Stounhendžas (angl.k Stonehenge)  – tai paslaptinga akmeninė struktūra, iškilusi neolitinio ir bronzos amžių Europos širdyje, pietinės Anglijos Viltšyro grafystėje. Dabar – tai vienas svarbiausių priešistorinių statinių Europoje, kasmet pritraukiantis šimtus tūkstančių turistų.


Stounhendžas – tai iš ties nuostabus, stulbinantis ir labai senas paminklas, kurį sudaro ratu išdėstyti didžiuliai akmeniniai žiedai. Didžiausios megalitinės sistemos išorinio žiedo skersmuo siekia apie 30 metrų, už jo yra žiedo formos pylimas, dar toliau – apvali duobė. Nėra aišku, kas ir kodėl pastatė Stounhendžą. Šią kerinčią, stebuklingą konstrukciją vis dar gaubia senovinės paslaptys ir apie jos kilmę yra likę nemažai neatsakytų klausimų… Bet vyrauja nuomonė, kad senovėje tai buvusi didžiulė astronominė stebykla. Archeologai taip pat sutaria, kad šis simbolinis architektūros paminklas buvo statomas trimis etapais, maždaug tarp 3500 ir 1100 m.pr.Kr.


Po I-ojo statybų etapo Stonhendžą supo tik griovys ir žemių pylimas. Spėjama, kad jie galėjo senovėje tarnauti kaip karališkosios kapinės. Jo skersmuo buvo apie 90 m, o viduje rastos 56 nedidelės, taip vadinamos ritualinės „Obrio duobės“ (angl.k. Aubrey holes), išraustos kremavimui. Pirmasis šias duobes XVII amžiuje aprašė Džonas Aubrey, todėl jo garbei jos ir buvo pavadintos. Šiaurės rytuose buvo pastatytas didelis, 6m. ilgio, 2m. pločio ir beveik 3m. aukščio Hylstounas (angl.k. Heelstone) arba Kulno akmuo. Tai buvo pirmasis stovintis akmuo Stonhendže.


II Stounhendžo etape (apie 2150-2000 m. pr.Kr.) buvo pastatyta alėja, jungianti Stounhendžą su Eiveno upe. Taip pat iškilo du koncentriški žiedai, sudaryti iš 80 milžiniškų melsvų vulkaninės kilmės uolienų, kaip manoma, atgabentų iš Prescelio kalnų, esančių Pietų Velse, už 320 km. nuo Sounhendžo. Iki mūsų dienų iš jų išliko tik nedidelis apskritimas. Nemažai tikėtina, kad visas statinys niekada taip ir nebuvo baigtas.


Paskutinis, III-iasis Stounhendžo statybos etapas, buvo nepaprastai įsimintinas jau vien dėl ​​to, kad Stounhendžo paminklas buvo suformuotas tokiu pavidalu, kokį matome ir šiandien. Jau stovinčių melsvų uolienų viduje iškilo dar apie trisdešimties menhyrų, sujungtų akmens architravais, žiedais. Žiede, pasagos forma, buvo išdėstyti penki trilitai – trijų akmenų konstrukcijos – o pasagos viduje padėtas plokščias luitas, vadintas Aukuro akmeniu. Paskutinėms statyboms buvo naudoti vietinio smiltainio gabalai. Į rato vidų buvo galima patekti keliu, skersai kurio buvo pastatyti vadinamieji Kulno ir Skerdynių akmenys.


Visas Stounhendžo paminklas yra milžiniška konstrukcija, sudaryta iš 82-jų gigantiškų, po 5-ias tonas sveriančių akmenų, 30-ties neaprėpiamo dydžio akmens blokų, sveriančių po 25-ias tonas ir 5-ių labai masyvių, taip vadinamų trilitų, sveriančių apie 55 tonas. Sustatyti milžiniški akmens blokai sudaro arkas, nukreiptas į Šiaurę, Pietus, Rytus ir Vakarus. Šios kryptys, kuriomis išdėstyti akmenys, leidžia spėti, kad kompleksas senovėje buvo naudojamas astronominiais ir religinių apeigų tikslais.

Žmonės, kurie pastatė šį paminklą, turėjo gerai išmanyti savo amatą: visų pirma jiems teko sustatyti masyvius akmenis į tam tikrą vietą, paskui uždengti juos didžiulėmis akmeninėmis sąramomis.


Įdomu tai, kad saksai Stounhendžo kompleksą vadino „Kabančiais akmenimis”, viduramžių rašytojai – „Milžinų šokiu”, o archeologai – vadina visus šiuos neolitinius, ratu sustatytus paminklus, henge.

1986 m. statinys buvo įtrauktas į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *