KANARIJA - MIGDOLŲ ŽYDĖJIMO METAS...
Į „Kanarus“ vykome kovą, vildamiesi pamatyti migdolų žydėjimą, garsųjį karnavalą, ir susipažinti su spalvingu, pasaulyje pagarsėjusiu, laisvu laisvų piliečių gyvenimu...Prie migdolų žydėjimo vos prisilietėme, garsusis karnavalas prasidėjo tik tik mums išvykus, na, o laisvo laisvų piliečių gyvenimo prisižiūrėjome tikrai į valias...
Išvykome kovo pirmąją iš Klaipėdos. Autobusas į Vilnių atvažiavo šaltas ir nevalytas. Pro nešvarų langą žiūrėjau į lėtai salonan besikraustančias merginas /moteris, ir galvoje sukosi nelabai linksmos mintys. Per savo gyvenimą jų mačiau visokiausių: ryškių tarsi drugeliai, dailiai nusidažiusių, masiškai nešiojančių perukus ir priklijuotas blakstienas, ilgais sijonais šluojančių sostinės ir Lietuvos kurortų grindinius, ir štai dabar, paskutinioji „uni“ mada...pati prasčiausia ir labiausiai nuvilianti. Nes žiūrėkite iš vieno šono ar kito, sakykite ką tik išmanote, tačiau „keduota“ mergina namuose, darbe, šokiuose ir bažnyčioje – labai toli nutolusi nuo taip visų geidžiamo idealo, nuo grožio ir moteriškumo...
Prajuokino du vyrai, dėvintys vienodais juodais treningais. Prie treninguotų vyrų esam pripratinti, bet prie iš barchato pasiūtų – dar ne visai...
Skrydis iki Londono buvo paprastas, tvarkingas, publika rami. Miego stoką kompensavau lengvai šnopuodamas, galvą atrėmęs į priekinio kaimyno krėslo atlošą. Nuo Londono skristi buvo šiek tiek įdomiau. Dėl spalvingesnių keleivių. Mano dešinėje įsitaisė jaunas, dailiai apsitaisęs vyras. Jo „dailumas“ buvo toks išlaižytas ir toks persistengtas, kad mūsuose tokį apsirengimą daug kas pavadintų stilingu. Kairėje sėdinčiam senam, mažam, žilam ir susiraukšlėjusiam, iš nosies kyšojo ilgi juodi plaukai. Jis tai skaitė knygą, tai įsijungdavo ir vėl išjungdavo planšetę, tai mobiliajame kažkam tarškino žinutes...Labai įdomūs buvo ir kiti keleiviai, kaip ne kaip, visi skrido į KANARUS...
„Gran Kanarija – trečioji pagal dydį ir viena populiariausių Kanarų salų. Aerouostas įkurdintas salos sostinėje Las Palme.
Nusileidome beveik sutemus...
Šita sala turistinėje literatūroje dažnai vadinama Mažuoju kontinentu – nedidelėje jos teritorijoje yra visko: smėlio paplūdimių, dykumą primenančių kopų, miškų ir pušynų, kalnų ir kanjonų. Gran Kanariją perpus dalija La Kumbre kalnų grandinė, kurios viršūnė Piko de Las Nieves, iškilusi beveik du kilometrus virš jūros lygio. Visu pusšimčiu metrų žemesnė, nei jaunystėje mano pamėgta Karpatų Goverla.
Gran Kanarijos kraštovaizdis įvairus: pietinė pakrantė apaugusi kaktusais ir kitais sausumą mėgstančiais augalais, šiaurėje – tropikų augalija, salos centre plyti senų užgesusių ugnikalnių krateriai ir pušynai, vakaruose – uolos ir mažai apgyvendintos teritorijos. Šitokios gamtos įvairovės tokiame mažame plote niekur kitur pasaulyje nerasite, - sako turistams rašyta literatūra. Sala net vadinama miniatiūriniu žemynu, kadangi čia galima pasijausti įvairiausiose klimato zonose.
Apie vietos orą rašoma, jog čia – amžinas pavasaris, mat žiemą jo temperatūra nenusileidžia žemiau 20°C, vasarą retai viršija 30°C. Vandens temperatūra svyruoja tarp 18°C žiemą ir 22°C vasarą. 43 procentai teritorijos paskelbtos saugomomis gamtinėmis zonomis, čia įkurti net aštuoni draustiniai...“.
Turistiniai leidiniai taip pat sako, jog Gran Kanariją žmonės mėgsta dėl balto smėlio paplūdimių, tačiau teisingumo dėlei reikėtų pastebėti, kad tie paplūdimiai yra veikiau pilki, ar pilkšvi, mat baltasis smėlis čia pilnas vulkaninės kilmės priemaišų.
MŪSŲ PASIRINKTA VIETA –
Playa del Ingles – didžiausias, spalvingiausias ir gyviausias kurortas, netaisyklingas žemės trikampis, įsirėžęs į auksiniai pilko smėlio pakrantę. Nuo 1950 metų mieste buvo pristatyta daug daugiaaukščių gyvenamųjų namų, dar daugiau poilsinių. Man pasirodė, kad jų architektūra niekuo nesiskiria nuo kitų šiandieninės Ispanijos miestų architektūros, tuos namus ir salos miestelius jungia geri keliai, kuriais rieda tikrai geros mašinos ir mus taip sužavėję taksi. Gyvenimas čia virte verda, visur gausu žmonių, o už aukštų apartamentinių viešbučių tvorų – gultuose lepinasi atvykėliai iš viso pasaulio.
Playa del Ingles mieste yra per 300 restoranų ir 50 diskotekų. Į vakarus – nusidriekia pakrantė iki Maspalomo kopų. Kurorte yra Palmitos parkas, garsėjantis egzotiniais augalais ir gyvūnais. Mundo Aborigen žaliuosiuose plotuose galima susipažinti su pirmykščių žmonių gyvenimu, kurie čia nuo senų laikų buvo vadinami Guančiais. Kurorto centre daug parduotuvių, čia verta ne tik pasivaikščioti, paspoksoti, bet ir įsigyti žaismingų suvenyrų, parfumerijos, maisto, alkoholinių gėrimų. Kainos, priešingai nei tikėjomės, nebaugina.
Miesto centre stovi, ko gero, pati didžiausia visos salos įžymybė, populiarusis pramogų centras – Yumbo.
Saloje pamaloninti ir pačių įvairiausių sporto šakų mėgėjai. Populiariausios – tenisas, skvošas, kartingas, ir be jokios abejonės - golfas. Pramogų ir linksmybių užtenka ir Holiday World Fun zonoje, nors daugiausiai, žinoma: maitinančių, gaivinančių, girdančių ir linksminančių įstaigų...
SAULĖ, VANDENYNAS IR LINKSMYBĖS IŠTISUS METUS
Rašinio pradžioje panaudojau daug minčių iš Kanariją giriančių lankstinukų ir brošiūrų. Labai norėjau pacituoti ir vieną mano perskaitytą straipsnelį, kuris tiesiog į padanges kelia šitą, iš Atlanto platybių iškilusį, žemės gabalą. Bet kažkur nukišau ir neradau. Kodėl taip norėjosi jį pacituoti? Todėl, kad mano pamatyta sala yra šiek tiek kitokia. Nenoriu pasakyti, kad Kanarija mane nuvylė, tačiau aš čia išvydau truputį blankesnį žavesį: pilkesnį, niūresnį, nestebinantį, gal vietomis net atšiauroką...
Mes čia buvome dešimt dienų, dar viena atskridimui, dvyliktoji – kelionei namo. To laiko neužteko gerai vietovės studijai, tačiau susidaryti šiokį tokį įspūdį-pakako tikrai. Kaip jau minėjau – perskaičiau labai daug susižavėjimo sklidinų pasakojimų ir atsiliepimų. Jų nepaneigdamas norėčiau papildyti; gran Kanarija – menkai kuo stebinanti, ir šūkauti „Vau, kaip nuostabu“, gali tik mažai klaidžioję pasaulyje. Tai tiesiog padorus europietiškas kurortas, ir tikėtis čia kažko nuostabaus – bergždžias reikalas.
Salos paplūdimiai irgi niekuo neypatingi. Vulkaninių pelenų atmiežtame smėlyje gausu akmenų, žmonių aiškiai per daug nedideliems, deginimuisi tinkantiems žemės ploteliams. Geriausias paplūdimys yra salos sostinėje, tačiau tai tipiška miesto žmonėms skirta poilsio vieta, su visais tam reikiamais atributais. Bet čia visas geriausias vietas jau nuo ankstaus ryto būna užėmę vietos gyventojai, kiekviename žingsnyje pilna vaikų, triukšmo, stumdymosi...
Patiko salos keliai. Jokių baisingų serpantinų, bauginančių posūkių ar nusileidimų matyti neteko. Visi asfaltai tikrai nepriekaištingos kokybės, mašinos traukia akį naujumu, degalai Kanarijoje nesiekia euro...Tačiau tokių gerų kelių pilna visa Ispanija, ir niekuo ne prastesnių vaizdų – taip pat.
Pagrindinė poilsio vieta – salos pietūs. Neabejotina, jog pats gražiausias ir vertingiausias dalykas čia yra vandenyno pakrantės kopos; jos plačios, aukštos, nuostabios, vietomis priaugusios krūmų ir šabakštynų, vietomis pasipuošusios vienišomis palmėmis, tapybiškos, kintančios, traukiančius vietinius ir poilsiautojus, siūlančios fotografams nepakartojamų vaizdų, nesvetingos pakilus vėjui, įtrauktos į pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą, saugomos UNESCO. Tačiau po šitas kopas daug vaikščioti nesinori dėl labai paprastos priežasties – pavargsti, o po kelių minučių batuose nešiojiesi pilnas rieškes smėlio, nuo kurio kojos vakare būna tarsi mindžiusios dumblą.
