Senegalas: kur kiauliena yra katalikų vištiena

"Kiauliena yra katalikų vištiena" – tokiu apibrėžimu prisigretinęs save pasiskelbęs gidu Sandži paaiškina taikaus krikščionių ir musulmonų sambūvio Faiduto (pranc. Faidouth) miestelyje-saloje vieną iš principų. Tam pritaria miestelio gatvėmis draugiškai vaikščiojančios vištos ir kiaulės. Ir iš tiesų – visas Senegalas galėtų būti taikaus religijų sambūvio pavyzdžiu visam likusiam pasauliui. Ypač po to, kai apsitvarkys ir susitvarkys. Tai padaręs Senegalas taps labai gražia ir labai karšta vieta, pilna muzikos, draugiškų žmonių, puikios ir labai įvairios gamtos ir skanaus maisto. Yra tikimybė, kad iki to laiko išliks ir bent jau dalis gražaus kolonijinio prancūziško palikimo.



Taip gal ir bus kada nors, o kol kas Senegalas lieka viena neturtingiausių neturtingiausio žemyno šalių. Vasaros čia karštos ir drėgnos, žiemos – kur kas labiau pritaikytos vidutiniam lietuvio skoniui; žemė – raudona iki Lounos miesto šalies šiaurėje, toliau – pilka; maistas – skanus, alus – geras (tik nesugalvokit jo ieškoti, o dar labiau – gerti – Touboje); žmonės, ypač atsijojus save paskelbusius gidus – draugiški; tačiau apgyvendinimo kainos atrodo nesveikai išpūstos, o kokybė – dar labiau nepagrįstai nužeminta bent jau lyginant su Senegalo apžiota Gambija.



Dakaro oro uosto pareigūnai gal ir stažavosi Izraelyje, bet širdies gilumoje lieka tikrais vidurio afrikiečiais. Pirmoji šios išvados dalis susiformavo jau išvykstant, kai belaukiant eilėje prie registracijos (elektroninė registracija į skrydį veikia, bet eilėje atstovėti vis vien reikia– nes kur gi dės išvykimo antspaudą!) ją valdęs dokumentų tikrintojas mano pasą egzaminavo gal geras penkias minutes, pasitelkdamas padidinimo stiklą, ultravioletinę lemputę ir dar kažką labai gudragalviško. Po to dar labai domėjosi kur aš skrendu, kur gyvenu, kodėl moku prancūziškai ir kodėl moku prancūziškai nepakankamai gerai. Pradžioje pagalvojau, kad tautiečiai spėjo prisidirbti ir Vakarų Afrikoje, bet vėliau pamačiau kad tą pačią procedūrą teko iškęsti ir už manęs stovėjusių Izraelio diplomatų porai, šveicarui ir dar kažkam. Prieš mane stovėjusi italė irgi užtruko ne ką trumpiau. Bent jau Izraelio diplomatų tikrinimas man pasirodė deramas kerštas už tai, kaip toje šalyje savo laiku aš buvau egzaminuojamas.



Ir visgi, nepaisant tokio griežtumo, senegaliečiai lieka stereotipiniais afrikiečiais – geraširdžiais ir paslaugiais kai pamato klydinėjantį užsienietį ir nevengiančiais išmėginti pasipinigavimo galimybių, kaip mano pasą tik atvykus tikrinęs pareigūnas, kuris staiga prisiminė, kad pirmą kartą atvykstantiems užsieniečiams reikia susimokėti 20 dolerių. Tiesa, šiuo atveju, du „no“ (po vieną su anglišku ir prancūzišku akcentais) ir su šypsena ištartas prašymas išduoti kvitą už šią įmoką, nutraukė visus mėginimus mane „apmokestinti“.



Sienas kertančių užsieniečių „apmokestinimo“ tradiciją patvirtino vieną vakarą prie gretimo staliuko Dakare vakarieniavusi amerikietė kažkokio pagalbos projeko darbuotoja. Ji net pasiguodė, kad sukaupusi gausią tokių mokesčių patirtį, šį kartą vykdama iš Ganos į Senegalą, visuose savo drabužiuose išslapstė 10 dolerių banknotus. Kad esant reikalui įteikti, kartu neatkreipiant dėmesio į piniginės turinį. Ir didžiausiam jos nustebimui, netgi – apmaudui, šį kartą nei ties viena siena niekas iš jos neprašė pinigų.



Sostinės – Dakaro vardas gražiausiai skamba tol, kol jame netenka apsilankyti. Žemėlapyje jis atrodo tikrai žavingai – Žaliojo kyšulio pusiasalis, kurio gale ir įsikūrė 1960 m. Senegalo sostine tapęs miestas atrodo tiesiog sutvertas būti jaukiu – iš abejų pusių skalaujamas Atlanto, perpučiamas retai kada 35 laipsnių temperatūrą viršijančių vėjų, jis taip ir žada šilumą, komfortą ir egzotiką. Deja, miesto pavadinime tvyranti magija labai staigiai išgaruoja važiuojant plačiais apšiukšlintais prospektais, pilnais įvairaus amžiaus autoluženų, vaikštant begaliniu visokio šlamšto turgumi virtusiomis centrinėmis miesto gatvėmis ar tiesiog žiūrint į pastatus, kurie kažkada buvo gražūs. Pačiame Žaliojo kyšulio centre įsikūręs oro uostas taip pat neprideda estetikos. Nors sakoma, kad aplinkinėse šalyse viskas yra dar blogiau.



Istorinį miesto centrą XIX amžiaus pabaigoje statė prancūzai kolonizatoriai. Ir todėl jame yra daug gražių kolonijinio stiliaus pastatų, racionalus ir jo išplanavimas. Centrą žymi place de l‘Independance – didelė, kažkada moderniai turėjusi atrodyti aikštė. Tas „kažkada“, panašu, kad pasibaigė kokiais dešimtais nepriklausomybės metais, kai kartu su kolonializmo liekanomis šalyje, panašu, kad buvo atsikratyta ir gebėjimo ne tik planuoti ir statyti gyventi tinkamus miestus, bet ir gebėjimo elementariai apsišluoti. Mano vizito metu tai tebuvo transporto žiedas, kurio centrą puošė neveikiantis fontanas, o gausiai sužėlusią ir netvarkomą žolę pievelėje prieš užsienio reikalų ministeriją, man einant pro šalį vienas kompleksų nekamuojamas vietinis naudojo kaip tualetą.



Miesto rotušė vis dar naudojama pagal pirminę paskirtį. Prie gražaus, turbūt dar XVIII amžių menančio pastato, kabo plakatas, pranešantis, kad miesto meras jau 198 dienos kaip laikomas kalėjime nepateikus jokių kaltinimų. Norinčius patekti į vidų, kaip ir turi būti, prižiūri apsauga. Prižiūri labai tvarkingai ir man, užsimaniusiam patekti į kiemą per vartus, skirtus automobiliams, neleidžia to padaryti. Liepia eiti per už penkių metrų esančius kitus vartus. Tvarka ir teisingumas!



Atlikęs stebuklingą metamorfozę iš kolonializmo į niekur, Dakaras, kaip ir kai kurie kiti Senegalo miestai (visuose nebuvau, bet šiam teiginiu prieštaraujančių pavyzdžių neradau) tapo dideliu-dideliu turgumi, užpildytu skirtingo apšiukšlintumo lygio kioskais ir parduotuvėlėmis.



Tiesa, išorinė betvarkė ir nepriežiūra visiškai nekliudo vietiniams būti draugiškais, paslaugiais, gerais kulinarais ir dar geresniais dainininkais. Youssou N‘Dour‘as, jei ką, yra kilęs iš Dakaro priemiesčio.



Dakaras turi ir savotiškus vietinius Trakus – Gorėjos salą (Ille de Gorée). Nuo XV amžiaus buvusi portugalų, o nuo 1677 m. – prancūzų kolonistų tvirtove, nuo žemyno atskirta poros kilometrų jūros sąsiauriu, ši nedidelė sala išlaikė beveik autentiškus XVII-XVIII amžiaus pastatus. Kartu ji įgijo ir nekokią šlovę, saloje įkūrus vergijos muziejų. Iš tiesų vergija buvo visur, prekybą vergais skatino tiek pirkėjai – europiečiai, o kiek vėliau ir amerikiečiai, tiek ir pardavėjai – vietiniai vadukai, nevengę pasipelnyti iš gentainių ir ne gentainių kančių. Tačiau tokia žinia atrodo pernelyg sudėtinga ir dabar Gorėjos sala visų pirma suvokiama kaip vergijos centras. Tiesa, yra ir kita tiesa, teigianti, kad prancūzai Gorėjos saloje vergais prekiavo iki pat 1848 m., nelabai kreipdami dėmesį į tai, kad Napoleonas vergiją buvo panaikinęs dar 1804 m.



Keltas į salą plaukia beveik kas valandą. Plaukia iš vaizdingo pirso, nuo miesto atskirto uosto prieigomis ir sunkvežimiais užkimštu prospektu. Ir plaukia taip, kad kasininkė neturi grąžos ir prašo smulkesnių banknotų. Mūsų diskusija baigiasi tuo, kad pro šalį einantis vietinis tiesiog paduoda man trūkstamą smulkų banknotą. Po maždaug dvidešimt minučių plaukimo neblogai atrodančiu keltu, išlipus ant švelnaus pajūrio smėliuko, vietinis aktyvistas pradeda visus stumti link kioskelio, kuriame tenka susimokėti 500 frankų už bilietą. Tiesa, priešingai nei daugumoje šalies muziejų, bilietą visgi duoda.



Sala atrodo sutverta ramiems ir gan romantiškiems pasivaikščiojimams – dviaukščių-triaukščių namų metami šešėliai leidžia pasirinkti tarp gaivios ir saulėtos gatvelių pusės, skoningai spalvoti fasadai džiugina akį, o keletas griuvėsių palieka daug erdvės spėliojimui ir fantazijoms. Netgi vietiniai prekeiviai, tiksliau – prekeivės, neatrodo labai įkyrūs; parodžius, kad nieko neketini pirkti su jais galima visai įdomiai pasišnekėti apie gyvenimą, salos ir šalies istoriją bei kasdienybę ar netgi gana asmeniškus dalykus.



Pro griuvėsius išėjus links vandenyno, vėjas atneša tarp juodų akmenų ir spalvotų šiukšlių įsitaisiusio būgnininko pastangų garsus. Būsimoji (o gal ir esama) perkusijos žvaigždė pakilusi virš šio pasaulio dudena sau pačiam svarbią melodiją, visai organiškai papildydamas bangų mūšą.



Iš Dakaro mano kelias suka į jau minėtą Joal-Fadiouth. Kadangi automobilių nuomos kainos šioje šalyje atrodo absurdiškai aukštos, renkamės viešąjį transportą. Ir čia jau prasideda Afrikos smagumai. Senegalo viešojo transporto sistema – puikus pavyzdys kas būna, kai tokios paslaugos teikimas yra paliekamas rinkai, kurioje yra per daug jos dalyvių nevaržančios taisyklės. Taisyklės – paprastos – pervežimo licencijas gali gauti beveik bet kas, kas turi kažką panašaus į automobilį. Arba turintys pinigų susimokėti kyšiui, kuris du kartus per metus padėtų inspektoriui patikėti, kad tai, ką jūs laikote taksi ar autobusu, iš tiesų yra keleiviams pervežti pritaikyta transporto priemonė. Vientelis dalykas, ko negalima išvengti už kyšį – priekinio stiklo įskilimai vairuotojo pusėje. Bent taip man pasakojo universalus vietinės informacijos šaltinis – taksistas.



Pervežimo kainos – lyg ir reguliuojamos. Bent jau visur jos buvo tokios pačios ir, kiek supratau, iš baltųjų buvo prašoma tiek pat, kiek ir iš vietinių. Pigiausia yra keliauti autobusu – paprastai kažkada Prancūzijoje laimingesnį gyvenimą nugyvenusiu Renault, kurio salonas yra „optimizuotas“, praėjimuose tarp eilių įtaisant po dar vieną vietą. Optimizacija apima ir kondicionierius – jie optimizuojami išimant. Turint omenyje, kad tokio daikto kaip išvykimo tvarkaraštis šioje šalyje nelabai yra, o autobusas išvyksta tik tada, kai pilnai užsipildo, palieku jūsų fantazijai įsivaizduoti kaip atrodo septynetas dešimčių afrikiečių karštą dieną kur kas mažesniam kiekiui prancūzų pritaikyto autobuso salone, laukiantys kol atsiras paskutinis keleivis, užpildysiantis tai, ką autobuso vairuotojas laiko keleivio vieta, ir leisiantis pradėti kelionę.



