Pamaniau, kad pagaliau reikia atsiskaityti ir už porą vietų aplankytų Lietuvoje. Po Lietuvą keliaujame pakankamai daug, tik va, aprašyti retai prisėdu.
Rokiškio rajone gyvena mūsų draugai, tad lankant juos, kartu pakeliaujame po apylinkes. Vieną karštą vasaros dieną, svečiuojantis pas draugus Rokiškio rajone, nutarėme su vėjeliu prasilėkti iki Ilzenbergo dvaro, pakeliui aplankant dar porą vietelių. Lėkėme su vėjeliu tikrąja to žodžio prasme – draugų dukros automobilyje sugedo kondicionierius, todėl atsidarius visus langus sudarėme sąlygas natūraliam oro judėjimui.
Pačiame Latvijos pasienyje stūkso daugiau nei 500 metų skaičiuojantis Ilzenbergo dvaras. llzenbergo dvarą 1515 m. įkūrė Livonijos ordino vasalas Berndtas Kerssenbrockas. Vokiečių bajorų Kerssenbrockų giminė dvare šeimininkavo net 100 metų. XVII amžiuje Ilzenbergo dvaro savininkai keitėsi kelis kartus. Kerssenbrockus pakeitė Wilhelmas Heyckas, vėliau čia šeimininkavo bajorai von Korffai ir von Sackenai. 1687 m. Ilzenbergo dvarą nusipirko Adamas von Orgiesas-Rutenbergas, jo palikuonys savo rankose dvarą išlaikė iki 1863 m. Paskutinis Orgies-Rutenbergų giminės dvaro savininkas buvo Ernstas Ditrichas. Neturintis palikuonių ir veikiamas 1861 m. prasidėjusios žemės reformos, baudžiavos panaikinimo ir sukrėstas 1863 m. sukilimo, spruko į Paryžių, o Ilzenbergo dvarą pardavė iš Rusijos atvykusiam vokiečių kilmės inžinieriui N. N. Fuchsui. Nors N. N. Fuchsas dvarą valdė tik tris metus, sugebėjo perstatyti Ilzenbergo dvaro rūmus, kurie iš esmės nepakeisti tokie ir išliko iki mūsų dienų. 1896 m. dvarą nusipirko Lietuvos bajoras inžinierius Eugenijus Dimša. Po jo mirties 1918 m. Ilzenbergo dvaro savininkėmis tapo jo žmona Livija ir dukros Janina Klara bei Livija Emilija iki 1940 m. 1920 m. brėžiant sieną tarp Lietuvos ir Latvijos, dvaro teritorija atsidūrė nedideliame Lietuvai priklausančiame, bet į Latvijos teritoriją įsiskverbusiame iškyšulyje, perpus buvo padalytas ir Ilgio ežeras. Tarybiniais laikais dvaras buvo konfiskuotas, tačiau savininkėms kažkaip stebuklingai pavyko išvengti tremties. O dvaras tapo svarbiausia šio regiono kultūrinių susibūrimų, koncertų, švenčių vieta, parkas buvo įtrauktas į saugomų objektų sąrašą. Tačiau rūmų vidus buvo pakeistas, nes juose įsikūrė „Ekrano“ gamyklos darbuotojų poilsio bazė. Tačiau labiausiai dvaras nuskurdo atgavus Lietuvai nepriklausomybę. Keliavo iš rankų į rankas, niekas juo nesirūpino. Dvaras nyko akyse, buvo išlupinėti net sienų akmenys. Atsigavo dvaras tik jį ir jam priklausančias žemes įsigijus verslininkui Vaidui Barakauskui.
Taigi, lėkėme laukais, atsiprašau, dažniausiais žvyruotais vieškeliais, plevėsuodami plaukais. Kartkartėmis tekdavo užsidaryti visas natūralios ventiliacijos angas, nes žvyruoti vieškeliai vasarą turi savybę paskleisti aplink save ilgam nenusistojantį dulkių debesį. Dvaro parkavimosi aikštelėje išsiridenome iš automobilio su įspūdingomis šukuosenomis, sustiprintomis pakelės dulkių ir patraukėme link vartų. Įėjimas mokamas. Prieš porą metų mokėjome 2 eurus, dabar jau kainuoja 3 , o jei mokėsite telefonu SMS žinute, prisidės dar 0,50 eur. Čia už papildomą mokestį galima užsisakyti įvairias temines ekskursijas, degustacijas, švenčių šventimą ir net žvejybą Ilgio ežere. Kuo plačiau atversite piniginę, tuo daugiau pramogų jums pasiūlys. Kaip sakoma – bet kuris kaprizas už jūsų pinigus. Šalia įėjimo-visos teritorijos planas.
Įėję patenkame į parko teritoriją. Parkas sutvarkytas išlaikant senąją parko struktūrą, palikta daug senų medžių. Atlikta ir labai daug purvino, grynąja šio žodžio prasme, darbo – prikelti naujam gyvenimui buvę tvenkiniai. Daug darbų buvo atliekama žiemą, kadangi vieta jau buvo užpelkėjusi.Traukiame link ežero, kurio kitame krante jau Latvija. Ežeras įžuvintas ir norint žvejoti šiame krante, teks išsipirkti leidimą. Tačiau latviukai žvejoja nemokamai. Žuviai juk neįsakysi kur plaukti ir nepaaiškinsi jos tautybės. Tolesnis pasakojimas su daugiau nuotraukų http://arunoskeliones.blogspot.lt/2018/03/dvaras-kurio-zuvys-plaukioja-latvijoje.html
Saulės nubučiuotos pakelės pievos trokšdamos gaivesnio vėjo gūsio alsavo kaitra. Žolės stiebeliai ieškojo išganingojo pavėsio slėpdamiesi vienas po kitu. Tarsi slapstydamasis nuo saulės ir smalsių praeivių akių medžių ir krūmų lapijoje, nedrąsiai sušmėžavo Onuškio dvaras. O gal tiksliau dvaro griuvėsiai.
