Pėsčiomis po Šešupės kraštą

Pėsčiomis po Šešupės kraštą (Lenkija, Karaliaučiaus kraštas, Lietuva)

Pėsčiųjų žygį siūlome pradėti ir baigti Vištytyje, to paties vardo ežero šiauriniame krante. 1566 m. karalius Žygimantas Augustas pastatydino Viš­tyčio kaime bažnyčią, o 1570 m. suteikė Magde­burgo teises. Apie lankytinus objektus geriausia pasiteirauti Vištyčio regioninio parko direkcijo­je, įsikūrusioje  Vytauto g. 8. Parkas įkurtas 1992 m., siekiant iš­saugoti Suvalkų kalnyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą ir kultūros paveldo vertybes, apima 10 100 ha. Jame yra vienas aukščiausių moreninių masyvų visoje Lietuvoje. Parke – trys piliakalniai, Kylininkų kraštovaizdžio draustinis. Už gero kilo­metro į šiaurę nuo Vištyčio, prie Kybartų plento, – didžiulis Vištyčio akmuo, gamtos paminklas, trečias pagal dydį Lietuvoje akmuo po Barstyčių ir Puntuko. Riedulys ledyninės kilmės, ilgis 7,2 m aukštis 3,7 m, plotis 5,7 m.

Vištytyje keliautojai gali pamatyti Švč. Trejybės bažnyčią, pastatytą 1829 m. Evangelikų liute­ronų bažnyčia pastatyta 1851 m., Vytauto Di­džiojo paminklas pastatytas 1927 m. Skulptūra „Vištyčio miestelio istorija“ primena miestelio istoriją. Iškalbingas stogastulpis savo rodyk­lėmis nurodo kryptis ir atstumus iki kaimy­ninių valstybių. Skulptūra „Ežero gimimas“ vaizduoja Ežero dvasią, išpilančią vandenį į pievas, virtusias ežeru. Vėjo malūnas pa­statytas 1925 m. Prie trijų kelių atsišakoji­mo – Švč. Mergelės Marijos statula. Nuo šios vietos pradedamas pėsčiųjų žygis Vištyčio ežero rytine pakrante. Ežeras Sūduvoje didžiausias – 1820 ha, ketvir­tas pagal dydį Lietuvoje. Pagal 1997 m. pasirašytą sutartį, Lietuvai tenka 19 % ežero van­dens ploto. Lietuvai priklauso 200 m pločio rytų pakrantės zona, skirta maudytis. Ežero ilgis – 8,5 km, plotis – 4,5 km, didžiausias gylis – iki 50 m. Kalvotos rytinės pakrantės – vienos gra­žiausių Lietuvoje. Pakrantėje – „Viktorijos“ ir „Pušelės“ kempingai.

Keliaujama rytine ežero pakrante, ties „Pu­šelės“ kempingu, sukame į rytus – Pavištytin. Čia yra paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę. Už puskilometrio dešinėje kelio į Var­telius pusėje – Pavištyčio akmenų grupė ir šalia – Pavištyčio piliakalnis. Pasakojama, kad Šv. Velykų rytą girdėti, kaip skambina piliakalnin nugrimzdusios bažnyčios varpai. Už kilometro į vakarus, Čižiškių kaime, – knygnešio Petro Mikolainio gimtinė. Pietvakarių pusėje prie ežero – „Viktorijos“ kempingas. Iš Pavištyčio keliaujama rytų kryptimi apie 2 km iki Janaukos kaimelio. Čia 254 m kalvos viršūnėje galima grožėtis gamto­vaizdžiu. Iš čia šiaurės rytų kryptimi žygiuojama 3 km į Lankupką, iš ten – į pietryčius ir už 3 km ap­žiūrimas Armudiškių šlaitas Stirniškių geomor­fologiniame draustinyje. Tai 4 km ilgio iki 30 m santykinio aukščio moreninis šlaitas. Iš Armudiš­kių kaimo palei to paties vardo ir Talaikės ežerus žygiuojama į Vygrelius (4 km) prie Vygrio ežero. Per Graužius ir Vartelius keliaujama į Liubavą – Kalvarijos savivaldybei priklausantį miestelį kalvotoje vietovėje Lenkijos pasienyje. Liubavas žinomas nuo 18 a. pradžios, 1734 m. gavo savivaldos teises. Dabartinė Švč. Trejybės bažnyčia įrengta kapinių koplyčioje, garsi Švč. Mergelės Marijos paveikslu, kuris senovėje ras­tas ąžuole ant Trempinių kaimo kalno. Buvusio Liubavo valsčiaus Skaistelių kaime gimė lietuvių kompozitorius Juozas Bendorius (1889–1954). Salaperaugio kaimas yra prie dviejų Salaperaugio ežerų. Pietinis didesnis: 0,55 km ilgio ir 0,4 km plo­čio, 14 ha ploto. Kaimas minimas nuo 1684 m., 18 a. priklausė Reketijos dvarui.

