Bolivija: aukščiau debesų ir geriau nei įsivaizduota

Bolivija buvo savotiškai nedidelis, tik kelioms dienoms planuotas mano kelionės į Peru priedas. Tačiau, nusipirkęs bilietus ir pradėjęs planuotis maršrutą po šią, žemėlapyje ne itin įspūdingai atrodančią šalį, supratau, kad su tokiu požiūriu padariau didžiulę klaidą. Daugiatautė Bolivijos valstybė (toks oficialus pavadinimas) pasirodė esanti labai įvairi – nuo kalnuose esančios aukščiausios pasaulio sostinės (iš tiesų – pusiau sostinės, nes daugelis administracinių institucijų yra Sukrėje) La Paso (šiaip reiktų sakyti La Pazo), iki vos ne jūros lygyje esančių Amazonijos džiunglių, juos jungiančio pavojingiausio kelio pasaulyje (reklaminis pavadinimas, visgi ne per daug nutolęs nuo realybės) ar kažkur tarp jų (pagal aukštį) pietuose nusidriekusių dykumų, pietvakarius užimančios Čako pusdykumės ir dar daug, daug kitokių landšaftų, kuriuos gana sunku sutalpinti į „vienos šalies“ sąvoką, nekalbant jau apie tuos landšaftus apgyvendinusius gyvūnus, augalus ir žmones. Todėl ir šis pasakojimas bus trumpas, kaip bet kokia tiesaus kelio atkarpa Bolivijos kalnuose, turint omenyje, kad jo autorius apgailestauja dėl parodyto trumparegiško požiūrio ir yra davęs sau pažadą dar bent kartą grįžti į Boliviją tik jau ilgesniai kelionei.

Atskrendant iš šiaurės – iš Peru, iš oro atskirti kur prasideda Bolivija padeda tik topografijos žinios – kažkur ties Titikakos ežero viduriu galima brėžti skiriamąją liniją. Gal ir kiek apsirikau, bet lyginant su Peru priklausančia Altiplano aukštikalnės dalimi, boliviškoji pasirodo esanti suskaidyta į tvarkingiau atrodančius žemės sklypus.

Pastarasis įspūdis sustiprėja besileidžiant La Pase – jo apylinkes labai tvarkingai dalina stačiais kampais besikertančių gatvių eilės. Tiesa, šiuo atveju tvarkingumas, nepasirodo esantis grožio sinonimu – beveik visi namai demonstruoja ganėtinai bjauriai atrodančias raudonų mūro blokelių sienas, kuriuos į stačiakampius dalina viršuje styrančiais armatūros strypais pasišiaušę pilki gelžbetonio rėmai.

La Paso El Alto (nors iš tiesų, tai du atskiri miestai) oro uostas, yra vienu aukščiausiai pasaulyje – keturi tūkstančiai trys šimtai ir dar keletas metrų virš jūros lygio, ir nedelsia parodyti savo išskirtinumo. Praeinu pro itin susireikšminusį pasų tikrintoją, susirenku operatyviai gerokai nutriušusioje patalpoje atsiradusį bagažą ir pasukęs į šalį nuo prie išėjimo tykančių taksistų tabūno, supermoderniai atrodančioje išvykimo salėje ieškau informacijos centro. Po gal šimto žingsnių link už blizgančio balto stalo sėdinčio tikrai gražios (kas reta boliviečiams – bet apie tai – toliau) damos, jaučiuosi kaip ją ką tik įsimylėjęs: negaliu ištarti nei žodžio, nes širdis daužosi ir sunku atgauti kvapą. Išretėjęs oras ir truputis fizinio aktyvumo (ir šiaip bendras fizinio aktyvumo trūkumas) rodo savo rezultatus. Tai, kad kraujo davimas likus gal savaitei iki kelionės turėtų užimti reikšmingą vietą mano padarytų kvailysčių sąraše, elegantiškai patvirtina ir po poros savaičių nuo kelionės sutikta pažįstama medikė, iki nuobodybės profesionaliu ir protiškai atsilikusiems paprastai skiriamo gailesčio kupinu balsu gal pora minučių vardijusi visai įspūdingą man galėjusių nutikti sveikatos sutrikimų sąrašą.

