LIETUVIŠKO ŽODŽIO KELIAS AUKŠTAITIJOJE

ANYKŠČIŲ RAJONAS – UTENOS RAJONAS – ZARASŲ RAJONAS – ROKIŠKIO RAJONAS

Tūkstančiais kalnagūbrių, šimtais ežerų, žaliais gojais ir srauniais upokšniais turtinga Aukštaitija. „Pamatei sykį gyvenime ir jau nepamirši, kokios žemės planetos grožybes bepamatytum”, – rašė J. Baltušis. Gamtos grožis – neišsenkantis šaltinis, kuris jaudina žmogų, žadina jo jausmus, formuoja vidinį pasaulį ir įkvėpia žodžio laisvei. Mes siūlome jums kelionę Anykščių, Utenos, Zarasų ir Rokiškio rajonais ir juose pažinti aplinką, kuri formavo gausų būrį Aukštaitijos žodžio meistrųs žodžio meistrų, garsių lietuviško žodžio riterių.

Jūsų kelionę siūlome pradėti Anykščių žemėje, kuri nuo seno – Lietuvos literatūros pažinimo pradžia. Liudiškėse, ant aukšto stataus kalno rasite rašytojo J. Biliūno (1879 – 1907) kapą su iškilusiu antkapiniu paminklu, „Laimės žiburiu” (1) vadinamą. Ateina prie jo visi, kas atvyksta į Anykščius – patikėti J. Biliūnui savo svajas apie laimę, tikėjimą ir viltį. 14 metrų „Laimės žiburys” pastatytas 1958 m. Jo autoriai archit. V. Gabriūnas ir skulpt. B. Vyšniauskas. Liudiškiai – poeto ir kunigo K. Kairio (1836 – 1864) ir Pupų Dėdės – garsaus poeto ir jumoristo P. Biržio (1896 – 1970) gimtinė. Šių žmonių atminimas įamžintas nedideliame K. Kairio muziejuje (2) ir paminkliniu akmeniu (3), žyminčiu Pupų Dėdės gimtinę.       Ažuožeriai – rašytojo A. Vienuolio – Žukausko gimtoji sodybvietė (4). Rašytojo tėvų sodyba kaime buvo viena gražiausių: „dviejų galų” gyvenamoji troba, nemažas sodas. Dabar tos sodybvietės vieta papuošta tujų gyvatvore ir drožinėtu kryžiumi. Šalia tebėra Ažuožerių laukai, Šilas, Karvelio kalnelis, Ilgio ežerėlis, ta dvasia, kurioje aušo būsimojo rašytojo vaikystės rytai, bėgo žiemos vakarai su pasakomis prie žiburio ir motinos dainomis. Iki senatvės A. Vienuolis dažnai lankydavosi savo gimtajame kaime, turėjo čia pamėgtas vietas ir mielus kaimynus. Ažuožeriuose nemažai vietų, aprašytų „Paskenduolėje” ir knygoje „Iš mano atsiminimų”, o jų personažams atminti pastatyti prie Ilgio ežero ąžuoliniai paminklai  Šmukštarui ir Paskenduolei Kelionę po Anykščių miestą siūlome pradėti nuo vyskupo, poeto, kalbos specialisto, giesmių kūrėjo A. Baranausko (1835 – 1902) klėtelės (5), kuri yra miesto simbolis. Tai vienas įdomiausių etnografinių ir literatūrinių paminklų Anykščiuose –  mažutė, kirviu ręsta, šiaudais dengta, be vinių pastatyta. Joje 1858 – 1859 m. vasaromis buvo sukurta anot E. Mieželaičio „giesmių giesmė lietuviškai gamtai” – garsioji poema „Anykščių šilelis”. Kaip muziejus, klėtelė lankoma net nuo 1927 m., nors oficialiai muziejumi paskelbta tik 1945 m.      