Pradžia ir pabaiga Atėnuose, tad pasidarau mini apžvalgini pasivažinėjimą po šį megapolį – kultūros lopšį, kuris stebina ne tik didybe, bet ir kontrastais ir skurdu… Toks pirmas įspūdys, ir žinoma eismas, eismas, eismas keliantis stresą dviratininkams, bet teisybės labui reikia paminėti, kad vairuotuojai draugiški ir kantrūs, jei reikia važiuoja paskui ir jokio pypt, vien pagyros vairavimo kultūrai…
Pirėjaus uoste praėję kol kas rimčiausia patikrą (covid-19 kontrolę) keltu keliamės į Methaną. Keleta valandų relax’o, saulės, jūros, vėjo, žuvėdrų šėlsmo ir štai mes jau Peloponese (jau mes nes prisijungiau prie dviraciupo.eu grupelės). Tyku, ramu, gražu, tik minti reikia… net minant pakrante netrūksta kalnelių sušilimui, o po to žinoma smagiu pakalniu. Tikras smagumėlis kempingas ant jūros kranto, kai kas net ryžosi miegoti pliažiuke…
Nuo jūros krantų kylame gylyn ir aukštyn į pusiasalį, kur tarp uolų įsitaisęs vienas įspūdingiausiu antikiniu laikų Epidauro amfiteatras. Iš ties įspūdingas, nors iš nuotraukų tikėjausi didesnio, tačiau pateisina visus lūkesčius, ne veltui įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą. Sakoma talpina iki 15 000 žiūrovų, kuo sunku patikėti… Šiais laikais čia vyksta dramos, komedijos, tragedijos, koncertai kurių suvažiuoja paveizėti net Atėnų elitas…
O mes keliaujame link vienos iš senųjų/laikinųjų Graikijos sostinių, į kurortinį Nafplija miestelį. Ant kalvos virš miestelio stūkso galingos tvirtovės likučiai, tačiau pagrindinis akcentas – saloje, lyg gulbė gražuolė nutūpusi baltutėlė pilaitė. Tikras gražumėlis, vaizdelis kaip iš atvirutės. Būčiau geras plaukikas, galėčiau imti, nuplaukti ir apžiūrėti. Bet kai plaukikas ne koks, o minikas visai nieko, kinkau kojeles ir dviem ratais lekiu link sutartos nakvynės vietos.
Rytas prasideda nuo kelių km įkalnės link Homero „Iljada” ir „Odisėja” kūriniuose minimos senosios Mikėnų gyvenvietės, kur karaliavo Agamemnonas, o jo gražuolę žmonelę Eleną nuviliojo trojieris Paris, taip gaudamas deivės Afroditės dovaną, už išspręsta deivių ginča ir ją išrinkus gražiausia… Deja, Troja gavo Atėnės pyktį ir ilgametį karą su graikais… Etc tie prisiminimai iš antikinės literatūros ir mitų… O Mikėnai tik griūvėsiai su muziejumi ant kalvelės, labai gražiame slėnyje.
Džiugų, kad pataikėme apsilankyti archeologijos dienu metu ir visą savaitgalį daugeli objektų galime aplankyti už ačiū. Ne ką mažiau smagu važiuoti ir slėnio ‘šunkeliais’ – šalutiniais mažai apkrautais keliukais, kuriuos supa sodai, kuriuose pasivaišiname vynuogėmis, persikais ir kitomis gėrybėmis. Tiesa palaidi šunys kelią siaubą ir ne kartą juos pamatę keičiame maršrutą – nesinori rizikuoti savo kailiu…
Pasiekę Korinto įlankos pakrantes leidžiamės ieškoti nuotykių vietinėse apylinkėse. Kylame apžiūrėti Arkorinto senosios gyvenvietės muziejaus, kuris pasirodo kur kas įdomesnis ir turtingesnis nei Mikėnai. Pačios tvirtovės nesiryžtame šturmuoti ir kol šviesu lekiame pamatyti Korinto kanalo, kuris nors ir atrodo įspūdingai, laivybai jau nebenaudojamas – vietomis tiesiog užgriuvęs… Nuotykiai baigiasi jau sutemose grįžus į kempingą, beje su tikro graikiško svetingumo prieskoniais, kai turgelyje/parduotuvėje neradus gražus atidavė produktus už pusę kainos – kiek turėjau smulkiais… Suma nedidelė, bet malonu.