Net ir įsikūrusi puskilometriu žemiau nei oro uostas, Bolivijos pusiau sostinė – mūsų švenčiausiosios taikos mergelės miestas (Nuestra Señora de La Paz) arba tiesiog – La Pasas (iš tiesų reiktų sakyti La Pazas), paprastai įvardijama kaip aukščiausiai pasaulyje esanti sostinė. Nors ir įsikūręs beveik puskilometriu žemiau nei oro uostas – vidutinis aukštis tik 3800 metrų virš jūros lygio, miestas tikrąja to žodžio prasme užgniaužia kvapą – neaklimatizuotems jūros lygio gyventojams, o dauguma lietuvių priklauso šiam homo sapiens porūšiui, tokiame aukštyje sunkoka net kvėpuoti, nekalbant apie kiek nors energingesnę fizinę veiklą. Nepaisant savo gebėjimo išgyventi trečdaliu žemesniame atmosferos slėgyje, paseños savo pranašumą prieš žemumų gyventojus ir užuojautą jiems demonstruoja net ir tokiomis menkomis smulkmenomis, kaip maršrutinio mikroautobuso salone už vairuotojo sėdynės pritvirtintu deguonies balionėliu ir vaistų pakuote.

Mieste iš aukščiau atsiskleidusį apdailos nemačiusių raudonų plytų sienų vaizdą gatvėje papildo eismo chaosas, keliamas nesuskaičiuojamų žvitriai nardančių (kiek tai įmanoma Vilniaus 17 valandos tipo kamštyje) mikroautobusų jūros. Sakykit man ką norit apie tokių individualių vežėjų (nors iš tiesų jie susivieniję į organizaciją, neleidžiančią miesto valdžiai sukurti bent kiek labiau civilizuotos viešojo transporto sistemos) naudą nedarbo mažinimui ir teikiamus patogumus keleiviui, aš vis vien kartosiu, kad jų tiek bendram miesto vaizdui sukeliama žala, tiek ir kuriamas chaosas neatperka jokių privalumų.

Vairavimo kultūros klausimu – Bolivija yra „tikrų vyrų“ šalis. Kaip žinia, „tikri vyrai“ nevažiuoja dešine kelio juosta. Jie važiuoja kiek galima kairiau – antra, trečia – svarbu, kad tik ne pirma juosta. Bolivijoje, kaip ir kai kuriuose arabų šalyse tokių „tikrų vyrų“ už vairo tiek, kad paprasčiau lenkti yra apvažiuojant iš kairės. Mikroautobusų vairuotojai sąžiningai laikosi šio principo, kartu stengdamiesi patvirtinti seną liaudies pasaką apie senį Šumacherį, kuris turėjo tris sūnus, du iš kurių nuėjo į Formulę 1, o trečiasis tapo maršrutinio mikroautobuso vairuotoju. Nepaisant kai kurių lenktyninių triukų, kelionė kainuoja tik nedidelę dalį analogiško pasivažinėjimo taksi kainos (7 bolivianai, o ne 70), o mieste jo maršrutas driekiasi Prado – taip yra pravardžiuojama dvejų plačių gatvių – avenida 16 de Julio ir avenida Estudiantes derinys, aplink kurį ir yra išsidėsčiusi dauguma bent kiek svarbesnių La Paso pastatų.

Prado ir keletas aplinkinių rajonų ne tik yra miesto centras, bet ir su tam tikru pritempimu juos galima būtų vadinti Pietų Amerikos architektūros perlais. Keletas kilometrų – nuo Tihuanako muziejaus vakaruose iki rytiniame jos gale įsikūrusios alaus daryklos yra sporadiškai nusagstyti XIX a. pabaigos neoklasicizmo pavyzdžiais, tarp kurių kažkaip organiškai dera vėlesnio amžiaus vidurio modernizmo pavyzdžiai. Žiūrint į vakarų pusę, ypač iš siauresnių šoninių gatvelių horizontą vaizdingai užpildo beveik penkiakilometrinis Illimani kalnas – puikus iššūkis sudėtingesnio nei lengvojo alpinizmo mėgėjams.

Nepaisant to, kad šalis pavadinta Simono Bolivaro garbei (kaip pasakoja kiti šaltiniai – tam, kad šis Pietų Amerikos išvaduotojas, įsijautęs vaduoti Ispanijos kolonijas neokupuotų ir nesuskaidytų savarankiškai nepriklausomybę paskelbusios tuometinės ispaniškos Peru provincijos dalies – Altiplano), visgi Venesueloje susiformavęs įprotis manyti, kad gražiausia ir svarbiausia aikštė vadinsis Plaza Bolivar, pasirodo esąs neteisingas. La Pase tai – plaza Murillo, kurią be katedros puošia ir gerokai per didelėmis vėliavomis apsikaišę įsikūrę prezidento rūmai (palacio del Gobierno), to paties Murillo paminklas ir didžiuliai amžinai alkanų balandžių pulkai.

Mintis, kad viceprezidentas dirba jam skirtuose rūmuose, įsikūrusiuose už kvartalo nuo prezidento darbo kabineto neatrodo taip absurdiškai prisimenus kiek kartų Bolivijos viceprezidentai (kurie dažnaiusiai būdao kariškiai) yra nuvertę prezidentus (kurie taip pat dažniausiai būdavo kariškiai). Architektūrine prasme su abejų valstybės vadovų būstinėmis tragiškai kontrastuoja aštuntojo dešimtmečio modernizmo pavyzdys – Centrinis banko pastatas – bent pusės Europos Centrinio banko dydžio dangoraižis.

Greičiausia susisiekimo priemonė – taksi. Kelionių vadovai ir kitas oficialusis turizmo sektorius bando atgrasyti nuo mažų privačių taksi, kurie kainuoja perpus pigiau nei oficialieji. Skaitiklių nei vienuose nei kituose nėra, todėl reikia iš anksto įsivaizduoti kainą arba labai pasitikėti savo derybiniais sugebėjimais. La Pase man taksi pavyko važinėti po 10-15 bolivianų. Tai negalioja kelionėms į oro uostą, už kurias nustatyta fiksuota 70 bolivianų kaina (ir kurią penktą ryte pavyko nuderėti iki 55). Už tai kituose miestuose, po nedidelių derybų 10 boilivianų suma atrodo abi puses patenkinančiu atlygiu už bet kokią kelionę miesto ribose.

Nors sąlyginai nedidelė – žinoma, kiek Lietuvos pilietis „nedidele” gali vadinti kiek daugiau nei milijono kvadratinių kilometrų dydžio šalį, Bolivija yra gana nepatogi keliavimui. Kalnai tokiam dalykui nepatogūs yra savaime, nors La Paso apylinkės iš tiesų yra gana plokšti lyguma (iš čia ir vietovės pavadinimas – Altiplano – aukštumos lyguma), o didžiąją žemumų dalį sudaro per daug neliestos džiunglės. Šią gamtinę neteisybę ištaisyti padeda gana neblogai išvystytas susisiekimas oru. Greta keleto gana brangius bilietus siūlančių privačių aviakompanijų ir kariuomenės valdomos TAM (Transporte Aero Militar (www.tam.bo), nepainioti su pagal Čilės teisę įkurta ir beveik visoje Lotynų Amerikoje savo padalinius turinčia panamerikine aviakompanija TAM – Transportes Aereos Mercosur (www.latam.com)), kiek komunistuojanti ir pirmą kartą išrinkto indėno prezidento vadovaujama šalies vyriausybė prieš keletą metų įkūrė nacionalinę aviakompaniją Boliviana de Aviacion. Kadangi aviakompanija valstybinė, su siekiu užtikrinti visiems prieinamus skrydžius, todėl pasistengus galima rasti tikrai neblogų skrydžių tarp pagrindinių šalies miestų. Deja, ne iki Uyuni druskos dykumos. Šį trūkumą kompensuoja itin skaidri ir paprasta bilietų pirkimo internete sistema (kariuomenės valdoma TAM iki šiol internete nesugeba net kainų parodyti) ir kišenę džiuginančios kainos, leidžiančios pasidaryti greitą šalies „apskraidymą”.

