Svajonės turi pildytis. Pajausti, matyti, sugerti, išgirsti, patirti... ir atlaisvinti vietą naujoms svajonėms... Milijonais žvaigždžių nusėtas dangus, smėlio grikšėjimas po kojomis ir dar nepažinta nenusakoma naktinė dykumos tyla sugrąžino į Jordaniją. Žinoma, suveikė ir faktorius, kad po mėnesio nebeliks pigių skrydžių.
Sako, kas nematė Petros, nematė Jordanijos. Deja.... Kas matė tik Petrą, nematė tikros Jordanijos su savo šviesa, nuotaika, senų pilių ir romėnų laikus menančių miestų griuvėsiais, dūstančia nuo automobilių kamščių sostine ir nenusakomo grožio gamtos rezervatais....
1 diena, tiksliau vakaras
Vilniaus oro uostas išlydėjo visus nedraugiškai – buvo iščiupinėta kiekviena siūlė. Atsiminkit kur skrendat - toks atsakymas nuskambėjo paklausus, kodėl būtent tokia kruopšti patikra. Ir nepatikėjo, kad pernai praėjom taip, lyg skristum į Palangą. Iš to netikėtumo vos nepalikom kelionės krepšio, draugai pasų))) Mistika tęsėsi ir toliau, draugams pereinant pasų patikrą (ne ES piliečiai). Vienos rankos pirštų antspaudai sutampa, kitos ne. Galima pagalvoti, kad ranką į naują pasikeitė)))
Amanas pasitiko begėdišku šalčiu - +1. Semiras (mūsų pernykštis gidas) laukė apsitūlojęs ir užsitraukęs iki akių šiltą kepurę. Slapta tikėtos šilumos nė lašo. Bent kol kas.
Šiek tiek nutolus nuo oro uosto Semiras sustoja. Kavos? Su kardamonu? Atsimena ką mes mėgstame. Kartu vykstantiems draugams pirma patirtis ir pirmas naujas skonis.
Šaltis ir žadama šlapdriba sutrikdo miesto darbą. Dėl žadamų oro prognozių daugelis anksti užsidarė ir išvažiavo namo. Šiaip ne taip surandame dirbančią keityklą.
Šaltis negailestingai klajoja ir viešbučio koridoriais. Apartamentuose kiek šilčiau, nes įjungti kondicionieriai, tačiau viska įšyla tik antrą parą.
Alkis nugena į jau žinomą “Ghaith” restoranėlį. Kainos pakilę, tačiau vis tiek nesikandžioja (24 JOD už viską). Nuklotas valgiais stalas primena, kad alkis ne geriausias patarėjas ir visko neįveiksim.
2 diena
Apsiniaukęs dangus gąsdina lietumi. Bet po sočių pusryčių jau neatrodo toks baisus.
Mus traukia vietos, kur dar niekada nebuvom ir kurias mažai kas atradęs. Aplipusios milijonais turistų, su retomis išimtimis, paliekamos nuošaly be krislelio gailesčio. Jordanijoje 12 rezervatų iš kurių šį kartą išsirenkame du. Pačioje šalies šiaurėje išskirtinio grožio Yarmouk miškų rezervatas (Yarmouk forest reserve). Iki jo gabaliukas kelio, tad kava pakelės kavinukėje tiesiog privaloma. Šalia sukištos narvuose vargšės, pasmerktos galvų kapojimui, vištos. Bebaigiant gerti kavą, kaip tik užsuka vištienos pirkėjas. Nė vienas neišreiškia noro stebėti egzekucijos.
Yarmouk miškų rezervatas atidarytas visai šviežiai. Net Semiras čia dar nesilankė)) Siūlomos trys trasos.
Pasiėmėme gidą valandos trasai, bet užtrukome kur kas ilgiau. Visai šalia Sirijos ir Izraelio sienos. Daug kas gąsdino Sirijoje vykstančiu karu nesigilindami, kad karo veiksmai vyksta Turkijos pasienyje. Kokie neramumai, jeigu gidas kuo ramiausiai dėsto apie naudingąsias augalų savybes. Visi parke augantys augalai vartojami arba medicinoje, arba maisto gamyboje. Balti plokšti akmenys įrėminti žalios žolės plotų, nusagstytų pavasariniais žiedais. Iš tolo žvilgsnį traukia raudoni vietinių „aguonų“ – kitaip anemonių žiedai.
Jau ir dabar gražus parkas po mėnesio paskęs geltonų, juodų ir purpurinių irisų jūroje. Jordanijoje auga dviejų rūšių ąžuolai. Pakeliui važiuodami matėme amžinai žaliuojančius, o čia augantys žiemą meta lapus ir žemę nubarsto milžiniško dydžio gilėmis.
Netgi mūsų tautinė darželių gėlė rūta parke jaučiasi kuo puikiausiai. Ir pavadinimas toks pats - RUTA. Lapelį rūtos įdeda ir gaminant nacionalinį Jordanijos patiekalą mansaf.
Įsliūkinę vaikai su ožkomis gražiai išprašomi atgal – čia juk rezervatas. Gidas pakeliui surenka net mažiausias šiukšles.
Tolumoje Golano aukštumos, kurių viena dalis priklauso Izraeliui, kita Sirijai. Ir abi šalys laiko šį žemės lopinėlį savu.
Išvykstant nusifotografuojam su visa parko komanda ir kadangi diena ritasi į antrą pusę, užsukam į Umm Qais arba buvusį romėnų miestą Gadarą ( bilietas 5 JOD). Prieš 2000 metų tai buvo svarbi prekių, keliaujančių į Haifos uostamiestį dabartiniame Izraelyje ir iš jo, perkrovimo vieta. Būtent Gadaroje stovėjo muitinė, o iki Haifos vedė puikai grįstas apie 70 km ilgio kelias. Gadaroje klestėjimo metu rinkosi rašytojai, mokslininkai, poetai, filosofai ir dailininkai ir būtent tada miestas įėjo į Dekapolio sudėtį.
Po žemės drebėjimo sunaikinto senovės miesto liko tik bažnyčios griuvėsiai, požeminis mauzoliejus, juodo bazalto amfiteatro griuvėsiai, pagrindinė kolonomis įrėminta gatvė, dvi pirtys, fontanas, forumas, miesto vartai ir hipodromo likučiai. Lankytojų vienas kitas.
Čia esi laisvas judėti įvairiomis kryptimis, netgi pajudinti dvi tonas sveriančias akmenines duris. Klaidžioji tarp akmeninių namų mėgaudamasis metafiziniu pasauliu.
Žvilgsnis nuslysta grįstomis gatvėmis, užkliūdamas už žolėje gulinčių riedulių, kolonų likučių, kol pagaliau nusklendžia tolyn paskęsdamas padūmavusiame Jordanijos slėnyje ir Galilėjos jūroje.
Irbido mieste stojam vėlyvų pietų. Pasimokę imam vieną porciją dviems, tačiau tai neapsaugo nuo apsivalgymo (viskas 15,50 JOD).
O dar iš virtuvės atskuba šefo dovana, bet įmanoma paragauti tik mažytį kąsnelį.
Per dieną nuo kondicionieriaus apšilę apartamentai leidžia komfortiškai pavakaroti.
3 diena
Ryte pagaliau nudžiugina saulė. Laukia ilgas kelias iki Wadi Rum dykumos ir plastiku nusėtas kelias. Šmėkšteli beduinė, gabenanti namo šakas laužui.
Pakeliui link Nebo kalno stabtelim mozaikų dirbtuvėje-parduotuvėje „Tree of Life handicraft center“. Čia Semiro draugų parduotuvė. Ir, aišku, šuniukai šalia.
Semiras puikiai žino, kad nesame pirkėjai, bet jam reikia susitikti su draugais, o mus užima Zoja. Bulgarė, ištekėjusi už jordaniečio. Kol verdama kava, Zoja trumpai aprodo ir papasakoja apie mozaikų dirbtuves. Su mozaikomis dirba čia įdarbinti neįgalūs žmonės. Darbas reikalaujantis neįtikėtino kruopštumo ir tvirtų rankų atlaužti kietą mozaikos gabalėlį.
Atitinkamai mažuliukų papuošalų kainos prasideda nuo 100 JOD. Parduotuvėje tikrai yra į ką pasižiūrėti ir pasigrožėti. Ir įsigyti ne tik mozaikų.
Nebo kalnas prižiūrimas pranciškonų, tad vieta sutvarkyta ir tviska švara (bilietas 2 JOD). Apačioje driekiasi kosmiškai gražus slėnis. Po tolumoje stūksančiu vienišu medžiu, pasakojama, kažkada ištryškęs šaltinis.
Ne, ne tas, kuris pasirodė Mozei lazda trenkus į žemę. Sprendžiant iš visko, klaidžiai žmones po dykumą vedžiojančiam Mozei, pakeliui pasitaikė ne vienas šaltinis.
Ant kalno garsusis paminklas Mozei, tiksliau jo stebuklingai lazdai – susiraičiusių varinių gyvačių kryžius. Būtent šis simbolis (gyvatė su kryžiumi) naudojamas farmacijoje.
