Po lėktuvo sparnais sužibus tūkstančiams Amano miesto žiburiukų, prisiminiau prieš porą mėnesių bendramintės (čia žinomos Linosos vardu) atsiųstą laiškelį: „Yra nebrangių skrydžių su Ryanair į Jordaniją, nenorit Petros pažiūrėt?“ Pažiūrėti, žinoma, įdomu, obettačiau yra ir kitų planų šiems metams... ir atostogų ne prūdai... Betgi smalsumas nugalėjo- atsidariau rainių puslapį - kainos tinkamos.... Ir galų gale kada, jeigu ne dabar? Vyras sako: „- Imam, ir nėra ko čia galvoti, kaip tik savaitgaliui sulakstysim.“ Paskambinu kelionių draugei, kuri, vairuodama namo, be didelių galvojimų sutinka skristi kartu. Tik kiek vėliau pažada paskambint ar kartu skris dukra ar sūnus. Netrukus sulaukiu skambučio- skris sūnus. Puiku, užkrausim jam visus anglakalbius reikalus – ech, savanaudiški gi mes žmonės, kam patiems vargintis.)))
Viskas, bilietai yra. Būsim tik kelias dienas, tad nakvosime Amane. Šį kartą pasinaudojau booking paslaugom. Kriterijai: netoli centras, ramus rajonas, pusryčiai ir kaina. Užsakau apartamentus „Aljazeera Hotel Apartments“. Nieko ištaigingo, pusryčiai yra, kaina tenkina.
Belieka susidėlioti kelionės planelį. Realiai dvi su puse dienos, nes pirmos dienos vakaro nebeskaičiuojam. Daug neaprėpsi. Internete pasirankioju informacijos. Norisi ne tik miestų, bet ir gamtos, tačiau žinomų rezervatų lankymą atmetu, nes vis tik dar ne sezonas, karščių nenusimato, o sušlapti ir paskui maklinėti šlapiom kojom niekas nenori. Susirašau su rezervatų atstovybe, dėl kitų vietų lankymo, bet jie atrašo (beje labai operatyviai), kad dar anksti kažką tiksliai atsakyti, nes viskas priklausys nuo klimatinių sąlygų. Geriau pasidomėti kelios dienos prieš kelionę. Jordanijoje yra ne tik tie du turistų žinomi rezervatai, bet ir eilė kitų.
Petrą aplankysim, todėl vienareikšmiškai pirksim Jordan Pass (kaina 70 JOD). Net jeigu lankot tik Petrą, jį nusipirkti jau apsimoka, nes tuo pačiu įsigyjate ir vizą. Atskirai perkant gaunasi brangiau – viza 40JOD, bilietas į Petrą 50 JOD. Papildomai su Jordan Pass galima aplankyti 40 objektų. Mūsų visi lankyti objektai, einant su šiuo pasu, nekainavo daugiau nė cento. Ir net skrendant kelioms dienoms pasas mums apsimokėjo.
Svarbiausias klausimas, kokiu būdu pasieksime Petrą. Iš Amano važiuoja „Jett bus“ firmos autobusai, kurie išvyksta 6.30 ir grįžta 16.00. Kaip tik visiškai šalia mūsų užsakyto viešbučio šių autobusų stotis. Belieka pagalvoti kaip keliausime kitur. FC vienoje keliautojų grupėje randu vizitinės foto. Šalia komentaras, kad vairuotojas vardu Abbas kalba ir rusiškai. Kadangi ne visi iš mūsų kompanijos gerai susišneka angliškai, nusprendžiu jam parašyti. Viskas tvarkoj, susirašom. Pats pasiūlo pasiimti mus iš oro uosto. Viešbučio pasiūlytas transferis brangesnis, o atvykus autobusu vakare maklinėti gatvių labirintuose ieškant viešbučio kažkaip nesinori, tad apsisprendžiame važiuoti su šiuo vairuotoju. Be to ir kaina nelabai skiriasi nuo taksi, o taksistai, kaip įsitikinom vėliau, gali ir pablūdyti.
Kelios dienos prieš kelionę nusiperkam internetu Jordanpass. Tačiau užsakyti online Jett buss bilietų niekaip negaliu. Interneto platybėse randu info, kad puslapis neveikia. Matyt taip ir yra. Į elektroninius laiškus irgi neatsako. Paprašau bilietus užsakyti mūsų vairuotojo, ką jis ir padaro.
Dieną prieš kelionę gaunu iš jo laišką, kad jis negalės mūsų pasitikti, bet mus sutiks kitas žmogus, kuris nuveš taip pat, kaip sutarėme ir lauks oro uoste su mano vardu. Ką gi, svarbiausia, kad kažkas lauks.
1 diena
Gaila, kad skrydis po pietų, nusileisim tik šeštą vakare. Atrodo neseniai skridau, bet oro uostas pertvarkytas, tačiau kažkaip keistai. Negana to, kad nebeliko tik įėjus kėdžių, jei reikia luktelėti kelionės draugų, bet ir praėjus patikrą iš karto patenki į duty free zoną. Prasideda Vilniaus oro uosto Golgota. Tenka su visais čiUmodanais žmonėms vingiuoti tarp prekystalių. Prie įlaipinimo vartų erdvės mažai, tvanku ir žiauriai karšta. Patikrinus bilietus visi suvaromi į ankštą stiklinį koridorių kuriame tenka laukti apie 20 min. kol pagaliau pajudi link lėktuvo...
Pagaliau po lėktuvo sparnais tamsiame fone žybčioja tūkstančiai šviesos taškelių. Leidžiamės. Į Karalystės sostinę. Ne tiek jau daug pasaulyje karalysčių. O Jordanijoje karaliaus vardą ir atvaizdą galima dažnai pamatyti. Net ir oro uostas pavadintas karalienės garbei. 
Pasų ir vizų patikrą su Jordanpass praeiname labai greitai. Tiesa, mūsų su drauge paklausia kokiu tikslu lankome Jordaniją)). Vyrų to neklausia. Eidami link išėjimo ieškome mūsų lentelės (vis tik kirbėjo kirminėlis ar viskas bus gerai). Ir lentelė, ir vairuotojas mūsų laukia. Susipažinkime - Semiras. Su juo draugavome visas likusias dienas. Abbas, su kuriuo iš pradžių tariausi, susirgo. Šnekėdamas telefonu kosėja, atsiprašinėja ir vos prašneka. Ką ten atsiprašinėti, juk nepaliko mūsų ant ledo.
Vairavimas Amane savotiškas, kaip ir visoje Jordanijoje. Tik čia koncentracija automobilių kur kas didesnė. Ko norėti, milijoninis miestas. Manevruoja jie ten be posūkių rodymo ir lenkia vienas kitą beveik liesdamiesi veidrodėliais. Juostos pabraižytos tik dėl vaizdo, iš trijų juostų mikliai pasidaro penkios. Dalis vairuotojų ramiausiai pravažiuoja raudoną šviesą. Juk čia jo miestas, tad jam galima. Pėstieji eina bet kaip ir bet kur, kai kurie net nesidairydami. Patys lygiai taip pat naršėm tarp mašinų, nes pėsčiųjų perėjų nelabai čia ir rasi. Tiesą pasakius kelionės metu džiaugėmės, kad turime vietinį vairuotoją. Žinoma, sėstum ir važiuotum jei reikėtų, bet kaip gerai, kai nusikalus po lankomų objektų nereikia visam įsitempus sėdėti prie vairo. Bevažiuojant į viešbutį, pakeliui Semiro dėka susipažįstam su pravažiuojamais objektais. Amanas pastatytas iš šviesaus akmens, todėl vadinamas baltuoju miestu. Vakarop pastatai tarsi nušvinta iš vidaus ir skleidžia nenusakomą šviesą. Miestas nėra žalias, bet jordaniečiai mėgsta kiemelius, balkonėlius, verandas, mėgsta juose pasėdėti. Jaukumo suteikia ten sustatyti gėlių vazonėliai arba pasodinti medeliai.
Pravažiuojam universitetą. Jordanijoje veikia ne vienas universitetas. Merginų juose mokosi daugiau nei vaikinų. Mokslas mokamas, bet geriausiai besimokantis grupėje nemoka už mokslą, o antras ir trečias pagal pažangumą gauna nuolaidas.
Semiras klausia ką mes planuojame šiam vakarui. Mūsų tikslas išsikeisti pinigus ir pavalgyti. Kadangi atvykome penktadienį (Jordanijoje išeiginės penktadienis, šeštadienis) didelė dalis keityklų nedirba. Tačiau jis suranda veikiančią. Netoli mūsų viešbučio prasukam pro vietinių restoranėlį, kad matytumėm, kur galima pavalgyti. Palydi mus į viešbutį, atsiskaitome ir sutariame dėl rytdienos.
Apartamentai erdvūs ir vietomis gerokai pavargę. Bet žinant tuos kraštus maniau, kad rasim prasčiau, nes ieškojom pigiai. Svetainėje įjungtas dujinis šildytuvas - vakarai vis tik vėsūs ir šildytuvas tikras išsigelbėjimas. Amane nėra dujų vamzdyno, todėl dujos išvežiojamos balionuose.
Virtuvėje tiek dujinė viryklė, tiek skalbimo mašina ryškiai caro Riuriko laikų. Bet tai koks skirtumas, mes vis tiek jomis nesinaudosime. Svarbiausia, kad siaubingai norisi valgyti, tad belieka numesti daiktus ir lėkti link išsvajotos kavinės. Iš pradžių iš nežinojimo nueinam ne į tą pusę, bet greit susigaudom ir jau sėdim vietos kavinukėj apsupti vietinių. Dalis jų čia ateina maisto išsinešimui, tačiau galima sėsti ir prie staliukų, kur tuojau atnešami meniu. Užsisakome skirtingų patiekalų po ketvirtį porcijos (ir tas vos suvalgom). Iš karto atneša duonos, daržovių ir vandens. Žinoma, už tai paskui susimoki, bet kad viskas taip skanu. Tačiau pasakyti, kad skanu, tai nepasakyti nieko. Ragauji mėsytės gabalėlį ir jauti visą marinato skonių simfoniją. Aštriai marinuotos daržovytės priduoda pikantiškumo.