Pirmasis mane vežęs Boliviana de Aviacion Boingas 737-700, sprendžiant iš sėdynių, ankstesniame gyvenime skraidęs Naujoje Zelandijoje, maloniai nuteikia kojoms skirta vieta, bet dar labiau nustebina sėdynių siaurumu. Keletas perteklinių mano kilogramų itin tiksliai užpildo visą jiems sėdynėje skirtą vietą kartu sukeldami gausias mintis dėl to, kaip šią problemą sprendžia liesumu nepasižyminčios šios šalies gyventojos. Nepaisant to, aptarnavimas geras, stiuardesės gražios, valandos skrydyje gaunam mažą užkandį firminėje dėžutėje ir keletą rūšių gėrimų. Alkoholio, kaip ir verslo klasės, BoA nėra.

Santa Cruz de la Sierra
Nusileidimas Santa Kruz de la Sierra oro uoste, pavadintame visiems lietuvaičiams neteisingai suprantamu Viru Viru vardu (iš tiesų jis buvo indėnų vadas) tampa tikra atgaiva akims po aukštikalnių augalijos skurdo ir penu egzistenciniams apmąstymams. Lėktuvui išnirus iš pažemėje kabančių tropinių lietaus debesų, o akims mėgaujantis sodria, ką tik lietaus nupraustos augmenijos žaluma, oro uostas mus pasitinka pakilimo tako pradžioje kompaktiškai susiraičiusia lėktuvo dužena – tikrai įkvepiantis vaizdas. Po skurdžios aukštikalnių augmenijos akį džiugina tropinė žolės žaluma, pavienės palmės ir netgi visai neblogai atrodančios fazendos. Oro uostas yra tolokai nuo miesto – jei tikėti kelionių vadovais, atstumas siekia 19 km. Prie atvykimo besibūriuojantys taksistai pasirodo esantys itin neįkyrūs ir nekliudo pasiekti visai patogiai sustojantį miesto transportą. Pastarojo funkciją atliekančios, geresnį gyvenimą akivaizdžiai kitur nugyvenę Tojotų luženos veža greitai, pigiai, o vairuotojai nepraleidžia progos pakalbėti su netgi castellano‘iškai vos liežuvį apverčiančiu svetimšaliu ir pravesti savotišką ekskursiją.

Pats Santa Kruzas nepasižymi ypatingu architektūriniu paveldu. Įkurtas dar XVI a. kaip dominikonų misija, jis iki pat XX a. pradžios vegetavo kaip džiunglių paribio miestelis, svarbus tik tuo, kad aplinkui net ir tokių nebuvo. Praeito amžiaus pradžioje kilę dveji bumai – kaučiuko (džiunglės, pasirodo pilnos, kaučiukmedžių) ir naftos (apylinkėse yra ir jos) sukėlė didžiulį urbanistinį sprogimą ir ties tūkstančio gyventojų riba balansavęs padžiunglės bažnytkaimis išaugo į pusmilijoninį miestą.

Kaip ir reikėjo tikėtis, toks staigus augimas į naudą išėjo gana savotiškai – greta pasiturinčių naftininkų gyvenamo rajono ir gražiai sutvarkyto senamiesčio, Santa Cruze yra nemaža vietų, į kurias ne itin rekomenduojama užeiti ir policijai. Gyvenimas ties civilizacijos paribiu atsiliepia ir vietinės ekonomikos struktūroje – jei oficialiai regionas yra naftos pramonės centras, tai neoficialiai jis yra centru ir narkotikų pramonei. Pastarojo verslo svarbą liudija ne vien gatvėmis važinėjantys griozdiški nauji džipai, vietinių vadinami narcocruizeriais (pavadinimas nurodo ne naudojamą kurą ar važiavimo tipą, o jiems įsigyti panaudotų lėšų kilmę), bet ir toks faktas, kad devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vienas pagrindinių narkotikų augintojų-gamintojų-prekeivių tūlas Suarezas siūlė sumokėti visą šalies užsienio skolą mainais į tai, kad jį paliktų ramybėje.

Santa Kruze 1988 m. lankėsi ir popiežius Jonas Paulius II. Panašu, kad šis vizitas vietiniams padarė tokį įspūdį, kad pakyla, ant kurios jis laikė mišias netrukus buvo uždengta stogu, o ir pati konstrukcija tapo tokiu vietinės svarbos objektu, kad autobuso vairuotojas laikė garbės reikalu man nusibosti pasakodamas apie tą vizitą.

