Prisiminimai apie Egiptą. Epizodai.

Egiptas 2017, sausis - vasaris
Už lango gruodis, visa Klaipėda permirkusi nuo vandens, galybė žuvėdrų ieškančių maisto, vakarais dangų okupuoja pulkai varnų ir kiekviename name – po aimanuojantį lietuvį. Ne vienas pastebėjo, kad paskutiniu laiku, kai kurie mūsų žmonės daugiau dejuoja, nei gyvena... arba kalbomis įrodinėja savo išskirtinumą...

Kalėdos praėjo šiokioje tokioje įtampoje - dėl sveikatos. Naujieji taip pat. Vakarais vis dažniau įsijungdavau televizorių. Šventinėmis dienomis programos buvo beveik tokios pat nuobodžios ir lėkštos kaip ir šiokiadieniais. Ekrane žiopčiojo metams niekaip nepasiduodantys dainininkai, arba suknelių kiekiu ir vulgariomis manieromis publiką imančios solistės. Politikai, kaip įprasta, mulkino žmones ir dėjosi protingais, depresiją varė jumoristų skaldomi pokštai...

Pradžiugino Asta Stašaitytė, savo laidoje užčiuopusi bauginančią mūsų migracijos esmę – nužmogėjimą...

Su Vytu pašnekėjom, kad mumyse dar nepražuvo gyvi pojūčiai, galim domėtis, grožėtis, stebėtis, pasiduodam šokiravimui. Tai gal vis nesenstam? O kai užsimanom, net pačiuose banaliausiuose dalykuose atrandam šildančių spalvų, nors tikrieji atradinai dažniausiai yra susiję su kelionėmis, literatūra, ar paprasčiausiais vakaro trumpinimais, susibėgus į gerą kompaniją.

- Reikia dėmesį skirti tiems, kurie dirba gerai, - vieną rytą iš lovos pakėlė protinga naujo parlamentaro mintis.

Jei jau taip pradėjome kalbėti, tai gal greitai gyvensime kaip Šveicarijoje ar Singapūre, - pagalvojau, bet protingą šneką tuojau pat prarijo buvusios krašto apsaugos ministrės kalba apie laisvę. Šventinėmis dienomis toks jos piršimas, darėsi labiau panašus į neišviangiamą pirkimą, būtiną pardavimą, įsiūlytą pasirinkimą, nes ko mūsų žmonėms iš tiesų reikia, nė ant vieno prekystalio seniai nebėra... Lietuviškasis kapitalizmas daro vis keistesnius posūkius, o mūsų vartotojai kartais jau ryja ne tik blynelius, bet net kultūrą ir patys save. O menininkai, kurie iš tiesų dar galėtų šį tą nuveikti Klaipėdai ir jos žmonėms, vis dažniaui čia tampa nereikalingi.

Sausį mirė geras mano bičiulis, paprastas, nuoširdus, patikimas ir padorus. Dirbdamas mūsų įstaigoje jis kartą pajuokavo, jog susenti visi norėtų su gražiais dantimis, tačiau prieiti prie pinigų jiems įsigyti, lemta toli gražu ne kiekvienam. Aktualumo neprarandanti mintis.

Prieš išvykstant pasižiūrėjome du filmus. Pirmasis buvo apie Indijos Goa, antrasis – apie Egiptą. Goa buvome maždaug prieš penkiolika metų. Į pažįstamus takus žvelgėme sumišę. Malonu buvo prisimint karštą šios šalies žemę, visada vaiskų dangų, aštrių spalvų augmeniją, karves, rupšnojančias pakuotes ir polietileninius maišelius, nemalonu buvo regėt labai supopsėjusį šios provincijos gyvenimą. Paskui atėjo eilė Egiptui. Stebint besikeičiančius paveikslėlius, vis labiau ir labiau niko abejonės dėl to pačio, kiekviename žingsnyje brukamo turistinio popso, tačiau sakoma, kad negalima vadinti savęs keliautoju, jei nematei šios šalies. Po dviejų valandų pasakiau savo išvadą: nenoriu naktinio šou, rodomo ant piramidžių sienų, tokių pigių šou dabar pilnas pasaulis, Klaipėda, žinoma, neatsilieka taip pat, nenoriu auksinio gyvenimo ir „prašmatnių“ Egipto viešbučių, o štai trijų dalykų norėčiau tikrai: pamatyti baltąją ir juodąją dykumas, pasibičiuliauti su jų senbuvėmis – lapėmis, ir akies krašteliu žvilgtelėti į šiukšlininkų miestą.

Na, ką gi, į faraonų žemę traukiame ir mes .

II

Pirmąjį rytą Hurgadoje pabudau, kai laikrodis rodė jau beveik devynias. Kadangi už langų švietė ryški saulė, paskubėjau atitraukti užuolaidas. Jų buvo tiek, kiek ir langų – septynerios. Sausio mėnesį vakarai ir naktys šioje šalyje yra gana vėsūs. Atvykau čia iki galo neišgydęs savo kvėpavimo takų, todėl išlipęs iš lėktuvo pasijutau sunerimęs dėl šaltuko. Tačiau vakare ir naktį šilta anklodė nuo nemalonumų mane apgynė, o ryte atitraukus užuolaidas, kambarį pamažu užliejo šiluma.

Pro langus apžiūrėjau populiariausio Egipto kurorto vaizdus. Jie buvo „jokie“, nė bjaurūs, nė gražūs, nė stebinantys, nė nuviliantys, nė spalvingi, nė pilki, tiesiog „jokie“. Kur bepažvelgsi visur kėpsojo gausybė baltų arba beveik baltų namų, į akis krito galybė nebaigtų statybų, ant greta esančio didžiulio, tarsi lėktuvų pakilimo takas namo stogo, voliojosi krūvos šiukšlių ir visokiausio statybinio šlamšto, peizažą puošė tik aukštai iškilusios palmių vėduoklės, ir pro šimtus kondencionierių šiaip taip matėsi tamsiomis linijomis subrūkšniuota Raudonoji jūra. Ir kažkur jau visai toli, toje jūros žydrynėje intrigavo ilgas kuprotas smėlynas ir nėriniuotos kalnų keteros.

Plynėje po viešbučio langais pjovėsi katės.

Pusryčiai buvo panašūs į vaizdą pro langą – nėkokie. Tiesiog pusryčiai, tiesiog maistas arba tiesiog valgis, kurį užpylėme jokiu skoniu nepasižyminčia kava. Dešimtą valandą atėjusi Novaturo moteris, siūlė mums pirkti visokiausias ekskursijas, kurias užsisakyti galėjai dabar, ir tiktai dabar, kol dar nepamatei, kad kiti kelionių organizatoriai tokias pačias išvykas ir iškylas pardavinėja beveik tris kartus pigiau. Pavyzdžiui: kelionę į Kairą vietiniai siūlo už 35 eurus, rusų organizatoriai už 50, mūsiškiai prašo 100. Ekskursiją į Luksorą pas vietinius įsigysite už 25, rusus – 35, lietuvius – 95 eurus ar dolerius. Pabendravę ir nusipirkę vieną Novaturo darbuotojos itin giriamą išvykimą į dykumą, kurios, atsieit, negalima nusipirkti niekur kitur, nes tik Novaturo kelionėje mes išvysime tikrąjį grožį, unikalią gyventojų buitį, susipažinsime su čia augančiomis stebuklingomis žolėmis, o pietus mums pateiks pats sultono sūnus, patraukėm į centrą apsižvalgyti ir parsinešt šio to dviejų savaičių gyvenimui.

Hurgados gatvės buvo maždaug tokios, kokias jas įsivaizdavau prieš atskrendant į šį miestą: centre iššluotos ir tvarkingos, einančios į miesto kraštus – pilnos šiukšlių, ore besiblaškančių polietilenų ir statybinio šlamšto. Gražiausias pastatas kurį tada pamatėm – centrinė mečetė, didinga ir nepaprastai daili, pavadinta Abdulchasano Elšazi vardu, kuris gimė šiose vietose maždaug prieš 600 metų, ir suformavo Hurgados žmonėms priimtiną, musulmonišką gyvenimo sampratą. Švariausia ir labiausiai išpuoselėta miesto vieta – Raudonosios jūros „Marina“ (kažkur visai čia pat jos vandenys supa žavingus koralų sodus, o kiek toliau prieš daugybę metų prasiskyrus šios jūros vandenims, Mozė gelbėjo nuo atėjūnų bėgančius savo tautiečius). Koralų sodai mūsų laukė ateityje, o Mozės istorija, kad ir kokia graži ir pamokoma, liks tik dailia, kažkada pasekta ir iki šiol kartojama legenda.

Prieš kelis metus, būtent šiuo metų laiku Maroke, mus ypač žavėjo žydinčios mimozos. Nors ir labai žvalgėmės, Hurgados gatvėse jų pamatyti neteko.

Užsukome į šalia pagrindinės miesto mečetės įsikūrusį žuvies turgų. Jo vieta pasirinkta neatsitiktinai, čia pat švartuojasi iš jūros sugrįžę žvejybiniai laivai, jūreiviai vos iškrovę savo, dažnai dar spurdančius krovinius, skuba juos užpilti kapotu ledu, prekės ilgai nelaukia pirkėjų, nes ir mečetė, ir marina, ir pats turgus įsikūrę patogiausioje miesto vietoje – centre.

Turgus mums patiko. Ne tik dėl žuvies gausos ir įvairovės. Ne tik dėl koloringų jo pardavėjų. O dėl labai paprastos priežasties – čia mes aptikome krūvą labai gražių, labai šviežių, tik tik ką iš jūros ištrauktų langustų. Vienas toks padaras Kuboja kainuoja 100, Šry Lankoje – 50, o čia kilogramo kaina svyruoja nuo dešimties iki dvylikos dolerių. Kilogramą ir nusipirkome. Į jį tilpo 6 jūra kvepiantys, kai kurie dar kojeles judinantys, juodi gyviai. Turgaus teritorijoje matėm liepsnojant ugnį, dūminant pečius, o netoliese stovintys stalai bylojo, jog čia, ko gero, galima ir pavalgyti. Paklausėme mūsų pardavėjo, tas išdidžiai atsakė - „jokių problemų“, ir mūsų nusipirktus gražuolius atidavė prie ugnies besisukinėjančiam vietinio gymio vyrui: mažam, kresnam, nelinkusiam nė juokauti, nė kalbėt. Jis nepataikavo ir nepuolė langustų ruošti tol, kol neatėjo mūsų eilė. Tada prileido iš bačkos bliūdą vandens, nuplovė juos ir sumetė į puodą virti. Virė ilgai. Kai atėjo laikas – išėmė didžiuliu senu samčiu, ir pradėjo ruošti kiekvieną atskirai. Pirmiausiai, padarą pagulgydavo ant folijos, perpjaudavo nuo galvos iki uodegos galo, traškindamas atverdavo gyvūno vidų, viską gausiai apiberdavo smulkiai kapotomis daržovėmis, pabarstydavo pipirais, pasūdydavo, užpildavo samteliu sultinio, tuomet suvyniodavo ir imdavosi kito. Kai jau buvo „suvystyti“ visi šeši, sudėjo juos į blėką ir pašovė į pečių. Po kurio laiko mes pradėjome nerimauti, žvilgčioti į mūsų šefą ir laikrodžius. Tai pastebėjęs, jis metė akį į pečiaus vidų ir riktelėjo, kad dar penkias minutes turėtume kantrybės.

