Prisiminimai apie Egiptą. Epizodai.

Egiptas 2017, sausis – vasaris
Už lango gruodis, visa Klaipėda permirkusi nuo vandens, galybė žuvėdrų ieškančių maisto, vakarais dangų okupuoja pulkai varnų ir kiekviename name – po aimanuojantį lietuvį. Ne vienas pastebėjo, kad paskutiniu laiku, kai kurie mūsų žmonės daugiau dejuoja, nei gyvena… arba kalbomis įrodinėja savo išskirtinumą…

Kalėdos praėjo šiokioje tokioje įtampoje – dėl sveikatos. Naujieji taip pat. Vakarais vis dažniau įsijungdavau televizorių. Šventinėmis dienomis programos buvo beveik tokios pat nuobodžios ir lėkštos kaip ir šiokiadieniais. Ekrane žiopčiojo metams niekaip nepasiduodantys dainininkai, arba suknelių kiekiu ir vulgariomis manieromis publiką imančios solistės. Politikai, kaip įprasta, mulkino žmones ir dėjosi protingais, depresiją varė jumoristų skaldomi pokštai…

Pradžiugino Asta Stašaitytė, savo laidoje užčiuopusi bauginančią mūsų migracijos esmę – nužmogėjimą…

Su Vytu pašnekėjom, kad mumyse dar nepražuvo gyvi pojūčiai, galim domėtis, grožėtis, stebėtis, pasiduodam šokiravimui. Tai gal vis nesenstam? O kai užsimanom, net pačiuose banaliausiuose dalykuose atrandam šildančių spalvų, nors tikrieji atradinai dažniausiai yra susiję su kelionėmis, literatūra, ar paprasčiausiais vakaro trumpinimais, susibėgus į gerą kompaniją.

– Reikia dėmesį skirti tiems, kurie dirba gerai, – vieną rytą iš lovos pakėlė protinga naujo parlamentaro mintis.

Jei jau taip pradėjome kalbėti, tai gal greitai gyvensime kaip Šveicarijoje ar Singapūre, – pagalvojau, bet protingą šneką tuojau pat prarijo buvusios krašto apsaugos ministrės kalba apie laisvę. Šventinėmis dienomis toks jos piršimas, darėsi labiau panašus į neišviangiamą pirkimą, būtiną pardavimą, įsiūlytą pasirinkimą, nes ko mūsų žmonėms iš tiesų reikia, nė ant vieno prekystalio seniai nebėra… Lietuviškasis kapitalizmas daro vis keistesnius posūkius, o mūsų vartotojai kartais jau ryja ne tik blynelius, bet net kultūrą ir patys save. O menininkai, kurie iš tiesų dar galėtų šį tą nuveikti Klaipėdai ir jos žmonėms, vis dažniaui čia tampa nereikalingi.

Sausį mirė geras mano bičiulis, paprastas, nuoširdus, patikimas ir padorus. Dirbdamas mūsų įstaigoje jis kartą pajuokavo, jog susenti visi norėtų su gražiais dantimis, tačiau prieiti prie pinigų jiems įsigyti, lemta toli gražu ne kiekvienam. Aktualumo neprarandanti mintis.

Prieš išvykstant pasižiūrėjome du filmus. Pirmasis buvo apie Indijos Goa, antrasis – apie Egiptą. Goa buvome maždaug prieš penkiolika metų. Į pažįstamus takus žvelgėme sumišę. Malonu buvo prisimint karštą šios šalies žemę, visada vaiskų dangų, aštrių spalvų augmeniją, karves, rupšnojančias pakuotes ir polietileninius maišelius, nemalonu buvo regėt labai supopsėjusį šios provincijos gyvenimą. Paskui atėjo eilė Egiptui. Stebint besikeičiančius paveikslėlius, vis labiau ir labiau niko abejonės dėl to pačio, kiekviename žingsnyje brukamo turistinio popso, tačiau sakoma, kad negalima vadinti savęs keliautoju, jei nematei šios šalies. Po dviejų valandų pasakiau savo išvadą: nenoriu naktinio šou, rodomo ant piramidžių sienų, tokių pigių šou dabar pilnas pasaulis, Klaipėda, žinoma, neatsilieka taip pat, nenoriu auksinio gyvenimo ir „prašmatnių“ Egipto viešbučių, o štai trijų dalykų norėčiau tikrai: pamatyti baltąją ir juodąją dykumas, pasibičiuliauti su jų senbuvėmis – lapėmis, ir akies krašteliu žvilgtelėti į šiukšlininkų miestą.

Na, ką gi, į faraonų žemę traukiame ir mes .

II

Pirmąjį rytą Hurgadoje pabudau, kai laikrodis rodė jau beveik devynias. Kadangi už langų švietė ryški saulė, paskubėjau atitraukti užuolaidas. Jų buvo tiek, kiek ir langų – septynerios. Sausio mėnesį vakarai ir naktys šioje šalyje yra gana vėsūs. Atvykau čia iki galo neišgydęs savo kvėpavimo takų, todėl išlipęs iš lėktuvo pasijutau sunerimęs dėl šaltuko. Tačiau vakare ir naktį šilta anklodė nuo nemalonumų mane apgynė, o ryte atitraukus užuolaidas, kambarį pamažu užliejo šiluma.

Pro langus apžiūrėjau populiariausio Egipto kurorto vaizdus. Jie buvo „jokie“, nė bjaurūs, nė gražūs, nė stebinantys, nė nuviliantys, nė spalvingi, nė pilki, tiesiog „jokie“. Kur bepažvelgsi visur kėpsojo gausybė baltų arba beveik baltų namų, į akis krito galybė nebaigtų statybų, ant greta esančio didžiulio, tarsi lėktuvų pakilimo takas namo stogo, voliojosi krūvos šiukšlių ir visokiausio statybinio šlamšto, peizažą puošė tik aukštai iškilusios palmių vėduoklės, ir pro šimtus kondencionierių šiaip taip matėsi tamsiomis linijomis subrūkšniuota Raudonoji jūra. Ir kažkur jau visai toli, toje jūros žydrynėje intrigavo ilgas kuprotas smėlynas ir nėriniuotos kalnų keteros.

Plynėje po viešbučio langais pjovėsi katės.

Pusryčiai buvo panašūs į vaizdą pro langą – nėkokie. Tiesiog pusryčiai, tiesiog maistas arba tiesiog valgis, kurį užpylėme jokiu skoniu nepasižyminčia kava. Dešimtą valandą atėjusi Novaturo moteris, siūlė mums pirkti visokiausias ekskursijas, kurias užsisakyti galėjai dabar, ir tiktai dabar, kol dar nepamatei, kad kiti kelionių organizatoriai tokias pačias išvykas ir iškylas pardavinėja beveik tris kartus pigiau. Pavyzdžiui: kelionę į Kairą vietiniai siūlo už 35 eurus, rusų organizatoriai už 50, mūsiškiai prašo 100. Ekskursiją į Luksorą pas vietinius įsigysite už 25, rusus – 35, lietuvius – 95 eurus ar dolerius. Pabendravę ir nusipirkę vieną Novaturo darbuotojos itin giriamą išvykimą į dykumą, kurios, atsieit, negalima nusipirkti niekur kitur, nes tik Novaturo kelionėje mes išvysime tikrąjį grožį, unikalią gyventojų buitį, susipažinsime su čia augančiomis stebuklingomis žolėmis, o pietus mums pateiks pats sultono sūnus, patraukėm į centrą apsižvalgyti ir parsinešt šio to dviejų savaičių gyvenimui.

Hurgados gatvės buvo maždaug tokios, kokias jas įsivaizdavau prieš atskrendant į šį miestą: centre iššluotos ir tvarkingos, einančios į miesto kraštus – pilnos šiukšlių, ore besiblaškančių polietilenų ir statybinio šlamšto. Gražiausias pastatas kurį tada pamatėm – centrinė mečetė, didinga ir nepaprastai daili, pavadinta Abdulchasano Elšazi vardu, kuris gimė šiose vietose maždaug prieš 600 metų, ir suformavo Hurgados žmonėms priimtiną, musulmonišką gyvenimo sampratą. Švariausia ir labiausiai išpuoselėta miesto vieta – Raudonosios jūros „Marina“ (kažkur visai čia pat jos vandenys supa žavingus koralų sodus, o kiek toliau prieš daugybę metų prasiskyrus šios jūros vandenims, Mozė gelbėjo nuo atėjūnų bėgančius savo tautiečius). Koralų sodai mūsų laukė ateityje, o Mozės istorija, kad ir kokia graži ir pamokoma, liks tik dailia, kažkada pasekta ir iki šiol kartojama legenda.

Prieš kelis metus, būtent šiuo metų laiku Maroke, mus ypač žavėjo žydinčios mimozos. Nors ir labai žvalgėmės, Hurgados gatvėse jų pamatyti neteko.

Užsukome į šalia pagrindinės miesto mečetės įsikūrusį žuvies turgų. Jo vieta pasirinkta neatsitiktinai, čia pat švartuojasi iš jūros sugrįžę žvejybiniai laivai, jūreiviai vos iškrovę savo, dažnai dar spurdančius krovinius, skuba juos užpilti kapotu ledu, prekės ilgai nelaukia pirkėjų, nes ir mečetė, ir marina, ir pats turgus įsikūrę patogiausioje miesto vietoje – centre.

