KAZACHSTANAS 2019, birželis

Kai gavome kvietimą dalyvauti tarptautiniame teatrų festivalyje „Samgau“, kuris kasmet vyksta Kazachstano sostinėje Astanoje, dabar jau reikia sakyti Nur – Sultane, apsidžiaugėme, tačiau labai greitai nusiminėm – brangūs bilietai. Bet paskui apsižiūrėjome, kad Nur – Sultano festivalis prasideda tuomet, kai Ukrainoje tokia pat šventė pasibaigia. O kadangi į Kijevą ir atgal bilietus jau turėjom, tai netrukus išsiaiškinom, jog iš Ukrainos sostinės nukakti į Kazachstaną mums bus žymiai pigiau. Nėra to blogo, kas neišeitų į gerą,- sakoma.

 

Žodžiu, mūsų kelionė į Ukrainą, kuri turėjo užtrukti dešimt dienų, pakoregavus laiką ir bilietus, pailgėjo savaite. Prieš išvykstant iš Lietuvos, lagaminus krovėmės jau nebe vienai išvykai, o dviem. Taigi jie, lagaminai, beveik dvigubai pasunkėjo ne tik dėl atsiradusio reikalo nusivežti daugiau aprangos, bet ir dėl visokių teatro rakandų, kurių taip pat padaugėjo, mat Chmelnickyje turėjome parodyti vieną spektaklį, o Kazachstano sostinėje – jau kitą.

 

Ukrainoje visas viešnagės dienas kepėme tiesiogine to žodžio prasme. Trisdešimt, virš trisdešimt, daug virš trisdešimt...sakyti, jog Chmelnickyje ir Kijeve buvo karšta, yra tikrai ne tie žodžiai. Dirbtinai atšaldytuose kambariuose jautėmės puikiai, tačiau vos atsidūrus lauke pasijusdavai tarsi orkaitėje. Iš apačios kepino įkaitęs asfaltas, iš viršaus negailestingoji saulė, iš dešinės kairės – plikinantys oro gūsiai...Nusipirkdavau braškių, trešnių, aviečių, kurios čia kažkokiu būdu sunoko beveik vienu metu, ir sprukdavau atgal į vėsius kambarius. Arba į tamsią teatro salę. Beje, juokavau, jog kitais metais uogienių virti važiuosiu į Ukrainą. Kainos daug kartų mažesnės nei pas mus. Ir uogų skonis geresnis.

 

Mano pagalbininkas visas čia praleistas dienas bambėjo. Beveik be pertraukos – kam gi mes prie vienos kelionės prijungėme kitą? Kodėl iš vienos kepyklos, turime vykti į dar vieną, tolimesnę ir karštesnę? Kas bus Kazachstane, jeigu čia Ukrainoje, gatvėje būti neįmanoma nei pusnuogiam, nei apsirengusiam? Karštis kaip Bankoke, tik daug sunkiau pakeliamas...Nesiginčijau, nes tai buvo tiesa.

 

Į lėktuvo saloną keleiviai subėgo greitai. Publika ryškai skyrėsi nuo tos, kuri skraidžioja maršrutu Vilnius – Kijevas: įvairesnė, juodesnė, daugiau kalbančiųjų rusiškai. Ir kiekvienas kažko susirūpinęs, tarsi pakilęs laineris juos ruoštųsi gabenti į nežinią...

 

Didesnę pusę kelio skridome ramiai, Kazachstano oro linijų stiuardesės buvo mielos ir vaišingos. Ne tik sumuštinių davė, sulčių ir alkoholio, bet kylant leidžiantis nepamiršo ir saldainiukais pavaišinti. Tikrai skaniais. Nuo pusės kelio lėktuvą pradėjo supti ir mėtyti aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn. Apsižvalgiau, keleiviai buvo visiškai ramūs, tarsi taip turėtų ir būti. Paskui išgirdau, kad iš tiesų taip būna beveik visada, mat artėjant prie Kazachstano sostinės, klimatas keičiasi iš ramaus į vėjuotą, kartais į vėjuotą labai, ar net į audringą. Taigi, skrydžio metu lopiau savo išsilavinimo spragas. Sužinojau, kad kraštas, kuriame aš tuojau atsirasiu, garsėja labai įvairiu oru, minkštu ir maloniu prie Alma Atos, vėjuotu, nepastoviu prie dabartinės sostinės. Nežinojau ir to, kad Astanoje, atsiprašau, Nur – Sultane, žiemos būna labai atšiaurios, termometro stulpelis nukrenta net žemiau keturiasdešimt penkių laipsnių. Taigi, su europietiškais madingais palteliais, šaltuoju metu į Kazachstano sostinę – nelabai...