Aukštesnis prabangos lygmuo yra mikroautobusai. Paprastai tai smarkiai nugyventi krovininiai mersedesai, kurių salone sustatyti suolai į vieną eilę leidžia suspausti po penkis-šešis žmones. Mercedesai vežinėja tarpmiestiniais maršrutais, o miesto autobusų vaidmenį atlieka pagal vietinius standartus performuoti Rytų Vokietijos gamybos gamybos IFA. Tiesa, Dakare yra ir visai padorių miesto autobusų – Dakar Dem Dik (Judantis Dakaras) atrodo visai panašiu į tai, kas laikytina viešuoju transportu. Kažkas panašaus į civilizuotą viešąjį transportą, jei nekreipti dėmesio į grototame narve sėdinčius konduktorius, yra ir Sent Luise.



Prabangiausia transporto priemonė – sept-place. Paprastai tai į ketvirtą, o tai ir į penktą dešimtmetį įkopęs Peugeot 505 ar net 504 modelio chečbekas, paverstas septynviečiu tolimųjų atstumų taksi. Ant jų stogo pervežama viskas – nuo gana civilizuotai atrodančių lagaminų, iki šieno ritinių, vaisių maišų ar į maišus supakuotų gyvų ožkų ar avių.



Kaip jau minėjau, važiavimo komfortą dar labiau pagyvina tokia aplinkybė, kad visos transporto priemonės išvažiuoja ne pagal tvarkaraščius, o tada, kada būna pilnos. Todėl galima garantuoti, kad bet kokia ilga kelionė bus varginanti. Sakau „beveik“, nes 2017-ųjų pabaigoje jau buvo atsiradę Senegal Dem Dik autobusai (Dakar Dem Dik pavyzdžiu), kurie važinėjo pagal tvarkaraščius ir nebuvo visiškos luženos.



Rezultate susiklostė legalių ir nelegalių taksi, tolimųjų maršrutų sept-place‘ų, mikroautobusų ir autobusų chaosas, kartais galintis būti stebėtinai efektyviu, ypač jei esi linkęs mokėti iš karto už tiek bilietų, kiek yra likę laisvų vietų. Šiuo atveju, tikrai laimei, galima pasidžiaugti, kad šalis yra neturtinga, todėl didžioji dalis eismo yra sunkvežimiai, taksi ir autobusai, kurių ir taip pakanka užkišti Dakaro gatves.



Autobusų stotis – dar vienas beveik visos Afrikos fenomenas. Transporto priemonės – autobusais visa tai vadinti galima tik labai sąlyginai – išvyksta iš aiškiai apibrėžtų vietų, kainos yra fiksuotos ir jomis nesukčiaujama. Tiesa, šioje vietoje tvarka kaip ir baigiasi. Visos transporto priemonės – ar tai būtų autobusai, mikroautobusai ar sept-place‘ai yra siaubingai nudrožtos. Kaip paskui paaiškino vienas taksistas – į šalį negalima įvežti senesnių nei aštuoni metai automobilių, na o naujesnius nelabai kas įperka. Todėl važinėja belenkuo, su daugybę kartų pakeistomis visomis įmanomomis pakeisti detalėmis. Pasivažinėti taksi ar autobusu, kuriame virš galvos – tik skardinis stogas be jokios apdailos – ganėtinai įprastas reiškinys. Taip pat įprastas kaip juodais dūmais vemiantys išmetimo vamzdžiai, neveikiančios šviesos ir prietaisai, sudraskytos sėdynės ar vidury kelionės atliktas nedidelis remontas.



Šį kursą apie vietinį autoparką praėjau per geras pusantros valandos, laukdamas kol prisipildys mikroautobusas. Net ir po stogu Afrikos saulė kepino gerokai labiau nei aš to būčiau norėjęs, todėl išgirdęs, kaip šalia trynęsis bilietų pardavinėtojas niūniuoja kažkokią patriotinę dainelę apie tėviškės grožį, sudėliojau jos priedainį – antrą gyvenime eilėraštį prancūzų kalba:
Ici c‘est chaud, ici est c‘est sale,
Ici c‘est Senegal.


Visgi ambicijas tapti prancūzų poezijos klasiku sutrukdė keturios baltos merginos, keliaujančios kažkur ten, kur reikėjo ir man. Didžiausiai mano nuostabai, jos visgi nepasidavė mano gundymui susimesti po mažiau nei eurą, kad tik greičiau pajudėtume.