Vos už trijų kilometrų nuo Ilzenbergo dvaro sustojome pievoje, kurios žolynai šiūravo apie kelius. Pirmieji šių vietovių šeimininkai – Astikų šeima. Grigalius Astikas už nuopelnus mūšiuose iš kunigaikščio Aleksandro gavo dalį jo valdų. Čia jau stovėjo nelegaliai ( ech, terminas taikomas net tiems laikams) Hanuso Galiminaičio pastatytas medinis dvaras ir vadinosi Hanušiškų dvaru. Tačiau už tokį darbą Hanusas buvo nubaustas ir išvarytas Iš LDK. Taip, kad kartu su žeme dvaras perėjo Astikams. Vėliau istorijos vingiai taip suvingiavo, kad dvaro šeimininkais buvo bajorai Duniai, Rajeckiai, Chominskai. Chominskiai pardavė dvarą vienai turtingiausių ir garsiausių bajorų šeimų – Komarams. Būtent tada (1830–1840 m.) šioje vietoje Komarai ir pastatė vėlyvojo klasicizmo stiliaus dvarą pagal Lauryno Cezario Anikinio projektą. Taip pat įrengė ir parką. Po dvaro statytojo T. Komaro mirties dvarą paveldėjo jo sūnus Vladislovas Komaras (1848-1896), po jo mirties – jo žmona Marija ir vaikai. Vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m., prasidėjus žemės reformai, buvo išdraskytas. Dvaras sudegė per I pasaulinį karą ir nuo to laiko niekas jo neprikėlė naujam gyvenimui. Iš gyveno jis ir II pasaulinį karą.
Griuvėsiais virstančiu dvaru buvo susidomėjęs verslininkas iš Olandijos, kurio žmonos šaknys Onuškio krašte, tačiau domėjimasis nevirto kokiu nors apčiuopiamu rezultatu. 
Iš buvusio angliško parko likę tik seni medžiai – gražiųjų alėjų čia nė kvapo. Išdidžiai spygliuotą galvą kelia dviliemenė Veimaro pušis. Daugiau pasakojimo ir nuotraukų
http://arunoskeliones.blogspot.lt/2018/03/trupantis-onuskio-dvaras.html
Kavagne 
pirmas
Gerai pakeliavote, linksmai parašyta, filmukas reprezentacinis. Svarbu, kad sveikatos problemos ir sovietinis priimančiųjų mentalitetas nesugadino nuotaikos. Man įstrigo Velyko Trnovo ir Asenovgrado tvirtovės bei Sozopolis, kur nesu buvęs. Mūsų galvose Bulgarija įsivaizduojama kaip jūros pakrantė ir tiek.
Aha ir aš Bulgariją taip įsivaizdavau. Kol nenuskilo darbo reikalais pakeliaut po šalį. Bulgarija, tai visų pirma ne jūra. Jūrų yra ir geresnių. Reikės kokį kartą pavasarį į kalnus išsiruošt.
Nuo Sofijos yra toliau iki jūros, negu šalis iš šiaurės į pietus. Kalnai ten aukšti, žiemą prisninga. Nors nuo jų 100- 200 km iki Egėjo jūros Graikijoje, klimatas kitas dėl didelio jų aukščio, žiema būna tikra.
Nepatingėjau ir bookinge susirast komentaro. 🙂 Lūkesčiai nebuvo apvilti. :)) Bet kažkaip ne itin patraukliai man Bulgarija dabar atrodo, po šito pasakojimo. Iš serijos „Lietuva prieš 20 metų” jau buvo Gruzija, tad šis motyvas man kaip ir atkrenta.
Jeigu girčiau Bulgariją, kaip kelionių kryptį No1, tikrai meluočiau. Net ne numeris 2 ir ne numeris 3. Bet jei nelikti vien prie jūros, o pakeliauti po šalį, neskanu nebus.
Kas dėl lūkesčių, tai viskas priklauso būtent nuo lūkesčių. Aš tiksliai žinojau, kur važiuoju, todėl gavau tiksliai, ko tikėjausi. Netgi šiek tiek geriau. Jei tikėtis kiek šiltesnės jūros už Baltijos, kiek mažesnių kainų, nei Palangoj, nomokėti kitų kalbų, tik rusų, tada Bulgarija – puiki šalis. Tačiau mokant anglų yra ir geresnių jūrų gana netoli 🙂
Ar važiuočiau dar? Taip. Bet tik ieškoti nuotykių. Ne džiaugtis jūra. Ar važiuotų dar mano žmona? Nei už ką 😀
Palaikau tavo žmoną. 🙂 Nors pats kartais pagalvoju, kad būtų įdomu prasinešt kokioj Ukrainoj ar panašioj šaly. Tai matyt, esi teisus dėl tų teisingų lūkesčių išsikėlimo.
Įdomiausios kelionės ten, kur daugiausia chaoso. Gal net ne chaoso, o kitokios, mums neįprastos, tvarkos. Pvz vienos ilgiausiai prisimenamų mano kelionių yra PAR, Armėnija, Rusija, Baltarusija.