 

Ratai bumbtelėjo į nusileidimo tako asfaltą ir po dešimties minučių mes atsidūrėme ant trapo. Vėjas puolė kiloti moteriškų sijonų (šituose kraštuose tai dar nepamiršta moters garderobo sudedamoji dalis) ir taršyti plaukų. Buvo ne vakaras, tačiau beveik sutemę, danguje debesis ant debesies ir jokio alinančio karščio, tiksliau, jokio karščio nebuvo – vėsa. Rankos pradėjo rankinėje raustis striukės. Net pagalvoti nepagalvojome, kad Kazachstano sostinėje birželio mėnesį gali būti vėsu. Taip vėsu, jog mums prireikė šiltesnių drabužių.

 

Beje, šiltesnių drabužių reikėjo visomis viešnagės dienomis.

 

Pasitiko labai miela blondinė moteris ir palydėjo į mikroautobusą. Daug kalbėjo ir vis šypsojosi. Kadangi susitikę pirmiausiai puolėme stebėtis netikėtu atvėsimu, ji ėmėsi pasakoti apie šių kraštų klimatą, jo nelygumus, karštas vasaras ir labai atšiaurias žiemas, ir vėjus, dėl kurių siautėjimo apie visą dabartinę Kazachstano sostinę, buvo pasodintas labai platus medžių žiedas, kad jie suaugę apsaugotų miesto gyventojus nuo nemalonių pojūčių...

 

Nuvežė į viešbutį. Ir kiekvienam davė kambarį – po trisdešimt penkis kvadratinius metrus pavyzdingai sutvarkyto gyvenamo ploto...

 

PERKRIKŠTYTOJI ASTANA

 

Visai neseniai, vieniems to laukus, kitiems nelabai, Kasym Žomart Tokarevas iš uolaus Kazachstano parlamento pirmininko tapo prezidentu. To panoro beveik trisdešimt metų šalį valdęs Elbasas Nursultanas Nazarbajevas.  Labai greitai po inauguracijos (tai yra 2019 metų kovo 20), naujai iškeptas prezidentas, atsidėkodamas senajam už palaikymą, pasiūlė pakeisti Kazachstano sostinės Astanos vardą į savo pirmtako -  jo viešpatavimui ir darbams įamžinti.

Abiejų rūmų deputatai vieningu rankų pakėlimu pasiūlymui pritarė ir naujasis šalies valdovas pasirašė įsaką, leidžiantį konstitucijai kaitalioti sostinės pavadinimus. Perkrikštyti  Astaną į Nur – Sultaną buvo siūloma ne kartą. Tame tarpe ir 2016 metų gruodžio mėnesį. Tačiau visas iniacityvas užprotestuodavo pats Nazarbajevas.

Šį kartą jo valios niekas nepaisė.

Išvakarėse, pasirašęs atsistatydinimo popierius, buvęs šalies prezidentas, miesto vardo pakeitimo ceremoniją  stebėjo sėdėdamas krėsle, stovinčiame VIRŠ pagrindinės tribūnos. Virš visų.

 

IŠ PRADŽIŲ BUVO AKMOLA

 

Dabartinės sostinės senovinis pavadinimas turi kelias versijas. Pirmoji sako, kad „Akmola“ miestas buvo pavadintas čia glūdinčio balto kalkakmenio uolos garbei. Antroji versija priskiriama kažkokiam Bizantijos rašytojui, kuris savo darbuose pažymėjo, jog šitų vietų gyventojai „Mola“ vadino ant kalvos pastatytą tvirtovę. Trečiasis spėliojimas proziškiausias, atseit, „Akmola“ nuo seno buvo raguočių pardavimo vieta, kuri taip pat garsėjo mėsos bei pieno produktais, kumisu, airanu, kurtu, šubatu ir kitais. Iš to išeina, kad senąjį miesto pavadinimą reikėtų versti kaip „baltoji šventoji vieta“ arba „baltasis gausos ragas“ – baltoji gausybė.

Tarybinėje Kazachstano enciklopedijoje parašyta, jog Akmola yra šviesaus akmens pastatas, keturkampio formos, kurio viršų užbaigia kupolas, panašus į jurtos stogą.

Iš tiesų gi, Akmolos stepės nuo seno buvo tąja vieta, kur susiliedavo įvairios kultūros ir civilizacijos. Pirmojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje, istorikas Herodotas minėjo maršrutą per didžiąją stepę (Vėliau – Didysis šilko kelias), kuris nusidriekė būtent per šituos kraštus. Iki tol šitose vietose ir čia stovinčiose gyvenvietėse buvo užsiimama tik gyvulininkyste ir žemės dirbimu. O „nutiesti“ karavanų keliai padėjo suklestėti prekybai ir amatams.

Savo knygoje „Eurazijos viduryje“ Kazachstano prezidentas Nazarbajevas pažymėjo, kad dabartinė Kazachstano sostinė atsirado ne tuščioje vietoje. Jog čia žmonių gyventa nuo neatmenamų laikų. Tai patvirtino neseniai atkasto senovės miesto Bazok faktas. Pasak archeologų, šitas miestas buvo politiniu ir dvasiniu visos stepės centru.

storyLazyload();