Santa Kruzas yra ekspedicijų į džiungles pradžios taškas. Už vieno kito šimto kilometrų laukų ir fazendų prasideda tikroji Amazonija – žalia, karščiu ir drėgme tvoskianti ir gyvūnijos kakofonija skambanti augalijos jūra, per keletą metų praryjanti visus žmogiškosios veiklos pėdsakus. Kaip tik likus keletui metų iki mano vizito archeologai susivokė, kad kelios keistos kalvos džiunglių viduryje pasirodo yra X-XIII a. indėnų sukurtos keleto šimtų kilometrų dydžio irigacinės ir melioracinės sistemos dalis, kurią nuo žmonių akių džiunglės paslėpė vos per keletą metų po to, kai vietinius išguldė europiečių atvežtos ligos.

Nuo dienos iki keleto savaičių trukmės ekskursijos ir ekspedicijos, siūlomos kas antrame Santa Kruzo lange sudaro puikią galimybę nuvargti, apsibraižyti, sušlapti iš išsipurvinti atliekant tai, ką dvasingesni pavadintų susipažinimu su unikalia Amazonijos flora ir fauna. Tiesa, pastaroji pasižymi išlavintais slapstymosi gebėjimais, todėl be vietinio gido neverta vykti jos ieškoti. Lygiai taip pat be vietinių pagalbos vykti į džiungles neverta dar ir dėl to, jog pasiklysti jose yra itin paprasta, o kelių ir gyvenviečių tinklo tankumas, mobiliojo ryšio aprėptis ar net navigacijos žemėlapis gali pasirodyti esantis gerokai prastesni nei tikėtasi.

Cochabamba
Miestas tokiu juokingu pavadinimu pasižymi ne tik didžiausia Pietų Amerikoje Kristaus skulptūra (šį garbingą titulą iš jo 2012 metais atėmė Lenkijos Šviebodzine stovintis Pomnik Chrystusa Króla), bet ir ko gero didžiausia dinozaurų pėdsakų kolekcija. Kristus nuo 1994 m. yra įsikūręs ant San Pedro kalno, į kurį per keletą minučių už 6 bolivianus užkelia apynaujis keltuvas, o štai iki Cal Orko kasykloje atrastų dinozaurų pėdsakų reikia pavažiuoti bent šimtą kilometrų.

Miestas, Bolivijos atsigręžimo į vietinius politikos išdavoje pervadintas kečujišku pavadinimu (qocha – ežeras, pampa – lyguma, atvira vieta, nors patys kečujai jį vadina la Llajta – tiesiog miestu), yra įsikūręs vaizdingame slėnyje, kuriame žemės ūkis itin suklestėjo dar inkų užkariavimų laikais. Būtent inkai į šį gana pastovia temperatūra pasižymintį slėnį nuo Vytauto Didžiojo laikų perkėlinėjo dideles žemdirbių bendruomenes, kurios sėkmingai aprūpindavo Kuską ir kitus didžiuosius imperijos miestus čia puikiai augančiomis bulvėmis ir kitais klimatui ne itin jautriais produktais.

Ispanų kolonizatoriai sėkmingai pratęsė šią žemės ūkio politiką, tačiau nepersistengė aprūpindami miestą architektūros šedevrais. Ko gero įdomiausiu pastatu yra XX a. pradžios kasyklų magnato Simono Patiño pastatytas Palacio Portales. Žinoma, įdomią medžiagą fenotipų analizei teikiantis raganų turgus veikia ir čia.
Visgi dauguma čia atvykusių užsieniečių ieško arba Kristaus arba dinozaurų. Christo de la Condordia apylinkės nepasižymi itin didele concordia. Skelbimai ant keltuvo durų ir net freska Kristaus papėdėje primygtinai siūlo nesinaudoti laiptais. Dėl aplink klestinčio nusikalstamumo. Nors ne itin nustebčiau jei tokiu būdu būtų bandoma padidinti keltuvo bilietus įsigyjančių lankytojų skaičių.

Nepaisant to, kiek tokie perspėjimai būtų pagrįsti, San Pedro kalnas siūlo puikus vaizdus į valle de la Cochabamba.

