Afganistanas – ypatinga, kazkuom viliojanti, o tuo paciu ir labai mislinga salis siu dienu keliautoju pasaulyje. Anglu kolonijiniai “vargai” 19 amziuje, 60-uju eros “hipiskas” periodas, sovietine okupacija, Talibanas, o paskutini desimtmeti – ir amerikieciu sugalvota salies “gelbejimo” operacija. Kazi, ar dar yra pasaulyje daugiau saliu, galinciu “pasigirti” tokia spalvinga netolima salies istorija, kaip sis kalnuotas centrines Azijos regionas.
Prisipazinsiu, man besilankant Afganistane 2007 vasara, ispudziai ir patyrimai nebuvo patys tie stipriausi, kad labai noretusi ir dar kada nors cia sugrizti. Bet gyvenimas teka sava vaga, pasaulis, zmones ir planai keicias, todel, jau suzinojus apie galimybe sia vasara keleta menesiu praleisti pas viena is svetingiausiu pasaulio tautu centrineje Azijoje (Tadzikistane), susiplanuoju ir dar viena trumpa apsilankyma sioje taip daug siuolaikinese masines informacijos priemonese linksniuojamoje valstybeje is didziosios A.
Siuolaikiniai Tadzikistanas ir Afganistanas jau 19 amziaus pabaigoje tapo kolonijinio pasidalijimo (“The Great game” – didysis zaidimas) tarp carines Rusijos ir britu imperijos ikaitais. Iki sio ivykio zmones cia nezinojo, kas yra valstybine siena, jie snekejo ta pacia kalba, laikesi tu paciu paprociu ir pripazino viena religija. Taciau didziuju pasaulio valstybiu inoriai siuose izoliuotuose kalnu rajonuose gyvenancius zmones negriztamai pakeite visiems laikams. O sis idomus, pastaraji simtmeti vykes skirtingas zmoniu ir kulturos vystymasis turbut ir tapo pagrindine mano noro apsilankyti abejose Panj’o upes pusese priezastimi.
Jau birzelio menesi, lankydamasis Briuselyje, pasirupinau Afganistano viza savo LT pase, o rugpjuti atskridus tiesiai i Tadzikistano sostine Dushanbe pusantro menesio viza gavau tiesiog oro uoste. Taip prasidejo keleta menesiu truke nuotykiai siame, mano nuomone, viename is idomiausiu ir svetingiausiu Azijos ir pasaulio regionu.
Sesios savaites praleistos tadziku zemeje, draugu kompanijoje “AVP namuose” Dushanbe, nesuskaiciuojami pakvietimai arbatos puodeliui ar siaip bastymosi po nuostabius Pamyro kalnu sleniuose issimeciusius svetingu pamyrieciu kaimelius. Po mano jau daugiau kaip desimtmeti besitesianciu pasauliniu klajoniu ir apsilankymu 70+ saliu tenka suprasti, kad iki siolei turbut tikrai nesu sutikes svetingesniu zmoniu nei siuose kalnuotose vietovese gyvenantys ir savo isvaizda kartais labai net europiecius primenantys pamyrieciai.
Tadziku Badakshano sostine Khorogas, tolimasis Murgabas, Vanch’o slenis, Ishkashimas ir ehhh… nuostabus, dar net Marco Polo praeitas, sovietiniais metais labai uzdaras, kelis tukstancius metu menanciomis tvirtovemis apstatytas ir naturaliomis karstosiomis versmemis apdovanotas, sava kalba turintis, bet tarp dvieju valstybiu padalintas (Tadziku ir Afgano) Wakhan’o “koridorius”.
Rugsejo pabaigoje, po savaite trukusio apsilankymo Wakhan’o slenyje, sokiu ir vaisiu pamyrietiskose vestuvese, maudymosi snieguotu kalnu apsuptose karstosiose versmese ir siaip bendravimo prie arbatos (ar chirchai’jaus – rytine arbata su pienu, druska ir sviestu viename!) puodelio su paciais Pamyro gyventojais, tik besibaibaigianti Tadzikistano viza primine, kad reik pradet ruostis pereiti per Panj upe nutiesta tilta ir pagaliau susipazinti su kitoje jos puseje gyvenanciais, bet supervalstybiu valia kitos salies teritorijoje atsidurusiais “afgan” Pamyro gyventojais.
Rugsejo 25. Iskashimas
Siandien sestadienis – siuose rajonuose abipus Panj upes gyvenantiems abieju saliu vietiniams tai galimybe susitikti vienoje is upes viduryje esanciu neutralios teritorijos salu vykstanciame kassavaitiniame “Afgan bazaar’e”. Tadzikistano ir Afganistano gyventojams vaziuoti vieniems pas kitus i svecius reikalinga viza, taciau keliuose pasienio rajonuose sestadieniais rengiamose turgaus prekyvietese sis reikalavimas yra pamirstamas ir bent jau pusdieniui jie gali vieni su kitais laisvai bendrauti. Tadzikai turi galimybe apsipirkti pigesnemis is Afganistano atveziamomis prekemis, o Afganistano gyventojai – tiesiog uzkasti skanesnio tadzikisko plovo ir atsigerti vietines degtines.
Mums dar bunant tadzikiskame Ishkashime, esame pakviesti keliom dienom pasisveciuoti pas vietine seima, kuri siame turguje gamina ir parduoda plova ir kuri pasiulo mums (man ir kartu po Pamyra keliaujanciai draugei is Rusijos) kartu su jais vaziuot i afgan bazaara. Seima cia neeiline, nes vienas is sunu dirba Ishkashimo milicijoje, o kitas besas vietinis “mafioznikas”. Ka gi, tokie kontaktai man tikrai pravers einant per vietine muitine i Afganistano teritorija…
Pats Afgan bazaaras jau nuo pradziu sudomina ir suintriguoja busimu apsilankymu kitoje puseje. Pries simta metu tarp siu zmoniu nebuvo jokio skirtumo. Jie nesiojo vienodus drabuzius, gimines gyveno abejose upes pusese ir jie vaiksciojo vieni pas kitus atsigerti arbatos, o dabar atrodo, kad jie butu atvaziave is skirtingu zemes rutulio pusiu. Tadzikiskos pakrantes gyventojai susovietinti, per daug nesureiksminantys religijos, visi neblogai snekantys rusiskai (didele dalis Pamyro gyventoju dirbo ar iki siolei dirba Maskvoje ar kur kitur buvusioje imperijoje), reta kuri moteris cia nesioja galvos apdangalus. Visai kitas vaizdas pazvelgus i atejusius is kitos puses. Vyrai cia tradiciniais afganistanietiskais kostiumais, kas susisukes turbana ant galvos ir uzsiaugines veslia barzda, o kas tiesiog uzsimaukslines “masudiska” kepure ir labai retas kuris zino bent viena zodi rusiskai. O moteru is Afganistano puses is viso ne vienos nesimato.