Kalvarijos-Budzisko muitinė, pasienio perėja.

Šipliškės (Šypliški) – pasienio miestelis. Čia pra­sideda kalvotoji Lenkijos Mozūrija (Mazovše) – Lenkijos vasaros turizmo rojus. Iš čia sukame į šiaurės vakarus ir per Baceilų bažnytkaimį keliau­jame į Gulbiniškių (Gulbieniški) kaimą, pro kurį teka Gulbino upelis. Kaimo laukuose yra įdomus ir gražus Ciso kalnas (Gura Cisova ). Kalvos aukš­tis – 257,9 m, paviršius plikas, nes viršuje niekas neauga. Pilies kalnas (Gura Zamkova) – tai jot­vingių piliakalnis, 54 m virš keturių jį supan­čių ežerų vandens lygio iškilęs. Jo aukštis – 228,1 m virš jūros lygio. Trijų gynybinių pylimų liekanos matomos jo šlaituose. Piliakalnio papė­dėje informaciniuose stenduose galima sužinoti apie piliakalnio praeitį ir archeologinius radinius. Vodzilkai (Vodzilki) – 1788 m. įkurtas sentikių kai­mas, kurio centre matome medinės architektūros paminklą – 19 a. sentikių maldos namus, šalia jų – pirtį, kapines. Kaime gyvena keletas sentikių šeimų. Turtulis (Turtul) – vieta, kur seniau buvo vandens malūnas. Vietovės pavadinimas kilęs iš kažkada čia gyvenusio malūnininko pavardės. Turtulyje įsikūrė Suvalkų kraštovaizdžio parko administracija, turizmo informacijos punktas, muziejus. Yra vietų turistams nakvoti. Suvalkų kraštovaizdžio parkas įsteigtas 1976 m. Jo plotas – 6 284 ha. Reljefą suformavo prieš 15–17 tūkstančių metų tirpstantis ledynas, kalvos iškyla iki 275 m virš jū­ros lygio. Parke 5 gamtos rezervatai, 22 saugomi medžiai. Bachanovo kaime – gamtos rezervatas „Bachanovo akmenys”, ozas, nuostabus slėnis. Lo­puchovo kaime galima apžiūrėti akmenyno re­zervatą. 1988 m. čia įkurtas geologinis rezervatas.

Prieraslis (Pšerosl) – valsčiaus centras, miestelis, įsikūręs prie pailgo Prieraslio ežero ir Romintos upės. Kai Prūsija pradėjo apgyvendinti savo val­domas žemes, o karalienė Bona suskubo koloni­zuoti Prūsijos pasienį, 1539 m. prie ežero atsirado to paties vardo kaimas. Manoma, kad miestelis įsteigtas tarp 1562–1571 m. karaliaus Žygimanto Augusto įsakymu, o 1576 m. karalius Steponas Batoras suteikė miesto teises ir herbą. Miestelį ir apylinkes apgyvendino daugiausia lietuviais. Tuo metu ir sritis į vakarus nuo Prieraslio – Geldapė su apylinkėmis – buvo lietuvių gyvenama. Vietovė buvo prie svarbaus prekybos kelio, tačiau 20 a. pradžioje tiesiant Geldapės–Gumbinės geležin­kelį, Prieraslis buvo aplenktas ir neteko prekybi­nės reikšmės. 