Dinozaurų pėdsakai yra, už dar daugiau nei šimto kilometrų. Cal Orko parkas, tiksliau – klinčių kasykla, kuris iš tiesų yra arčiau Sukrės, siūlo pasigėrėti vertikalia gal 100 metrų aukščio ir pusantro kilometro ilgio uola, kurioje įsispaudę keli tūkstančiai pėdsakų, jei tikėti paleontologais, prieš 68 mln. metų paliktų aštuonių rūšių dinozaurų, per tuometinį pliažą praėjusių 462 kartus.

Tihuanakas

Už septyniasdešimt kilometrų nuo La Paso įsikūręs nedidelis miestelis, pavadinimu Tihuanakas (Tiwanaku, Tihuanaku). Išsiplėtojęs tada, kai Tacitas lankė aisčius ir Mindaugo laikais apleistas religinis bei politinis centras savo klestėjimo viršūnėje buvo namais daugiau nei penkiasdešimčiai tūkstančių gyventojų.

Kiekvienoje La Paso kelionių agentūroje ar bilietus parduodančioje landynėje rasite nuorodą į organizuojamas ekskursijas į Tiwanaku. Kitą vertus, žinantys ką nori pamatyti arba taupantys pinigus gali taksi už dešimtį bolivianų nuvažiuoti iki neįsivaizduojamo statumo gatvės greta kažkokių kapinių (taksistui reikia pasakyti – „omnibuso por Tiwanaku“) o iš ten – už 15 bolivianų mikroautobusu per valandą pasiekti ir patį Tiwanaku. Nors bilietus parduodanti kontora (purvinas kambarėlis, šalia kurio ir stovi transporto priemonės) susiduria su ženkliomis struktūrinėmis problemomis ieškodami grąžos iš 100 bolivianų banknoto, mikroautobusas patogia keliavimo priemone pasirodo trejetui nuolat pliurpiančių belgų, prancūzei, ispanui ir dar keletui nenusakomos tautybės Vakarų europiečių. Šią kompaniją papildo ir visą mikroautobuso tūrį užpildo dar ir panašu kad turguje rimtai apsipirkusių indėnų šeima.

Galite vadinti rasistu, bet man indėnai nėra gražūs. Tiek veido bruožais, tiek ir savo sudėjimu, o moterys – dar ir apranga. Maži, kresni, jie atrodo kažkokie suploti. Mūsų bendrakeleiviai puikiai atitinka šį stereotipą, o ko gero nei trisdešimties neturinti, dvejais vaikais apsikrovusi ir kokius dešimt sijonų apsirengusi indėnė jį dar labiau sustiprina. Iki šiol nesugebu įsivaizduoti kaip ji sugebėjo įtilpti į ankštą mikroautobusą, nekalbant apie tai, kad jai sėkmingai pavyko įsisprausti ir į sėdynę.

Įpratus prie prekių ir paslaugų pigumo, 80 bolivianų kainuojantis adulto extranjero bilietas į Tiwanaku atrodo nepadoriai brangus. Suvalkiečio genus menkai slopina mintis, kad jis skirtas net keturiems muziejams – Tiwanaku miesto griuvėsiams, keramikos muziejui, akmenų muziejui (su pagrindine įžymybe – Tiwanake rastu, La Paze eksponuotu ir vėliau saugant nuo atmosferos poveikio „namo“ sugražintu dešimtmetriniu Beneto monolitui), ir Punma Punku, iki kurio, įsikūrusio Tiwanaku kaimelio pakraštyje, dar reikia paėėiti pora kilometrų.

Tihuanako viduje, arba Kalassaya komplekse yra pagrindinės architektūrinės įžymybės – po truputį iš griuvėsių atkasama Akapanos piramidė, dailiojo akmenų pjaustymo šedevrų likučius priglaudusi Kantatallita šventykla (privalomas užsiėmimas – susirasti taip sudėtus akmenis kad tarp jų netilptų net popieriaus lapas ir pabandyti jį ten įkišti), susiraukusiomis galvomis padabinta Pusiau požeminė šventykla (šį pavadinimą davę archeologai tikrai nepasižymėjo fantazija), stambių akmenų dėjimo šedevras – Kalasasayja šventykla, kurios viduryje yra atrodo tebenaudojamas aukuras, o tolimame kampe – žymieji kažkada buvę monolitiniai iš vieno akmens luito išskaptuoti poros žmonių aukščio ir dešimt tonų svorio Saulės vartai, ir turbūt individualių, aplink centrinę aikštę išsidėsčiusių būstų gausa pasižyminti Putuni šventyka. Greta šių religinio-administracinio monumentalizmo pavyzdžių apie tuometinę ir dabartinę ekonominę-socialinę realybę primena keletas iš saulėje džiovinto purvo plytų pastatytų molinių trobelių.

