Bulgarija: ДОБРЕ ДОШЛИ В БЪЛГАРИЯ – pirma dalis

Prologas

-Šį kartą turim keliaut kažkaip pigiau.
-Kodėl?
-Taigi grįžus reikės gi už namą mokėt.
-Nu jo.

Namas statosi. Tiksliau jau stovi vietoje visas gražus ir baltas. Tiksliau baltas tik iš vidaus. Bet vis tiek labai gražus. Taip jau nutiko, kad nutarėm įsigyt savo būstą. Bet kaip prieš kraustantis nepailsėt? Mes kaip kokie pabėgėliai iš Somalio. Atvažiuoja pabėgėliai, gauna popierius ir lekia atostogaut. Atgal į Somalį. Ar Afganistaną. Juk jie turi teisę į atostogas.

Prieš gerų 30 metų per vasaros atostogas su tėvu namą statėme. Dabar – namą mums stato kiti, o mes pailsėt. Bet pailsėt ne bet kaip, o ”pigiau”, mat pinigų reikės naujiems šaukštams ir šakutėms. Gal užuolaidoms dar reikės. Ir patalynei 3D. Kaip be jos. Nors aš tai sutinku kraustytis į tuščią namą. Išmesti didžiąją dalį sukaupto kilnojamo turto ir pagyventi kurį laiką ant grindų. Ir Ieva taip pat. Bet tų 3D patalynių vis tiek reikės, todėl taupom.

Diskusijos apie kelionės kryptį prasidėjo dar ankstyvą pavasarį. Norisi išmėginti naują kryptį neapiplėšus banko. Tai yra, neištuštinus savo banko sąskaitos. Galima, žinoma, būtų ir apiplėšti šiek tiek, ir dar 3D patalynėms su kaupu liktų, bet juk ”pigiau” – įdomiau. Galvojom gal vėl į Italiją savo ratais. Brangu. Gal į Rumuniją. O gal šiaip, po Europą, netoli. Atmetėm. Netoli mums neišeina. Gal į Prancūziją savo ratais? Gal. Bet apsistojom ties Bulgarija. Šlovė ponui Rajanui už puikią ir nebrangią galimybę keliauti pigiai iš taško A į tašką B. Už bilietus sumokėjom 400 Eurų. Keturiems žmonėms. Galit ką norit man pasakot, kad kiaulių vagonas, kad už tualetus tuoj mokėt reikės, kad ėst neduoda, kad broliai nusileidus ploja – viską galima pakentėt. Lėktuvo bilietas iš Stokholmo į Sofia žmogui kainuoja 100 Eurų. Aš sutinku susimokėti 7 eurus už buteliuką Cava, 2.5 euro už sumuštinį ar čipsus. Sutikčiau ir už tualetą mokėti, jei reikėtų. Valgyt ir gert aš galiu nusipirkt, juolab, kad Cava kainuoja ir SAS, o kava ir ten, ir ten panašus š.

Skrendam 10-čiai dienų. Viešbučius, suprantama, užsisakėm patys. Turistai dažniausiai neskrenda į Sofia. Turistai skrenda prie jūros. Aš Bulgarijoj buvau keletą kartų darbo reikalais ir man Bulgarija – ne vien Juodoji jūra. Bulgarija, tai neblogas maistas (troškiniai visokie), puiki gamta (ypač kalnai), svetingi žmonės (ne tie, kur prie jūros). Todėl mes skrendam būtent į Sofia, nuomojamės auto ir važiuojam link jūros neskubėdami. Supliusavau jums mūsų išlaidas viešbučiams, skrydžiui ir auto – iš viso išėjo apie 1400 Eurų mums keturiems. Lyginom kainas su čarteriais. Nėra tokių kainų su čarteriais. Bent dvigubai brangiau, jei imti pačius pigiausius viešbučius. O mes užsisakėme pirmoje eilėje prie jūros.

Lėktuvas pilnas bulgarų.

-Jie visi čia giminės, – sako Ieva oro uoste ir aš su ja sutinku.

Man oro uosta pradeda nelaikyti nervai. Dėl keleto dalykų nelaiko. Visų pirma – 0 promilių kraujyje. Aš ne alkoholikas, bet kas per atostogas nemėgsta paragaut vietinio vyno? O man teks visas 10 dienų vairuot. Turiu įtarimą (bent jau taip buvo, kai keliavau su darbu), kad bulgariški policininkai tokios biznio galimybės vėjais tikrai neleis. Antra – Caro serga vėjaraupiais ir tas matosi. Nepatyrus akis, kaip mano, nesupras, o vat kokia paranojikė supermama tikrai žinos. Į galvą smarkiai neimu, bet vis tiek nervuoja. O dar Ieva papila žibalo:

-O jei į lėktuvą neįleis?
-O jei į lėktuvą neįleis?
-O jei kas su klausimais prieis?
-O jei į lėktuvą neįleis?

Kaip suprantat, vieną priežastį būtų galima sušvelninti antra, bet šiandien dar teks vairuoti, todėl negaliu…

Giminės greit sulipa į lėktuvą ir mes su jais. Caro vėjaraupiai niekam nė motais. Bet jei buvo nesirgusių, tai dabar tikrai sirgs. Atostogų niekam nesugadino, tikiuosi. Nors man kažkaip nelabai rūpi. Būtų visi sąžiningi ir sėdėtų su vėjaraupiais namie, Tomas nebūtų susirgęs per jonines ir nebūtų apkrėtęs Caro. Galit mane pasmerkti, jei norit. Vėjaraupiais giminės apkrėsti jau vis tiek.

Gimine ne viena, o dvi. Dvi broliškos kaimyninės šalys. Patys žinot, kokios. Nežinot? Bulgarija ir Rumunija. Vieni kitus nelabai myli, kaip lietuviai ir latviai, bet abu nemyli čigonų, kaip lietuviai su latviais estų.

Ieva sėdi viena anoj pusėj praėjimo, o aš su vaikais. Negali ramiai žiūrėt filmo, todėl vis man duoda instrukcijas:

-Pažiūrėk ar Caro nekaršta.
-Paklausk, ar Tomas nenori valgyt.
-Pasuk jos galvą į kitą pusę, tai galės miegot.
-Užsakyk man Cava.
-Ar vaikai nenori valgyt?
-Ten yra kuprinėj riešutų.

Neištveria, mat giminė ją vis pakelia iš vietos. Tai myžt, tai šikt, tai velnias žino ko jie laksto į lėktuvo galą. Gal pas giminę. Bet žmonai neramu, todėl keičiasi su manim vietom. Aš prieš, bet ką darysi. Dar viena priežastis pykti. Jau trečia. Tada Ieva pradeda pykti, kad aš pykstu. O aš pykstu, kad ji pyksta, kad aš pykstu. Tada jis sau į klyną netyčia susipila visą Cavą. Ketvirta priežastis man pykti. Penkta todėl, kad žinojau, jog taip nutiks po visų instrukcijų. Kaimynas vėl dairosi galan, vėl nervuodamas mane.

-Gali paduot kompą? – sakau.
-O kur prašau?
-Prašau…

Kaimynas bando skaityti, ką aš čia rašau, bet jam nepavyksta. Supranta tik tris žodžius ir jam darosi nejauku. Bulgarai, rumunai ir čigonai – supranta jis.

Žemaūgis kaimynas iš priekinės eilės nepasiekia savo kaimyno žvilgsnio, mat trukdo kėdė, todėl kalba atsistojęs. Joja ant kėdės priekyje sukeldamas turbulenciją. Kad jį bala.

Ir kai pagalvoju, kad viso šito lengvai galima išvengti, jei Bulgarija nebūtų sumažinus limito iki 0 promilių… O buvo tai 0.5… O Maltoje tai leidžiama 0.8… Prie ko čia Malta? Šiaip. Gera sala atostogoms. Gaila, kad kai ten buvom, nevairavau. Prasmės nebuvo. Bet vis vien gera sala atostogoms. 0.8!

Dar valanda skrydžio su giminių ir pakankamai nuosavo balagano. Balaganas jau užkliuvo Ievai, o aš juk žinau, kad čia tik pradžia. Bulgarija – visa tokia. Bus tikrai linksmos ir su nuotykiais atostogos.

Nusileidom su ovacijom, kaip ir tikėtasi. Iš karto kilo džiaugsmas ir klegesys. Iš karto puolėm visi vieni kitiems per galvas lupt lauk savo bagažo ir giminių. Draugiškai nubėgom į autobusą ir draugiškai laukėm bagažo. Bet lipti per galvas vis vien buvo prasmė – prieskonis, kaip vegetta sriubai.

Išsinuomotą Renault Clio IV pasiėmėm greitai, nežiūrint į tai, kad nuomos punkte niekas nesėdėjo. Clio – tvarkingas automobiliukas. Mums 4 pats tas.

Iš lėto patraukėm ieškot viešbučio, per kažkokius keistus šabakštynus, pakelėm besišlaistančias bobas (nekaltinkite manęs nepagarba moterims ir neprašykite vadinti jų damomis – pamatytumėt, suprastumėt), begulinčius šunis, iš šalutinio staiga iššokančius policijos ekipažus. Ach, to ir laukiau. Širdis džiaugiasi, mat kvepia nuotykiais. Ieva pradeda nervuotis, kai asfaltas baigiasi ir prasideda grindinys. Kada jis klotas, manęs neklauskit, bet kad ne šiandien, tai tikrai.

Sustojome degalinėje gaivinančių gėrimų ir ko nors užkąst. Gėrimai geri, o užkandžiai liko tik mums. Vaikai pauostė, palaižė ir nevalgė. Batonas su alyvuogėm, keistu sviestu, kumpiu ir sūriu jiems visai netiko. Nieko, mis bulvėm 10 dienų.

Viešbutis… Kokio ir tikėtasi (Hotel Orlando). Toks, kad žmona pageidauja kuo skubiau į Zaros parduotuvę, kad nors kažkiek sušvelnint kultūrinį šoką. Aš esu matęs visko, todėl vienai nakčiai – pats tas. Kažkas tarp skandinaviško paprastojo-funkcionalumo, kur pats ryte išsiregistruoji sms žinute ar email’u ir rusiško доверяй, но проверяй, kur patalynę reikia nuvilkti ir kartu su televizoriaus distanciniu pristatyti registratūron.

Nuotykiai prasideda.

Pirma diena, liepos 10

Pavargau. Dabar jaučiu, kad pavargau. 22.16, kai lauke visiškai tamsu. Namie dar šviestų saulė, o čia jau tamsu. Bene didžiausias atostogų trūkumas. Bet apie viską iš pradžių.

Pabudau, kaip į darbą. 5.30. Nors į darbą man 8, bet keliuosi visada 5.30. Nežinau koks paukštis esu, bet tikrai ne vyturys. Todėl keltis 20 minučių iki darbo aš negaliu. Ta prasme, man reikia būti atsikėlus bent pora valandų, kad aš ateičiau į darbą žvalus. Pakirdęs 7.40 prabusčiau darbe apie piet.

Prabudęs staigiai paskaičiavau, kiek miegojau ir vėl greitai užmerkiau akis. Šiaip taip iškenčiau iki 7.30 ir viskas – daugiau niekaip. Atsikėliau tyliai, bet greit nusibodo, todėl pradėjau visaip iš lėto žadint šeimą. Tą pačią, kuri buvo pasišovusi nusistatyti žadintuvą 7.30, kad pusryčių nepražiopsot. Nepražiopsojom. Man pusryčius patiekia iki 9.30, o toks laikas, tai jau beveik priešpiečiai.

Planas šiandienai buvo vartytas iš visų pusių bent porą mėnesių. Kalnuose praleisim nedaug laiko, todėl jį reikia išnaudoti produktyviausiai, protingai pasirenkant lankytinus taškus žemėlapyje bei nepervertinant savo realių galimybių. Buvau apsistojęs ties Chudnite Mostove, Чудните мостове – Keisti tiltai, taip sakant. Patogiausias maršrutas – važiuoti link Пловдив, Plovdiv ir tada sukti į kalnus. Iki Plovdivo – apie 149 km arba 1.5 valandos. Iki tiltų – 217 km ir apie 3 valandas. Matematika paprasta – likę 68 km = 1.5 valandos. Cha, sakysit, tormazai bulgarai. Cha, sakysiu aš, imkit ir pabandykit. Ir sėkmės jums.