Šalia klėtelės – rašytojo A. Vienuolio – Žukausko namas – muziejus (6). Rašytojas mėgo savo namus ir jų aplinką, paties sodintą sodą. Čia jo ir amžino poilsio vieta. Pirmame namo aukšte – ekspozicija, nušviečianti svarbesnius rašytojo gyvenimo ir kūrybos momentus, antrame – memorialiniai kambariai: darbo ir miegamasis bei asmeniniai daiktai. Viskas palikta taip, kaip buvo paskutinę A. Vienuolio gyvenimo dieną… *A.Vienuolio g. 4, Anykščiai, tel. 8 – 381 58015, 52912, 52922, daugiau. Iš karto už tilto, ant Šventosios upės kranto – 1982 m., pasitinkant 100 – ąsias rašytojo gimimo metines atidengtas skulp. P. Aleksandravičiaus ir archit. V. Gabūno paminklas A. Vienuoliui (7) ir 1993 m. atidengtas skulp. A. Sakalausko ir archit. R. Krištopavičiaus paminklas A. Baranauskui (8). Čia pat – rašytojos B. Buivydaitės  – Tyrų Duktės (1898 – 1984) namelis (9), kuri kaip ir kiti anykštėnai rašytojai, buvo savo krašto, Anykščių gamtos išugdyta poetė, sukūrusi balades apie Šventąją, Karalienės liūną… *Vilniaus g. 21, Anykščiai, tel. 8 – 381 – 54432. Vidugiriai – aktoriaus, žinomo poeto,  K. Inčiūros (1906 – 1974) tėviškė (10). Čia parašyta dauguma jo posmų, kuriuose įamžintos mielos gyvenimo ir aplinkos detalės. Poetui atminti įsteigtas nedidelis muziejus.       Keliaudami nuo Anykščių pagal Šventąją, jos kairiuoju krantu aukštyn, pasieksite Niūronių kaimą – rašytojo J. Bilūno (1879 – 1907) gimtąjį sodžių (11). Niūronyse, rašytojas pergyveno sunkiausias ir laimingiausias savo gyvenimo valandas: iš čia į amžiną poilsio vietą palydėti tėvai, giminės išvarytas iš namų, atsisakius stoti į kunigų seminariją, čia atvažiuota su jauna žmona J. Janulaityte…Senovinėje troboje eksponuojami šeimos daiktai, rašytojo knygos. *Niūronių kaimas, tel. 8 – 381 – 51722. Siūlome aplankyti Griežionėlių kaimą, kur yra išlikęs senas pažangios Didžiulių šeimos namas (12) – dar vienas Anykščių rajono literatūros objektas. Čia apie 25 metus išgyveno L. Didžiulienė – Žmona -viena pirmųjų moterų prozininkių lietuvių literatūroje. Sodyboje gimė ir ilgą laiką gyveno Stanislovas Didžiulis – lietuviškos knygos mylėtojas ir saugotojas.  Didžiuliai išaugino 8 vaikus, iš kurių keletas taip pat minimi literatūros istorijoje. Lietuviško rašto draudimo laikais Didžiulų sodyba buvo šių apylinkių spaudos platinimo centru. *Griežionėlių kaimas, tel. 8 – 381 – 43901. Anykščių kraštas davė mūsų literatūrai dar vieną dvasios milžiną – čia esantis Maleišių kaimas – J. Tumo – Vaižganto (1869 – 1933) gimtinė. Nenuobodus čionykštis peizažas: gūbreliai ir didesni kalneliai, slėniai, pušynėliai…Šiandien čia belikusios tik kelios trobos. Nėra ir rašytojo gimto namo, o jo vietą ženklina akmeninis J. Tumo – Vaižganto biustas. Svėdasų miestelio centre, nedidelėj aikštėj, rymo skulpt. B. Bučo granitinis paminklas garsiam rašytojui, o kaimyninio Kunigiškių kaimo gale tebestovi buvęs pradinės mokyklos pastatas, kur mokėsi mažasis Juozukas. 1929 m. ši mokykla buvo pavadinta J. Tumo – Vaižganto vardu. Dabar čia įsteigtas muziejus, skirtas rašytojui atminti (13). *Daugiau informacijos Anykščių rajono turizmo informacijos centre, Gegužės g. 1, tel. 8- 381 -59177 arba www.antour.lt

