Niekaip negalėjau apsispręsti ar rašyti šitą pasakojimą, pusė metų praėjo, o aš vis atidėliojau.
Net uždaviau sau klausimą – kodėl aš visa tai rašau, tuos kelionių pasakojimus? Pirmiausia – dėl savęs, nes tai savotiški kelionių dienoraščiai, kad atsiminti aplankytas vietas, kelionės nuotaiką, atgaivint prisiminimus. Bet pagrindinė priežastis yra ta, kad gerais patyrimais, įspūdingomis vietomis norisi dalintis, kad ir kiti jas pamatytų, pastūmėti ir padrąsinti abejojančius…
Bet tada ar rašyti, jei ten, kur tu buvai, važiuoti nesiūlytum? Nes Maljorka man tapo ta vieta, kurią aplankyti patarčiau paskutinėj vietoj, tik kaip geresnę alternatyvą kokiai Šventajai 🙂 Bet tai tik mano ir mano kompanijos (aš taip manau) subjektyvi nuomonė. O jums, gal būt, paskaičius tokių atsiliepimų, ta sala patiks, nes tikėsitės kažko neįspūdingo.
Nors, aš jau besiruošdama kelionei, supratau, kad nelabai ten mums bus ką žiūrėti. Matyt per tiek metų jau net pagal nuotraukas galiu tai numatyti, arba, kaip daugelis man sako, kad gal tikrai jau pavargau nuo Europos vaizdų? Nors praskiedžiau šiemet juos ir Gruzija ir Jordanija… gal tiesiog ne mano sala ir tiek.
Tačiau vistiek papasakosiu ką matėme – gal ne superįspūdingo, bet vistiek gražaus ir tikrai geriau skristi ten, negu niekur.
Pasirinkdamos Maljorką spalio – lapkričio mėn sandūroje labai rizikavome, nes orai tuo metu dažniausiai jau neprimena vasaros. Ir nors ne voliotis pliaže mes ten skridome, tačiau lietus, kurį meteorologai prognozavo, kelionei šarmo tikrai nepriduoda. Ir nepaisant to, kad lietinga savaitė praėjo prieš mums atvykstant ir mes turėjome nuostabų vasarišką orą – ši sala mūsų n e s u ž a v ė j o 🙁
Atrodo viskas buvo gerai – apartamentai, oras, kompanija, skanus maistas, gera nuotaika, jokių nesklandumų, – taigi pati kelionė buvo nuostabi, o sala – kažkokia blanki – nė vieno ,,vau!!!”
Tačiau, jeigu jūs Ispanijoje buvote tik Madride, Barselonoj ir dar kokiuose Kanaruose – tada jums patiks. Bet mums, Ispanijos mylėtojoms, viskas atrodė matyta ir matyta daug gražesnių vietų bei miestų…
Taigi šį kartą, kaip niekad, džiaugėmės vėlyva vasara, nepaprastai skaidria jūra ir vieną dieną spjovėme į lankytinas vietas ir tiesiog pliažinomės. Nors ko aš čia stebiuosi? Maljorkos didžiausios įžymybės ir yra pliažai 🙂
******
Intarpas apie autonuomą.
Manau nieko naujo nepasakysiu, bet taip akiplėšiškai blogai dar nebuvo!
Atskridome vėlai, o eilė ilgiausia nusidriekusi būtent prie mūsų autonomos punkto. Visi kažko suirzę – barasi, mojuoja rankomis, vaikai pavargę verkia, visi taip ilgai užtrunka…kai po valandos priėjo mūsų eilė, viskas išaiškėjo – visi, kas nuomavos auto per Ryanair puslapį, turi susimokėti Goldcar-ui maždaug po 150 eur viršaus, nes jie jokių nuolaidų, kurias mums pritaikė Ryanairas neteikia, sako reikėjo per mus tiesiogiai užsakinėt, aiškinkitės su jais… ir čia perkant pilną draudimą, kuris dar 200 eur. Na, mums pasidalinus penkioms, tai jokie jų triukai nebaisūs, bet kai šeimai tiek dar priskaičiuoja. Tiesa, parašius Ryanairui skundą, gal 50 eur gražino, bet kaip visada – kai tik autonuoma, taip negatyvas.
********
Beje, nedaug trūko, kad tiems sukčiams būtumėm grąžinę mašiną be stogo, nes kai vidury nakties pastatėm automobilį po stogine ir išlipome – bagažinės durelės įsirėmė į įvažiavimo skersinį – teko vėl lipt į mašiną ir ją patraukt. Užtat juoko buvo keliom dienom 🙂
Apsigyvename šiaurinėje salos dalyje, netoli Port d’Alcúdia miestelio. Vietą pasirinkom pagal patikusius apartamentus, tik žiūrėjome, kad iki jų nevestų serpantinai, nes šioje saloje jų tikrai daug – ir jei tokiais kasdien pirmyn-atgal reiktų, tai niekur važiuot nesinorėtų. Todėl neieškokite nakvynės Vajldemoso apylinkėse – kai nuvažiuosit – suprasit kodėl.
Ryte tradicinis relaksas balkone su vaizdu į jūrą. Man tai yra tas momentas, kai suprantu, kad kelionė prasidėjo…
Pirmai dienai vykstame į šalia esantį Formentoro kyšulį, pasigrožime Es Colomer apžvalgos aikštelėje, nuvingiuojam iki pat švyturio,
pakibinam lyg specialiai vaizdingoj vietoj pozuoti užsilipusį ožį
ir važiuojame į Formentoro paplūdimį.
Vakare – pusėtino skonio vakarienė labai gražioje vietoje. Nors paelija buvo nebloga, bet nuo kitos dienos valgydavom tik klientų gerai įvertintose vietose – juk telefonai vistiek visada po ranka, tai negi sunku akį užmesti, o ir pačios gaminomės patiekalų iš jūros gėrybių.
Antrą dieną vykstame į vienuolyną kalnuose Santuario de Lluc – yra ten ką veikti ir pažiūrėti, tam tikru laiku net vaikučių choras porą giesmių sugiedojo, pasėdėjome kavinėje, pailsėjome. Tik vienuolyno sodas, tai labai prastas – apžėlę viskas, nevertas aplankymo.
Tada nuvingiavome iki garsiojo tarpeklio Sa Calobra – žmonių buvo nedaug – linksmai mes ten pasibuvom, pasidarėm ,,teminį vakarėlį”su šampanu.
Tada vakarinė Poljensa su gražuole bažnyčia, bei tradicinė vakarienė namuose.
Trečia diena buvo skirta sostinei Palmai, kur laukė krūva nusivylimų
Pirmiausia, kol dar nepavargę, einame į Joan Miro muziejų. Na, manau toks menas patinka tik menininkams, o mes galėsim kokiem snobams pasigirti nebent 🙂
Garsioji katedra taip pat nesužavėjo, o ir mokėti už jas po 10-15 eur., tai jau tikrai tapo kažkokiu madingu pasipelnymu. Netgi Miro muziejus perpus pigiau kainavo.
Pats miestas, kažkoks be veido, kažką primenentis, kai kur net neispaniškas – atrodo, kad tu čia buvai ir ne kartą…
Gal tik Arabiškos pirtys priminė mums, kad esame tikrai Ispanijoj,
Na, dar Tapas 🙂
O iš vietos, kurios tikėjomės mažiausiai, įspūdžiai liko visai neblogi. Tai Poble Espanyol de Mallorca
Ėjome ten, nes nieko panašaus nesame matę, nors žinau, kad toks Ispanijos kaimelis yra Barselonoje. Supratome, kad ten viskas imitacija, bet kažkaip smagu buvo atrasti pažįstamas vietas, be to patekom ten prieš pat uždarymą ir buvome beveik vienos.
Vakarienė vėl namie, nes negalim atsispirti tokioms šviežioms jūrų gėrybėms
Oras nuo ryto nuostabus – važiuojame į laukinį pliažą – Cala Torta. Reikia iki jo paėjėti miško takeliu kelis km – priklausomai nuo to kiek toli su savo mašina gali sau leisti važiuoti labai blogu keliu. Kadangi mes jos negailėjom, tai važiavom toli, nors paėjėję matėme dar vieną parkingą kur stovėjo jau tik visureigiai.
O kelio gale – pusdienis tokio grožio ir relakso.
Tada šone paliekam Capdeperos pilį, akimis nulydime visai viliojančius Arcos pilies ir senamiesčio vaizdus nors buvome juos suplanavę, jei būtų blogas oras ir važiuojame į dar vieną vienuolyną, tiksliau jų ten trys – Santuari de Cura, Ermita Sant Honorat ir Santuari de Gracia – Randa – Mallorca.
Deja, į paskutinius du nepatekome, nes vienas dėl remonto uždarytas, o į kito tik koplytėlę pavyko pamatyti ir panoraminiais vaizdais pasidžiaugti, nes ten gal kažkaip susitarus gali patekti arba tai privatus objektas.
O Santuari de Cura – graži vieta, yra restoranas ant skardžio – gaila nespėjome atvykti iki siestos, todėl papietauti ten nepavyko.
Bet labiausiai patiko Alcudia miestelis, šalia kurio gyvenom, vos ne kasdien pro gražuoles senamiestį juosiančias sienas pravažiuodavom, bet vis nesuspėdavom užsukt. Va ten tai galėjau vaikščiot nors visa dieną – net parduotuvėlėse tokie įdomūs, skoningi daikčiukai, neužgrūsta kinietišku šlamštu.
Toliau, kad pakeisti aplinką vykstame į Jardins d’Alfàbia. Visokių atsiliepimų prisiskaičiau apie šį sodą, bet mums patiko – visko nedaug, bet visai įspūdinga – ypač šita arka.
Ir kaip gi be jūros – Port de Sóller. Gaila maudynėms nepasiruošę, bet labai gražioj krantinėj, fantastiška vakarienė
Iš čia į Soler miestą kursuoja simpatiškas medinis traukinukas, manau turint laiko smagu būtų.
Grįžtant stabtelime tos visuose bukletuose vaizduojamos Solerio katedros pažiūrėti, bet be jos daugiau nieko ten ir nėra.
Kadangi apie salą vaizdą susidarėm, liko turbūt labiausiai lankytinas Maljorkos miestas – Valjdemosas ir niekas mūsų nesupras, jei mes jį praleisim, tai Išmetam iš programos visas bodegas, kurių ten daugybė pakeliui, kalnų miestelius, kurių buvau prisižymėjus ir važiuojame prie jūros, netoli savo namų.
Pliažo malonumai, kurie greit nenusimato…
Tada Vajldemosas, bet pirmiausia – pietūs, nes po pliažo esame alkanos
Po to žavaus miestelio gatvelių labirintai. Gražu, bet kažkur lyg matyta…
Šalia esantis Deia kaimelis jau tik temstant, pro mašinos langą
Ir vėl nesibaigiantys serpantinai…
Beje, kažkurią dieną buvome porai valandų užsukę į išpardavimų miestelį – aš po juos nevaikštau, bet merginos sake – blogiau nėra matę – nė viena nieko nenusipirko.
Tai vat tokia ta mums Maljorka pasirodė. Kažkokia labai jau turistinė, net Turkija tokia neatrodė.
Bet kiekvieno kitoks požiūris, kitokie lūkesčiai ir įspūdžiai.
Linkiu jums tik gerų 😉
Kavagne 
Aruna 
pirmas