, tačiau vienoje vietoje teks geležinėmis 10 metrų ilgio kopėčiomis pereiti uolėtą atkarpą. Aukštis ties tiltu 138 m., o gale tarpeklio yra nuostabus Marmara paplūdimys.
Labai įspūdinga vieta ir nepaprastai gražūs vaizdai aplink.
Saulėtas dangaus plyšys plečiasi ir mes leidžiamės atgal į Hora Sfakion.
Vidury kalno staiga visi sustojame iš nuostabos, nes virš mūsų sklando būrys didžiulių paukščių.
Tai galėjo būti barzdotasis grifas arba kilnusis erelis, kurie čia gyvena. Nuostabus vaizdas.
Apačioje sužinom, kad mūsų laivelis, beje šiandien jau paskutinis, į Loutro išplaukia po 1.5 valandos, todėl einame valgyti.
Šiandien norime paragauti populiariausio graikų valgio – gyros. Užsisakome ir apšąlame nuo porcijos dydžio. Negi jie tikrai tiek daug valgo?
Skanu, bet nė vienas porcijos neįveikiame, dar rakija, kaip visada dovanų – gal ir nenorime jos, bet negražu atsisakyti, kai vaišina. Blogiausia, kad atnešdavo jos aštuoniems žmonėms, o juk du iš jų vairuoja, trečias vaikas, tai kaip ir viską penkioms merginoms reikėdavo išgerti. Kažin kaip mums tam laivelyje bus, kai tiek privalgėm?
Laive mes vieni keleiviai, nors supa, bet netoli ten, tai linksmai nuplaukiam.
Loutro laikomas vienu iš įspūdingiausių Kretos kaimų, kurio ,,balti namukai su mėlynais stogais patenkina kiekvieno keliautojo vaizduotę apie tikrąją Graikiją“ – rašo DK kelionių vadovas.
Į jį, kaip ir dar kelis netoliese esamus kaimus, patenkama tik laiveliais ir jie dabar tarnauja grynai turistų džiaugsmui.
Pasidžiaugiam ir mes, juo labiau, kad su kitais stumdytis nereikia – tuščia ir gera.
Išaušta paskutinė diena Kretoje ir aš jau žinau ko visi nori – pliažo! Važiuojam į vieną iš gražiausių salos paplūdimių Elafonisi. Pakeliui stojam prie eilinio tarpeklio,
pasigrožim lietaus gavusia bundančia gamta,
užsukam į Chrysoskalitissas vienuolyną kuris remontuojamas, bet tikrai nevertas dėmesio, kuris kelionių vadove visai patraukliai atrodo, bet gyvai, tai net suabejojau ar ten pataikėm.
Ir jei ne gps-as, tai nežinau kada tą paplūdimį būtumėm radę, nes nežinau kaip paaiškinti tokių ramių ir geraširdžių kretiečių kažkokią vandališką neapykantą kelio ženklams. Keturi iš penkių ženklų būtinai bus arba sušaudyti arba užteplioti dažais. O kryptis į Elafonisi net keliose vietose buvo uždažyta ir rodyklė nupiešta į kitą pusę. Gal taip nori apsaugoti gražiausias vietas nuo turistų antplūdžio? Nes girdėjau, kad į dar vieną nuostabų Preveli paplūdimį taip pat panaikintas kažkada iki pat pliažo vedęs keliukas, tam, kad sumažinti žmonių srautus ir nors kiek apsaugoti tą gamtos kūrinį. Todėl dabar iki jo reikia šiek tiek paėjėti.
O Elafonisi labai tinkamas su mažais vaikais, nes aplink driekiasi negilios lagūnos, gražu, šilta, saulė šviečia. Porą valandų lepinamės vasaros malonumais.
Ir nors nei dangus, nei sinoptikai lietaus neprognozavo, tačiau tolumoje kybojęs audros debesis grėsmingai artėja link mūsų. Nespėjame susirinkti daiktų, o jau esame kiaurai šlapi, iki mašinos dar geras kilometras. Kai kurie žmonės tik uždengia daiktus ir sulenda į vandenį, nes oras staiga atvėsta gal dešimt laipsnių. Bandome su kitais slėptis lauko kavinės pavėsinėje, bet ji tik iš nendrių ir saugo nebent nuo saulės, todėl permerkė visus kiaurai, o dar šalta taip, kad net kalenam dantimis.
Kaip netikėtai prasidėjo, taip staiga lietus baigiasi, išlenda saulė ir lyg atsiprašydama apdovanoja tokia nuostabia vaivorykšte.
O atšyla taip, kad nors atgal į pliažą eik, bet kur mes dabar tokie – išsigręžiam rankšluosčius ir judam link mašinos. Kai kurie į jas patenka tik taip.
Gerai, kad mašinose turim ir atsarginių batų ir drabužių, nors vienai suknelę teko džiovinti va šitaip 🙂
Atgal grįžtam labai gražiu keliu palei vakarinę salos pakrantę,
pakeliui prisirenkame kaštainių,
ir stojam Kastelli miestelyje, kur mūsų laukia paskutinė vakarienė Kretoje.
Labai jauki taverna, kurioje ragaujame musakos.
Vakare kepam kaštainius židiny ir dedamės daiktus, nes ryt anksti išskrendam – gerai, kad dar ne namo, bet jau dabar žinome, kad Kretos mes pasiilgsime, o greičiausiai dar kada nors čia atvyksime.
O ryt mūsų laukia Kipras.
Et, tokia nostalgija užpuolė – einu pasidarysiu graikiškų salotų 🙂
Vila, kurioje gyvenome
I dalis
III dalis
pirmas 
Kavagne 
Aruna