Karštus, garuojančius langustus išvyniojome viešbučio kambaryje. Jūros gėrybės – Egipto dievų dovana – Raudonosios jūros dovana vietiniams ir atvykėliams. Tokio skanaus maisto tenka ragauti ne dažnai. Pasmaguriavę truputį pagulėjome, vėl išėjome į miestą ir sugrįžome nešini porcelianiniais puodukais, kad galėtume gardžiuotis ne tik jūros gėrybėmis, bet ir atsivežta savo kava. Mūsų kambarys buvo tikrai labai puikus. Kai tik atskridusius turistus išvežinėjo į jų gyvenimo vietas, viena pusgirtė lietuvaitė, vos išgirdusi mūsų viešbučio pavadinimą, sukliko:

- Vajėzau, koks baisus tas namas, aš čia jau penktą kartą ir viską žinau...

Tikriausiai moteris ką nors supainiojo savo apsvaigusios galvos lentynose. Viešbutis buvo šešiaaukštis, tvarkingas, neišsišokantis bet prižiūrėtas, o kambariai – tiesiog kaifas. Maitino neišskirtinai, tačiau normaliai. Taip galvojome mudu su Vytu, taip manė ir kiti čia poilsiaujantys žmonės.

...Egipte vakarai ilgi, anksti temsta, tad atsigulęs į lovą dar spėjau perskaityti Tenesio Viljamso „Išpažintuvę“: viskas labai aišku, grakštu, paprasta, tačiau... genialu. Tikriausiai, paprastumu pasižymi visi didieji pasaulio kūriniai. Išmintingi žmonės, beje, taip pat.

III

Antrąją dieną Vytas užsimanė į akvariumą, tyrinėjo savo mobilųjį, skaičiavo kažką, dėliojo ir pareiškė, jog Hurgadoje jų yra trys, taigi, šiandieną skirsime pirmąjam, esančiam kažkur miesto pietuose. Pasivaikščiojimus mėgstame, išėjom. Saulės nebuvo, pūtė vėjas. Ėjau apsirengęs lygiai taip pat, kaip vaikštau sausio pabaigoje Klaipėdoje, tiktai atsisagstęs. Ta pati striukė, šalikas, tik batai nei šiokie nei tokie, balti, vokiški, kažkas pasakytų, kad labai „krūti“.

Ėjom ėjom šaligatviais, gatvėmis, bekele, vėl šaligatviais. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad buvo įdomu. Vien tik namai, jokių parkų, beveik jokių medžių, ar šiaip kokio nors įdomesnio žalio lopinėlio. Vienas kitas gražesnis namas pasitaikė, bet šiaip – gūduma. Pradėjo ryškėti Hurgados paveikslas - didelis, beformis, bedvasis, joks. Tokių „jokių“ miestų tenka matyti retai. Tokių pasitaikydavo Pietų Amerikoje, po juos vaikštai ir galvoji – ką jaučia čia gyvenantys žmonės?

Po valandos žingsniavimo Vytas pareiškė, kad einame ne ten. Truputį pagrįžome. Paskui sustabdžiau taksi. Pasakėme rajono pavadinimą ir pajudėjome į priešingą pusę. Taksistas mus išlaipino prie kažkokio turgaus.Tikriausiai į šitą rajoną žmonės važiuoja tiktai apsipirkt, tai jis mus palaikė tokiais, kaip visi. Apėjome teritorioją, braškės po 75 eurocentus, pomidorai po 20. Smagu. Vėl patraukėme ieškoti to nelemto akvariumo, pasiekėme jūrą, čia buvo pilna vaikų žaidimų aikštelių, seklumoje stovėjo įklimpusios valtys, daug prašmatnių, kažkodėl vien švediškų viešbučių, tačiau akvariumo vis nebuvo.