Turgus mums patiko. Ne tik dėl žuvies gausos ir įvairovės. Ne tik dėl koloringų jo pardavėjų. O dėl labai paprastos priežasties – čia mes aptikome krūvą labai gražių, labai šviežių, tik tik ką iš jūros ištrauktų langustų. Vienas toks padaras Kuboja kainuoja 100, Šry Lankoje – 50, o čia kilogramo kaina svyruoja nuo dešimties iki dvylikos dolerių. Kilogramą ir nusipirkome. Į jį tilpo 6 jūra kvepiantys, kai kurie dar kojeles judinantys, juodi gyviai. Turgaus teritorijoje matėm liepsnojant ugnį, dūminant pečius, o netoliese stovintys stalai bylojo, jog čia, ko gero, galima ir pavalgyti. Paklausėme mūsų pardavėjo, tas išdidžiai atsakė – „jokių problemų“, ir mūsų nusipirktus gražuolius atidavė prie ugnies besisukinėjančiam vietinio gymio vyrui: mažam, kresnam, nelinkusiam nė juokauti, nė kalbėt. Jis nepataikavo ir nepuolė langustų ruošti tol, kol neatėjo mūsų eilė. Tada prileido iš bačkos bliūdą vandens, nuplovė juos ir sumetė į puodą virti. Virė ilgai. Kai atėjo laikas – išėmė didžiuliu senu samčiu, ir pradėjo ruošti kiekvieną atskirai. Pirmiausiai, padarą pagulgydavo ant folijos, perpjaudavo nuo galvos iki uodegos galo, traškindamas atverdavo gyvūno vidų, viską gausiai apiberdavo smulkiai kapotomis daržovėmis, pabarstydavo pipirais, pasūdydavo, užpildavo samteliu sultinio, tuomet suvyniodavo ir imdavosi kito. Kai jau buvo „suvystyti“ visi šeši, sudėjo juos į blėką ir pašovė į pečių. Po kurio laiko mes pradėjome nerimauti, žvilgčioti į mūsų šefą ir laikrodžius. Tai pastebėjęs, jis metė akį į pečiaus vidų ir riktelėjo, kad dar penkias minutes turėtume kantrybės.

Karštus, garuojančius langustus išvyniojome viešbučio kambaryje. Jūros gėrybės – Egipto dievų dovana – Raudonosios jūros dovana vietiniams ir atvykėliams. Tokio skanaus maisto tenka ragauti ne dažnai. Pasmaguriavę truputį pagulėjome, vėl išėjome į miestą ir sugrįžome nešini porcelianiniais puodukais, kad galėtume gardžiuotis ne tik jūros gėrybėmis, bet ir atsivežta savo kava. Mūsų kambarys buvo tikrai labai puikus. Kai tik atskridusius turistus išvežinėjo į jų gyvenimo vietas, viena pusgirtė lietuvaitė, vos išgirdusi mūsų viešbučio pavadinimą, sukliko:

– Vajėzau, koks baisus tas namas, aš čia jau penktą kartą ir viską žinau…

Tikriausiai moteris ką nors supainiojo savo apsvaigusios galvos lentynose. Viešbutis buvo šešiaaukštis, tvarkingas, neišsišokantis bet prižiūrėtas, o kambariai – tiesiog kaifas. Maitino neišskirtinai, tačiau normaliai. Taip galvojome mudu su Vytu, taip manė ir kiti čia poilsiaujantys žmonės.

…Egipte vakarai ilgi, anksti temsta, tad atsigulęs į lovą dar spėjau perskaityti Tenesio Viljamso „Išpažintuvę“: viskas labai aišku, grakštu, paprasta, tačiau… genialu. Tikriausiai, paprastumu pasižymi visi didieji pasaulio kūriniai. Išmintingi žmonės, beje, taip pat.

III

Antrąją dieną Vytas užsimanė į akvariumą, tyrinėjo savo mobilųjį, skaičiavo kažką, dėliojo ir pareiškė, jog Hurgadoje jų yra trys, taigi, šiandieną skirsime pirmąjam, esančiam kažkur miesto pietuose. Pasivaikščiojimus mėgstame, išėjom. Saulės nebuvo, pūtė vėjas. Ėjau apsirengęs lygiai taip pat, kaip vaikštau sausio pabaigoje Klaipėdoje, tiktai atsisagstęs. Ta pati striukė, šalikas, tik batai nei šiokie nei tokie, balti, vokiški, kažkas pasakytų, kad labai „krūti“.

Ėjom ėjom šaligatviais, gatvėmis, bekele, vėl šaligatviais. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad buvo įdomu. Vien tik namai, jokių parkų, beveik jokių medžių, ar šiaip kokio nors įdomesnio žalio lopinėlio. Vienas kitas gražesnis namas pasitaikė, bet šiaip – gūduma. Pradėjo ryškėti Hurgados paveikslas – didelis, beformis, bedvasis, joks. Tokių „jokių“ miestų tenka matyti retai. Tokių pasitaikydavo Pietų Amerikoje, po juos vaikštai ir galvoji – ką jaučia čia gyvenantys žmonės?