Apie pusiaudieni bazaaras jau eina i pabaiga ir as atsisveikines su drauge ruse (kuri neturi afgano vizos ir pasilieka sioje puseje) bei su taip maloniai mus priemusia seimyna patraukiu pasienio posto link. Sunus milicininkas man dar ant delno uzraso savo telefono numeri “na vsiakij sluchyj na granyce”, o kitas sunus mafiozas tiesiog paspaudzia ranka ir palinki sekmes. Atejusi prie tadzikisko pasienio posto mane, kaip suprantu, cia jau pazista, nes pastebejo leidzianti laika su vietiniu milicininku bazaar’e, o vienas is pasa paemusiu pareigunu net nustebina pasigyres, kad kazkada tarnavo sovietu armijoje mano gimtojoje Klaipedoje, zino Priekule ir Mazeikius. Turbut del musu visu bendros sovietines praeities mane cia priima “broliskai”. Tadzikistano pasieni praeinu lengvai (nieko net nesudomina, kad as neturiu vietines registracijos!), bet atejes pas afganistaniecius pastebiu, kad postas apytustis. Netrukus sugrizta ir vienas is pareigunu, kuris irgi i mane ziuri jau pazistanciojo akimis. Ir kur gi ne, gi beveik visi Afgano pasienieciai visa ryta “ragavo” mano naujo draugo is milicijos jiems be perstojo vaisinama degtine. Taigi, ir vel del draugisku kontaktu vietineje milicijoje net Afganistano posta pereinu be didesniu komplikaciju.
Ir stai Afganistanas. Pirmas vaizdas tik perejus siena – seni, nuo sovietu karo uzsiguleje tanko griauciai. Iki jau sioje puseje esancio Sultan Ishkashimo 5 kilometrai, tad nesunkiai ji pasiekiu pesciomis. Sioje puseje del visai salia esancio tadzikisko Ishkashimo vis dar veikia mano tadzikiskas mobilusis rysys. Atejus i Sultan Iashkashima is karto pasijunta skirtumas, susiformaves per paskuti simtmeti. Zmones cia nebe tokie svetingi, o gal net ir piktais veidais i atejuna zvelgiantys. Gatvese sedintiems ir ka vekti neturintiems pradeda “uzkliuti” mano i kasele supinta barzda ir is man rodomu gestu suprantu, kad ne vienas is i mane zvelgianciu afganistanieciu tiesiog noretu man ja nukirpti. Architektura cia irgi jau nebe cementine sovietine, o tikra afganiska – is molio ir siaudu. Gatvese vieni vyrai, o moterys jei ir pasirodo, tai prisidengusios visa kuna ir net akis slepiancia “paranja”.
Sultan Ishkashimas labai nesuzavi, todel uzkandes tiesiog gatvese kepamu bulviu ir issikeites tadzikiskus somani i vietinius afgani panorejau patraukti Faizabado link. Nuo sio pasienyje esancio miestelio iki Badakshano provincijos sostines Faizabado tik 150 kilometru kalnu ir palei upe einanciu keliu. Bet del sio kelio kokybes ir pravazumo net su lengvaja masina kelione uztrunka visa diena ir kainuoja virs 1000 afgani (20$) zmogui. Su taksi as, aisku, vaziuoti neturejau noro, o ir siaip idomiau gi eiti pesciomis ar vaziuot pakeleivingu kamazu, nei buti susiguzusiam kaip visciukui visai dienai i ne itin komfortu pasizymincias Toyotas.
Dar slampinejant po palei centrine Sultan Ishkashimo gatvele issidesciusi turgeli, prie manes prieina vietiniais drabuziais ir kepure apsiredes, bet puikiai angliskai snekantis pilietis. Prisistato jis kaip is Kopenhagos kiles danas, paskutiniuosius tris menesius Afganistano Wakhano slenio puseje studijuojantis tradicine medicina. Is jo pirma karta isgirstu pavadinima “Wardusht” ir perspejima apie siame pakeliui i Faizabada esanciame rajone tunancius talibus/banditus.
Man net nespejus iseiti is miestelio prie manes kaipmat prisistato vietine policija, kuri labai skeptiksai ziuri i mano norus pesciomis patraukti link Faizabado, beje ir vel girdziu skambanti “Wardusht” pavadinima. Pirmasis policijos sustabdymas ilgai neuztrunka ir esu greitai paleidziamas, taciau nepraejus ne pusvalandziui ir net nespejus iseiti is miestelio, staiga vel pasiveja policija ir sugrazina atgal, kur jau dabar su manimi nori snektelti aukstesnio rango pareigunas. Kazkur turgelyje susirade siek tiek angliskai snekanti ir pavertejauti galinti vietini, jie man pareiskia, kad siandien as is miestelio iseiti nebegaliu, greitai prades temti, naktimis nesaugu, o priekyje – “Wardusht” rajonas. Todel esu nuvedamas i vietine “chaikhana” (man jau nuo praeito apsilankymo Afganistane pazistami restoraneliai, kur sumokejes uz vakariene taipogi gali pasilikti nakvynei), kur nakti pernakvojes galesiu ryte vel patraukti i kelia. Ka gi, su policija as ir nesigincyjau, o beje tikrai diena buvo ilga, todel geriau kelione pratesti rytoj.
Rugsejo 26. Wardusht
Policija vakar sake, kad galbut siandien mane pasodins i pakeliui vaziuojanti kamaza, taciau ryte prasibudes negalejau surasti nei vakar mane sustabdziusiu policijos pareigunu, nei kamazo. Tad ryte isejes i kelia patraukiu pesciomis. Pirmieji kilometrai kilimo virsun. Ryte i mokykla skuba vaikai, tarp kuriu pastebimai daug mergaiciu, o laukuose jau nuo pat sauletekio rankomis darbuojasi vietiniai. Cia Pamyras ir paprasti zmones i netiketai uzklydusi keliautoja ziuri su sypsena ir rankos pamojavimu. Aplinkui -stulbinantys kalnai, pasidabine snieguotomis karunomis, tolumoje vis dar matosi Wakhano slenis, o gerai iziurejus galima izvelgti net toli esancias siaurinio Pakistano virsunes.
Netrukus pereinu nedidele kalnu pereja, uz kurios jau prasideda ivairaus dydzio kaimeliai. Viename is ju prie manes prieina du turbanais ir ilgomis barzdomis pasidabine senukai. Jie kaipmat man pradeda rodyti ranku gestais, kad as butinai issipinciau barzdoje susukta kasele ir paleisciau ja laisva, nes cia taip nepriimta, ir jei as sutiksiu nelabai draugiskai nusiteikusius vietinius, tai galiu ir galvos netekti! Ka gi, senukai turbut zino ka sneka ir tenka ju patarimo paklausyti.
Po pusdienio pesciomis palei simtmecius menancius ir molinemis trobelemis apstatytus kaimelius, israizytus kalnu upeliais ir irigacinais kanalais, staiga keliu pravazuoja baltas visureigis is kazi kokios zemes ukio agenturos, traukiantis i uz keliasdesimt kilometru esanti rajono centra. Tokios transporto priemones man, kaip nevietiniui, dazniausiai nesunkiai sustoja ir sutinka pavezeti, todel greitai taip iveikiu dar keliasdesimt kilometru ir atsiduriu keliu kryzkeleje, labai vejuotoje, bet tuo paciu grazioje kalnu vietoveje. Cia besislepdamas nuo stipraus vejo prisedu poilsiui ir trumpam pokalbiui su keliais dar nors kokio transporto i Faizabada laukianciais jaunais afganais. Jie cia jau sedintys nuo ankstaus ryto, bet kadangi visas transportas prisipildo jau Ishkashime, sedint siame mazame kaimelyje jiems jau nebelieka vietos, o pesciomis eiti jie neturi noro. Todel sedi ir laukia, o kiek dar lauks nezino. As laukti nezinia kiek neturiu noro, todel vel einu pesciomis. Kelias grazus, palei dangaus melynumo kalnu upe ir kitoje puseje stugstancias smelio kopas, uz kuriu kaipmat stugso uoleti kalnai, ir viskas spiginant vidurdienio saulei.
Pedinti pesciomis ir dziaugtis siuo graziu krastovaizdziu vel netenka ilgai. Netrukus is uz posukio isvystu atvaziuojanti kamaza, o dar ir tuscia, kaipmat sureaguojanti ir sustojanti priesais mano istiesta ranka. Man labiau norisi lipti i tuscia jo priekaba ir dziaugtis pakeles krastovaizdziu, bet jaunas vairuotojas uzprotestuoja ir kviecia mane pas save i kamazo kabina. Ka gi, vaziuojam.
Jau ipratau, kad Afganistane visi teiraujasi apie mano religija, bet sis jaunas afganas kaip reikiant priekabus. Jam vis prasant, kad as pakartociau jo sakoma islamiska “kalima“ ir man ja istarus tris kartus, jis staiga apsidziaugia, kad mane jau paverte i musulmona ir nuo siandien dienos esame Islamo broliai. Na ka gi, jei jau jam taip geriau….
Vairuotojas plepus, vis sneka dari kalba, kurios mano zinios labai minimalios, todel as labiau tik linksiu galva. Vaziuojam akmenuota upes vaga, net nelabai matosi kur cia kelias, is abieju pusiu – stati uola. Is vairuotojo suprantu, kad jau ivaziavom i Wardusht rajona ir staiga isvystu salia kelio sustatytas akmenines sienas su nezinia kam paliktomis skylemis. Man paaiskinama, kad naktimis uz ju slepiasi banditai ir laukia pravaziuojancio “grobio”, todel naktiniu metu cia beveik niekas nevaziuoja. Apsidziaugiu, kad dabar diena ir sie “neteisingi” zmones kol kas slepiasi kalnuose.
Po keletos valandu keliones kamazu staiga privazuojam maza kaima ir sis jaunas vairuotojas pereiskia, kad toliau manes vezti nenori is baimes del naktiniu talibu ir man geriau praleisti nakti cia, siame, jo zodziais, saugiame kaimelyje. Taip as atsiduriu mazame kalnu kaimelyje pavadinimu – Kazdeh.
Stabtelejes kamazas mane isleidzia salia kelio esancios mokyklos, todel tik man is jo islipus staiga keistu uzklydeliu su kuprine susidomi visi mokiniai, mokytojai ir net barzdotas mokyklos direktorius. Dideliam vaiku dziaugsmui as issitraukiu savo zongliravimo kamuoliukus ir parodzius keleta triuku net vyresniu, turbanus ant galvos susivyniojusiu vietiniu veiduose atsiranda sypsenos. Bet is kur as atsiradau ir ka cia veikiu, jie vis vien nesupranta. Is mokyklos manes aplankyti ateina anglu kalbos mokytojas, o salia atsiranda ir siek tiek angliskai snekantis vietinio medpunkto daktaras. As jiems paaiskinu savo keliones tiksla ir buda, bet jie tik paguzcioja peciais. Salia musu atsiduria ir turkmenu tautybes mokyklos direktorius, kuris labai nori buti nufotografuojamas, o veliau dar ir tusinuko papraso! Pabendravus su naujai susirastais draugais, po ilgos fotosesijos ir pasikikenimu, jie man pasiulo uz vakarienes kaina pasilikti nakvynei salia mokyklos esancioje “chaikhanoje”, su kuo as ir sutinku.