Turi kuo didžiuotis ir Utenos rajonas. Gaidžių kaime (14), kuris tuomet priklausė Novoaleksandrovsko (dabar Zarasų rajonas) apskričiai, gyveno gausi Tilvyčių šeima, valdžiusi valaką (apie 20 ha) nelabai derlingos šio krašto žemės ir   augino net 13 vaikų. Pats jauniausias šeimoje buvo garsus satyrikas, „Usnynės” autorius T. Tilvytis (1904 – 1969). T. Tilvyčio literatūrinis saulėtekis – tai maištas prieš mistifikaciją, pernelyg perdėtą jausmingumą, meilės kančias. Galiausiai jis suvokė, kad keturvėjininkų siekiai izoliuoti nuo visuomenės gyvenimo, o jų kūryba mažai kam suprantama. Prie realizmo T. Tilvytis grįžo poema „Artojėliai”, apie kurią galvojo penkerius metus, o parašė per 8 – 10 dienų. Tai poema, kurią T. Tilvytis rašė beveik visą savo gyvenimą, atspindėdamas joje savotišką XX a. Lietuvos pilietinės istorijos lyrinę kroniką. 1937 m. tapo linksmos minties savaitraščio „Kuntaplis” šeimininku. Vėliau visą dešimtmetį T. Tilvytis gyveno tik iš literatūrinio darbo ir per tą laiką išleido epigraminę poemą „Dičius”, satyrinį romaną „Kelionė aplink stalą” ir satyrinių dainų rinkinį „Kuntaplynas”. 1947 – 1948 m. rašė poemą „Usnynė”, kuri tuomet tapo labai populiariu kūriniu. Paskutiniais gyvenimo metais T. Tilvytis didesnį dėmesį skyrė memuariniam žanrui.      Gaidžių kaimas dar dviejų literatų – poeto ir kunigo J. Tilvyčio (1880 – 1931) ir poligloto P. Andriušio (1907 – 1970) gimtinė. Juknėnai – poeto A. Miškinio (1905 – 1983) gimtinė (15). Tai žymus lietuvių poetinio žodžio meistras, vienas 1934 – 1938 m. leisto laikraščio „Literatūros naujienos” steigėjų. Į poezijos pasaulį įžengė 1925 m.  1977 m. A. Miškinis išleido atsiminimų knygą, kurioje surinkti senų žmonių pasakojimai apie gimtąjį Juknėnų kaimą, darbščius ir geraširdžius jo žmones, jų papročius, siekius ir svajones. Knygos autorius nuoširdžiai žavėjosi savo gyvenamąja aplinka ir nuostabia šio krašto gamta: „Turbūt visiems, ne tik man, kad ir kur toli būtume nuo gimtinės, visada ji šviesiai prisimenama. Man visų pirma tai reiškiasi gamtos vaizdas, regėjimas. Apie gimtinę pagalvojęs, vos tik užmerkiu akis, tartum iš karto ten atsiduriu, daug ką aiškiai matau. Svyruoja beržų viršūnės, sninga rudenį kaip žvaigždėmis geltonais bei rausvais klevų lapais, žydi ievos ir vyšnios. Girdžiu, regis, pumpsi, krinta žemėn obuoliai…Traška ežerai, kai pavasario vėjas plėšia ledą, gurgia upeliai, graudžiai kranksi aukštai praskrendančios  gervės ir daug žemiau – laukinės žąsys…”     *Daugiau informacijos Utenos turizmo informacijos centre, Utenio a. 5, * tel. 8 – 389 – 54346 arba  www.utenainfo.lt

