Sausio pradžioje, kai Lietuvoje šaltis spaudžia net iki -15, mes su mano vyru Tomu nusprendėme pabėgti nuo pilkos kasdienybės ir trumpam pasinerti į spalvotą pasaką – Colmar miestelį, esantį Elzaso regione, Prancūzijoje. Abu mėgstame keliauti be skubėjimo, todėl šį kartą pasirinkome ramesnį variantą – savaitę viename mieste, kad galėtume iš tiesų jį pažinti ir pajusti jo ritmą.
Nors daug kas sako, kad sausis – ne pats geriausias metas keliauti po Prancūziją, mums jis pasirodė tobulas. Miestas neperpildytas turistų, o žiemos atmosfera suteikia Colmar miestui dar daugiau jaukumo. Atvykome traukiniu iš Strasbūro, o pirmasis įspūdis buvo toks, tarsi būtume įžengę į gyvą atviruką: spalvoti, mediniais rėmais išmarginti namai, siauri kanalai, besislepiantys po lengvu rūko sluoksniu, kvepiantys kepiniais ir kava.
Apsistojome mažame „chambre d’hôtes“ – prancūziško tipo svečių namuose „La Petite Maison“, vos už penkių minučių kelio pėsčiomis nuo Colmar senamiesčio. Mūsų kambarys buvo šiltas, su medinėmis sijomis, mažyčiu balkonu ir vaizdu į stogų jūrą. Šeimininkė, ponia Claudine, mus pasitiko su puodeliu karšto vyno ir vietinių sausainių – bredele, kuriuos, kaip sakė, kepa pati kiekvieną savaitgalį.
Pirmąją dieną skyrėme pasivaikščiojimui po miestą. Senamiestis – tarsi spalvingas paveikslas. Kiekvienas pastatas atrodo lyg turėtų savo charakterį. Mane ypač sužavėjo La Petite Venise – „Mažoji Venecija“. Tai gražiausias Colmar rajonas, kur žiemą viskas atrodo dar pasakiškiau: tyliai tekantys kanalai, užšalusių vandens atspindžių šviesa, o vakare viską apšviečia geltonos žibintų šviesos. Tomas net juokavo, kad čia galėtume filmuoti Kalėdinį filmą.
Antrosios dienos rytą nusprendėme aplankyti Musée Unterlinden, garsų dėl viduramžių ir renesanso meno kolekcijų. Abu esame menui neabejingi, tad praleidome ten beveik pusdienį. Ypač įspūdį paliko Isenheimo altorius – toks kontrastingas ir giliai simboliškas kūrinys, kad net vėliau, sėdint kavinėje, vis dar tyliai apie jį kalbėjome.
Vakarais Colmar miestas tampa tylesnis, o žiemą gatvėse vyrauja švelni ramybė. Mums patiko tiesiog klaidžioti be plano, sustoti prie mažų kepyklėlių. Vieną vakarą paragavome tradicinės elzaso virtuvės – Tomas užsisakė choucroute garnie (rūgšti kopūstų troškinį su dešrelėmis), o aš – baeckeoffe, lėtai troškintų mėsos ir bulvių patiekalą. Abu kartu pasidalinome vietiniu baltuoju vynu iš Riesling vynuogių. Žiema Colmar mieste atneša ne tik šaltį, bet ir nepaprastą jaukumą – toks įspūdis, lyg kiekvienas restoranas būtų sukurtas ilgų, šiltų vakarienių dviems.
Trečiąją kelionės dieną nusprendėme išsinuomoti dviratį elektra ir aplankyti netoliese esančius vynuogynus. Nors sausis – ne derliaus metas, kalvos vis tiek atrodė įspūdingai. Po kelių kilometrų sustojome nedideliame Eguisheim miestelyje, kuris, kaip ir Colmar, atrodo tarsi iš pasakos. Vietinė vyno darykla pasiūlė degustaciją – ragavome „Pinot gris“ ir „Gewürztraminer“ vynų, o šeimininkas Thierry pasakojo apie Elzaso vyno tradicijas.
Savaitės viduryje oras atvėso, ir pasnigo. Miestas virto baltu stebuklu. Vieną vakarą vaikščiojome po tuščias gatves su sniego sluoksniu po kojomis ir pagalvojau, kad Colmar žiemą atrodo dar gražiau nei kalėdinėse atvirutėse. Apsilankėme ir Kalnų muziejuje, kur sužinojome daugiau apie vietos gyventojų papročius, bei nusipirkome keletą rankų darbo suvenyrų – keraminių namelių formos žvakidžių.
Paskutinę dieną tiesiog ilsėjomės. Pusryčiavome lovoje, rašėme atvirukus šeimai į Lietuvą ir klausėmės, kaip tyliai krinta sniegas. Tą akimirką pajutome, kad Colmar Prancūzijoje – tai ne tik vieta, kurią aplankai. Tai miestas, kuris tave apkabina švelniu savo grožiu, kuris kviečia sulėtinti žingsnį ir tiesiog būti.
Išvykstant jau žinojome – čia dar sugrįšime. Gal pavasarį, kai žydi gėlės ir gatvėse vėl girdisi dainos. Bet ta žiemos savaitė Colmar mieste visada išliks mūsų atmintyje – kaip švelniausia, spalvingiausia ir jaukiausia atostogų istorija, dviejų žmonių mažas pabėgimas į Prancūzijos širdį.
Kernys 
MyTravel 
HelenMek