Matėt filmą Rrrrrrr….? Jei nematėt, pasižiūrėkit. Rekomenduoju. Pirmą kartą juokiausi dar iki pirmų kadrų. Tai ir čia, Bulgarijoje, su mumis taip. Planuoji kelis mėnesius, o paskutinę sekundę pakeiti planą ir optimistiškai patiki savo jėgom. Važiuojam pirmiausia iki Yagodinska cave, tada iki tiltų, o tada jau į sekantį nakvynės tašką. Niekam nieko nesakau, lyg toks originalus planas ir buvo. Google’as rodo 6 valandas 24 minutes. Pridėkite sustojimus, taškuose, pavalgymus, nuotykius kelyje ir suprasite, kad kelionė ne iš trumpųjų nors ir viso labo 357 km.

Šeimai sukilus skubam pusryčiauti. Kaip ten sako senoliai? Geriau vieną kartą pamatyt (ar paragaut), negu šimtą išgirst. Žodžiais nepapasakosi, tačiau mums pakilus į pusryčių salę viskas jau paruošta. Suaugusiems ir vaikams vienodai. Nedėsiu iliustracijos dabar, kad vėliau būtų smagiau. Viskas atskirai – puikiai valgoma, tačiau kartu – skrandis prieštaravo iki pat urvo. Sūris, alyvuogės – tai tik keletas gėrybių.

Bepusryčiaujant atėjo pagyvenusi pora. Na gerai, ne pagyvenusi, o šiek tiek vyresnė už mus. Jis – bulgaras, ji, panašu – švedė. Tarpusavy kalbasi švediškai, su personalu – bulgariškai, su mumis angliškai. Jis taip stengėsi padaryti įspūdį, kad man net pradėjo panagės niežėti jam kažkaip padėti. Tačiau tas noras greit praėjo, mat turiu šeimoje dvi moteris ir iššūkių man ir taip užtenka, Ji, vargšė, blaškėsi kaip žuvis polietileniniam zoo parduotuvės maišely. Nežinot, kaip blaškosi žuvis, nupirkta zoo parduotuvėj, gabenama į naujus namus. Atvažiuokit, parodysiu. Švedai juk įpratę įsidėti maistą į lėkštę patys. Neduok die jiems į lėkštę maistą kažkas įdeda. Tai juk iš karto atrodo įtartina.

Išėjom nesulaukę, kuo pasibaigė bulgaro merginimas, mat laukia tolimas kelias.

-Man Sofia kol kas – šabakštynai, laužynai ir grindinys.
-Tai jo, čia Bulgarijos vizitinė kortelė, – sakau, – manyk, kad tau pasisekė ją iš karto gavus. Bet aš tau ir kitokią Sofia parodysiu.

Važiuojam link Plovdiv’o. Pakeliui pilamės benzino. Už 50 levų išeiną 3 ketvirtadaliai bako.

Neprivažiavę Plovdiv’o sukam į kelią 866. Kantrybės, brangieji, jei važiuosit. Ir nenuleiskit nosių – čia dar visai geras kelias, lyginant su tuo, kuris laukia vėliau.

Jei jūsų tikslas – Ягодинска пещера, tada pravažiuosite užtvanką. Apgriuvusią, neprižiūrėtą, nesaugią. Bet po pravažiuotų kilometrų jums tai nerūpės. Planavom sustoti, bet kelias tolimas, Kauno marias matėm, todėl važiuojam toliau. Kelias Tomą užsupo likus visai nedaug iki olos. Teko stoti pailsėti, o ir pietų metas jau. Kaip tik pakeliui pasipainiojo Семеен хотел ”Орфей” su restoranu. Tomas – žuvies maniakas, užsisakė sau keptą upėtakį. Caro – bulvytes. Ieva – šaltą sriubą таратор. Kas nežino, tai kaip mūsų šaltibarščiai, tik be burokėlių. Ir be kefyro. Vietoj jo naudojamas vietinis raugintas pienas. Man liko – шопский салат – piemenukų salotos. Jei buvot Graikijoj ir valgėt graikiškas salotas, beveik tas pats. Tik bulgarams to nesakykit…

Už viską, įskaitant gėrimus, atidavėm 22 levus. Kažkokios nerealios kainos.

Taigi, sekantis punktas – Yagodinska ola. Tačiau tarp restorano ir olos jums teks važiuoti nuostabaus grožio tarpekliu. Pasiruoškite sustoti nuotraukoms. Jei jus stabdys nepažįstami bulgarai ir siūlys užvažiuoti aukštyn į ”Erelio akį”, darykite, kaip norite. Mes nevažiavom. Kalnų peizažų esam matę, o daugiau ten nieko nepamatysi. Važiuočiau, jei gyvenčiau kur nors pajūry ir atostogaučiau nevažiuodamas į užusienį.

Apie olą nesiplėsiu. Paskaitysit wiki. Tik pasakysiu, kad labai, labai rekomenduoju. Nieko panašaus mums neteko matyti.

Fotografuoti viduje negalima. Liesti stalaktitų ir stalagmitų negalima. Nieko negalima, žodžiu. Angliškai irgi negalima. Tiksliau galima, bet niekam jūs būsit neįdomūs. Iš 50 turistų, nusipirkusių bilietus 15.00, mes 4 ne vietiniai. Tarp kitko, pasižiūrėkite grafiką prieš važiuodami. Mes pavėlavom 6 minutes, todėl teko laukti sekančios grupės beveik valandą. Mes, žinoma, užėmėm save. Ledais, šį kartą. Caro save užėmė apylinkės katinais ir labai pergyveno, kad jie nuo jos nešė kailį.

Oloje vėsu, bet po bulgariško pirmos dienos karščio – pats pas. Man. Vaikams prireikia striukių, Ievai – mano megztinio. Ir tai abu mažieji į pabaigą pradeda drebėti.

Kokie nuotykiai be mūsų vaikų. Tomą vidury olos prispyrė ant mažo. Ne, kad nueitų prieš. Ėjo gi, rupūžė, du kartus. Ir vis tiek jį prispyrė. Aš liepiau kentėt. Mama ne tokia griežta ir sutiko atsilikt nuo grupės. Tačiau panašu, kad nuo grupės atsilikt neišeis. Arba klausimas bus išspręstas skubiai, arba reikės atsarginių kelnių. Neprireikė. Draudimai neliest stalaktitų su stalagmitais ir toliau galioja, mat jų niekas rankomis nelietė. Na o juodą darbą padarė požeminė upė, taigi Tomas, jei ir padėjo pamatus naujam uolienos dariniui, prieš motulę gamtą labai nenusikalto.

Išlindom iš olos ir be sustojimo patraukėm link sekančio taško. Jau beveik keturios dienos, o mums dar minimum 2 valandos iki tiltų, o tada dar kažkiek iki viešbučio. Iki tiltų atvažiavom per žadėtas dvi valandas. Nors ir patekom į baisią liūtį kalnuose, plaunančią visą smulkmę nuo kelio. Ačiū dievui, kad mes į tą kategoriją šį kartą nepapuolėm.

Pravažiavom masę sugriuvusių, pradėtų statyt ir nebaigtų, apleistų viešbučių, pramoninių objektų, miestelių. Liūdnas vaizdas. Atrodo lyg kas būtų numetęs neutroninę bombą – žmonių nėra, pastatų užimamą plotą palaipsniui atsiima gamta. Liūdna matyti tiek iššvaistytų galimybių, sudužusių vilčių, sužlugdytų karjerų.

Iki tiltų – tolokai. Tačiau verta kiekvienos sugaištos minutės, kilometro. Oloje upė formavo 10.5 km ilgio požeminį labirintą. Čia – upė formavo neįtikėtinus tiltus. Stovint po jais vos beišgali suvokti, ką gamta gali padaryti, duok jai laiko. Protu neaprėpiama, nors matematiškai paaiškinama.

Po tiltų tikrai jau lekiam link paskutinio dienos tikslo, viešbutuko Bachkovo kaimelyje – Guest House Perla. Šeimininkas kalba vokiškai, aš ne, bet vienas kitą suprantam. Pasiūlo rinktis iš dviejų numerių. Abu tokie pat. Abu su problemomis. Pvz visiškai neaišku, kaip nusipraust po dušu neapdergiant visko. Tačiau šeimininko svetingumui nėra ribų, net jei jam ir neša papildomą стотинка (kapeiką bulgariškai). Aprengia mums patalynes, aprodo apartamentus, užveda ant stogo – terasos su vaizdu. Nesiūlau primygtinai, bet rekomenduoju. Jei esate nakvoję pas pažįstamų gimines kaime, kur mama ar močiutė iš pasoginės skrynios traukė jums sudrėkusius pūkinius patalus – jausmas bus panašus. Jei tikitės gauti galimybę kur nors padėti galvą – jums čia. Jei norite vonios chalatų su Hilton emblemomis – ne. Tačiau praleisite nuostabią panoramą į Bachkovo su cikadų orkestru ir meiliu katiniuku, dėl kurio Caro pasiruošusi parduoti viską, ką turi ir kraustytis čia gyventi. Šeimininkas pasiūlė gėrimų terasoje. Už viską (gėrimus ir nakvynę) sumokėjau 60 levų. 60, suprantat? Aš vis dar negaliu patikėti kainomis. Dar pavaišino savo varytu samogonu, kurio paprašiau dar, bet jau ne už dyką. Pinigus imti atsisakė, mat tavi buvo dovana. Tačiau paėmė už alų be grąžos. Abu jaučiamės laimingi. Aš – atsiskaitęs už viską, jis – parodęs svetingumą ir užsitarnavęs mano rekomendaciją.

Caro paskutinį kartą apkabina katiną ir visi traukiam miegot. Moterys pučia į akį, net cikados ilsisi pavėsyje, o mes su Tomu užsiimam kas sau, besiklausydami upės ošimo.

Labanakt.

Antra diena, liepos 11

Итак, друзья, новый день, новые приключения. Tfu tu. Parėjau, nešinas alumi ir coca cola, pasikrovęs rusų kalbos. Bazuojamės Ravda miestelyje, šalia Nessebar’o. Panašu, kad čia skraido čarteriai iš buvusios didžiosios tėvynės. Liaudis kalba rusiškai visur. Beskraidant dronu priėjo pagyvenusi pora ir iš karto su manim pradėjo rusiškai, lyg tai savaime suprantama. Būčiau estas, būčiau atsakęs angliškai. Tuoj papasakosiu, kodėl. Bet aš, ačiū die, ne estas, todėl smagiai pasikalbėjom. Apie tai, kiek skrenda, kaip skrenda, kaip nepasiklysta, kaip anūkas tokio nori, kiek kainuoja. Taip pat paklausė ar aš ir Tomas ne iš Maskvos (mergaites palikom ilsėtis, dronai joms neįdomu). Ne, sakau, iš Lietuvos. Iš kur, klausia. Iš Lietuvos. Aaa, iš Pabaltijo. Aha.

Ne kartą man sakė, kad neblogai kalbu rusiškai, bet ruso būti palaikytu rusu iš Maskvos – nesitikėjau. Bet spaudžiu rewind ir atsuku juostą šiek tiek atgal.

Prisiminiau, jog praleidau vakar keletą momentų. Nei žodžio nepaminėjau apie vakar dienos vakarienę. Dabar, praėjus parai, kažkiek išblanko, bet vakar – buvo kažkas nepakartojamo. Sustojom kažkokiam kaime prie kelio. Dabar matau – “Света Елена” – ресторант и къща за гости. Užsisakėm favoritų. Ieva sau tarator. Nieko kito grasinasi nevalgyti visą savaitę. Caro – bulvyčių. Aš – piemenų salotų. Dar užsakėme bendrai musakos, šašlyko ir keptą upėtakį, prie kurio Tomas grasinasi nieko neprileisti. Jam nieko neduok, tik žuvies. Kaip Ievai tų baltų šaltibarščių. Dar teta įsiūlė kažkokios duonos paplotėlį su ožkos sūriu ir naminiais prieskoniais. Na ir stalo vandens, kaip priklauso. Nepalikom nieko. Tomas įveikė visą žuvį, pusę salotų, pusę paplotėlio duonos ir dar kažkiek musakos. Caro gyva katiniukų meile ir kažkiek bulvių.

Maistas buvo nerealus. Visas. Nieko nepalikom. Ir sumokėjom 40 levų. Šokas nuo tokių kainų. Neapsimoka nieko niekur pirkt. Gėris yra galėti valgyti kasdien skirtingose vietose.

Antras momentas, kurį praleidau – bulgarų kalba. Taip, tik bulgarų kalba čia yra svarbi. Išimtys jus maloniai nustebins, bet jų nedaug. Gerai, kad mokykloje mokė ir juos ir mus tos pačios kalbos. Gerai, kad bulgarų – labai panaši į rusų. Bet nesidžiaukite labai. Meniu suprasti beveik nėra problemų, ypač kai jau supranti, kas yra višta, o kas žuvis. Tačiau kai jie kalba ir dar greitai, suprasti sunku. O angliškai jie nesupranta. Ypač kaimuose. Todėl tenka prisitaikyti. O tai ne visada padaryti lengva. Pvz. daugelyje restoranų patiekalo kaina nurodyta tik už patį patiekalą. Užsakysite taip, taip jums ir atneš – gabalą mėsos. Mes taip užsakom tyčia. Tada galima kombinuoti.

Požeminės upės išgraužtame tunelyje vakar mergaitė kalbėjo bulgariškai. Sėkmės jums gaunant informaciją angliškai. Net kasoje perkant bilietus teko kasininkei prašytis pagalbos ir kelis žodžius mokančio kolegos:

-Mes du suaugę ir du vaikai, 5 ir 8 metų.
-Jūs esat trys?
-Ne, mes keturi, du suaugę ir du vaikai, 5 ir…
-Jūs trys.
-Ne, mes du suaugę ir vaikai. Iš viso keturi…

Kolega:

-Vaikams iki 6 metų nemokamai, jūs trys…

Numoju ranka:

-Jo, mes trys, perkantys bilietus ir vienas nemokamas.

Krato galvom į šonus. WTF, kas vėl ne taip, galvoju ir prisimenu, kad Bulgarijoj ”taip” – kaip pas mus ”ne”, t.y. galvos kratymas į šonus. Ir atvirkščiai. Čia vienas tų dalykų, kuriuos pasąmonė atsisako suprasti. Kaip vandens tekėjimą aukštyn. Skaitai, pavyzdžiui, prezentaciją 50-čiai projektuotojų, o jie visi sėdi ir krato galvas į šonus. Supranti, kad jie taip su tavim sutinka, bet pasąmonė tai ignoruoja ir jautiesi keistai. Kodėl taip, niekas negali pasakyti. Patys bulgarai pasakoja visokias pasakas ta tema. Jei įdomu, išsiaiškinkit patys. Tačiau pats faktas moksliškai gana įdomus. Išeina, kad izoliuotą grupę galima lengvai išmokyti visokių panašių triukų.

Dar vienas momentas, kurį noriu prisiminti – po 10 metų pastangų sėkme vainikuotos EU komisijos pastangos suvienodinti mobilaus ryšio kainas Europoje. Trumpai tariant – nuo birželio 15 nekainuoja mums nei skambučiai, nei sms, nei internetas papildomai. Kainuoja lygiai tiek, kiek namie. Galima stream’inti spotify netaupant. Ar naudotis google maps navigacija su live trafiku ir t.t. GPS gamintojams dar vienas galvosūkis. Juk iš principo daugeliui jokie papildomi GPS devaisai dabar visiškai nereikalingi. Lenkiu galvą prieš šį EU pasiekimą. Seniai reikėjo, pagaliau gavom.

Ooops, atsukau šiek tiek per daug. Grįžkim į šiandieną. Bulgaras pažadėjo kavos, arbatos ar sulčių pusryčiams terasoje ant jo stogo. Viską, kas buvo pažadėta, mes gavom. Valgyt negavom, todėl pirmiausia pusryčiauti.

Apsukus 3 ratus Asenovgrad ir sustojus kažkur, kur sėdėjo iš pažiūros daugiausia žmonių supratome, kad bulgarai pusryčiauja namie, o į restoranus eina gerti kavos ir vandens. Bent jau ryte. Negavę valgyt pasukome LIDL. Ten visada yra pažįstamų prekių. Prisirinkom kas kam patinka ir grįžom keletą kilometrų iki Asenov’o tvirtovės (Асенова крепост). Būsite netoliese, must see. Parkingas ir įėjimas kainuoja nebrangiai ir tikrai verta.

Po tvirtovės traukiam į Plovdiv’ą – miestą su gilia istorija. Matyt kažko tikrai nespėsim, mat tokiam miestui reikia savaitės ar bent jau keleto dienų, o ne poros valandų. Bet ir pora valandų – geriau, negu nieko. Plovdiv’e daug lankytinų vietų. Mes pasirinkome amfiteatrą. Labiau ne dėl paties amfiteatro, mat esame matę ne vieną, o dėl to, kad amfiteatrai dažniausiai būna visko centras. Tenlink ir traukiam. Prisiparkavome mokamoje aikštelėje už du levus valandai gatvių ул. „Съборна“ ir ул “Кривалак” sankryžoje.

Į amfiteatrą galima sakyti taip ir nepatekom. Tiksliau patekom, bet užėjom ne iš tos pusės. Vartai atviri, bet tik todėl, jog ruošiamasi kažkokiam koncertui. Ant vartų parašyta, jog įėjimas iš kitos pusės, kalbėti telefonu, fotografuoti ir t.t. griežtai draudžiama. Tiksliau neparašyta, kad griežtai draudžiama, tik ženklai tarptautiniai nupiešti su telefonais, kamerom, raudonai perbrauktuose apskritimuose. Aš introvertas ir man taisykles gerbti yra paprasčiau, negu jų negerbti, bet jei yra vietos interpretavimui, galima kartais pasilinksminti ir išbandyti ribas. Kad įėjimas iš kitos pusės juk nereiškia, kad čia negalima įeiti irgi. Arba išeiti. Perbraukti apskritimai juk irgi nieko nereiškia. Čia juk Bulgarija. Čia juk jūs galvą kratote į šonus sutikdami. Ką aš žinau, kas pas jus dar atvirkščiai. Apsauga prisistatyti netruko.

-Ką tu čia dabar darai, ar ženklų nematai? – gėdija mane apsauginis.

Ne, ne dėl vartų. Kad jo vartai atlapi ne mano juk klaida. Dėl foto. Aš jam akis išpūtęs paaiškinau, jog nefotografuoju amfiteatro ir tai tiesa. Fotografavau miestą. Ir jis tai matė. Todėl nemušė. Tik paprašė išsinešdint, tačiau paaiškino, kaip apeiti iš kitos pusės. Visai suprantamai angliškai, už ką jam parodau pirštą. Ne tą, kurį pagalvojot. Nykštį.

Karšta. Šeima vienbalsiai nusprendė, kad amfiteatrų ir Plovdivo šiai kelionei gana. Ko nors šalto į skrandį įmest, į WC subėgiot ir link jūros. Pirmus du kriterijus puikiai atitinka McDonalds. Man šiandien sekasi. Sukėliau sąmyšį ir čia. Užsisako čia visokio šūdo ne kaip žmonės ir dar jiems aiškink angliškai. Kitos kasos aptarnavo po 20 klientų, kol mano įgeidžius tenkino. Deluxe ledams tako kviestis valdžią, coffee shake – užstrigo kavos aparatas. Tik colos įpylė be cirkų. Na bet viską gavom, o kadangi seni bulgarai sako, jog geriau vėliau, negu niekad ir įnirtingai į šonus pakrato galvą tai patvirtindami, tenka džiaugtis tuo, ką turim.

Po Plovdiv’o jau tikrai prie jūros. Pirma užsakyta vieta miestelyje Ravda, šalia Nessebar, apartamentų viešbutis Aurelia Beach Complex. Gavom puikų numerį su vaizdu į jūra. Rašau, klausausi bangų mūšos. Geriau gali būti tik bangų mūša ir rusiška muzika, kurios nėra. Juokauju, žinoma. Registruojamės ir lekiam maudytis. Vienas vaikas vėjaraupinis, todėl į baseiną šiandien neinam. O ir ko ten, kai jūra čia pat. Mums, pasirodo, į viešbučio kainą įeina nemokami gultai prie baseino bei prie jūros, kur šiaip 2 gultai dienai kainuoja 21 levą. Kas yra gana brangu.

Žmonos kraujyje prabunda tam tikri genai:

-Oooo, tai žiū kiek mes sutaupėm. Eik parnešk ko nors atsigert.

Einu alaus į čia pat esantį paplūdimio barą. Prašau alaus ir tyliai kumštyje gniaužiu 50-tinę. Norisi parodyti visiems, koks aš turtingas, bet slepiu. Nėr čia ko žinoti, kiek aš pinigų turiu. Juk neturiu mažiausio supratimo, kiek alus čia kainuoja.

-6 levai, – sako.

Vos atbulas nenugriuvau. Tyliai paslėpiau gniaužtą 50-inę ir pradėjau skaičiuoti metalą. Kaip tik tiek turėjau.

Maudėmės, kol saulė pradėjo artėti link horizonto ir pasidarė šalta.

Vakarieniaut išsiruošėm out, bet yra viena bėda – teturiu tą dieną gniaužtą 50-inę. Jos per akis pakaktų, tačiau psichologiškai nejauku. Panašiai, kaip turint vieną cigaretę prieš einant gult. Tuomet tikrai užsinorėsi rūkyt dar vakare, arba naktį ir tikrai neliks rytui. Ką tokioj situacijoj daro rūkantis? Eina pirkt. Mes irgi panašiai – einam ieškot bankomato. Pirmas neveikia, antras kažkodėl neduoda argumentuodamas, jog privalau susisiekti su banku. Kol pasiekiame trečia, sukuriam planą B – pasiimt namo picos, šio bei to. Užteks ir vakarienei, ir pusryčiams ir dar links iš tų 50. Trečias davė pinigų, bet planas B pavirto planu A.

Štai ir atsisuko juosta į pabaigą. Paskraidėme su Tomu grįžom ilsėtis.

Garantuotai ir šiandien praleidau kažką svarbaus, bet gal prisiminsiu rytoj.

Labanakt.

Trečia diena, liepos 12

Sakiau, kad pamiršiu ką nors. Žadėjau papasakot apie estą, bet pamiršau. Yra tekę keletą kartų gyvenime skaityti paskaitas estams. Tiek vienoj jūros pusėj, tiek kitoj. Jei tik atidarai srėbtuvę rusiškai, sulauki kažko panašaus:

-Нэт, нэт мы, эстонци, не говорить по руски.

Išmokau pradėt protingai:

-Good afternoon ladies and gents and welcome to this presentation, – arba kažkaip panašiai, – do you prefer English or Russian for presentation as I am originally from Lithuania, both are good for me?

Kyla viena, kita nedrąsi ranka:

-А вам не составит труда по-русски? Знаете мы учились то по-русски.
-Конечно.

Vat jums ir paaiškinimas, kodėl ne estas. Bučiau estas, būčiau sakęs:

-I am sorry, I don’t speak Russian.

Gal nuskambės keistai, bet nesuprantu žmonių, kurie elgiasi, kaip minėti estai. Tikrai ne visi tokie ir tikrai yra ir lietuvių tokių. Mano galva, tai žema. Bet kokia kalba yra bagažas. Galėčiau, norėčiau mokėti bent dar 5. Italų, ispanų, prisiminti vokiečių, arabų ir mandarinų. Įsivaizduojat, kokios galimybės atsiveria? Visada pavydėjau švedams. Baigę mokyklą laisvai kalba gimtąja ir bent dar dviem kalbomis, o kartais ir daugiau. Mes baigę mokyklą kalbėjom dviem – gimtąja ir antra gimtąja (rusų). Mokė dar ir trečia kokią nors. Priklausė nuo gyvenamos vietos. Pvz Lazdijuose mokė vokiečių ir tik vokiečių. Merkinėje kažkodėl mokė prancūzų. Ne, tai jokiu būdu nėra blogai. Visos kalbos yra gerai. Blogai, kad jų taip mūsų ir neišmokė. Nežinau, gal yra išimčių. Džiaugiuosi, jei tokių yra. Aš pats anglų pradėjau mokytis pirmam kurse, mat studijų specifika tokia. Ir kalbu angliškai geriau už daugelį, besimokiusių mokykloj nuo penktos klasės. Man taip nutiko su vokiečių. Mokiausi ne sau, o didžiajai tėvynei. Bet gana apie estus.

Prabudau vėl kaip į darbą. Senstu, matyt. Po 10 metų sėdėsiu prie langelio parymęs, nemigos ir hemorojaus kankinamas. Tfu, gal nesėdėsiu. Atsibudau ir niekaip nesugalvojau, kuo užsiimti. Eiti pabėgioti, eiti paskraidyti ar dar ką nors. Pasiėmiau kompą ir atsisėdau balkone stebėti bėgančių, tikėdamasis, kad jie pažadins manyje norą bėgioti. Neišdegė… Na, nors nuotraukas sutvarkiau.

Neiškentęs 8-ą pradėjau tyliai bildėti, tada garsiau, tada dar garsiau – toks stress free žadintuvas. Suveikė. Šeima sukilo pailsėję ir alkani. Užkandom tuo, ką turėjom ir išėjom prie baseino. Kokio velnio eiti prie baseino, kai jūra čia pat, paklausit? Aha, aš sau tą klausimą užduodu kiekvieną kartą, kai savaitę palieku ir randu tuos pačius prie baseino. Aš turiu pasiteisinimą – vaikai. Bet ačiū die, jiems užtenka valandos, kol dantys pradeda kalenti. Taip pat ir šiandien. Į šulinį dėl besideginančių nespjaunu. Gali būti, kad atžalos tik taip ir atostogaus. Neturiu nieko prieš gulėjimą, jei žmonėms tai tinka. Bet aš niekada nesuprasiu.

Laikas eina, o pamatyta dar tiek mažai. Todėl šiandien važiuojam į pietryčiausią Bulgarijos bei Europos Sąjungos tašką – miestelį Rezovo. Važiuoti apie dvi valandas. Nežinau ar nuvažiuosime, bet svarbu užsibrėžti kryptį. Jei padidinti paankstinto išėjimo anapilin tikimybę, kaip dauguma vietinių, galima būtų Rezovo pasiekti ir per pusantros, bet aš stengiuosi daug maž laikytis taisyklių ir neviršyti daugiau, negu 10-15 tuo labai nervuodamas vietinius.

Turistai čia važiuoja retai. Pamenu, kažkada pas kolegas bulgarus klausiau, kur jie atostogauja. Nusišypsojo tokia šypsena, kaip šypsosi klebonas į klausimą ”ar Dievas yra”. Žinote koks buvo atsakymas:

-Mes važiuojam ten, kur jūs nevažiuojat, į pietus nuo Burgas. Gerokai į pietus. Vanduo gal kažkiek šaltesnis, bet švaresnis ir šiaip viskas ten geriau.

Vat ir mes važiuojam šiandien į pietus. Labiau akmenuota ir labiau viskas apleista. Bet taip tik įdomiau. Akmenuota – visada įdomiau už smėlį, kurio visose kūno ertmėse pilna dar savaitę po atostogų, o drabužių kišenių kampučiuose gali rasti ir dar vėliau. Akmenys, yra gėris. Išsimaudai, nudžiūni, sėdi ir važiuoji. Gulėti ant smėlio, kuriame prikasta nuorūkų, pampersų ir kitokio šūdo – baisu. O kai kuriose šalyse jame dar ir smagūs parazitai veisiasi. Taip pat, net vaikas būdamas, niekada nesupratau euforijos bristi 100 metrų, kad vanduo pasiektų bambą, atsitūpti, o tada bristi atgal.

Uolėtas krantas visai kitoks. Įšoki ir iššoki švarus. Po vandeniu iš karto mėgaujiesi gyvūnija ir augmenija. Nėra smėlio, nėra ir užkastų nuorūkų, dešrelių pakelių ar dar ko nelabai malonaus.

Burgas sustojome Zara. Apsukus parkingą porą kartų sustojau luktelt tuoj vietą man atlaisvinančio vairuotojo. Tačiau ją (vietą) tuoj pat užėmė piktas vietinis su kažkokia sena gelda. Ieva kad kilo, kad pradėjo badyt pirštais ir siųst jį visaip negražiai. Aš pradėjau ją stabdyt visaip, kartais gal nelabai gražiai, mol susiimk, brangioji, šitas mielas džentelmenas labai gailisi nepastebėjęs jūsų čia belaukiančios, pažiūrėkite jam į akis – gailisi, reikia atleisti. Visai ne taip sakiau, kaip supratote. Šeimyninį konfliktą nurašėm silpniems pusryčiams, todėl tiesiu taikymu patraukėm valgyt. Liaudis čia dar tarybinė, o ir kalba aplink visi vien rusiškai (dėl didelio kiekio turistų, įskaitant pačius turistus, kurių dar daugiau), todėl atsistojom į ilgiausią eilę, kuri pasirodė teisinga. Paskui du lietuvius, kurie taip mūsų išsigando, kad stengėsi niekaip neišsiduoti, jog jie iš Lietuvos. Gal mes pasirodėm kokie asocialūs?

Zaroj nieko neradom. Tiksliau visko radom, bet to paties yra ir namie. Kam vežtis iš čia?

Laikas eina, skubam važiuoti link užsibrėžto tikslo. Pravažiavom keletą miestelių su bungalų reklamomis. ”Tik 6 levai”. Spėliojome, kad žmogui už naktį. Negali būti už ką nors kitą. Ar gali?

Likus keliems kilometrams, privažiavom postą su pasieniečiais ir stop ženklu. Sustojau ir net paklausiau, ar galiu važiuot toliau užmest akį į Turkiją, tuo prajuokindamas abu. Pamojo – važiuok,. Vieta keista. Važiuoti neverta specialiai, jei nesat mūsų šeimos narys. Jei esat, tada jums pakeliui. Nesuprantamai parašiau? Jei mėgstate komfortą ir didžiausias dienos nuotykis tai šou vakare all inclusive restorane, tada Rezovo – laiko ir pinigų švaistymas. Todėl nerekomenduoju. Bet aš pats tikrai važiuočiau dar. Dėl patirtų įspūdžių, kvapų, skonių, galų gale buitinių konfliktų,nes visa tai – prieskoniai, be kurių gyvenimas būtų prėskas.

Laikau rankovėje kozirį – išsimaudyti nuostabioje vietoje. Pažadą tenka tęsėti. Gerai, kad krypties eskizas maždaug nubrėžta. Niekada nekuriu gelžbetoninių planų, nes nėra jokios prasmės. Gyvenimas lankstus ir laisvas ir tame visas jo grožis. Jei prisiriši visą gyvenimą prie 3 numerio troleibuso, grožio nebelieka. Nors ką aš žinau. Gal ir lieka. Su amžium išsiaiškinau, kad aš greičiausiai labiau neteisus, negu teisus. Palieku jums patiems nuspręsti.

Ta nuostabi vieta, tai upės Велека žiotys, o kartu neblogas paplūdimys. Jei tikėt 224-iais google kritikais, 4.9 balo iš 5, o pagal komentarus – vienas geriausių pietinių paplūdimių. Koordinatės – 42°04’00.8″N 27°58’23.0″E. Parkuokitės kur nors čia 42°03’53.8″N 27°58’37.3″E, nes pasiekti paplūdimį keliu – dar tas iššūkis

Lūkesčiai pasiteisino su kaupu. Gavom ir smėlio, ir uolų, ir bangų. Ir čia didžioji dauguma – rusai. Dar 3 lenkai ir 4 lietuviai. Aš po truputį pereinu nuo anglų prie rusų – taip paprasčiau.

Namo – dvi valandos. Dar turiu taškų pakeliui, bet į turimas valandas niekaip netilpsim. Planuojam grįžti dar. O dabar tiesiu taikymu vakarieniaut. Problema tik, kad Tomui pažadėta vakarienei žuvis, kadangi jis negavo jos pietums, o gavo pusę vištos, o kur jos, tos žuvies rasti, nežinia. Galėtume grįžti į viešbutį ir ieškoti žuvies ten, ką ir darysime, jei nieko geriau nesugalvosim, bet taip neįdomu.

Kas čia per ponų išmislai, sakysit? Tegu ėda, kas paduota, ba teks dar susirinkt, sakysit? Nesutinku. Tomas, kaip ir bet kuris vaikas, yra asmenybė ir jei jis nori žuvies, jis nenori vištos. Ką darytų dauguma suaugusių restorane trokšte trokštančių žuvies, kai tuo tarpu kažkas prieitų ir primygtinai pasiūlytų vištienos? Sakytų eik tu nx, kurwa, valgau, ką noriu (leksika pasiskolinta iš laidos 24 valandos). Kodėl vaikus reikia bausti už tai, kad jie nori žuvies? Mačiau šeimą su dviem Tomo amžiaus berniukais restorane, kuriame valgėme (apie tai tuojau pat). Vaikai puolė ieškoti stalo ir prisėdo prie stalo su lentele ”rezervuota”. Tėvas du kartus spragtelėjo pirštais ir jie tyliai pakilo bei grįžo atgal. Va čia tai auklėjimas, sakysit? Ne, čia ne auklėjimas, čia dresūra ir ji veikia tik tol, kol ant kaklo jaučiamas grandinės svoris. Auginkite vaikus laisvais.

Taigi, vakarienė. Netoli Burgas šmėkšteli ženklas Рибарско селище. Kur dar gali būti žuvies, jei ne žvejų kaime? Tikrai taip – niekur. Netrukom privažiuoti Клуб-ресторант “Морски сговор”. Dviprasmiškas pavadinimas, jei teisingai suprantu, bet jau aš jau sakiau, kad nieko nesuprantu, o dar ir patys bulgarai viską tik pasunkina, galvą kratydami atvirkščiai. Tačiau klubas surinko 4.4 balo iš 5, jei tikėt 44-iais kritikais. Tai žiūriu dabar, viešbutyje. Pasukome visiškai spontaniškai. Neturėjau supratimo apie šią vietą. Aš su kritikais sutinku, tik duodu 5 iš 5. Ne, michelin žvaigždučių čia ieškoti nevažiuokit. Abejoju, ar padavėjos žino, kas michelin žvaigždutė yra. Abejoju, ar jos žino, kas yra darbinė uniforma. Lankytojai irgi tikrai to nežino. Girti, kaip šniūrai, žvejai. Girti mums atvykus ir dar girtesni išvykstant. Ieškot komforto – jums ne čia. Ieškot potyrių ir nuotykių – добре дошъл, kaip sako vietiniai. O jei ir neateisi, niekas čia nuo to nepasikeis. Vietą turėtumėte rasti pagal restorano pavadinimą. Jei ne, čia koordinatės – 42°26’06.0″N 27°31’42.6″E.

Maistas nerealus. Aš paprašiau įdarytą kalmarą. Ieva – kiaulienos šašlyką (nu, tikrai, aš su jumis sutinku – žuvies sostinėje valgyt nešvarią kiaulę, bet pamenat – visi laisvi), Caro fantazijos maiste kol kas nereiškia – bulvės su pomidorų padažu, Tomas – iš bulvyčių ir hamburgerių jau išaugo – užsakymu užsitarnavo visko mačiusios klubo padavėjos pagarbą. Kepta vėjažuvė keliauja ant stalo. Dar – piemenų salotos, gėrimai ir šis bei tas. Niekas iš mūsų vėjažuvės ragavę nebuvom. Kaip ir įdarytų kalmarų, kurie, tarp kitko, buvo šeimos sukritikuoti, o man patiko. Žodžiu, važiuokit čia, jei važiuosit pro šalį, o michelin žvaigždutę aš jums nupiešiu. Net jei ir nevažiuosit pro šalį, vis tiek važiuokit čia. Maistas nerealus.

Dabar jau tiesiu taikymu namo, t.y. į viešbutį. Antra naktis čia, o aš jau nepamenu, kur mano darbas. Atostogos tęsiasi.

Labanakt.

Daugiau nuotraukų čia: https://sillwio.wordpress.com/2017/07/22/bulgaria/