Netoli, į rytus nuo Antalieptės, šiauriniame Antalieptės marių krante Senadvario kaimas – poeto F. Kiršos (1891 – 1964) gimtinė (16). Tai vietinės reikšmės istorijos paminklas. Sodybą XIX a. įkūrė poeto tėvas. Pasakojama, kad gyvenamasis namas, kuriame gimė F. Kirša, sudegė, o ant išlikusių pamatų pastatytas dabartinis. Paskutinį kartą Senadvaryje poetas lankėsi 1943 m. vasarą.  Dabartinis sodybos šeimininkas – dailininkas A. Každailis *Antalieptės mokykla, Antalieptė, * tel. 8 – 385 – 57281. „Pažiegė ir Dusetos yra Meka – šventa vieta tiems, kurie brangina lietuvių kalbą, kurie atvyksta nusilenkti dideliam ir tauriam žmogui, iš pirmųjų dviejų stočių išvykstančiam į platų kalbos mokslo pasaulį. Juk K. Būga buvo pirmas lietuvių kalbininkas profesionalas, iškėlęs lietuvių kalbotyrą į aukštą mokslinį laipsnį, išvedęs ją į tarptautinę kalbos mokslo areną”, – rašė K. Korsakas. Ar galima teisingiau ir nuoširdžiau pasakyti apie lietuvių kalbininką K. Būgą, išaugusį gražiame ežerų krašte? Ar galima nesididžiuoti tuo, kad Aukštaitijos pakraštyje, Zarasų krašte, 1879 m. lapkričio 6 d.  gimė toks žmogus? Dabar Pažiegėje veikia K. Būgos (1879 – 1924) memorialinis muziejus (17). Pažymint kalbininko 100 – ąsias gimimo metines pastatytas liaudies meistro V. Ulevičiaus stogastulpis, žymintis kelią į profesoriaus K. Būgos gimtinę. 1989 m., minint 110 – ąsias kalbininko gimimo metines Būgų sodyboje dusetiškių ir giminių iniciatyva atstatytas simbolinis giminės kryžius, pažymintis 3 datas: 1831 m. (Būgų atvykimą į Pažiegę), 1883 m. (sudegusio namo atstatymą) ir 1884 m. (profesoriaus K. Būgos motinos tėvelio mirties metus).  Pabuvokite, anot K. Korsako, lietuvių kalbos Mekoje Pažiegėje, toje aplinkoje, kuri suformavo iškilų lietuvių kalbos propagavimo riterį K. Būgą ir dar labiau įprasminkite savyje kiekvieno mūsų įgimtus dalykus: tėvų žemės, papročių ir kalbos amžinumą.      Dusetose galite aplankyti paminklus profesoriui K. Būgai (aut. B. Vyšniauskas) (18) ir poetui P. Širviui  (aut. I. Užkurnis) (19). Apie P. Širvį (1920 – 1979) – poetą lyriką – žinome ir daug, ir mažai. Anksti neteko tėvų, karo metais buvo kontūzytas, iškentęs pokario audras, patyręs šeimos dramą, ne kartą klupęs ir vėl kilęs – tokį jį mename. „Kiekvienas turim savo kelią, kelio pradžią, savo pasakų šviesų namelį”, – rašė P. Širvys autobiografijoje. Jo pradžia – Padustėlio kaime. Čia, prie gimtojo poeto namo (20), atrasite maištingojo kūrėjo ieškojimus, lietuviško beržo pradžių pradžią,  pajusite Dusetų krašto literatūrinę dvasią.      Prie Dusetų – Bradesių kelio, ties Gipėnais, rymo poetui A. Vienažindžiui sukurtas dvipusis stogastulpis, 1979 m. pastatytas liaudies meistro S. Karanausko. Nuo jo kaimo keliukas veda į 1973 m. Zarasų rajono kraštotyrininkų rūpesčiu įkurtą visuomeninį – memorialinį poeto A. Vienažindžio (1841 – 1892) muziejų (21). Remiantis įvairiais Vienažindžių giminės faktais sprendžiama, kad XIX a. pradžioje statytoje sodyboje ir bėgo liaudies dainiaus A. Vienažindžio vaikystė. Gražu poeto tėviškėje ir dabar, džiugu užsukti į tvarkingai prižiūrimą sodybą, kur dabar šeimininkauja poeto giminaičiai. Kartais rodos, kad tekanti laiko upė nusinešė viską, ko gyvenimas nepagailėjo šioms Sartų ežero pakrantėms. Tik liko A. Vienažindžio dainos… 1892 m. rugpjūčio 29 d. Aukštaitijos sūnų amžinam poilsiui priglaudė žemaičių žemė. „Žmonės pamiršo jo skaudžią gyvenimo smūgių ir vienatvės nualintą ironiją, kietą ir tvirtą būdą, valandas, kai malšindavo sopulį vienišas lietuviškas Petrarka”, – rašė poetas E. Mieželaitis. Ar pamiršo? Atvažiuokite į Gipėnus – vėl sutikti Jį…

Toliau keliaukite Rokiškio rajonu. Margėnų kaime (22) 1760 m. kovo 9 d. gimė išskirtinę vietą rokiškėnų rašytojų tarpe užimantis A. Strazdas. Mokėsi jis net penkiose jezuitų kolegijose, Lietuvos Vyriausioje mokykloje. 1789 m. baigė Varnių kunigų seminariją. Kunigavo Kupiškyje, Subačiuje, Karsakiškyje, Pandėlyje ir kitose vietose. Dažnai nėjo oficialių kunigo pareigų, vertėsi žemės ūkio darbu, atsitiktiniais dvasiniais patarnavimais. 1828 m. bažnytinė vyriausybė jį apkaltino kunigų luomui netinkančiu elgesiu ir suspendavo, uždarydama į Pažaislio vienuolyną. 1829 m. A. Strazdas savavališkai grįžo į Kamajus. Apie jo gyvenimą čia – žinių nedaug. Mirė 1833 m. balandžio 23 d.        Degučių kaimas (Rokiškio rajonas) labai svarbi vieta poeto P. Širvio gyvenime. Ir nors jis gimė Zarasų krašte, tačiau augo čia, Degučių kaime, kuriame aplankykite paminklinį akmenį poetui (23). Akmuo, ant kurio yra skulp. V. Žuklio bareljefas, buvo atidengtas 1986 m.      Kelionė Rokiškio rajonu neprailgs, nes šio krašto žemė išaugino daug lietuviškam žodžiui nusipelniusių žmonių: jame galite aplankyti A. Strazdo kapavietę ir 1933 m. pastatytą paminklą poetui Kamajuose, kurio autorius A. Aleksandravičius,  Paupė – poeto, rašytojo ir vertėjo M. Grigonio, Rokiškis – rašytojo J. Balčiūno (Švaistūno), Joniškis – žurnalisto J. Keliuočio ir  poeto A. Keliuočio,  Norkūnai – vertėjo A. Dambrausko, Reizgynė – vertėjo J. Tininio, Palieknė – pažangaus Kanados lietuvių poeto A. Byro, Sipeliai – religinės literatūros rengėjo R. Stakėno, Robliai – L. Nitaitės – Didžiulienės (Žmonos), Antanašė – rašytojo I. Lapienio, Trumpiškiai – rašytojo L. Dovydėno gimtinės. *Daugiau informacijos Rokiškio turizmo informacijos centre, Nepriklausomybės a. 8, Rokiškis, tel. 8 – 458 21050, 8-616 07156 arba www.tic.rokiskyje.lt Tikime, kad prisilietę prie šių garsių žmonių atminties tapsite atviresni sau, atidesni kitiems, laisvesni ir dar labiau žingeidūs, o Aukštaitija, kur bebūtumėte gimę, taps jums artimu ir nuolat kviečiančiu pažinti ir atrasti kraštu, nes, anot poeto A. Miškinio: Nėra niekur tokio miško kaip mūsiškis,- Ant pušelių, kaip varpeliai, skamba šiškos. – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – Nieks nematė, negirdėjo ir nežino Tokio balto, tokio skambančio beržyno.