Kitapus nenaudojamo vieno kelio geležinkelio esantis Keramikos muziejus pasirodo ganėtinai įdomus. Greta keramikos stendų taip pat galima sužinoti kokios maistinės kultūros kilo iš šio muziejaus apylinkių. Tiwanako statytojai, kaip ir jo dievus garbinę kiti kečujai pagamino daugeliui muziejų ir nelegaliems prekeiviams ikikolumbinės Amerikos menu pakankamai puodų, lėkščių, galvos ir kitokių formų indų-lempų, dekoruotų meistriškai išpeštomis geometrinėmis figūromis, gyvūnais ir dar kažkuo. Muziejaus įdomumą gerokai sumažina itin negausi informacija pateikiama tik ispanų kalba ir mažas piktas senas prižiūrėtojas, griežtai kontroliavęs, kad kas nors ko nors nenufotografuotų.

Akmenų muziejus nuvilia kiek mažiau – nors su pretenzijomis ir neo-Tiwanakizmą pastatytame pastatę eksponatų mažiau, bet informacijos yra bent jau ir angliškai, o ir prižiūrėtojai pasirodo labiau linkę į bendravimą. Tiesa, fotografuoti jo centre esantį Beneto monolitą vis vieną tenka slapčiomis.

Ketvirtoji, ir mažiausiai turistams parengta Tiwanaku dalis – akmeninių tvirtovių ar šventyklų kompleksas Puma Punku (Pumos vartai) yra įsikūręs už poros kilometrų, kuriuos patogiausia nueiti to paties nenaudojamo geležinkelio pylimu. Miestelio pakraštyje esanti aptverta teritorija sudaro puikią galimybę dar porą valandų spoksoti į akmenų konstrukcijų liekanas arba lavinti fantaziją spėliojant kiek tiksliai archeologai nupiešė iš jų kažkada sukonstruotų pastatų formas.

Bolivijoje, kaip ir Peru, veikia keleto autobusų firmų bilietus parduodantys tinklapiai. Busbolivia.com yra ganėtinai patogus tiek paieškos, tiek ir pirkimo požiūriu. Kitą vertus, nusprendžiu būti sumanesniu ir bilietą į Puno (Peru) pabandyti nusipirkti bilietą vietoje. Strategija pasiteisina – vietoje 22,05 internetinių dolerių stotyje iš manęs paprašo 130 bolivianų (kas reiškia 18,30 dolerio), o išvykimo momentu dar nulupa 2 bolivianus „stoties mokesčio“. Autobusas pasirodo esantis gana patogus, nors ir ne „cama“. Itin daug patogumo prideda tai, kad jis pasirodo esąs pustuštis, todėl, esant norui, pusę kelio galima gėrėtis tiek už lango dešinėje plaukiančiais Titikakos ežero, tiek ir kairėje rusvų Altiplano kalvų ir kalnų vaizdais.

Išvykimą iš Bolivijos vainikuoja Desaguadero miestelyje įsikūręs pasienio kitimo punktas – išlipus iš autobuso ir dulkiname pasienio kontrolės pastate laukiant savo eilės nuotaiką praskaidrina tik, spėju, itin aktuali Norvegijos paramos mechanizmo finansuota freska apie tai, jog moterys turi teisę rinktis kontracepcines priemones ir kitą sieną puošiantis lipdukas su užrašu „esu dalelė Lietuvos“.

Mintyse pasiuntęs linkėjimus jį ten priklijavusiems, pėsčiomis dulkina gatve ir tiltu per kažkokį Titikakos intaką keliauju jau į Peru Desaguadero, kur išlaukus itin lėtai judančią, bet kažkokiais naujoviškais vadybos metodais valdomą eilę (t.y. viena uniformuota viršininkė kontroliuoja vienu metu į pasieniečių pastatą įeinančiųjų skaičių, dėl ko pastarųjų eilė užima pusę miestelio aikštės) mūsų laukia kelionę toliau tęsiantis autobusas.

[img]