Kelintą kartą pasiklausę, užpuolėme ant sumanesnio, jis mus nuvedė pas prabangaus viešbučio administratorių, tas pasakė, kad einame teisingai, dar pora kvartaliukų ir tiesiai priešais skverą išvysime mus dominančią vietą.

Suradom. Ieškomas objektas buvo įsikūręs pompastiško, irgi švediško, viešbučio rūsyje. Akvariumuose plaukiojančias žuvis apžiūrėjau per penkias minutes, pakilau į holą ir įsitaisiau patogiame minkštasuolyje. Vytas apžiūrą baigė po 50 minučių, buvo labai patenkintas, tikriausiai, išpaveikslavo visas ten plaukiojusias žuvis, ir dar padarė kiekvienos jų meninį portretą.

Sugrįžome iki turgaus, apsipirkom, o paskui vėl į taksi. Hurgada išryškėjo beveik pilnai. Jeigu būti atviram, tai jau antrą dieną galėjau tvirtai pasakyti, kad į šitą Egipto miestą aš daugiau nevažiuočiau niekada niekada, net jeigu čia manęs lauktų penkių žvaigždžių viešbutis ir nemokamas skrydis liukso klase. Aš žinau, kad galima prasimanyti ką veikti ir ant namo stogo, prasimanysim. Tačiau apie miestą sakau tai, ką galvoju. Vasarą, tikriausiai, jis šiek tiek linksmesnis. Bet vasario pradžioje čia dažnai apniukę, vėjuota, o gatvėse pasirodę pusplikiai turistai primena metų laikus supainiojusius kuoktelėjusius piliečius, kurie atvyko gal ir tenai kur planavo, bet jau tikrai, kad supainioję laiką. Keista, kas sugalvojo jį paversti kurortu. Tas žmogus tikrai nestokojo fantazijos, tačiau, reikia pripažinti, nepralaimėjo. Aš į Hurgadą atvykau ne dėl pačios Hurgados, o dėl kitų šalies vietų. Tikriausiai, būtų buvę kur kas protingiau skristi tiesiai į Kairą. Na, bet jeigu jau atsidūrėme čia, tai reikia padaryti viską, kad laikas eitų įdomiai. Įdominimą pradėjome vakare skaitydami straipsnius apie Egipto dievus. Vėl užkabino.

IV

Į Kairą išvažiavome geru autobusu, antrą nakties, su savo reikalą išmanančiais vietiniais. Iš lietuvių daugiau kelionių nepirkom. Reikėtų vieną dieną prisipažinti, kad esame saviems atgrasūs, ne visada malonūs, empatiški. Gal pripažinę savo trūkumus, galėtume pamažu pradėti lipti iš duobės. Juk ir alkoholikas, kol pats sau neišdrįsta pasisakyti kas esąs, negali pradėti gydytis.

Pusryčiavome pusiaukelėje, toliau vėl be sustojimų riedėjome Egipto sostinės link. Vos išvydau citadelę, Muhamedo Ali ir dar dviejų mečečių siluetus, iš karto tapau šito miesto fanu. Vienas pačių didžiausių pasaulio didmiesčių sudomino kaip mat ir jau nebepaleido. Gyvenamieji kvartalai kelia siaubą savo aukščiu, ir šalia vienas kito šonas prie šono surikiuotais namais, tačiau tuo ir įdomūs. Šviesoforai čia, tikriausiai pastatyti dėl grožio, o eismo taisyklės buvo pamirštos dar esant gyvai Hačepsutei. Atrodo, kad Kairo gatvėse mašinos be paliovos svinguoja, o vos kam nors užsižiopsojus, šimtai vairuotojų nuspaudžia garso signalą, triukšmu sukeldami smėlio ir šiukšlių audras. Kairo šiukšlininkų miestas yra viena unikaliausių šiuolaikinės civilizacijos vietų žemėje. Jei kas nors dar nematėte šiuolaikinio siaubo grožio – prašom.

Booking.coms
storyLazyload();