INDIJA iš Rytų į Vakarus (2dalis) VARANASIS - SARNATH

INDIJA iš Rytų į Vakarus (2dalis)
VARANASIS ir SARNATH

IMG_20200523_012538

     Traukinys iš Gaya tiesiogiai iki Varanasio nevažiuoja. Išlipu Mughalsarai mieste 10km nuo Varanasio. Parkinge šalia stoties neriu į derybų sūkurį su tuk-tukų vairuotojais. Konkurencija didelė todėl greitai pavyksta nusiderėti. Madingas vairuotojas su baltais marškiniais, kokių 20metų jau spaudžia. Tas jaunatviškumas jaučiasi, nes tai buvo vieninteliai kartai Indijoje per visą kelionę, kai susidūrėme su kitomis transporto priemonėmis (net pora kartų).
     Beveik visą kelią tarp Mughalsarai ir Varanasio intensyvus eismas. Sunkvežimiai čia karaliauja priversdami kitas transporto priemones rangytis tarp sunkiasvorių. Daugėja karvių dalyvaujančių eisme. O šalikelės užeigos sukuria šventinę nuotaiką, garsiai leisdamos muziką, kuri turėtų atvilioti išsekusius vairuotojus.
     Jau sutemus pervažiuojame tiltą per Gangą. Įvažiuojant į Varanasį eismas praktiškai sustoja. Vairuotojas, būdamas iš kito miesto, kankinasi ir dažniau žiūri į mano navigaciją nei kelią. Jis dar bando listi į senamiestį, kuriame rezervavau hostelį, bet po to pradeda įkalbinėti baigti mūsų kelionę anksčiau. Matau, kad nieko nebus todėl pratęsiu kelionę pėsčiomis, naktiniu Varanasio senamiesčiu.
     Čia blogai pasiruošiau. Pasirodo Varanasyje potvynis ir visa krantinė užlieta Gango vandeniu. T.y. vietoje smagaus pasivaikščiojimo palei upę stebint vakarines ceremonijas, braunuosi tamsiomis neapšviestomis gatvelėmis. Apie 3,5km sparčiu žingsniu einu bent 1,5 val. Gatvelės siauros dažna iš jų baigiasi tiesiai pas į išsiliejusią upę, tokiais atvejais tenka grįžti atgal. Pakampėse snūduriuoja karvės, reikia stengtis neužlipti ant jų suvenyrų. Pro siauras gatveles zvimbia motoroleriai ir motociklai, pačiam reikia spėti susiorientuoti, kad neužlėktų.      Eidamas, matau žmonių susibūrimą. Galvoju čia taip tamsu aplinkui, kad reikia jau gal tarp žmonių pabūti. Prie manęs greitai pribėga vyrukas ir klausia ar noriu iš arti pamatyti kremavimą. Na iš arti, turbūt pastatys už kokių 10 metrų nuo vieno laužo (suderam rupijų sumą). Bet veda link terasos, kuri tamsų kiemą vis labiau nušviečia liepsnomis. Sako lipam į viršų. Tiesiog, praeiname pro minią gedinčių žmonių, lipame laiptais. Čia ant nedidelės terasos deginama bent dešimt kūnų. Man aiškina, kad tai Manikarnika ghatas (Varanasyje taip vadinamos šventyklų apsuptos krantinės, kuriose kremuoja mirusiuosius). 

     Manikarna sudeginama daugiausiai velionių visame Varanasyje, čia veikia amžinoji kremavimo ugnis 24val per parą, ilgus metus. Mane priveda taip arti kaip tik įmanoma, per trejetą žingsnių, karštis kaitina veidą. Pelenai leidžiasi ant pečių. Užuodžiu sandalmedį, jo aliejumi šlakstomas laužas ir iš jo ruošiamos malkos. Naktį šiame rajone kur turbūt dėl potvynio dingusi elektra, laužų liepsnos vienintelis šviesos šaltinis. Jaučiuosi lyg siurrealistiniame pasaulyje. Šalia bėgantis Gangas tik sustiprina tokius pojūčius. Jausmas kitoks nei mūsų laidotuvėse, žmonės iki čia atvežę savo artimųjų kūnus džiaugiasi, kad velionio noras būti sudegintam šventajame mieste išsipildė, todėl nėra liūdesio. Žinoma, čia negalima džiūgauti ar fotografuoti - vyrauja rimtis.
IMG_20191003_072008IMG_20191003_071929

    Žodžiu ateinu į hostelį jau neblogai susipažinęs su Varanasiu. Wander Station Hostel buvau užsirezervavęs savo rekordinį kambarį 14-kos vietų! Tai didžiausia dormitorija kokią pavyko surasti. Tiesiog jaučiau, kad Varanasis ta vieta kur galėsiu gyventi su 13-ka kambariokų ir šiaip tinkama vieta savo asmeniniam rekordui (8) pagerinti. Registratūroje man sako, kad džiaukis žmogau tame kambaryje tu gyvensi vienas. Aš jaučiu kaip mane užplūsta nusivylimas. Džiaugsmingas vyrukas nesupranta kodėl aš nesidžiaugiu. Ką padarysi, vis vien tai asmeninis rekordas (mokyklos laikai nesiskaito, kiti kriterijai).      Kuo man patinka hosteliai, tai kad čia renkasi daug įdomių ir aktyvių žmonių. Jie dažniausiai linkę dalintis informacija, nėra iš anksto užsisakę brangiai kainuojančių turų, gyvena bent porą nakvynių, todėl su jais galima kooperuotis, aplankyti neturistinių vietų, sužinoti kur ką galima nusipirkti ar skaniai ir nebrangiai pavalgyti. Hostelių darbuotojai kartais tikrai gerai šneka angliškai ir nori padėti (dažniausiai nenuskriausdami savęs). Tačiau jie niekada neprilygs tikriesiems backpackeriams - patikrintas faktas. Hostelis turi bendrą erdvę ant stogo. Čia visi gurkšnoja gėrimus ir dalinasi savo įspūdžiais. Smagiai pasėdime iki vėlumos. Faktas - Varanasyje didelis potvynis, todėl krantine nepasivaikščiosi ir net uždrausta laivyba Gange. Vėliau tai įgaus pavadinimą 2019-ųjų Indijos potvyniai, stipriausi per paskutiniuosius 25metus. Sekančiai dienai pora malaiziečių, čilietis ir kinė sutariame aplankyti Sarnathą - šventąjį budistų miestą. 
IMG_20191003_101136IMG_20191003_102047    Keliuosi anksti ryte. Pusryčiauti susirenka visa kompanija. Užkandę išeiname į didesnę gatvę, nes joks tuk-tukas iki mūsų Wanderio tikrai nepralįstų. Sulendame į vieną ir lekiame Varanasio gatvelėmis. Nežinau kur senamiestis baigiasi, o kur prasideda bet tai tapo geriausiu ekstremaliu pasivažinėjimu Indijoje. Sukame į visokius skersgatvius, pralekiame pro karves, vos nekliudome kitų tuk-tukų. 
   

     Sarnathas yra 10km į šiaurę nuo Varanasio. Čia Buda pirmą kartą pradėjo pamokslauti. Čia gimė Budizmo pagrindai. Tai piligrimystės centras, tiesa, lyginant su Bodh Gaya tikrųjų budistų ar vienuolių čia gerokai mažiau. Aplankome Didyjį Budą ir šalia esančią išpuoselėtą tailandiečių šventyklą. Užsukame į Sarnatho archeologinį muziejų, kuriame labiau norėjome atsivėsinti, bet ekspozicija buvo stebėtinai turtinga. Pavyzdžiui galima pamatyti jų garsiausio istorinio valdovo Ašokos Liūtų kapitelis, kuris dabar vaizduojamas Indijos herbe ir vėliavoje.     Pagrindinis objektas Sarnathe yra vienuolyno griuvėsiai ir antikinė Dhamek Stupa. Juos pasiekiame. Teritorija didelė, todėl žmonių neatrodo daug, galima ramiai pasibūti. Masyvi stupa mus pasiekė iš 5 amžiaus. Įdomiai susiklostė induizmo ir budizmo santykiai. Kažkada induizmas dominavo visoje pietryčių Azijoje, bet užgimęs budizmas vos neišstūmė pirmosios indų religijos iš subkontinento. Galima sakyti, kad musulmonų užkariautojai pasitarnavo induizmo sugrįžimui į paprastų žmonių gyvenimus. Brahmanai visada būdavo ranka pasiekiami paprastai liaudžiai, o užkariautojų sugriauti budizmo kultūros centrai sunyko. Induizmo šaknys Indo slėnyje - dabartiniame Pakistane. Dar pridėkime Sikhizmą, Džainizmą ir daug kitų mažesnių religijų, sektų. Indija tikras religijų skalbimo mašinos būgnas.  Visa mūsų kompanija džiaugiasi galėjusi prisiliesti prie vienos iš seniausių religijų ištakų.
IMG_20191002_125223IMG_20191002_115818IMG_20191002_124420


IMG_20191002_131825IMG_20191002_152237
     

     Vakarop grįžtame į hostelį. Sutariame eiti į Ganga Aarti ceremoniją šalia mūsų esančiame Dashashwamedh ghate. Sako tai pagrindinis Varanasio ghatas. Ceremonija vyksta kiekvieną vakarą  po saulėlydžio. Susirenka šimtai piligrimų (daugiausiai indai) mums atvykus jau nėra kaip rasti padoria tribūną. Kadangi potvynis, tai ceremonija vyksta ant terasos. Per žmonių jūrą nieko nesimato. Ant šalia esančių namų daug stebėtojų. 5min. ir aš jau ant vieno iš stogų. Ganga Aarti buvo sumanytas kaip religinė ceremonija skirta atvykstantiems piligrimams. Tai nėra iš senų laikų atklydusi tradicija. Bendra atmosfera įtraukianti ir užburianti. Skamba meditacinė muzika, auksiniais drabužiais išpuošti jauni būsimieji brahmanai, degina žvakes, groja kriauklėmis, skambina varpeliais,  degina didžiulius žvakių indus, smilko ir aukoja Gangos upei. Tada prasideda liūtis ir dingsta elektra. Visi žiūrovai bėga. Nuo mano namo stogo taip par visi skuodžia atgal į viešbučius. Aš dar randu balkoną, kuriame nelyja. Po to dar prisistato kinas. Su juo dalinamės įspūdžiais. Ceremonija nepaisant liūties vyksta iki galo. Kiaurai permirkusiems ceremonijos dalyviams toks oras turbūt ne naujiena. Tamsoje ir per smarkų lietų Ganga Aarti turi savo šarmą.

Booking.coms
storyLazyload();