Jau sutemus, pas mane i “chaikhana” sueina dar daugiau autoritetingu barzdotu vietiniu, kurie vis kazka tarp saves diskutuoja, geria arbata, vaisina mane arbuzu, bet i mano klausimus apie Wardusht rajone esancius talibus atsako tik sypsena.
Rugsejo 27. Faizabadas
Po nakvynes Kazdeh’e atsibundu anksti, atsigeriu arbatos, atsisveikinu su jau mane pazistanciais mokytojais, mokyklos direktorium, vietiniu daktaru ir vel pasileidziu i kelia. Suprantu, kad jeigu ir yra siame rajone kokios banditines grupes ar net talibai (kuo abejoju), tai kazi ar jiems bus idomus kazi koks kuprine uzsimetes ir pesciomis einantis lietuvis tusciomis kisenemis. Su sypsena veide, o ne kalasnikovu ant peties gi keliauju 🙂
Isejus is Kazdeh’o nueiti tenka netoli, nes labai netiketai dideliu greiciu atvaziuoja baltas “Aga Khan” organizacijos visureigis (su sia organizacija kazkada esu susipazines Mozambike), kuris nors ir pilnas, vis vien sutinka mane paimti ketvirtu zmogumi ant galines sedynes iki pat Faizabado. Visureigyje vaziuojantys “Aga Khan” darbuotojai, beje neblogai snekantys angliskai, prisipazista mane jau mate pries keleta dienu Afgan bazaare ir tiesiog negaleje nesustoti vel mane isvyde siame kalnu uzkampyje.
Taigi, mano numatytas keliu dienu marsrutas pesciomis (transporto nebuvimo atveju), pagreiteja iki pusdienio keliones greitu visureigiu zemyn kalnu keliu, palei vis daznejancius Badakshano provincijos kaimus iki pat sostines Faizabado. Trumpam dar sustojam uzkasti ir atsigaivinti pakelese auginamais ir parduodamais saldziais melionais, o pakankamai daznai pasirodancius zydincius marihuanos laukus pravaziuojam, deja, net nestabteledami
Pakankamai greitai, jau po vidurdienio, netrunkame atvykti i Faizabada, kur is karto susizaviu pravaziuojamu i viduramziu miesta panasiu ir molio namais apstatytu senamiesciu. “Aga Khan” visureigis atveza mane i naujaja miesto dali, kur issidesciusios valstybines institucijos, policija, tarptautines organizacijos ir man reikalingas Tadzikistano konsulatas. Siame mieste man norisi pabuti keleta dienu, palaukti naujos tadziku vizos, paslampineti klaidziomis senamiescio gatvemis ar tiesiog sesti prie arbatos puodelio ir stebeti, kaip teka vietinis gyvenimas. Bet……
Su kaip visuomet draugiskais Tadzikistano konsuliniais pareigunais susitariu apie lengvai man isduodama viza, jei tik ateisiu rytoj ryte su paruostais dokumentais. Taigi dabar turiu visa diena tiesiog paslampinejimui ir apsizvalgymui. Einant centrine gatve netrukus prie manes privaziuoja policijos visureigis is kazi kokio antiteroristinio departamento ir pasiulo vykti su jais i policijos nuovada. As neturiu nieko pries, juk visa tai nebe pirma karta ir tubut vis vien greitai busiu paleistas. Nuovadoje is karto esu nuvedamas pas virsininka i kabineta, kuris visai neblogai sneka rusiskai, nes kazkada studijavo Kijeve. Cia pat i kabineta uzeina ir dar vienas virsininkas (sis pasirodo is Pakistano), kurio rusu kalbos zinios dar geresnes nei pirmojo. Abu jie labai draugiski, patikrina pasa, uzduoda keleta klausimu, pasiulo arbatos su saldainiais ir, issiaiskine, kad tikrai nesu joks tarptautinis teroristas, dar pasiulo pavezeti i mano norima miesto vieta. Taip as vel atsiduriu salia tadziku konsulato.
Bet diena dar ilga ir as vel vaikstineju centrine Faizabado gatve. Staiga gatveje esu vel sustabdomas, beveik toje pacioje vietoje kaip ir pirmaji karta, tik si karta zmones, norintys patikrinti mano pasa, nevilki jokia policijos uniforma, o tik paprasta kostiuma. Atsiranda is kazkur ir angliskai snekantis ir galintis pavertejauti. Kostiumuotas vyriskis uzduoda daug keistu, o kartais net ir juokingu klausimu, bet nepatenkintas atsakymais pasodina mane i masina ir vel kazkur veza. Mano paaiskinimas, kad as tik ka buvau policijos nuovadoje, jiems nieko nereiskia ir as kaipmat atsiduriu miesto pakampeje esancioje ir ginkluotu kariu apsuptoje ANS (Afghan National Security) bustineje. Cia esu apklausiamas, is kur atvykau, kas toks esu, kokiai organizacijai priklausau, kur buvau, ka sutikau ir ka veikiau. Greitai patikrinami ir mano daiktai ir ypac jiems dideli itarima sukelia mano turimi ir jiems i “granatas” panasus zongliravimo kamuoliukai, bet man pademonstravus pora triuku, net ir jie nusisypso. Tada vienas is pareigunu labai susidomi mano fotoaparatu ir jame esanciomis fotografijomis, bet i jo nora jas perzvelgti as atsakau neigiamai. Staiga pastebiu jo pikta zvilgsni ir tenka nusileisti. Jam betikrinant mano paskutiniuju keletos metu gyvenimo akimirkas, jis atsivercia dar pernai Sibiro autostopo saskrydyje daryta pusiau nuogos merginos nuotrauka ir labai nustebes staiga isjungia aparata ir atiduoda ji atgal i mano rankas.
Po keletos valandu sedejimo kabinete, mano ir ju laiko svaistymo, kazkokiu protokolu (Dari kalba arabiskais rasmenimis) surasymo, man pareiskiama, kad esu laisvas ir galiu eiti savais keliais. As viskuo, aisku, labai apsidziaugiu ir suprantu, kad dabar jau buvau ir pas “mentus” ir pas “kgb’snikus”, taigi mano probemos su pareigunais turetu buti baigtos.