Su grupe judėti smagu, bet lėčiau ir labai jau poniškai, mantą vežą autobusiukas, o tu mini nuo kempingo iki restorano, tada iki kempingo ir vėl vakare į restoraną. Patogu, bet smagiau su manta, su nuotykiais rasti palapinei vietą, ant primuso pasigaminti maistą… vat čia tikras turistavimas, tad su bičiuliu Pranu nusprendžiame judėti labiau turistiniu formatu ir atsiskiriame nuo grupės. Miname pakrante, eurovelo trasa, smagiai, greitai, be didesnių lankytinų objektų.
Sekmadienį apsižiopliname su maisto apsipirkimu – nedirba didieji prekybos centrai. O antradienį su muziejais Patruose, antradieniais nedirba daugelis valstybinių muziejų. Tad deja Patruose negalėjome aplankyti nei netikėtai atrasto odeono/amfiteatro, nei pilies iš kurios atsiveria puikios panoramos, tad lankome bažnyčias… O prie jų pabėgeliai ir benamiai, įsikūrę palapinėse jūros pakrantėje didelėmis šeimomis… Kontrastas su miesto alėjose pilnais restoranais vietiniu, iš ties pagrinde vietininiu, nes čia turistų gerokai mažiau… Nesirįžę imti ispūdingo tilto, keltu keliamės į žemyninę Korinto įlankos pusę, kur apžiūrime žymiausiu filosofu biustų ‘galeriją’ iš tolopasigrožime įlankos vartus saugančia pilaitęir keliaujame ieškotis vietos nakvynei… įsikuriame šiuo metu nenaudojamoje serfinguotojų bazėje…
Ir vėl prasideda linksmybės, mažesni ir didesni kalniukai. Dar kartą tenką lopytis ratą, etc… Pravažiuojame žavų Nafpakos miestelį, į kurį atsipūsti nuo triukšmo mėgsta atvažiuoti Patrų gyventojai. O dienos pabaigoje įspūdingas sulikimas link Delfu, tenka net stumtis dviratį… Bent jau išlietą prakaitą atperka kempingas su baseinu ant kalno keteros ir įspūdinga panorama.
Delfuose apžiūrint įspūdingus senojo miesto griūvėsius nepastebimai praeina pusdienis. Iš tiesų įspūdinga vieta, dar vienas iš unikalių Graikijos UNESCO perliukų. Tiesiog reikia tai pamatyti.
Spaudžiame link kito UNESCO objekto, tik dievai mums nepalankūs, nuo kalno reikia minti, nes stiprus ir žvarbus vėjas tiesiog verčia nuo dviračio. Net leistis nuo kalno yra reikalų… Daug, daug pastangų teko įdėti kol pasiekėme Hosios Loukas vienuolyną likus 15min. iki darbo pabaigos. Bet čia už mūsų pastangas dievai atsilygino nemokamu apsilankymu (vyko kažkokie remonto darbai ir leido apžiūrėti). Nežinau ar dėl to, kad pareikalavo daug jėgų, ar dėl ko kito, bet vienuolynas paliko labai didelį įspūdį – visiškai kitas laikmetis, kitas stilius ir toks kitoniškai charizmatiškas lyginant su antikine Graikija…
Egzotika turistauti baigiasi o tuo pat ir prasideda, kai tenka perlipti komforto ribas, kai temsta, o vietos nakvynei rasti nepavyksta. Graikija nedraugiška palapiniautojams – jei, ne pajūris sunku rasti vietą palapinei pasistatyti, visur akmenai arba spygliuoti stagarai… Kai nusprendi paišlaidauti ir apsistoti po stogu, o miestelyje visi viešbučiai pilnutėliai ir niekas nepriima (vyksta statybos ir pilna darbuotojų)… Naktį nuvažiavę į kitą miestelį visgi randame nakvynės vietą…
Kelionės paįvairinimui nusprendžiame nusigauti iki Chalkidės, o nuo jos į Atėnus. Smagu, kad atlaikė dviratininkai, tačiau ėmė ožiuotis bičiulio dviratis, kuo tuoliai, tuo smarkiau. Remontuojame, kiek pavažiuojame, vėl remontuojame… Gerai, kad paskutiniai 30km iki Atėnų nuokalnė, tad dariedame, baigdami dviratinę kelionę… Smagu, kad mano dviratukas atlaikė, nors šiek tiek rankų meilės jau irgi prašosi… O širdis prašosi naujesnio, geresnio, greitesnio, tik vat viskam reikia pinigų…
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Kai kurios aikštės, atrodo, kad 6 ryto fotografuotos – tokios tuščios, net nesitiki, kad vasarą buvot. Kaip visada puiki kelionė, smagus pasakojimas ir gražios nuotraukos
p.s
pasigedau lobių paieškų ir rytinio kroso :))
Italija yra jėga. Visur ir visada. 🙂
@linosa – pasigedau ir aš kroso, nors batus ir aprangą turėjau 🙂 Vienok dienos žingsnių/aktyvumo norma būdavo viršijama kiekvieną dieną, tai labai sąžinė negraužia. O su lobiais Italijoj sunku. Yra, bet reikia sukt iš kelio. Laiko neturėjom sukt, tai ir nesukom 🙂 Ir ačiū dar kartą už tipsus!