Po valandos žingsniavimo Vytas pareiškė, kad einame ne ten. Truputį pagrįžome. Paskui sustabdžiau taksi. Pasakėme rajono pavadinimą ir pajudėjome į priešingą pusę. Taksistas mus išlaipino prie kažkokio turgaus.Tikriausiai į šitą rajoną žmonės važiuoja tiktai apsipirkt, tai jis mus palaikė tokiais, kaip visi. Apėjome teritorioją, braškės po 75 eurocentus, pomidorai po 20. Smagu. Vėl patraukėme ieškoti to nelemto akvariumo, pasiekėme jūrą, čia buvo pilna vaikų žaidimų aikštelių, seklumoje stovėjo įklimpusios valtys, daug prašmatnių, kažkodėl vien švediškų viešbučių, tačiau akvariumo vis nebuvo.

Kelintą kartą pasiklausę, užpuolėme ant sumanesnio, jis mus nuvedė pas prabangaus viešbučio administratorių, tas pasakė, kad einame teisingai, dar pora kvartaliukų ir tiesiai priešais skverą išvysime mus dominančią vietą.

Suradom. Ieškomas objektas buvo įsikūręs pompastiško, irgi švediško, viešbučio rūsyje. Akvariumuose plaukiojančias žuvis apžiūrėjau per penkias minutes, pakilau į holą ir įsitaisiau patogiame minkštasuolyje. Vytas apžiūrą baigė po 50 minučių, buvo labai patenkintas, tikriausiai, išpaveikslavo visas ten plaukiojusias žuvis, ir dar padarė kiekvienos jų meninį portretą.

Sugrįžome iki turgaus, apsipirkom, o paskui vėl į taksi. Hurgada išryškėjo beveik pilnai. Jeigu būti atviram, tai jau antrą dieną galėjau tvirtai pasakyti, kad į šitą Egipto miestą aš daugiau nevažiuočiau niekada niekada, net jeigu čia manęs lauktų penkių žvaigždžių viešbutis ir nemokamas skrydis liukso klase. Aš žinau, kad galima prasimanyti ką veikti ir ant namo stogo, prasimanysim. Tačiau apie miestą sakau tai, ką galvoju. Vasarą, tikriausiai, jis šiek tiek linksmesnis. Bet vasario pradžioje čia dažnai apniukę, vėjuota, o gatvėse pasirodę pusplikiai turistai primena metų laikus supainiojusius kuoktelėjusius piliečius, kurie atvyko gal ir tenai kur planavo, bet jau tikrai, kad supainioję laiką. Keista, kas sugalvojo jį paversti kurortu. Tas žmogus tikrai nestokojo fantazijos, tačiau, reikia pripažinti, nepralaimėjo. Aš į Hurgadą atvykau ne dėl pačios Hurgados, o dėl kitų šalies vietų. Tikriausiai, būtų buvę kur kas protingiau skristi tiesiai į Kairą. Na, bet jeigu jau atsidūrėme čia, tai reikia padaryti viską, kad laikas eitų įdomiai. Įdominimą pradėjome vakare skaitydami straipsnius apie Egipto dievus. Vėl užkabino.

IV

Į Kairą išvažiavome geru autobusu, antrą nakties, su savo reikalą išmanančiais vietiniais. Iš lietuvių daugiau kelionių nepirkom. Reikėtų vieną dieną prisipažinti, kad esame saviems atgrasūs, ne visada malonūs, empatiški. Gal pripažinę savo trūkumus, galėtume pamažu pradėti lipti iš duobės. Juk ir alkoholikas, kol pats sau neišdrįsta pasisakyti kas esąs, negali pradėti gydytis.

Pusryčiavome pusiaukelėje, toliau vėl be sustojimų riedėjome Egipto sostinės link. Vos išvydau citadelę, Muhamedo Ali ir dar dviejų mečečių siluetus, iš karto tapau šito miesto fanu. Vienas pačių didžiausių pasaulio didmiesčių sudomino kaip mat ir jau nebepaleido. Gyvenamieji kvartalai kelia siaubą savo aukščiu, ir šalia vienas kito šonas prie šono surikiuotais namais, tačiau tuo ir įdomūs. Šviesoforai čia, tikriausiai pastatyti dėl grožio, o eismo taisyklės buvo pamirštos dar esant gyvai Hačepsutei. Atrodo, kad Kairo gatvėse mašinos be paliovos svinguoja, o vos kam nors užsižiopsojus, šimtai vairuotojų nuspaudžia garso signalą, triukšmu sukeldami smėlio ir šiukšlių audras. Kairo šiukšlininkų miestas yra viena unikaliausių šiuolaikinės civilizacijos vietų žemėje. Jei kas nors dar nematėte šiuolaikinio siaubo grožio – prašom.

Jeigu tikėti daktarais, kad užterštas oras trumpina žmonių gyvenimą, kairiečiai žemėje turėtų gyventi iki trisdešimties, ne daugiau. Bent jau taip man pasirodė tą dieną. Kairo egiptologijos muziejus nustebino. Pastatas didžiulis, gremėzdiškas ir nejaukus, pilnas prifarširuotas vertingiausių eksponatų ir lentynų. Šita vieta mane šokiravo ne pačia eksponatų gausa ar ekspozicijų šiuolaikiškumu, o tuo, kiek daug dar čia visko likę. Juk nuo neatmenamų laikų Egipto kapavietes plėšė vietiniai, paskui kasinėjimus pradėję vokiečiai, prancūzai, rusai, amerikonai, tūkstančius nepakartojamų vertybių vežė ir plukdė į savo šalis, vogė ištisais dešimtmečiais, stekeno Egiptą visi kas kaip išmanydami, ir vis vien čia liko neįkainuojamas, vieningas ir nepakartojamas faraonų lobynas. Fantastiškas muziejus protui, sielai, žmogaus vaizduotės miklinimui.

Daug, labai daug svetimtaučiai išvogė iš Egipto, tačiau šį bei tą sugrąžino intelektiniu pavidalu: įvairių šalių mokslininkai ir tyrėjai dešimtmečius vargo su Egipto paslaptimis, mėgino prakalbinti senojo krašto raštą, ir jiems pasisekė. Ačiū prancūzams, jų dėka šiandien egiptiečiai vėl gali skaityti savo faraonų ir jų žynių kalbą, pamėginti suvokti kokios didžios kultūros atstovai jie esą.

Piramidės patiko. Turbūt nepasakysiu nieko naujo, tačiau mes, kaip ir dauguma, matėme tiktai Gizos slėnio gražuoles, o iš viso jų Egipte esama apie pusantro šimto. Gizos piramidės išmėtytos dideliame plote, gerai kad ekskursantams padeda autobusai pavėžėdami iš vienos vietos į kitą, užtat ne taip pavargsti. Blogai, kad aplink sukinėjasi „kates“, „nefertites“ ir „tutanchamonus“ siūlantys čigonai ir vagys. Jie neleidžia nė minutėlės atsipūsti, vos atrandi nuošalesnę vietelę, vos pakeli galvą, žiūrėk jau atšuoliuoja pas tave penki šeši „pardavėjai“, pilnomis rieškučiomis „nefertičių“, „sfinksų“ ir „egiptietiškų talismanų“. Pasikalbėjau su ekskursijos vadovu, suabejojau ar tokioje sakralioje vietoje vertėtų leisti jiems siausti. Vyras mano mintims pritarė ir apkaltino savo vyriausybę, atsieit, ji ne tik nesugeba žmonėms sukurti naujų darbo vietų, bet ir laiko tamsoje pusę savo gyventojų. Sunku patikėti, tačiau jis tvirtina, jog šiandien pusė egiptiečių yra beraščiai, gal, sakau, tiksliau būtų sakyti – mažaraščiai. Nežiūrint to, kad už lango yra XXI amžius, dalis Egipto žmonių vos pramokę skaityti, ar rašyt. O jeigu šiuo metu šioje šalyje iš tiesų gyvena šimtas milijonų žmonių, nereikia būti matematiku, kad suprastum kokio dydžio yra Egipto mažarąščių armija. O juk visi jie nori valgyti, turėti namus, gimdyti ir auklėt vaikus.

Pietaujant pasibaisėtinai didelėje Gizos turistų šėrimo įstaigoje, prisiminiau Didžiąją kinų sieną ir kelionę į ją. Ten taip pat teko nukakti netrumpą kelią, kopti, žiūrėti, valgyti. Tačiau niekas negadino nuotaikos, nemenkino šalies ir jų žmonių. Kinų prekeiviai suburti vienoje vietoje, viskas sutvarkyta pavyzdingai, o jaukioje nedidelėje salėje ant apvalaus stalo sumaniai ir estetiškai pateiktus skanius pietus prisimenu iki šiol.

Kai kitą dieną Hurgadoje, žiūrėdamas pro savo kambario langą pamačiau, kaip prie gretimo namo riogsantį šiukšlyną trys jo darbuotojai panaikino per pusdienį, ir kai prieš akis atsivėrė tarsi naujas kaimyninio viešbučio vaizdas, pagalvojau: – „Juk tvarka gali ir visai nekainuoti“.

V

Ketvirtą trisdešimt prie viešbučio privažiavo lengvoji mašina, liesas musulmonas perklausė iš kokio kambario esame, įsodino vidun ir pajudėjom. Važiavom tylėdami, mašina sustojo prie sutrūnijusių medinių lentynų, musulmonas pasiėmė tūtkę saulėgražų ir vandens, vėl pasukom centro link. Už kokių 300 metrų vėl sustojo, davė ženklą išlipti. Mūsų link riedėjo didelis autobusas. Jis pakėlė ranką, autobusui sustojus, parodė mums ženklu lipti vidun.

Įlipom. Rusiškai kalbantis vyras pasodino mus autobuso gale, nes visos priekinės vietos buvo užimtos. Taip prasidėjo mūsų kelionė į Luksorą, senąją Egipto sostinę – Tėbus.

Autobuso publika buvo margut margutėlaitė. Pačioje galiorkoje įsitaisė įdomi šeimynėlė iš Siaudo Arabijos, priešais juos dvi sėdynes okupavo jaunikaitis, prigriebęs į kelionę ne tik asmeninius daigtus, bet ir viešbučio pagalvę. Tokių jaunų „pagalvinių“ salone buvo trys, po kiekvieno sustojimo jie vėluodavo į vidų, grįždavo pilnomis rankomis niekalų, kalbėjo prancūziškai. Greta manęs per tarpą, sėdėjo galvą apsitūlojusi musulmonė, pusę veido slėpė didžiuliai juodi akiniai. Beveik visą kelią ji neatplėšė akių nuo korano, o apie laiką melstis jai primindavo mobilusis telefonas. Taigi, musulmoniškos giesmės mus neapleido net autobuse. Šalia musulmonės sėdėjo kažkokia keista liga sergantis berniukas, trumpuose sustojimuose niekada neišlipdavo.

Simpatiškas juočkis, kaip vėliau paaiškėjo – berniuko tėvas, kažkodėl įsitaisė autobuso priekyje. Prieš keistąją šeimyną įsikūrė keturių asmenų grupė, tikriausiai taip pat iš artimųjų rytų, gal iš Jordanijos ar Kataro. Dar prieš juos sėdėjo du seniai: vyras ir moteris. Vyras kur kas judresnis, prakaulus, senė labai apkūni, vos judanti bet valdinga, abu su akiniais ir būtinaisiais musulmoniškais atributais. Kai pamačiau kaip skrupulingai iš prakiurusio butelio ji perpila vandenį į kitą, sveiką, pagalvojau – ko gero vargelio mačiusi daug.

Prieš pat mūsų krėslus gyveno du suomiai, storulė pusplikė moteris su neregėtai skystais sušiauštais plaukeliais, negraži, jos partneris buvo liesas, taip pat nelabai išvaizdus, pusę kelio miegojo, kitą laiką glostinėjo savo storulę ir vis taikstėsi pačiulpti jos papo.

Tokia tat buvo autobuso galiorka. Priekį okupavo rusakalbiai: keli pasiturintys ukrainiečiai su savo atžalomis, ir labai jau keista šeima iš Talino. Na, pavadinti keista juos yra per kuklu, kiek tik teko nugirsti, jie visą laiką pjovėsi, jis daugiau keikėsi, nei kalbėjo, o jų vartojamas leksikonas buvo tikrai sunkiai pasiduodatis vertimui. Vyras bumbėjo nuolat, tai jam sėdynė kiaušius veržianti, tai mėsos kukuliai per maži, arba ujo savo partnerę dėl to, kad ji sumaniusi paveiksluotis akmenynėje (tai buvo Hačepsutės šventykla), kurioje joks protingas žmogus tikrai nesifotkintų. Moteris kelis kartus mėgino mus kalbinti, tačiau mes laikėmės atokiau, kad nuo jos sugyventinio negautume į kaulus.

Nors kelias nuo Hurgados iki Luksoro daug trumpesnis nei iki Kairo, važiavome nė kiek ne trumpiau. Ypač lėtai pradėjome judėti pravažiavę dykumą. Kelias susiaurėjo, vienas purvinas miestelis keitė kitą purviną miestelį, aplenkėme šimtus vežimų, kuriuos traukė asiliukai, iš priekio vis riedėjo ir riedėjo cukranendrių prikrautos, traktorių traukiamos priekabos. Į Luksorą įsukome pro vartus, tiesiai iš bjauraus miesteliūkščio, ir iš karto šiek tiek lengviau atsikvėpėme, nes gatvės regimai praplatėjo ir pašvarėjo.

Pačioje aštuoniolikto amžiaus pabaigoje, Napoleono Bonoparto armijos kariai, Nilo upe kildami aukštyn, išvydo nuostabius senovinių šventovių griuvėsius, nepanašius nė į jokias kitas šventoves, nė į jokius kitus pasaulio griuvėsius. Tai buvo Luksoras – miestas – muziejus po atviru dangumi, visai panašiai kaip Roma ar Valeta, tik kur kas senesnis. Būtent čia yra senovės Egipto civilizacijos sostinė – Tėbai. Šioje vietoje šiandien koncentruojasi didžioji Egipto kultūrinio palikimo dalis: dvi šventovės – Luksoro ir Karnakos – patys seniausi pasaulio kultiniai pastatai, ir juos jungianti trijų kilometrų ilgio sfinksų alėja. Karnakos šventykla buvo pastatyta daugiau nei prieš penkis tūkstančius metų. Istorija patvirtinta tyrinėtojų. Nepaprastas jausmas prisiliesti prie akmenų, kurie čia tapo maldyklomis prieš tokią galybę metų. Nilas dalina senąjį miestą į dvi dalis: vakarinį – „mirusiųjų miestą“ ir rytinį „miestą gyvųjų“. Aplankę vakariniame krante Memfio sfinksus, faraonų slėnį, karalienės Hačepsutės šventovę, priverstinai atsipūtę „papirusų institute“ ir granodiorito bei kitų akmenų muziejuje, kateriu persikėlėme į rytinį krantą.

Čia vaikščiojome Karnakos šventovėje – viename iš pačių didžiausių šventovių kompleksų pasaulyje. Jis buvo lipdomas kaip kregždžių lizdas, kiekvienas faraonas pastatydavo vis ką nors naujo, kiekvienas norėjo įamžinti save. Pietinėje komplekso dalyje yra šventasis ežeras, o visai netoliese, ant postamento stypso turistų labai pamėgta vabalo skarabėjaus skulptūra. Trokštantys palaiminimo žmonės turi apeiti apie šitą skulptūrą septynis ratus. Jeigu paisysime senovinės legendos, šitas vabalas gali įgyvendinti visus troškimus, netgi priburti vyrą.

Senieji Tėbų griuvėsiai nuostabūs. Nors dalykai yra tikrai nelyginami, tačiau man jie padarė daug didesnį įspūdį nei Kairas, Giza, ar pasivažinėjimai po dykumą. Pasirodė visai nesunku sustabdyti savo prigimties monologą ir ištirpti metų, istorijos, grožio kaleidoskope. Spalvose ir natose, svetimų kalbų garsuose, karštyje ir vėjuj. Nežinau, ar iki šiol įtariau, jog manyje irgi gyvena kažkas išmintingo ir labai seno, su kuriuo besišnekučiuojant buvo taip malonu vaikščioti senovės šedevrų šešėlyje.

Kai mums rodo į tai, kiek čia buvo didingo, kilnaus ir pritrenkiančio, negali nematyti ir to, kas prieš mus yra šiandien. Kai žiūri į tobulus senovės šedevrus, nejučia pradedi abejoti šiandienine šios šalies gyventojų kultūra ir misija. O kai gatvėje tau į ausį šaukia: “Aš musulmonas, aš didis vyras ir jūs turite kreipti į mane dėmesį“, abejonės dar sustiprėja. Kasdien matydami šimtus neprižiūrimų gyvūnų, nuo gimimo net drėgmės nemačiusių vandens paukščių, žvelgiant į netvarkingus namus ir nevalytus plotus, vėl ir vėl apninka abejonės, dėl šiandien faraonų žemėje skiepijamos svetimšalių tvarkos, kultūros ir moralės.

Vasario vidurys yra beveik idealus laikas seniesiems Tėbams aplankyti. Mūsų viešnagės dieną čia buvo beveik trisdešimties laipsnių šilumos, ir mes labai džiaugėmės, kad atvykome ne per didįjį kepinimą. Luksoras nuo sostinės Kairo nutolęs per 700 kilometrų. Tuo pačiu jis yra to pačio pavadinimo apskrities administracinis centas, čia gyvena daugiau nei 500 tūkstančių gyventojų. Luksoras savo istorinėmis vietomis ir paminklais yra ypač pagarsėjęs, tikriausiai todėl dvidešimt pirmojo amžiaus pradžioje, šis miestas tapo vienu iš labiausiai lankomų pasaulyje.

VI

Labai gerai, kad bent važiuojant į dykumą nereikia anksti keltis. Kartu su mumis vyko ir Lietuvos gidas, vietinis gidas, kanvojistas, vėliau prisijungė „sultono sūnus“, mat mūsų kelias ėjo per jo tėvo valdomas žemes, tiksliau – tėvo valdomą dykumą. Kažkas užvedė temą apie tai, kad vieniems į šituos plotus net dienos metu kojos kelti negalima, juk dar tik keli metai praėjo nuo šiurpą keliančių įvykių, kai šiuose smėlynuose buvo du nudurti, keli užmušti, o 1997 metais, važiuojant keliu į Luksorą, buvo sušaudytas visas europiečių turistų autobusas. Kadangi turiu neblogą vaizduotę, tai šitą siaubą ji man patrigubino, instinktyviai įkišau plaštaką į rankinę, paėmiau pinigus ir persidėjau į kišenę. Dėl viso pikto. Koks nelogiškas veiksmas, vėliau pagalvojau, juk jeigu kas nors žudys, tai tikrai ne dėl pinigų, o ir koks pagaliau skirtumas kurioje vietoje jie yra, juk iš banditų fanatikų nagų, vien su dolerių pagalba neišsisuksi.

Greitas važiavimas ir vairuotojo kvailiojimai man nepatiko. Gal ir turiu polinkio kai kuriems ekstremaliems dalykams, tačiau tai tikrai ne nutrūktgalviškas pasivažinėjimas akmenuota dykuma, kai už vairo sėdi arabas. Susipažinom kaip gyvena beduinai, tiksliau – turistams pakištos jų imitacijos. Beduinai tikrai kiaurus metus gyvena dykumoje, veisia kupranugarius, arba gamina narkotikus. Kadangi tarp Egipto ir Siaudo Arabijos nėra griežtos pasienio kontrolės, tai jie nevaržomi siuva pirmyn atgal, ir dirba juodus savo darbus. Tikrieji beduinai man yra kažkuo labai patrauklūs, gal todėl, kad jie turi nepajudinamą įsitikinimą: beduinu netampama, juo gimstama. Tačiau tikrų beduinų mes nematėme, turistus prileidžia tik prie tų, kurie dirba turizmo bizniui ir yra akylai stebimi.

Pasižvalgėm po akmeningas smėlynvietes, pajodinėjom ant kupranugarių, atsigėrėm šulinio vandens, vėl pasižvalgėm. Matėm tris moteris, tiksliau būtų pasakyti – tris judančius kostiumas, ar trejetą porų akių. Kūnai buvo paslėpti po drabužiais. Kaip žinote, tokie vaizdai Egipte, toli gražu, ne retenybė, tai dėl jų kakti į dykumą neverta.

Nustebino netikėtas susitikimas su Hurgados policininkais. Jie dykumoje rinko vaistažoles, labai netradiciškas šio amato žmonių užsiėmimas, tačiau, kažkodėl, nuteikiantis maloniai. Dykuma prie Hurgados visai kitokia, nei kažkada teko regėti Tunise prie Suso. Daug jaukesnė, nuzulinta, nutrinta, nutriušus, su aptrupėjusių akmenų krūvomis, tarsi apgyvendinta, ir beveik nepanaši į tą, kurią jaunystėje mums piešia vaizduotė. Buvo žadėta, kad pietus grupelei paruoš pats sultono sūnus, bet mes nusprendėme, kad jie, greičiausiai, buvo pristatyti iš Hurgados. Tačiau skanūs. Valgydamas galvojau: vis tik valgymas, koks jis išskirtinis bebūtų, yra tik trumpalaikis malonumas. Ilgiausiai išliekantis malonumas neabejotinai yra perskaityta gera knyga, antrojoje vietoje – geras spektaklis, trečiojoje – kino teatro salėje pažiūrėtas filmas, ketvirtojoje – krestelėjimas elektra… Kaip nebūtų keista, tačiau seksas, nusikelia į pačią tolimiausią malonumų grandinės dalį, ir atsiduria kažkur šalia skanaus valgio ir apkalbų. Šitas mintis, tikriausiai, tądien man mestelėjo dykumoje sutikti policininkai arba pasufleravo jos žolės.

VII

Plaukti į nacionalinį parką buvo naudinga, tačiau pasitaikė vėsi diena. Koralai tokie patys gražūs, kaip visur. Kelionę nusipirkome viešbutyje, kainavo 15 dolerių. Novaturo globotiniai mokėjo po 40. Nors jokios globos tenai ir nebuvo. Į prieplauką juos atvežė autobusu, mus – lengvuoju automobiliu. Tada visus atvedė prie laivo ir perdavė jo įgulai. Sužinoję, kad mes mokėjome tik po 15 dolerių, Novaturo lietuviai supyko. Nieko. Vieną kitą kartą supyks, o paskui elgsis apdairiau. Kažkada sau pasakiau, niekada jokioje šalyje nepirkti vandens, nes jis kaip oras ar miškai – visiems priklauso nemokamai. Pažadą vykdau. Luksore daviau kitą pasižadėjimą – niekada nepirkti ekskursijų iš Novaturo. Net jeigu vežtų pas sultoną.

Kelionės laikas praėjo kaip mat. Tik įlipusius važiuoti į oro uostą, „pasveikino“ tas pats pasitikintis savimi, griausmingas moteriškas balsas, kuris prieš dvi savaites šaukė: „Vajėzau, koks baisus tas namas, aš čia jau penktą kartą ir viską žinau…“. Pasijutau jau sugrįžęs namo, ir dar kartą turėjau progos įsitikinti, kad gyvenimas yra kaip sena daina, todėl laikas nuo laiko išgirstame vis tą patį priedainį.