Mes esame pora iš Lietuvos – aš, Tomas, ir mano žmona Laura. Mėgstame keliauti lėtai, be griežtų planų, labiau pasitikėdami nuojauta nei „must see“ sąrašais. Sausio mėnuo Lietuvoje mums dažnai tampa išbandymu: tamsu, tylu, darbų tempas nemažėja, o energijos – vis mažiau. Todėl šiemet nusprendėme pabėgti trumpam, bet prasmingam laikui. Taip mūsų maršrute atsirado San Marinas – viena seniausių ir mažiausių valstybių pasaulyje, o mūsų kelionės tikslu tapo San Marino miestas.
Į San Mariną atvykome sausio pradžioje, kai turistų srautai jau buvo nuslūgę po švenčių. Tai iš karto pajutome – siaurose senamiesčio gatvelėse buvo tylu, kavinėse – daugiausia vietiniai, o ore tvyrojo žiemos ramybė. Apsistojome mažame šeimos viešbutyje netoli Monte Titano kalno viršaus. Kambarys buvo jaukus, su akmeninėmis sienomis ir langu, pro kurį matėsi kalvos ir toli apačioje besidriekianti Italija. Laura juokavo, kad jaučiamės lyg viduramžių filme.
Pirmąją dieną skyrėme pažinčiai su San Marino miestu. Vaikščiojome lėtai, be tikslo, leisdami sau pasiklysti. Akmeninės gatvės, senoviniai namai, mažos krautuvėlės su vietiniais suvenyrais – viskas atrodė autentiška ir nesuvaidinta. Sausio oras buvo vėsus, bet saulė švietė ryškiai, todėl pasivaikščiojimai buvo itin malonūs. Užlipę ant apžvalgos aikštelės, ilgai stovėjome tylėdami – vaizdas į apačioje esančius slėnius buvo kvapą gniaužiantis.
Antrą dieną aplankėme garsiuosius San Marino bokštus. Užlipimas iki Guaita bokšto buvo šiek tiek iššūkis, nes kai kur laiptai buvo slidūs nuo drėgmės, bet tai tik sustiprino nuotykių jausmą. Stovėdami ant bokšto viršaus jautėmės tarsi virš pasaulio – aplinkui kalnai, vėjas ir visiška tyla. Tomas (tai aš) prisipažinsiu – tokiose vietose labai lengva pamiršti kasdienius rūpesčius. Laura sakė, kad jai tai buvo viena ramiausių akimirkų per pastaruosius metus.
Trečią dieną nusprendėme skirti vietinei kultūrai ir skoniams. Užsukome į mažą restoraną, kurio savininkas pats mus pasitiko ir rekomendavo tradicinius patiekalus. Valgėme naminius makaronus su sūriu ir ragavome vietinio vyno. Pokalbis su šeimininku apie gyvenimą San Marine, apie tai, kaip čia keičiasi metų laikai ir kaip skiriasi žiema nuo vasaros, suteikė kelionei dar daugiau gylio. Supratome, kad sausis – puikus metas lankytis tokioje vietoje, kai gali pamatyti tikrą, kasdienį miesto gyvenimą.
Tą pačią dieną lankėmės muziejuose, sužinojome daugiau apie San Marino istoriją, laisvės idėją ir nepriklausomybės svarbą. Laura, kuri visada domėjosi istorija, buvo sužavėta tuo, kaip tokia maža valstybė sugebėjo išlikti šimtmečius. Vakare grįžome į viešbutį pavargę, bet labai patenkinti – su arbatos puodeliais rankose aptarinėjome dienos įspūdžius.
Ketvirtoji diena buvo tarsi atsisveikinimas. Dar kartą pasivaikščiojome senamiesčiu, nusipirkome keletą suvenyrų artimiesiems Lietuvoje ir tiesiog sėdėjome ant suoliuko, stebėdami miestą. Sausio tyla San Marino mieste paliko labai stiprų įspūdį – atrodė, kad laikas čia teka kitaip.
Kelionė į San Mariną sausio mėnesį mums tapo ne tik trumpa išvyka, bet ir labai asmeniška patirtimi. Buvimas dviese, be skubėjimo, be minios, leido dar kartą priminti sau, kodėl taip mėgstame keliauti kartu. Grįždami į Lietuvą žinojome – šios keturios dienos San Marino mieste dar ilgai šildys mus per likusią žiemą.
MyTravel 
A6