@xvim – 100% 🙂
Karjerai Toskanoj pas mus liko kokiam nors kitam kartui. Gaila. Paskutinės nuotraukos, taaaip- šiaurinė Italija išvis nuostabi. O dėl Swarovskio muziejaus, manau reikėtų pergalvot. Ten tikrai ne blizgantys akmenukai sudėlioti ))
Aruna, Swarovskio muziejus tik šiaip – metafora ir kažkiek provokacija 🙂 Nuomonės apie jį neturiu nei geros, nei blogos.
Šiaurės Italija, o tiksliau – Dolomitai, verta atskiros kelionės. Dabar su žmona negalim apsispęst, ar važiuot į pietus, pvz Siciliją, ar į kalnus ir tiesiog ten būt… Turim dar laiko pagalvot 🙂
Tiesą sakant, tai ir man lėktuve baisus tas tualetas, baisus durų užraktas ir vandens nuleidimas baisus. Rodos, kad įtrauks ;).
Edvardai, superinis pavyzdys kaip galima smagiai keliauti su vaikais.
Čia gal dronui nebuvo kur pasireikšti, bet šiaip nuotraukos visada puikios ypač su žmonėmis.
Loreta, baisu turbūt visiems, mat neįprasta. Tačiau baisiausia mano patirtis kitokia. Įsivaizduok provatų 7 vietų lėktuvėlį kur tualetas nuo salono atskirtas užuolaida. Keleiviai naudojasi tik in case of emergency dėl suprantamų priežasčių 🙂 Ant didelio turbūt neičiau visai 🙂
Donidavu, ačiū. Aha, dronas beveik neskrido, mat Italijoj labai griežtos taisyklės. Už nepaisymą sodina pailsėt. Paskraidys Norvegijoj tuoj. Gal ir parodysiu kažką. O vaikai – ne kliūtis, jei jiems duoklę atiduodi ir iš to problemos nedarai 🙂 Mums reikia mikelandželų, o jiems akmenukų ir kriauklyčių užtenka 🙂
Ačiū,retai kada skaitau apie Italiją su tokiu malonumu.Gal dėl to kad man atrodo,jog niekas taip gerai nepažįsta šitos šalies.Dabar supratau,kad sergu…sergu didybės manija. tai kaip ligoniui pripažįstančiam savo ligą ,manau atleisit. Iš Cinque Terre praleisti Vernazza tai nedovanotina, man tas miestelis pats įspūdingiausias, o Monterosso tai geriausia vieta pavalgyti, mylimiausia vieta pas Emį, Šeimininkas Emiliano, daug metų praleidęs JAV,bet taip ir neišbarstęs itališkos dvasios.,atidarė Monterosso al mare restoraną EMY’S WAY. Gyventi geriausia Sestri Levante, puikūs paplūdimiai, geležinkelio stotis, miestelis mažas,viskas vietoj.Nepaprastai skani vietinė įžymybė „Focaccia”. Rašykit,labai malonu skaityti.Ačiū
gabriela-sorosina, ačiū už gerą žodį. Ne didybės manija čia, o žinios, kurių turistui niekada nesužinoti, todėl sutinku ir tikiu 100%. Mes, keliaudami, žinome, kad nepažinsim šalies, kaip norėtųsi, bet stengiamės palikt turistines zonas, kad bent kažkiek geriau suprast niuansus. Niekada nesupratau ir turbūt niekada nesuprasiu komentarų, kaip „Buvom Graikijoj, Santorini, all inclusive. Nepatiko Graikija, daugiau niekada ten nevažiuosim”. Visa Graikija nepatiko, nors visos jos nematė ir niekada nepamatys, nes tai, turbūt, net keliauti mėgstančiam graikui sunku padaryti.