Deja, po beveik visos dienos, praleistos kabinetuose, jau pradejo temti ir as, gatveje siek tiek padziugines vietine vaiku ir suaugusiuju minia zongliravimo trukais, isejau ieskoti man sia nakti nakvyne suteikiancios “chaikhanos”.
Skaniai pavakarieniaves vietinio plovo, atsigeres arbatos ir jau bepradedas svajoti apie tuoj uzklupsiancia “sapnu karalyste”, staiga pries save vel isvystu viena is kostiumuotu ANS pareigunu, liepianciu man pasiimti kuprine ir vykti kartu su juo atgal i bustine. Atvaziavus cia yra labai susidomima mano ant ranku nesiojamomis apyrankemis ir pareigunai bendrauja su kazkuo radijo rysiu. Lengviau atsidustu, kada per radijo rysi jiems yra pareiskiama, kad as ne tas, apie ka jie galvoja, ir tikiuosi vel greitai buti paleistas, bet ir vel esu nuvedamas i kabineta nezinia kuriam laikui. Cia ir vel paimami mano pasas ir fotoaparatas bei iskvieciamas anglakalbis vertejas. Ir vel sedim ir laukiam nezinia ko, su kartas nuo karto uzeinanciais vis naujais pareigunais ir besistebianciais siuo barzdotu atvykeliu. Po triju valandu laukimo sugrizta vertejas ir pareiskia, kad man sianakt cia bus suteiktas kambarys nakvynei “guest house”, o rytoj vel galesiu keliauti kur panorejes. Kito pasirinkimo as kaip ir neturejau…
Pasa, mobilu telefona ir fotoaparata jau buvo paeme anksciau, bet pakeliui i “guest house” dar paliepia palikti ir kuprine su visais daiktais. Man grieztai uzpriestaravus, prejome kompromisa, kad bent jau mazaja ant peties uzsimetama kuprinike (su zongliravimo kamuoliukais, dokumentais, uzrasu knyga…) man bus leista pasilikti su savimi. Kur teks praleisti nakti, taip ir nepaaiskino, bet priejus keleta grotomis rakinamu duru, man pradejo kilti itarimas. Netrukus atrakina viena is vienas salia kito esanciu kambariu, kur ir pasiulo pernakvoti. Bet man iejus i vidu as jame isvystu kampe sukryziuotomis kojomis sedinti, turbana ant galvos susisukusi, barzdota, antrankiais surakinta ir garsiai besimeldzianti vietini ir ju nuostabai grieztai papriestarauju siai man siulomai “guest houso” nakvynei. Tada kitame grotuotame kambaryje sedinciam “sveciui” yra pasiuloma pereiti ir uzleisti man visa kambari. Taip pasijuntu uzrakintas tarp keturiu sienu, su grotomis ant lango, patiestu ciuziniu, pagalve ir anklode. Isjungiama sviesa ir staiga pasidaro labai idomu, kuria gi kryptimi pasisuks sie ivykiai rytoj.
Rugsejo 28. ANS bustine, Faizabadas
Prasibundu ryte, kada i kambari yra atnesami pusryciai – arbata ir svieziai kepta nano duona. Is karto pasiteirauju, kada mane is cia paleis, nes siandien ryte turiu atiduoti pasa i tadziku konsulata. I mano klausimus, kaip visada, atsakoma “taip, taip”. Kazkaip nelabai man patinka buti uzrakintam uz treju duru (vidinio kiemelio, koridoriaus ir kambario). Tualetas lauke, vidiniame kiemelyje, todel pasiprasius esu isleidziamas i lauka. Man isejus ir atlikus savus reikalus grieztai atsisakau eiti atgal, tuom labai nustebindamas priziuretoja ir ant stogo stovincius ginkluotus karius. Kol jie tarpusavyje sprendzia, ka daryti, kol kas man leidziama sedeti lauke, bet i mano klausimus, kiek dar teks laukti vel atsakoma “taip, taip”. Staiga uzeina kazi koks “masudiska” kepure uzsimaukslines virsininkas ir pasipiktines, kodel man leista sedeti lauke, grubiai sugriebia mane uz rankos, nutempia atgal i vidu bei vel uzrakina. Netrukus – pietu metas ir man i kambari yra atnesama didziulis puodas ryziu su gabalu mesos ant virsaus (taip vadinamas vietinis plovas), nanas ir arbatos.
Papietaves jau pradedu nerimauti, kad cia kazkas ne taip. Netrukus ateina man jau is vakar pazistamas vertejas su dar vienu kostiumuotu pareigunu ir, uzdave keleta klausimu, pasidomeje mano kelioniu zemelapiais, pareiskia, kad tuoj tuoj paleis ir vel isnyksta.
Man neturint ka veikti, paprasau kad vienas is priziuretoju man bent knyga is kuprines atnestu, ka jis mielai ir padaro.
Taip ateina ir vakaras bei vakariene su ryziais, mesa, nanu ir arbata. Pradejus temti ir man supratus, kad visa sitai gali uzsitesti, pareikalauju, kad atnestu mano telefona ir duotu paskambinti i Kabule esancia Lietuvos diplomatine misija. I ka priziuretojai ir vel atsako “taip, taip”!
Rugsejo 29. ANS bustine, Faizabadas
Pusryciams arbata ir nanas. I reikalavimus paskambinti vel girdziu “taip, taip”. Isejes i vidini kiemeli rytiniam tualetui vel atsisakau buti vedamas vidun ir rakinamas, bet si karta su manimi jau nebesigincyja ir tiesiog leidzia pasilikti lauke ir dziaugtis saule. Man besedint, trumpam ikvepti gryno oro yra isvedami ir kituose kambariuose sedintys barzdoti afganai, vienas is kuriu net neblogai supranta angliskai. Ryte man dar atnesa ir pasiulo persirengti i ju turimas specialias uzrakintuju uniformas, i ka as jiems atsakau tik pasukinejes pirsta prie smilkinio.
Pietums ir vel ryziai, mesa, nanas ir arbata. Papietaves vel iseinu i vidini kiemeli, tik si karta su savimi pasiimu ir naktine antklode, kad butu minksciau guleti ir skaityti knyga. I visa tai priziuretojai ir ant stogo stovintys ginkluoti kariai jau pradeda ziureti su sypsena, ypac kada kartas nuo karto jiems suteikiama laime buti mano zongliravimo praktikos stebetojais
Vakarienei vel ryziai, mesa, nanas ir arbata. I mano reikalavimus paskambinti i LT misija Kabule ar bent jau i namus Lietuvoje vel atsakoma “taip, taip”.
Rugsejo 30. ANS bustine, Faizabadas
Tradiciniai pusryciai su nanu ir arbata, bet paskambinti niekur ir vel neduoda. Nuo pat ankstaus ryto ore be perstojo pradeda skraidyti ivairiu tipu kariniai malunsparniai, kuriuos as jau iprastai stebiu pasitieses antklode vidiniame kiemelyje. Siandien sauleta, todel kartais tenka susirast pavesi ir knyga skaityti ten. Prie manes “atostogaujancio” lauke jau taip visi priprato, kad net valgyti cia atnesa ir nebevaro i vidu, o siandienos pietu porcija tokia didele, kad ir as jos iveikti nebesugebu.
Visa diena danguje nenustoja skraidyti malunsparniai, tik veliau uzejes vienas is priziuretoju paaiskina kad sito samysio priezastis – siandien i Badakshano sostine atvykes prezidentas H. Karzai, o tai reiskia, kad ir sia diena manes tikrai nepaleis.
Vakarienei vel ryziai, mesa, nanas ir arbata ir jau daug kartu girdetas “taip, taip” atsakymas i reikalavimus paskambinti.
Spalio 1. ANS bustine, Faizabadas
Pusryciai su nanu ir arbata, bei jau iprastas mano isejimas i lauka su antklode ant peties, bet siandien priziuretojas dar nubega i manaji kambari ir isnesa papildomai pagalve, kad tik jau minksciau knyga skaityti butu. Siandien penktadienis, musulmoniskame pasaulyje nedarbo diena, o tai reiskia, kad tadziku konsulatas uzdarytas, o ir paleisti manes is cia niekas nesiruosia – suprask, siandien virsininkas atostogauja.
Man begulint lauke atnesami ir pietus, ir mano didelei nuostabai be mesos. Pupeles!!! Kaip cia taip, siandien gi sventine nedarbo diena, mesos turetu but triguba porcija, o cia man – pupeles! Na jeigu jau taip, tai tikrai noriu buti paleistas i laisve, o beje jau ketvirta diena ir paskambinti neduoda. “Taip, taip”…
Ant stogo mane ir kitus “saugantys” kariai vis praso ir praso zongliravimo demostracijos ir origamio islankstymo pamoku, tam reikalui net visa kruva senu laikrasciu parupine. Uz visa sia ju nuobodzios dienos paivairinima man kada tik panorejus atnesama arbata, dazniausiai net kiemelio duris uzrakinti pamirstant.
Vakarienei – ryziai, pupeles, nanas, arbata ir mazas gabalelis mesos! I mano prasymus paskambinti jau rimtai net nebeziurima ir vis vien atsako “taip, taip”.
Spalio 2. Faizabadas
Tradiciniai rytiniai pusryciai ir knygos skaitymas lauke. Man dar pries keleta menesiu vakaru Australijoje “susitranzuoto” vairuotojo padovanota knyga “One more day everywhere”- apie amerikiecio Glen’o keleriu metu trukmes kelione motociklu per Azija, Europa ir Afrika tapo labai gaiviu ir laika uzmusanciu uzsiemimu sedint tarp siu sienu kalasnikovais ginkluotu kariu kaimynysteje.
Tik speju uzversti paskutini knygos puslapi, kada mane aplankyti uzeina jau pazistamas angliskai snekantis vertejas ir pradziugina pareiskes, kad eiciau kartu su juo i kabineta atsiimti savo kuoprines. Valio! Pagaliau, po penkiu dienu nakvynes “guest house” ir vel esu praleidziamas pro kiemelio duris. Esu atvedamas i kabineta, kur manes jau laukia dar nematytas kostiumuotas virsininkas ir uzdaves keleta klausimu bei isitikines mano taikiais tikslais, pareiskia, kad galiu buti paleistas i laisve. Pries isleidziant dar arabiskais rasmenimis yra surasomas protokolas ir man atgal sugrazinami pasas, fotoaparatas ir mobilus telefonas. Sugrazinama atgal ir kuprine, kuria as is karto pastebiu buvusia isnarsyta ir istikrinta be mano prieziuros. Negana to, dar kazkur “isgaravo” visa mano mobilaus telefono saskaita, o tai reiskia, kad iki sugrizimo i tadziku zeme negalesiu nei paskambinti, nei zinutes issiusti.
Ka gi, po sios netiketos ir daug ilgiau nei norejosi uzsitesusios “viesnages” pagaliau galiu atsisveikinti su mane paskutines penkias dienas taip zvitriai saugojusiais priziuretojais ir kariais. Galiu laisvai iseiti per vartus ir turbut jau tiketis, kad dabar apie mane tikrai zino visos uniformuotos institucijos.
Gera ir vel kur panorejus vaikstineti gatvemis ir sveikintis su vietiniais. Taciau tenka nepamirsti, kad pas mane vis dar nera naujos Tadzikistano vizos, taigi is karto einu aplankyti konsulato. Siandien sestadienis ir konsulate nedarbo diena, taciau tadzikai, kaip visada, nenuvilia. Nustebes, kurgi as buvau pradinges paskutinemis dienomis (juk su tadzikais del naujos vizos buvau susitares dar pirmadieni), pilvotas ir veslia barzda nesiojantis tadziku konsulas sutinka priimti mane net si sestadieni, savo nedarbo diena. Tai mano jau trecias vizitas pas Tadzikistano konsulus (Islamabade ir Briuselyje) ir visada jie pasirodo patys svetingiausi ir zmogiskiausi, kad kartais net keista, jog sie zmones priklauso mano labai nemegstamam biurokratiniui pasauliui.
Konsulas, isklauses mano istorijos, keliones tikslus ir simpatiju Tadzikistanui, dar pasigiria pats kazkada tarybiniais laikais buves Lietuvoje ir pradziugina, kad man pridavus pasa (+50$), nauja viza galesiu pasiimti jau kitos dienos ryte.
Pagaliau palikes pasa tadzikams, dabar jau galiu eiti ir apziureti Faizabado senamiesti ir tiketis, kad si karta manes jau nebelies uniformuoti ir gyvenima gadinantis pareigunai.
Senoji Badakshano sostines dalis sugrazina keleta amziu atgal i praeiti. Namai cia moliniai, pastatyti turbut taip seniai, kad ir juose gyvenantys zmones apie tai nepapasakotu. Visa pagrindine senamiescio gatve – tai didelis ir visa ko pilnas turgus. Nuo is aplinkiniu kaimu atveztu ir tiesiog gatveje parduodamu vietiniu vaisiu ir darzoviu, iki palei gatves krastus pastatytu ir viskam tinkanciu moliniu, keleto metro plocio, medinemis durimis rakinamu kioskeliu. O juose gali buti isikure viskas: nuo vaistiniu, drabuziu parduotuviu ar pinigu keitimo langeliu, iki cia pat gyvulius skerdzianciu ir mesa parduodanciu, kalvyste uzsiimanciu ar tiesiog benzina perpilynejanciu smulkiu verslininku.
Faizabado senamiescio verdantis gyvenimas suzavi, todel, susirades vietine “chaikhana”, cia ir suplanuoju pasilikti nakvynei. Jau sedint cia ir pavakarieniavus, staiga vel pamatau uzeinancius policininkus ir reikalaujancius mano paso. Deja, si karta paso neturiu, nes jis tadziku konsulate, todel paaiskines situacija pateikiu lietuviska identifikavimo kortele. Pradzioje nepatenkinti mano nepilnais dokumentais, pagaliau jie nusileidzia ir, kazkur nusirase mano duomenis, isnyksta atgal i jau sutemusias senamiescio gatves.
Spalio 3. Kunduzas
“Chaikhanoje” visi prasibunda anksti, todel ir man netenka ilgeliau pasnausti. Susipakaves daiktus sumastau si ankstu ryta dar praleisti slampinejant prabundancio senamiescio turgaus gatvese, vis atrandant ka nors naujo ir neiprasto. Is kazkur prie manes prieina grupe vietiniu jaunuoliu, is kuriu keletas truputi sneka angliskai ir pasikviecia pas save i svecius arbatai. Paaiskeja, kad visi jie – vietinio technologijos koledzo studentai, gyvenantys visi kartu dideliame kambaryje ir studijuojantys zemes uki, zurnalistika ar dar ka nors. Visi jie susidomi mano kelioniniu gyvenimo budu, bet prisipazista patys taip negalintys.
Viesnage pas studentus ilgai neuztrunka ir man jau laikas atgal pas draugiska tadziku konsula atsiimti paso su nauja viza. Viska nesunkiai ir atgaunu, tik uzejes i konsulata.
Ka gi, Faizabade uztrukti ilgiau nebera prasmes ir jau norisi sugrizti atgal i tadziku zeme, todel einu i vietine autobusu stoti ieskoti transporto i paskutinuoju metu vis labiau nerimstanti ir talibu sugrizimu gasdinanti Kunduza. Visi is Faizabado link Kabulo ir pro Kunduza vaziuojantys autobusai isvyksta tik anksti ryte, o dabar jau pusiaudienis, todel mano pasirinkimu lieka tik keleiviu belaukiantys bendrieji taksi. Jeigu ir atsiranda i Kunduza vaziuojantis taksistai, tai ju minima 700 (14$) afganiu uz zmogu kaina manes netenkina ir as sutinku moketi ne daugiu 400 (8$). Neilgai palaukus prie manes preina vienas taksistas pasiules mane pavezti uz mano kaina, bet tik jei as sutinku sedeti bagazineje, nes visos kitos vietos jau uzimtos. Nematydamas kitos galimybes isvaziuoti sukertu rankomis ir sedu masinos gale.
Kelias is Faizabado beveik iki pat Kunduzo padengtas visai neseniai nutiestu asfaltu ir tik kur ne kur dar statomi tiltai. Bendrame taksi susirinkusi kompanija irgi stebinanti – du dideliais turbanais ir ilgomis barzdomis pasidabine afganai bei ant galines sedynes sedincios ir visa kuna bei akis po melyna “paranja” paslepusios ju moterys. Pakeliui sustojus pietu, man i bagazine yra isodinamas dar vienas pakeleivis, taigi gale sedime jau dviese.
Keli simtai kilometru iki Kunduzo uztrunka penketa valandu ir, dar nenusileidus saulei, pasiekiame sia paskutiniuoju laikotarpiu talibu sugrizimu gasdinancia provincija ir jos sostine. Kunduza man teko aplankyti jau pries trejus metus, tad si karta manau ilgai neuzsibusiantis – pabandysiu dar sianakt pasiekti palei Tadzikistano siena tekancia Panj upe ir sienos perejimo punkta. Deja, jau pradeda temti ir i mano klausima, kur butu galima surasti taksistus, vaziuojancius pasienio link, visi tik nusistebi ir gestais parodo, kad uz tokia drasa as galiu ir galva prarasti. Netrukus gaunu paaiskinima, kad i siaure nuo Kunduzo jau tikros talibu zemes ir nakti ten geriau ne kojos nekelti, todel man kuo greiciau tenka ieskotis nakvynes mieste.
Dar vaikstinejant po miesto centre esanti turgu esu pakvieciamas i vietini restoraneli pabendrauti su jo savininku, o man is paskos subega ir visas burys paskui mane slankiojanciu ir ispustomis akimys mane vis stebinciu vietiniu. Restorane visa auditorija gauna dziaugsmo doze po mano zongliravimo pasirodymo, bet netrukus man patariama, kad jau temsta ir turiu but atsargus bei ieskotis nakvynes.
Man bevaikstant ir ieskant, kur cia butu galima praleisti nakti, prie manes prieina angliskai puikiai snekantis jaunas afganas ir paklausia, kuo galintis padeti. Suzinojes, kad jo patartas viesbutis yra per brangus mano menkam biudzetui, jis pasiulo, kad sia nakti galiu buti sveciu jo namuose ir susipazinti su ji aplankanciais draugais. Zinoma, tai mane pradziugina.
