Pasiblaškymai po Lietuvą 2

Vykdydamos savo pažadą, kasmet nors po kelias dienas pakeliauti po Lietuvą, šiemet vėl judame link Žemaitijos, nes ten tikriausiai didžiausia koncentracija lankytinų vietų, be to pernai teko anksčiau grįžti namo, todėl nepasiekėme galutinio kelionės tikslo - Skuodo, kur mūsų laukė draugė, ketinusi prie mūsų pasijungti ir suteikti pastogę. Todėl šiemet užsisakome tik vieną nakvynę ir ne bet kur, o vėl malūne. Nežinau iš kur reikės kitiems kartams tų malūnų atrasti, nes abi šios vietos buvo nuostabios.

O pradžiai judame į Pažaislio vienuolyną, kuriame 11 valandai turime užsisakę gidę. Ekskursija neprailgo, sužinojome įdomių dalykų, pasivaikščiojome gražioje aplinkoje, išgėrėme kavos. Gaila, kad vidiniame vienuolyno kiemelyje buvo nužydėję senovinės rožės, šiek tiek trūksta gėlynų - bet gal jų ten daug niekada ir nebuvo...

Toliau važiuojame į Raudondvarį, kur XVII a.pilis-rūmai, kartu su 3,8 ha parko teritorijoje išsidėsčiusiais dviem oficinų pastatais, oranžerija, arklidėmis ir ledaine, sudaro vieningą dvaro ansamblį. Pačiom keista, kad čia niekada neteko būti, nes vieta labai graži, verta apsilankymo.
Bet aš žinau, kad ten dar sugrįšiu, nes didžiausią įspūdį man paliko ten valgyti pietūs Oranžerijos restorane. Niekada nemaniau, kad Lietuvoje kur nors gausiu taip paruoštų jūros gėrybių - viskas ką ragavome buvo labai skanu ir gražu. Tik neaišku kaip yra šeštadieniais, nes ten vyksta vestuvės - tiek restorano interjeras, tiek aplinka tam labai tinkama, todėl pietauti susiplanuočiau geriau sekmadienį arba darbo dieną.

Sekantis taškas - Medvėgalis, ant kurio buvome vienintelės lankytojos ir nors pradėjo lynoti, imame skėčius ir kopiame aukštyn. Manau daugelis ten buvę, todėl nenustebinsiu pasakydama, kad gražu ten, nors dėl prasto oro, tų aprašytų keliolikos bažnyčių stogų mes nematėme, bet panorama vistiek įspūdinga. Lietus baigiasi, niekur neskubame, todėl prabūname ten gerą valandą į žalius tolius besidairydamos.

Jei keliauti tokiu maršrutu, tai galima dar užsukti pasigrožėti Lietuvos architektūros šedevru - Lyduvėnų tiltu, bet mums tuo metu lijo, o ir moteriškai kompanijai tai nebuvo didelė netektis, nors mano sūnūs tuo tiltu buvo sužavėti. Na, gal kitą kartą.

O mes baigiame šią dieną Užvenčio malūne, kuriame nakvojome ... vienos.
Papriekaištauju šeimininkui, kad nesireklamuoja Bookinge,- mes taip sunkiai ieškojome nakvynės Plungės - Telšių regione, o jis čia slepia tokį grožį, bet jų tikslas ne apgyvendinimas, o vestuvės. Sako: po kiekvieno savaitgalio reikia poros dienų susitvarkyti, poros pailsėti, o po to vėl ruoštis sekančioms. Bet mums pasisekė, ir parašius jiems elektroninį laišką, mus priėmė ir nors nebuvome užsisakę pusryčių, buvo palikta ir kavos ir pieno ąsotėlis, netgi vyno taurės - visko ko mums tą dieną iki pilnos laimės ir reikėjo. Gerai, kad gana anksti atvažiavom - galėjom ilgai vakaroti nuostabioje tapytų sienų ir degančių žvakių aplinkoje.

Ryte šviečia saulė - einame apsižvalgyti po apylinkes, nes Užvenčio dvaro teritorija tikrai nemaža, daug kas išlikę, klėtyje įsikūręs muziejus, pakeliui daug visokių įdomių skulptūrų, augalų, bet malūnas - be konkurencijos - miestelio puošmena, supama tiltelių ir gėlynų.

storyLazyload();