Stančikai (Stančyki). Šios vietos įžymybė – per Blendziankos upę, tekančią Romintos giria ir jau vadinamą Rominta, nutiesti du greta vienas kito geležinkelio tiltai. Tai prieškaryje veikusio geležin­kelio Geldapė–Žydkiemis–Tolminkiemis–Gum­binė tiltai. 20 a. pradžioje Vokietija siekė atgaivinti šį Prūsijos pasienį, pritraukti čia naujų gyventojų. Statyba pradėta 1907 m. atkarpoje Gumbinė–Žydkiemis. 1908 m. plieno kelias pasiekė Žydkie­mį, o 1912m. pradėjo statyti atkarpą iki Geldapės. Turėjo būti vienų bėgių atkarpa. Juos projektavo italų architektai ir inžinieriai. Tiltai panašūs į seno­vinius romėnų ir ispanų akvedukus. Šiaurinis tiltas Stančikuose pastatytas 1912–1914 m., per jį nutiesti bėgiai. Darbus nutraukė prasidėjęs karas, jie at­naujinti 1923 m. Tada nutiesta antra geležinkelio linija, abiem traukiniai važinėjo prieškario ir karo metais. Geležinkelį išardė raudonoji armija po­kario metais, bėgius išvežė Rusijon. Stančikuose tiltai gelžbetoniniai, 250 m ilgio ir 36,5 m aukščio. 

Dūbininkai (Dubeninki) – valsčiaus centras. Kai­mas senesnis už Geldapę – įkurtas 1615 m. Nuo seniausių laikų čia gyveno lietuviai, lenkai-mo­zūrai ir vokiečiai. Tai vienintelis šiame krašte baž­nytkaimis, kur iki 1915 m. pamokslai bažnyčioje buvo sakomi lietuvių, lenkų ir vokiečių kalbomis. Pirmojo pasaulinio karo metais šiose vietose vyko smarkūs mūšiai, todėl šalia kaimo tebėra žuvusių­jų kapinės: 37 vokiečių ir 109 rusų kareivių, išlikę evangeliški ir provoslaviški kryžiai. Už kelių kilo­metrų į šiaurės rytus nuo Dūbininkų išlikę Kiepoi­cų geležinkelio tiltai per Bludzios upės slėnį. Nuo Dūbininkų iki Linavos (Linovo) 4 km, prie šio kai­mo – to paties vardo ežeras. Nuo plento, vedan­čio prie Bludzios geležinkelio tiltų, matomas įdo­mus Dobelių ežeras. 1926 m. gegužės 31 d. staiga krito slėgis, ežeras tiesiog sprogo: jį išsprogdino po dugnu susikaupusios pelkių dujos.

Rogainių (Rogajny) dvaras įkurtas antroje 16 a. pusėje, išliko dvaro rūmai, koplyčia, sandėliai. Ap­leistame parke – tvenkinys. Kaime yra trejos evan­gelikų kapinės. Pluškiemiai (Pluškiejmy) – nedi­delis kaimas šiauriniame Juodojo (Čarne) ežero krante. Ežero pakrantėje yra palapinių aikštelė. Siūloma apsistoti turistams, ketinantiems keliau­ti po Romintos girios kraštovaizdžio parką.

Gal­viečiai (Galviečie). Tebėra dvaro vieta su parko liekanomis. Dvaras įkurtas anksčiau negu Gelda­pės miestas – 1531 metais. Dvaro pakrašty išliko paskutinio dvarininko Stoselio fon der Haideno kapai.

Jurkiškiai (Jurkiški). Čia patenkama į Romintos girios kraštovaizdžio parką. Prie plento įrengta informacinių stendų, kuriuose pateikiama žinių apie parko augalus, gyvūniją. Siūlomi pažintiniai pėsčiųjų takai parke, trasos dviratininkams. Parke 5 gamtos rezervatai. Geldapė (Goldap) – Varmijos Mozūrų vaivadijos miestas, rajono centras, įkurtas abiejuose Geldapės upės krantuose. Upės vardas sudarytas iš žodžių gelda ir upė (jotvingių – apė), nes upė teka giliu slėniu. Šiaurės rytų pakraštyje – didelis Geldapės ežeras. Šiose vietose savo kultūros pėdsakų paliko ne tik jotvingiai, bet ir lietuviai, vokiečiai, žydai, lenkai. Aukštos kalvos, ežerai, Romintos giria, gydyklos nulėmė Lenkijoje išskirtinę vietą – Geldapė ir apylinkės laikomos vienomis gražiausių vietų šioje šalyje. Veikia turizmo informacijos centras. Geldapės miestą 1565 m. įkūrė virtusi aukštų Vokietijos nacių medžioklės vieta. Feldmaršalas Hermanas Gėringas 1936 m. netoli Romintos gyvenvietės pastatydino medžioklės rezidenciją Jėgerhofą. 1941 m. čia buvo įkurta Vokietijos oro pajėgų vyriausioji būstinė. Ilgą laiką iš Romintos girios upėmis į Karaliaučiaus krašto didžiuosius miestus plukdyta mediena. Septynerių metų (1756–1763) karo tarp Prūsijos ir Rusijos metu Romintos girioje slėpėsi rusų kariuomenės žiaurumų įbauginti apylinkių žmonės. Tolminkiemio klebonas K. Donelaitis girioje slėpėsi 1757 m. rugpjūčio 10–27d. Pokario metais Lietuvos partizanai per Romintos girią prasiveržė į Lenkiją ir toliau į Vakarus.

Tolminkiemis (Čistyje Prudy) – miestas prie Šventainės upelio, šiauriniame Romintos girios pakraštyje, įkurtas 16 a. Buvo grynai lietuviška parapija – 1590 m. Po maro lietuviai tesudarė 35 % kunigaikštis Albrechtas Hohencolernas, o mieto teises gavo 1570 m. Lankoma centrinė miesto aikštė, paminklas žymiam filosofui Imanueliui Kantui, neogotikinė, statyta antroje 19 a. pusėje Šv. Leono bažnyčia. Lenkijos–Rusijos pasienis yra už 4 km į šiaurę nuo Geldapės. Čia ir policijos postas. Romintos giria nuo Vištyčio ežero rytuose driekiasi apie 27 km į vakarus iki Geldapės, o iš šiaurės į pietus – apie 15 km. Giria apima 250 km² plotą. Joje – apie 20 ežerėlių. Per girią teka Rominta, Blindė, Juodupė. Girios srityje sūduviai gyveno jau I–II a. po Kristaus. Kryžiuočiams užvaldžius šį kraštą, Romintos girioje medžiodavo ordino magistrai ir jų svečiai. Vėliau Romintoje ir Juodbūdėje pastatytuose vasarnamiuose vasaras praleisdavo Prūsijos karaliai, medžiodavo. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Romintos giria buvo gyventojų. 1743 m. klebonu atkeltas Kristijonas Donelaitis pastatydino naują kleboniją, bažnyčią, našlių namus, mokyklą. 1780 m. miręs poetas pa­laidotas bažnyčios pogrindyje. Antrojo pasaulinio karo dienomis bažnyčia išliko sveika, bet vėliau nauji gyventojai ją pavertė griuvėsių krūva. 1964 m. Kaliningrado srities vadovai ir Lietuvos TSR kul­tūros ministerija nutarė restauruoti Tolminkiemio bažnyčią. Užbaigus darbus, 1979 m. K. Donelaičio palaikai palaidoti bažnyčios kriptoje, atidarytas memorialinis muziejus, priklausantis Kaliningra­do istoriniam-meniniam muziejui. 1998 m. sure­montuota klebonija.

Trakėnai (Jasnaja Poliana) – per tris kilometrus nutįsęs kaimas prie Rudupio. Iš senų laikų Trakė­nuose buvo dvaras ir kaimas. 1732 m. Prūsijos karalius Fridrichas Vilhelmas įsakė dvare įkurti žir­gyną, kuriame kasmet būtų išauginama iki 1200 žirgų vokiečių kavalerijai ir artilerijai. Buvo išvesta nauja veislė – ištvermingi trakėnų žirgai, įrengti jojimo takai, žirgų mankštos aikštelės. 1932 m. su­kurta trakėnų veislės žirgo skulptūra užkelta ant pjedestalo. Buvusio dvaro parke pjedestalas išliko, o žirgo skulptūra pokario metais išga­benta į Rusiją ir ten puošia Maskvos Timiria­zevo akademiją. Galima aplankyti buvusį O.Pauliaus dvarą ir žirgyną.

Stalupėnai (Nesterov). 1589 m. įkurta parapija, pastatyta bažnyčia, 1726 m. – didesnė mūrinė, Antrojo  pasaulinio karo me­tais sugriauta. 1722 m. Stalupėnams suteiktos miesto teisės ir herbas. Baigęs Karaliaučiaus universitetą, 1740–1743 m. Stalupėnuose muzikos mokytoju dirbo K. Donelaitis. Čia susipažino su būsima savo žmona Ana Regina – Geldapės teisė­jo dukterimi. Iki Pirmojo pasaulinio karo – svarbus preky­bos ir pramonės centras. 1945 m. miestas beveik visas sugriautas. Po karo pastatyta ir veikia nema­žai pramonės įmonių. Yra žuvusių tarybinių karių memorialas, paminklas generolui Nesterovui. Jo vardu pavadinti Stalupėnai.

Eitkūnai (Černyševskoje) – miestas prie Lie­ponos upelio ir geležinkelio. Augti ėmė 19 a. antroje pusėje, nutiesus Kauno–Karaliaučiaus plentą ir geležinkelį. Pastatyta didžiulė geležinkelio stotis, muitinė. Pastatytos katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, žydų sinagoga, daug parduotuvių, viešbučių, kavinių, veikė kelios mokyklos, ligoninė, geležin­kelio remonto dirbtuvės, keliolika prekių ekspedicijos kontorų. Ties Eitkūnais 1940 m. birželio 16 d. į Vokietiją pasitraukė Lietuvos prezidentas A. Smetona su šeima. 1944 m. pabaigoje ties Eitkūnais vyko aršūs mūšiai, su­griauta muitinė ir daug kitų pastatų. Lietuvai at­kūrus Nepriklausomybę, čia yra sienos perėjimo punktas ir rusų muitinė.

Kybartai – miestas prie Lieponos upelio. Kaimo pradžia 16 a. 19 a. viduryje tiesiant iš Sankt-Peter­burgo į Vokietiją geležinkelį, Kybartuose pasta­tyta didelė stotis ir pavadinta Virbaliu. Miestelis ėmė augti. Pirmojo pasaulinio metais miesto centras iki pamatų sugriautas, sudegintas. Po Nepriklau­somybės atgavimo įrengtas šiuolaikiškas sienos perėjimo punktas. Kybartuose yra paminklas rusų tapytojui I. Levitanui. Iš Kybartų keliaujama Vištyčio link. Už 4 km nuo Kybartų – Kybeikių kaimas, įkurtas apie 1547 m. 1561 m. Kybeikiuose gyveno Punios girios sargai, buvo ir dvaras. Matlaukys – kaimas 7 km į pietus nuo Kybartų. Toliau žygiuodami, prieisite Kaupiš­kių ir Girėnų kaimus. Šis kaimas 19 a. vadinosi Pa­pečkiais. Jame 1850 m. gimė žymus tautinio At­gimimo veikėjas Petras Kriaučiūnas. Kaupiškiuose sukama Padvarniškių, Šakių link ir žygiuojama į Pajevonį – miestelį netoli to paties vardo piliakal­nio. Mūsų eros pradžioje Pajevonys buvo religinis ir administracinis centras, jame gyveno Sūduvos kunigaikščiai. Aukštame kalne buvo pagoniška šventykla. Dabar ant kalno stovi mūrinė Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, pastatyta 1875 m. Nepriklau­somybės metais pastatytas paminklas Vytautui Didžiajam. Prie bažnyčios kapi­nėse palaidotas kunigas poetas Tomas Senkus-Senkauskas (1817–1901). Toliau per Ančlaukį keliauja­ma iki Dabravolės kaimo, kuriame yra to paties vardo piliakalnis. Jo rytinis šlaitas status ir sudaro apie 25 m. Rytinėje piliakal­nio papėdėje galima pasigrožėti daugiakamiene liepa, išsikerojusią į 31 kamieną, kurių skersmuo žmogaus krūtinės aukštyje 1998 m. buvo nuo 5 iki 44 cm. Per Vištyčio Lauką I keliaujame į Viš­tytį – maršruto pabaigos vietą.

Informacijos šaltinis: tic.sesupe.lt