Mane pakvietes vokieciu pagalbos organizacijoje dirbantis Shahab’as sustabdo viena is cia gatvemis vazinejanciu triraciu “tuk tuk”, nuvezanciu mus iki jo namu, nors ir gyvena jis netoli centro. Jo teigimu, su kuprine persimetusiu uzsienieciu jam vaikscioti gatvemis nesaugu, o ir kaimynai gali isskusti ji parsivedus kitatauti, todel mano apsilankymas jo namuose neturetu but per daug atviras.
Tik izengus i didelius Shahab’o namus, man paliepiama jaustis “kaip namie”. Netrukus per duris suguza, kaip man suprantama, daznokai cia susirenkanti Shaha’o jaunu draugu kompanija ir visi nori susipazinti su nezinia is kur atsiradusiu ir keista barzda uzsiauginusiu lietuvaiciu. Kompanija cia tikrai linksma ir plepi. Pasistiprinus socia vakariene prasideda pasnekesiai (nors tik vienas Shahab’as padoriai sneka angliskai), pasakojimai, kortu zaidimai ir mano zongliravimo demonstravimas bei pamokos.
Labai nustebina, kad is bendravimo liberali ir pakankamai linksma vietiniu jaunuoliu kompanija is pasakojimu man duoda suprasti nemegstanti amerikieciu ir kitu svetimsaliu vykdomos ju salies okupacijos ir kad dalis is ju net pageidautu Talibano sugrizimo. Visus juos suzavi ir mano kelioniniu nuotrauku prezentacija, ypac tu, kuriose atvirais veidais matomos moterys. Bendraujant dar suzinau, kad paskutiniu laiku del vis stiprejancios Talibano Kunduze itakos amerikieciai naktimis isjungia mieste mobilaus telefono rysi, todel pas mus kambaryje yra pajungiamas satelitinis telefonas, is kurio Shahab’as pasiulo man paskambinti i Lietuva. Pasiulymu pasinaudoju ir pranesu i gimtaja Klaipeda, kad mano afganiskas pradingimas tik laikinas ir jau kita diena tureciau sugrizti i Dushanbe. Net nepajuntam, kada linksmai bendraujant su sia jaunu afganu kompanija laikrodzio rodykle pasisuka po vidurnakcio ir visi nusprendzia atsisveikinti ir skirstytis po namus.
Spalio 4. Tadzikistanas
Prasibudus ryte Shahab’as dar suorganizuoja greitus pusrycius, bet uz vartu jau laukia “tuk tuk’as”, nuvesiantis mus i taksi stotele, is kur as galesiu surasti tranporta link pasienio. Taksista surandam greitai, todel tenka atsisveikinti su taip linksmai mane priemusiu ir jaunosios Afganistano kartos gyvenimu kasdienybe pasidalinusiu Shahab’u.
I taksi pakeleiviais dar priimame dvi rusiskai snekancias tadzikes, taigi iki sienos likusieji 60 kilometru per dykuma nutiestame kelyje neprailgsta. Privaziavus prie isvaziavimo is Kunduzo stovinti policijos posta, pareigunai dar pasiteirauja, ar as tikrai nesu cecenu tautybes ir nepriklausau Talibanui (Kunduzo talibai garseja savo cecenu, uiguru, arabu ir kitu svetimsaliu kovotojais), bet isvyde mano nusistebejima tik palinki sekmes.
Per Afganistano pasienio posta pereinu be didesniu problemu ir per naujai pastatyta tilta per Panj upe pasiekiame tadziku teritorija (mano pirmo vizito trejeta metu atgal metu tiltas dar nebuvo atidarytas, todel per upe teko persikelti su labai letai plaukiancia barza). Priejus tadziku pareigunus jau net pats nebenusistebiu brolisku “sovietiniu” priemimu ir palinkejus vieni kitiems sekmes esu greitai praleidziamas pro sali.
Netrukus priejus salia pasienio esancia ir tadziku sunkvezimio vairuotoju pamegta chaikhana man paaiskinama, kad del kazkokiu problemu kitoje sienos puseje kol kas krovininiai automobiliai nera praleidziami, todel gali tekti palaukti, bet su draugiskais tadzikais laikas niekada neprailgsta. Besedint ir besisnekuciuojant, prie manes prieina ilga barzda nesiojantis ir tadzikiska tiubeteika pasidabines sunkvezimio vairuotojas, netiketai prisimines, kad pries tris metus jis mane vezes nuo Panj pasienio iki Dushanbe. Idemiai i ji isisziurejus ir mano atmintis sugryzo i tuos treju metu senumo ivykius.
Iki sios dienos vakaro, ivairiu transporto priemoniu pagalba, jau nusileidus saulei sugriztu i jau taip beveik namais per paskutiniuosius menesius pavirtusia Dushanbe.
Afganistanas nesiliauja stebines. Ar tai butu penkios dienos, praleistos uz grotu Faizabade, ar linksmas vakarojimas su jaunais afganais Kunduze. Keliaujant sioje salyje niekada negali buti tikras, kokie nuotykiai taves laukia uz kampo, ir turbut tai ir yra labiausiai traukiantis cia sugrizti faktorius.
Si salis taipogi dar karta patvirtino savo “policines” valstybes statusa musu keliautoju zodynelyje. Kad ir kaip visi gasdintu piktais ir gerkles pjaustanciais talibais, nedraugiskais ir angliskai nesnekanciais vietiniais ar turistines infrastrukturos nebuvimu, didziausia problema vazinejant po Afganistana vis tiek islieka ramybes ir laisves neduodantys policijos, armijos ar vietinio “saugumo” pareigunai.
Bet ir kaip ten bebutu – Afganistanas turi savo zavesi. Tik lieka idomu, kuria gi kryptimi pasuks sis nuostabaus peizazo, gilaus konservatyvizmo ir tradiciju, radikaliai priimamo islamo, bet vakaru pasaulio vis “gelbejamas” kalnuotas centrines Azijos lopinelis.
2010 Spalis. Dushanbe
Kavagne 
Aruna 
pirmas