Keliai Senegale yra gana neblogi. Ypač kai išvažiuoji iš miestų. Duobių beveik nepasitaiko, arba jau kai pasitaiko, kaip tai buvo tarp Lougos ir Koki – tai jau būna tikrai blogas ir baisus, bet neilgas ruožas. Kultūra keliuose – tai, kas mūsuose būtų apibūdinama kaip „chaosas“, pagrindinis kurio elementas yra aplenkti važiuojantį priekyje. Nesvarbu ką vairuoji tu ir kas važiuoja priekyje. Vietiniams, žinoma toloka iki Zimbabvės m'šika-m'šika greičio rekordų, bet pats buvau liudininku kaip už mane vyresnis sept-place‘as spaudė drąsiai virš 110 km/h, o mikroautobusas – gerą 100.



Joal-Fadiuoth‘as, nuo kurio pradėjau šį pasakojimą, yra iš tiesų yra unikali vieta. Įsikūręs saloje, upės žiotyse, kaimelis kažkaip sutalpina bažnyčias ir mečetes, tiek pat juodus musulmonus ir krikščionis, kiaules ir vištas. Netgi pasakojama, kad čia savo laiko gyveno Portugalijos žydų kolonija. Pati sala nedidelė ir, išskyrus pelkėtą šiaurinę pakrantę pilnai užstatyta vienaukštėmis betono blokelių trobelėmis. Todėl norintys joje įsikurti turi atsikovoti vietą iš vandens. Salos plotas didinamas gana savotišku būdu – pilant naują sausumą iš ... kriauklių.



Ilgo į salą vedančio tilto pradžioje kažkoks vietinis bando įrodyti, kad privalau nusipirkti lankytojo bilietą. Tiesa, bilietas pasirodo tik už gido paslaugas. Po neilgų derybų ir šiaip būdamas ne nuotaikoje pasiunčiu po velnių agresyviai nusiteikusius vietinės „Joal-Fadiouth turizmo plėtros asociacijos atstovus“ ir nueinu be jokių bilietų. Taktika pasiteisina, nors ir tenka kurį laiką klausyti mano gidu labai jau užsimaniusio tapti krauju pasruvusiomis akimis žvelgiančio Sandži paskaitas.



Miestelis pasirodo tikrai įdomus, su savo keliomis bažnyčiomis, keliomis mečetėmis, spalvotais namais apstatytomis gatvėmis, ir jose verdančiu gyvenimu. Pataikau tinkamu laiku, kai į pamaldas šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje renkasi išsipustę, bet nedraugiškai į kamerą žvelgiantys vietiniai.



Ant kranto vyrai doroja dienos laimikį - nedideles žuveles. Svetingi - šypsosi ir siūlo užkąsti. Dar toliau, besileidžiančios saulės spinduliuose šiukšlėmis nusėtame atoslūgio atidengtame krante tarp kiaulių ir rudų šunų žaidžia vaikai.



Gretimoje saloje – ko gero unikalios kapinės, kurias kartu naudoja musulmonai ir krikščionys. Deja, nuotrauka neperteikia bendro vaizdo - tiesiog nepavyko rast tinkamo kampo, o ir vietiniai musulmonai nepasižymi gebėjimu statyti gražius antkapius. Bet mintis, kad įmanoma rasti taikų religijų sugyvenimą yra verta dėmesio. Net jei tai kantiškoji "amžinosios taikos" realizacija.



Žemyninėje dalyje pasišneku su vietiniu viešbutuko šeimininku prancūzu. Sene-galois, kaip jis sako juokaudamas apie savo kilmę, nors iš tiesų gyvena kažkur ties Tulūza. Ir iš tiesų, „senagalois“ netaisyklinga prancūzų kalba reiškia senegalietį (mūsų Kalbos komisijos analogo - vietinės mokslų akademijos - pripažįstamas atskaymas būtų "senegalais"), tačiau „sene-galois“ galima skaityti ir kaip „Senegalo galą“, t.y. prancūzą. Anot jo, vietovė nepaisant skurdo yra rami, saugi ir draugiška užsieniečiams. Nepaisant to, užsieniečių čia nedaug. Pagrindiniai viešbutuko klientai – savaitgaliui atvykstantys, o dažniausiai – kambarius užsisakantys ir neatvykstantys, Dakaro gyventojai. Vakare restoraną rasti aplinkui yra misija neįmanoma, o tai, kas yra netoliese esančiame didesniame viešbutyje, užsidaro su saulės laida. Lieka klausantis vandenyno ošimo gerti visai neblogą alų su viešbučio šeimininku.



Ryte pakartoju logistikos klaidą. Esminis keliavimo viešuoju transportu Afrikoje principas – išvažiuoti kiek galima anksčiau. Dėl nedidelio vidutinio greičio net ir ne itin didelis atstumai čia pavirsta ilgomis šutimo valandomis. Norintys kur nors nusigauti vietiniai stengiasi išvažiuoti kiek galima anksčiau, kas reiškia, kad saulei artėjant link zenito, paprasčiausiai gali nebelikti jūsų norima kryptimi vykstančių viešojo transporto priemonių. Visgi palaukus gerą valandą ir autobusų stoties funkcijas atliekančioje Joal‘o aikštėje ištuštinus saldainių atsargas elgetaujantiems vaikėzams, bei sutikus sumokėti už vieną tuščią sept-place‘o vietą, pavyksta išvažiuoti į šiaurę.



Beje, apie elgetaujančius vaikėzus. Jų yra daug, jie yra įvairaus amžiaus. Ir prašo jie ... ryžių. Tiesa, į pinigus irgi nespjauna. Ir į saldainius. Bet pagrindinis dalykas, ko jie prašo, yra sauja ryžių į su savimi tampomą dubenėlį. Turint omenyje, kad ryžių kaina šalia esančiose parduotuvėse yra kiek mažesnė nei pas mus, darosi liūdna galvojant apie šalies ekonomikos būklę. Negalvojant apie liūdnas temas, šiuos vaikėzus galima pradžiuginti paprasčiausia nuotrauka. Visi mielai fotografuojasi, netgi prašo padaryti daugiau, o fotoaparato ekrane pamatę savo atvaizdą, gauna ir dozę džiaugsmo bei pasididžiavimo.



Senegalo šiaurės vakariniame kampe įsispraudęs Sent Luisas ilgą laiką buvo prancūziškos Vakarų Afrikos kolonijos sostinė. Miestą kolonistai įkūrė tikrai palaimintoje vietoje – upės saloje, nedidele nerija atskirtoje nuo vandenyno. Keletas žemėtvarkos racionalizacijų salą pavertė stačiakampe, kurią į kvartalus dalina apie penkios išilginės ir gal trejetas dešimčių skersinių gatvių.



Sala tikrai žavinga. Realybėje atrodo geriau nei Google Earth nuotraukose. Dar žavingesnė bus kai susitvarkys trupančius fasadus. Nors gali būti, kad ir nespės. 2017 m. lapkričio pradžioje kaip tik mačiau laidą, kurioje vietos merė susirūpinusi pasakojo, kad kylantis vandenynas išplovė pliažus prie nuo vandenyno salą skiriančiame pusiasalyje įsikūrusiomis Santhibos ir Goxu Mbathie žvejų gyvenvietėmis ir kėsinasi į patį pusiasalį. Po kurio, logiška, kad ateis ir salos eilė.



Iki išsipildant šiai apokaliptinei prognozei, visgi yra verta pasivaikščioti tiek po salą, tiek po pusiasalį, tiek ir po žemyninę Sent Luiso dalį. Pastarojoje kažko ypatingo nerasite, jei neskaičiuoti išlikusios geležinkelio stoties. Asmeniškai man šis apsilankymas apėmė ir vizitą į vietinį autodalių turgų, kur vietinis meistras anglimis šildomu prietaisu pusvalandį lopė ką tik išsinuomoto motorolerio padangą.



Po salos įžymybių, apimančių Hotel de la Poste – viešbutį, menantį laikus, kai jame apsistodavo iš Paryžiaus per Mauritaniją paštą atveždavusių lėktuvų pilotai, kelias dešimtis tikrai gerų restoranų, porą mečečių ir bažnyčių bei teismo rūmus, kurių fotografuoti neleidžia kareiviai (bet labai švelniai – tiesiog prašydami), verta pereiti tiltą ir apsilankyti Langue de Barbarie pusiasalyje.



Pusiasalyje, kuriame nuo senovės gyveno žvejai – savas pasaulis. Gerokai skurdesnis, nei atrodytų ir taip jau apšepusi pagrindinė miesto dalis. Ir gerokai purvinesnis – mieste visai padoriai atrodanti betono danga čia yra pavirtusi į balų ir purvo mišinį.



Centrinę vietą pagrindinėje aikštėje užima paminklas vietos gyventojams, žuvusiems Pirmajame pasauliniame kare. Žvelgiant į jo aplinką nesunkiai galima susidaryti įspūdį, jog tas karas šioje vietoje ir ką tik vyko.



Netoli nuo Sent Luiso, ten, kur Senegalo upė įteka į Atlantą yra didžiuliai mangrovių sąžalynai, paukščių migracijos metu tampantys ornitologų rojumi. Ne paukščių migracijos metu tai tyli vieta, kur vietiniai prižiūrėtojai nustemba pamatę atvykusį užsienietį.



Visgi pasiplaukiojimas po upės žiotis yra to vertas, įskaitant pasivaikščiojimą po krabų, žuvėdrų ir albatrosų valdomą salą ar pusiasalį.



Vakarėjant ir viešbučio kambaryje gydantis saulės nudegimo padarinius, vietinis klimatas nusprendė parodyti savo galias. Už langinių pasigirdo lietaus garsai. Pylė tikrai sąžiningai: nelabai žinau dušą, kuris galėtų susilyginti su tokiu lietumi. Savo atsakymą į lietų pateikė ir vietinė infrastruktūra: po penketo minučių dingo internetas, dar po kelių – televizorius pradėjo rodyti tik žydrą ekraną, o dar šiek tiek palaukus – dingo ir elektra. Visgi reikia atiduoti pagarbą inžinerijos genijui ir klimatui – nors vakare miestas skendo, kitos dienos ryte jau buvo sausa.



Kaip ir pridera ganėtinai religingai šaliai, Senegalas turi savo šventą miestą. 1887 m. vietinis musulmonų mistikas Aamadu Babma įkūrė Toubą. Po to, kai šis mouridų sektos įkūrėjas mirė (1927 n.) ir ant jo kapo buvo pabaigta statyti mečetė (1964 m.), mažas miestelis kažkur tarp žalių laukų pradėjo sparčiai augti. Dabar tai namai pusei milijono gyventojų. Kas neįtikėtina – mieste nėra nei vieno viešbučio. Artimiausias – už gerų 40 km. Pasirodo, per religines šventes kiekvienas gyventojas priima svečius. O iki jų – nėra jokio reikalo čia nakvoti. Dar mieste draudžiamas alkoholis bei, kas nebūdinga islamui – tabakas.



Pagrindinis vietos objektas – didžiulė mečetė. Savo apimtimi ir grožiu sulyginama su Komu (Quom) Irane. Ir gerokai lenkianti jį ambicijomis (visgi Iranas gerokai didesnis bei turtingesnis) ir vietos gyventojų rodomu religingumu. Mieste gyvena ir vietos kalifas – septintasis mouridizmo vadovas. Kad ir ką meluotų Tripadvisor‘ius, mečetė yra prieinama visiems lankytojams. Reikia būti pasiruošusiu atsikratyti vietos gidų, arba kaip tik – nevengti pasinaudoti jų paslaugomis.



Mano apsilankymo metu didžiulis marmuro kompleksas buvo iš dalies restauruojamas. Restauracija buvo tikrai didžiulės apimties, ir kaip paaiškino vietiniai – lėšų negalima. Marmuras vežamas bala žino iš kur, jį raižo – amato meistrai iš Maroko. Todėl tikėtina, kad po gerų metų ar daugiau, vizitas į mečetę bus daug įspūdingesnis. Įdomus faktas, jog turtingieji naftos arabai visiškai nepadeda juodaodžiams tikėjimo broliams. Vietiniai netgi pasakojo apie savotišką panieką ir pasišlykštėjimą, kuriuos jų atžvilgiu rodo pagrindinių islamo šventovių saugotojai. Kitas įdomus dalykas – rankos gesto, rodomo suspaudus nykštį ir rodomąjį pirštą bei išskleidus kitus pirštus, kilmė. Nežinau, ar ženklas „OK“ yra kilęs nuo arabiško užrašo „Allah“, bet panašumą atsekti galima.

Įdomybės:
Skaityti komentarus