Trumpas vizitas į Kampaniją yra labai neblogas atostoginis sprendimas ankstyvą pavasarį arba vėlyvą rudenį. Kai pas mus, o ir daugumoje Europos yra jau ar dar vis vėsoka, Kampanija pasiūlys gerokai šiltesnį orą ir labai daug puikių vaizdų, gamtos ar miestų – priklausomai nuo jūsų keliavimo stiliaus. Italija, kaip aš dažnai sakau ir nepaliauju tai kartoti savo draugams ir kitiems, kurie turi noro ar nelaimės manęs klausyti, yra viena tų šalių kur bet kas ras sau patinkančių kelionės įspūdžių, maisto, gamtos, kultūros objektų.
Taigi, kas yra Kampanija? Žiūrim, ką rašo Wiki: Kampanija – tai pietinės Italijos regionas. Vakaruose ir pietvakariuose ribojasi su Tirėnų jūra, šiaurėje su Lacijumi ir Molize bei rytuose su Bazilikata ir Apulija (apie kurią kaip tik man dar reiktų pribęsti ir parašyti). Tai tankiausiai gyvenamas (419 gyv./km²) bei antras pagal gyventojų skaičių (beveik 6 mln.) Italijos regionas, sostinė Neapolis.
Iškart patvirtinu ir pasirašau dėl tankiausiai gyvenamo regiono. Kampanija yra toks regionas, kuriame atokesnės aikštelės ar pakrantės ramiam pasėdėjimui greičiausiai nepavyks rasti. Atrodo, važiuoji kažkur vidury kalvų grandinės, aplink miškai, bet tik op namas iš kairės. Op namas iš dešinės. Op, ir tu jau kažkokiame miestelyje.
Apskritai paėmus, Kampanija kaip turistinė lokacija labiausiai žinoma dėl dviejų pagrindinių traukos objektų: dėl savo sostinės Neapolio ir pastoviai į šimtukus, penkiasdešimtukus ir netgi dvidešimtukus įvairių „turi pamatyti/ aplankyti/ pabūti/ vizituoti per gyvenimą/ prieš numirštant/ atostogaujant“ ir kitus panašius turistinius sąrašus įtraukiamos Amalfio pakrantės. Nesiginčiju, tai tikrai puikios ir lankytinos vietos, bet mano asmeninė patirtis rodo, kad Kampanijoje yra ir daugiau ką pamatyti bei aplankyti. Ir nors dauguma tų vietų vargu bau ar galima būtų pavadinti neatrastais perlais, bet jie tikrai mažiau žinomi ir dėmesio sutraukiantys objektai, nei jų įspūdingieji konkurentai.
Mano trumpas pabėgimas į Italiją užtruko penkias dienas, nuo kovo 11 iki kovo 15. Gan įdomus momentas yra tas, kad nors tokiu metų laiku ten jau pastoviai laikėsi 15-18 laipsnių temperatūra (o pačią pirmą dieną ji buvo šoktelėjusi net iki 26), italai šį periodą dar laiko žiema. Tai reiškia, kad bent jau labiau į turizmą orientuotoje Amalfio pakrantėje vis dar nedirba nemaža dalis apgyvendinimo ir maitinimo įstaigų. Kita vertus, ai taip pat reiškia, jog dirbančiose galima rasti neblogų nuolaidų. Apsistojome Voce sul Mare viešbutyje, pačioje Amalfio krantinės pabaigoje (na, arba pradžioje, kaip pažiūrėsi) esančiame Vietri sul Mare miestelyje. Puikioje vietoje, ant didžiulio skardžio prie pat jūros įsikūrusiame 4* viešbutyje numeris su įskaičiuotais pusryčiais dviem žmonėms kainavo lygiai 50 eurų nakčiai. Sprendžiant pagal kokybės, kainos ir vaizdų santykį galiu drąsiai pasakyti – prasisukom visai papigiai. Ypač įvertinus faktą, kad jei tikėtume ant durų iškabintu kainininku – o netikėti juo aš nematau jokios prasmės – tai sezono metu kaina kyla iki visai nekuklių 200 eurų už naktį. Tiesa, pusryčiai galėjo būti geresni. Bet čia aš jau sprendžiu labai subjektyviai, tik pagal save: aš jei jau valgau pusryčius, jie man turi būti maistingi, sotūs ir karšti. Tuo tarpu čia buvo neįtikėtinai didelė pasiūla kepinių, pyragėlių ir kitos konditerijos, bet iš tradicinio mums labiau suprantamo maisto – tik sūris, kumpis ir duona. Na bet čia tik lyrinis nukrypimas – viskas buvo skanu ir šviežia, o kad pateikti pusryčiai dėl kultūrinių priežasčių išsiskyrė nuo mano pomėgių, viešbutis tikrai nėra kaltas.
Pats Vietri yra tikrai dailus nedidukas miestelis, labiausiai pasižymintis savo keramikos gaminiais ir tuo faktu, kad galima į jį patekti tiesiai iš Napoli – Salerno greitkelio. Tai vienintelis Amalfio pakrantės miestas, prie kurio yra lengvas, trumpas privažiavimas tiesiai iš greitkelio. Šiaip Amalfi krantinė tęsiasi nuo Sorrento iki Vietri, t.y. grubiai kiek daugiau nei 50-ies kilometrų kelio atkarpa, nuo žemyninės dalies atskirta kalnų grandine, vedanti per tryliką atskirų nedidelių miestelių ir teoriškai trunkanti apie pusantros valandos pravažiuoti ja nuo pradžios iki galo. Sakau teoriškai, nes praktiškai per tiek laiko jūs nepravažiuosite net ir nestodami pasigrožėti, pasidairyti ar aplankyti kurį nors iš miestelių. Negana to, jei jūs tuo keliuku važiuosite vasarą, ypač liepos ar rugpjūčio mėnesiais, nusiteikite tam, kad minėtus 50 kilometrų važiuosite ne mažiau 4 (taip, keturių) valandų, stovėsite kamštyje po plieskiančia saule, kvėpuosite priekyje stovinčių autobusų ir kitų mašinų išmetamąsias dujas ir keiksite Italiją, Amalfį, eismą, saulę, vasarą ir viską, ką dar sugalvosite keikti. Šiek tiek juokauju, bet tik šiek tiek ir tikrai ne apie keturias valandas. Šis kelias vasarą išties yra labai apkrautas, todėl kaip jau minėjau pasakojimo pradžioje, pavasaris ir ruduo tikrai yra geriausias sprendimas norint aplankyti Amalfio pakrantę.
Taigi, Amalfio pakrantę sudaro trylika miestelių. Visi jie yra spalvingi, gražūs, dvelkiantys pietietiška itališka dvasia ir džiugiu tarškėjimu, bet labiausiai man pasirodė verti dėmesio ir atskiro paminėjimo šie: Vietri, Amalfi, Ravello, Furore ir Sorrento. Trumpai apie kiekvieną jų:
Vietri – didžiausias jo privalumas yra jau anksčiau mano minėta galimybė aplankyti šį miestelį visai nesimalant per pakrantę. Vietri šiame tryliktuke yra pakankamai nemažas, tikrai akivaizdžiai už jį didesnis yra tik Sorrento ir, sąlyginai, Amalfi. Vienok tai nereiškia, kad Vietri yra didelis – tai geriausiu atveju Varėnos dydžio miestukas, susitelkęs viso labo aštuoniuose ar devyniuose kvadratiniuose kilometruose. Vietri yra pats geriausias pasirinkimas, jei norite bent akies krašteliu žvilgtelėti į Amalfio pakrantę, bet tam neturite laiko ar tiesiog važiuojate pro šalį ar, pvz., norite trumpam kažkur pabėgti iš Neapolio. Taipogi tai yra visai nebloga lokacija apsigyvenimui, jei norite naršyti Amalfio pakrantę – kartais daug labiau apsimoka, ypač laiko prasme, iš Vietri išvažiuoti į Salerno – Napoli greitkelį ir po pusvalandžio jau būti kitoje pakrantės pusėje.
Vietri taipogi yra keramikos miestas. Kiekviename kampe – keramikos, plytelių ar kitokių keramikinių gaminių, skirtų paspęsti spąstus turistui, įsivilioti jį į vidų ir nugręžti jo piniginę parduotuvėlės. Ankstyvą pavasarį tai taipogi vienas iš gyvesnių pakrantės miestų, nors išėję pasivaikščioti kokio eilinio trečiadienio vakare jūs tikrai suabejotumėte šiuo teiginiu.
Furore – Pats miestelis šiuo tūžmingu pavadinimu yra visai mažytis. Tiesą sakant, aš darau didžiulę garbę šiam 700 žmonių kaimui vadindamas jį miesteliu. Ir vizitavimo priežastis yra netgi ne pats kaimas, bet taip vadinamasis Furore Fjordas. Tai yra vienas iš pačių italų vadinamų „paslėptų Amalfio pakarnatės perlų“ – na, dėl perlo aš tikrai nesiginčysiu, vieta įspūdinga. Tai yra, na, pats tikriausias fjordas – į kalnuotą, akmenėtą pakrantę giliai įsiterpusi siaura, lenkta įlanka. Vasarą tai yra vienas įspūdingiausių Kampanijos paplūdimių nepaisant to, kad krantas yra akmeningas ir jokio smėlio ten nerasite. Nepaisant to, siaura, lenkta forma garantuoja, kad fone net esant visai mažam bangavimui visada bus įspūdingų purslų bei fontanų. O štai dėl žodžio „paslėptas“ aš gan smarkiai pasiginčyčiau. Fjordas eina tiesiai po pagrindiniu pakrantės keliu – virš jo padarytas tiltas ir praktiškai visi, keliaujantys per pakrantę, pravažiuoja ir per fjordą. Matyt, paslaptis yra tame, kad važiuojant keliu fjordas prastai matosi ir reikia žinoti, kad jis toks yra. Priešingu atveju užteks dvi – tris sekundes nežiūrėti į reikiamą pusę ir viskas, fjordas pravažiuotas, ženklų, kad jis buvo ir galėjote jį aplankyti neberasta.
