Artėjant prie Belčitės miestelio vietovės dirvožemis pamažu rausta, kol patampa tamsiai raudonos spalvos, lyg pranašingas ženklas, kad vieta, į kurią vykstate yra permirkusi krauju.


Belčitė (isp.k. Bealchite) – tai nedidelis miestelis Aragono regione, įsikūręs apie 40 kilometrų į pietryčius nuo Saragosos miesto. Tai ryškiausias Ispanijos pilietinio karo paminklas.

1936-1939 metais šalyje vykęs pilietinis karas nusinešė daugiau nei 300 tūkst. žmonių gyvybių. 1937 metais rugpjūčio 24 – rugsėjo 7 dienomis, Belčitėje ir aplink ją, įvyko didelis kruvinas mūšis. Jame susirėmė Dešinysis sparnas, t.y. nacionalistai ( fašistai) ir partizanų respublikonų armija, kurią sudarė pagrinde komunistai, socialistai ir liberalai, palaikantys demokratiškai išrinktą Antrąją Ispanijos respublikos valdžią. Belčitė buvo paskutinė respublikonų kliūtis, pakeliui link Saragosos. Dvi savaites trukusiame mūšyje susirėmė daugiau nei 130 00 karių, virš 100 tankų bei lėktuvų. Fašistų pasipriešinimas buvo nuožmus, todėl po mūšio iš Belčitės liko tik rūkstantys griuvėsiai. Šio susirėmimo metu žuvo daugiau nei 6000 karių.


Iki dabar miestelis išliko toks, koks buvo 1937 metais, kai fašistai jame kapituliavo. Nepaisant laimėto mūšio, tolimesnis respublikonų žygis link Saragosos buvo pasmerktas žlugti. Nacionalistų kariuomenė, dėl užsitęsusio mūšio Belčitėje, susilaukė didelio masto pagalbos Aragono regione  ir 1939 metais pilietinis karas baigėsi respublikonų pralaimėjimu bei Francisko Franko diktatūros, kuri truko iki 1975 m., įsigalėjimu.


Po karo Franko įsakė respublikonų kaliniams grįžti į Belčitę ir atstatyti ją – argumentuodamas tuo, kad jie ją sunaikino, tai jie ir privalo ją atkurti. Bet diktatorius turėjo iškreiptą atstatymo idėją. Jis pageidavo, kad Belčitės griuvėsiai liktų kaip komunistinių pajėgų padarytos žalos Ispanijai paminklas, todėl naują miestą įsakė statyti šalia sugriautojo.


Taip, kadaise labai graži, sena Belčitė liko tokia, lyg dar vakar joje būtų vykęs mūšis. Net ir šiandien ji sukuria stiprų, kraupų įspūdį. Miestelyje išliko daug apgriuvusių pastatų. Ypač ryškūs ir įspūdingi – bažnyčios ir senojo laikrodžio bokštai. Skulptūros, puošusios gyvenamųjų namų išorę, taip pat dar stovi nepaliestos.


Atrodo, kad Ispanijos valdžios institucijos, kol kas nesuinteresuotos tinkamai išsaugoti vietovę. Galbūt todėl, kad ji tarsi simbolizuoja gyventojų susiskaldymą pilietinio karo metu ir iš to sekusias Franko diktatūros represijas.


Turistams leidžiama klajoti po teritoriją nevaržomai. Galima vaikščioti ten, kur patinka. Bet kiekvienas Belčitės lankytojas privalo žinoti, kad šioje vietovėje egzistuoja senų pastatų griuvimo rizika, todėl pats turi būti atsakingas už savo saugumą, savarankiškai pasirūpinti saugos priemonėmis.

One thought on “Belčitė”
  1. Skirtingai nuo Oraduro Prancūzijoje, Belčitė visiškai netvarkoma, ir tikrai gali su plyta per galvą gauti, apie ką ir ženklai įspėja, bet yra išlikusių ir labai gražių katedros fragmentų. Kas įdomiausia, kad prie tų griūvančių sienų, kai kur glaudžiasi nauji pastatai (ir nebijo kartu sugriūti?).

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *