MASKVA 2019, gegužės mėnuo...
CENTRAS
Jeigu jūs dar nebuvote šitame mieste, tačiau prisižiūrėję laikraščiuose nuotraukų ir atviručių manote, jog Kremliaus siena yra tarsi gardas, už kurio laikomos brangenybės ir labai dideli turtai: prabangūs paveikslai, krištoliniai auksuoti sietynai, milžiniško dydžio malachito vazos, gražiausios bei didžiausios visų laikų Rusijos karietos, carų regalijos, auksu siuvinėtos deimantais puoštos carienių suknios, briliantai ir netgi pats ponas Vladimiras Putinas - jūs apsirinkate. Kremliaus siena atsirado iš būtinybės, kad ant aukštos Maskvos krantinės gyvenantys rusai galėtų apsiginti nuo gausių savo nedraugų, (jų tarpe ir nuo lietuvių) ir priešiškai nusiteikusių kaimyninių ordų...
.
Maskvos Kremlius yra tvirtovė, dunksanti pačioje šiandieninio megapolio širdyje. Seniausioji jos dalis – pagrindinis visuomeninis ir politinis, taip pat istorinis bei meno kompleksas, ir žinoma, oficiali Rusijos prezidento rezidencija. Ši vieta buvo ir pasaulio pripažinta TSRS CK generalinio sekretoriaus rezidencija. Tiksliau sakant – visos eilės Tarybų Sąjungos Komunistų Partijos Centro Komiteto Generalinių Sekretorių, čia gyvenusių, iš čia valdžiusių didžiulę savo šalį, ir ČIA, arba netoliese esančioje, specialiai tokio aukšto rango pareigūnams pastatytoje ligoninėje atsisveikinusių su savo artimaisiais, draugais, priešais, gyvenimu, ir pomėgiu visur, visada ir visiems vadovauti...O paskui labai prabangiai „pasilaidojusiems“...Stebint visiems nuskurusios šalies piliečiams prabangias procesijas televizorių ekranuose...
II tūkstantmetyje pr. m. e. Maskvos Kremliaus vietoje buvo nedidelė gyvenvietė. Vienuoliktojo amžiaus pabaigoje susiformavo įtvirtinta gyvenvietė. 1156 metais ant Borovicko aukštumos Jurijus Dolgorukis pastatė medinę tvirtovėlę. Ir šiandien Kremlius stūkso ant aukšto kairiojo Maskvos upės kranto – Borovicko kalvos, ten kur į Maskvos upę įteka Neglinnaja upelė. Maskvos plane Kremlius atrodo kaip netaisyklingas trikampis, kurio plotas beveik dvidešimt aštuoni hektarai. Pietinė Kremliaus siena žiūri į Maskvos upę, Šiaurės vakarų - į Aleksandro sodą, rytinė ribojasi su garsiausia šalies aikšte, kurią žino kiekvienas pasaulio pilietis, suaugęs ir vaikas...
Kremlius pastatytas 1482 – 1495 metais...
Sienų ilgis – 2235 metrai...
Sienų aukštis nuo 5 iki 19 metrų...
Sienų storis – nuo 3.5 iki 6.5 metro...
Didžioji dalis tvirtovės sienų buvo sumūrytos Dmitrijaus Donskovo bokšto rekonstrukcijos metu 1482 – 1495. Pats vėliausias statinys čia atsirado 1680 metais. (Apie stiklo ir betono pastatą - Kremliaus suvažiavimų rūmus – nekalbėsiu, nes jie man nepatinka). Visi Kremliaus sienų bokštai, išskyrus Kutafijaus, yra priskiriami Kremliaus sienai. Trys kampiniai gynybiniai pastatai yra užapvalinti, visi kiti bokštai – stačiakampiai. Kutafijaus bokštas yra pačios sudėtingiausios įmantriausios architektūrinės formos, jo kampai taip pat suapvalinti. Tačiau jis vienintelis Kremliui nepriskirtas. Visi gynybiniai pastatai (siena, bokštai) buvo ne vieną karta perstatinėjami ir rekonstruoti. 1670 – 1680 metų rekonstrukcijos metu, Kremliaus „sargybiniai“ įgavo ir palapinę primenančius „stogus“.
Šiandien Kremliuje įsikūrusi Rusijos vyriausybė ir prezidento rezidencija, čia yra katedra, kiti religiniai ir administraciniai pastatai:
Ivano Didžiojo varpinė, Rizpoloženio maldos namai, Blagoveščenskio, Archangelskio ir Uspenskio cerkvės – tai vieni iš pačių įdomiausių Kremliaus statinių, kartu su demonstraciniais objektais: Carine patranka, kuri niekada nešaudė, ir Cariniu varpu, kuris niekada neskambėjo...
Visi žino kaip atrodo šiandieninis Kremlius iš išorės, ne vienas matė jo auksu tviskančias menes ir koridorius, pabuvojo jo aikštėse, cerkvėse, muziejais tapusiose salėse, tačiau iki šiol tik spėliojama, kaip atrodo tas Kremlius, kuris yra po pagrindiniu, akimis visiems matomu...Kiek metrų jis paslėptas po žeme, kiek kelių ir tunelių nuo jo eina į visas keturias pasaulio puses, iš kokių medžiagų sumūrytos požeminio Kremliaus sienos, koridoriai, šachtos, visa tai kol kas tik žmonių pašnekesiuose ir fantazijose...
Požeminio Kremliaus kol kas neregėjo niekas iš mirtingųjų. O jeigu ir regėjo, NIEKAS, NIEKAM, NIEKUR apie tuos požemius ir šachtas dar nepasakojo...
Kažkada į Maskvą aš žiūrėjau atlaidžiai, kaip į ją žiūrėjo beveik kiekvienas tarybinių laikų lietuvis, „ach, višta ne paukštė, o Lenkija ne užsienis, ach, „dvarniaška“ ne šuva, o Maskva ne miestas“...
Tačiau vieną kartą stovint Raudonojoje aikštėje, iš vakarų turistų išgirdau kalnus šią vietą šlovinančių liaupsių. Labai daug ir ilgų. Jie žavėjosi Maskvos gatvėmis, gyrė aikštes, metro, nepakartojamą architektūrą, čia sutiktus žmones, Kremlių ir kiekvieną jo bokštą, Raudonojoje aikštėje stovinčią nepaprasto grožio cerkvę, Oružeinaja palatą (Ginklų rūmus)... Ir nė vieno žodžio neišgirdau apie politiką...Klausant tų susižavėjusių vakariečių šūksnių, akys atsivėrė ir man. Kodėl aš turėčiau niekinti tai, kas neabejotinai yra gražu? Ar neatėjo laikas iš galvos išmesti, kažkieno man primestų stereotipų? Tai, neabejotinai, yra vienas iš didžiausių pasaulio miestų, pripažinau tą dieną pats sau. Ir vienas iš pačių įstabiausių...
Šiandieną Maskva ypatingai skiriasi nuo tos, į kurią tarybinių laikų piliečiai veržėsi importinių skudurų, mašinų detalių ir visokiausio valgomo deficito. Tai labai išgražėjęs miestas, ir iš oficialaus ir neregėtai šalto, pasipūtusio, demonstruojančio Stalino laikų dangoraižius, brangius muziejus, dar brangesnius restoranus ir dideles kainas juose, per valstybės šventes besipuikuojantis kariniu pasirengimu, tankais ir balistinėmis raketomis, laikui slenkant virsta jaukiu, kasdien plaunamu, prižiūrėtu ir išpuoselėtu miestu. Į kurį garma turistai iš viso pasaulio, o iš Kinijos – visi alei vieno kiniečio...
Mūsų gatvėse jau seniai nemačiau mašinos – laistytuvo, juo labiau – muilinu vandeniu plaunamų laiptų, tunelių, šaligatvio tvorelių. Šiandien Maskvoje tai įprastas kasdienis reiškinys...
ALEKSANDRO SODAS
Į Aleksandro sodą – į jo medžius ir alėjas tarybiniais laikais dažniausiai žiūrėdavau tik iš tolo, arba pro aukštą špižiaus ar kažkokio kito lydmetalio tvorą, mat ši Maskvos vieta paprastiems mirtingiesiems buvo pasiekiama toli gražu ne kiekvieną dieną. Pasigrožėti akį traukiančia Kremliaus siena ir už jos esančiais pastatais galėdavai ne kasdien, o vakare vaikščioti čia būdavo uždrausta, naktimis į jo alėjas patekti negalėdavo niekas – per daug arti jis plytėjo prie Kremliaus, prie jo rūmų, prie cerkvių kupolų, prie pačios valdžios...
Aleksandro sodas – parkas Maskvos Tverskaja (Tverės) rajone, nusidriekęs palei vakarinį Kremliaus mūrą, kuriame palaidoti šaliai nusipelnę karo vadai, o prie amžinosios ugnies netikėtai efektingai kas valandą keičiasi sargyba. Jis prasideda prie pat Revoliucijos aikštės, baigiasi Kremliaus krantinėje. Buvo įkurtas 1812 metais. Dešimties hektarų plotą turintis parkas susideda iš trijų dalių: Viršutinio, Vidurinio ir Žemutinio. Patys įdomiausi šio parko pastatai – Kutafijaus bokštas, Itališkasis grotas, Romanovų namų 300 metinių proga pastatytas išraiškingas obeliskas ir kiti. Ypatingos valdžios globos ir didelio turistų dėmesio čia sulaukia paminklai ir monumentai, pastatyti 1812 metų ir Didžiajam Tėvynės karams.
