Save sunaikinusi Nauru valstybė yra įsikūrusi Ramiojo vandenyno saloje. Mažiausia valstybė, visai neseniai buvusi turtingiausia fosfatų atsargomis iš trijų pasaulio valstybių (prancūzų Polinezijos salos – Kiribatis ir Makatea).


Beveik visas Nauru salos paviršius buvo nuklotas storu, per tūkstančius metų susikaupusiu guano sluoksniu ir paukščių išmatomis. Didelis fosfatų kiekis, susidaręs iš paukščių išmatų, buvo ideali medžiaga trąšų ir sprogmenų industrijai. O tai jau savaime užtikrino didžiulį ir lengvą pelną. Netrukus sala tapo pasakišku lobiu. Fosfatų gavybos pramonė sparčiai klestėjo, bet kasant šį „gėrį“ buvo naikinama visa paviršiuje esanti augmenija. Šaliai buvo prognozuojamos liūdnos perspektyvos, tačiau niekas nereagavo į perspėjimus, nes pinigai „plaukė” ir užtemdė akis ne tik valdžiai, bet ir vietiniams gyventojams.


Mėšlo gavybos verslas buvo toks pelningas, kad 1960 metais Nauru išsikovojus nepriklausomybę – ji turėjo aukščiausius rodiklius pasaulyje pagal pajamas vienam gyventojui.  Naujoji valdžia pirmiausia nacionalizavo  kasyklas ir prasidėjo Nauru respublikos aukso amžius – tikras tuometinis rojus Žemėje.


Trąšų pasauliui reikėjo vis daugiau – fosfatas buvo kasamas be perstojo, kol devintajame dešimtmetyje jo atsargos ėmė sekti, o netrukus visiškai pasibaigė. Ekonomika žlugo,neliko darbo ir pajamų šaltinio, šalyje prasidėjo neramumai.

Po šimtametės fosfatų gavybos buvo nuniokota 80% salos ploto, kuriame styrojo žemė – dykuma su net 15 metrų aukštį siekiančiomis kalkakmenio smaigalių viršūnėmis. Toks žemės nuniokojimas eliminavo visus Nauru šalies šansus sukurti turistinę industriją.


Kurį laiką Nauru bandė griebtis skęstančio šiaudo ir išlikti, kaip mokesčių mokėtojų rojus šešėlinėms financinėms operacijoms. Tačiau tokios aferos ilgai tęstis negalėjo. Susidūrusi su tarptautiniu spaudimu, vietinė valdžia privalėjo sustabdyti tokią veiklą.

Naujausias salos pinigų gavimo planas – įkurti Australijos prieglobsčio siekiančių pabėgėlių centrą. Ir iš tiesų toks centras Nauru saloje veikė nuo 2001 metų, bet naujoji Australijos vyriausybė 2007m. centrą uždarė ir sala vėl liko be pajamų šaltinio. Tai, kas visai neseniai buvo rojus žemėje, virto į pragarą.


Šiandien Nauru ateitis lieka neaiški. Saloje gyvena 10 000 gyventojų. Maža, vos 21 kv. km. Nauru sala, turi išsaugojusi vos 5 km ilgio ir 150 metrų pločio  likusios derlingos žemės palei vieną pajūrio ruožą. Visa salos populiacija remiasi viena nudruskinimo įmone, tiekiančia gėlą vandenį. Pasakiškas gyvenimas Nauru saloje baigėsi.

One thought on “Nauru – valstybė sunaikinusi pati save”

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *