Mes esame trys draugai iš Lietuvos – aš, Justė ir Karolis. Pažįstami nuo studijų laikų, daug kartu keliavę po Europą, bet šį gruodį nusprendėme žengti toliau ir iškeisti lietuvišką tamsą bei šaltį į Aziją. Norėjosi šilumos, kitokios kultūros ir nuotykio, todėl mūsų pasirinkimas krito į Halongo įlanką, Vietnamą – vietą, kurią iki tol buvome matę tik nuotraukose.
Į Vietnamą atvykome po ilgos kelionės, pavargę, bet kupini smalsumo. Iš Hanojaus į Halongo įlanką važiavome automobiliu, stebėdami pro langus besikeičiantį kraštovaizdį – ryžių laukus, mažus kaimelius, motorolerių pilnas gatves. Gruodis čia pasirodė šiltas ir drėgnas, bet ne per karštas – idealus kelionėms. Apsistojome nedideliame viešbutyje netoli uosto, su vaizdu į vandenį ir tolumoje matomas kalkakmenio salas.
Pirmąją dieną leidome labai ramiai. Po pusryčių išėjome pasivaikščioti po miestą, aplankėme vietinį turgų. Kvapai, garsai ir spalvos buvo visiškai kitokie nei Lietuvoje. Ragavome šviežių vaisių, gėrėme vietnamietišką kavą su kondensuotu pienu ir bandėme priprasti prie tempo. Vakare sėdėjome mažame restoranėlyje prie vandens, valgėme jūros gėrybes ir kalbėjomės apie tai, kaip keista gruodį sėdėti su marškinėliais trumpomis rankovėmis.
Antrąją dieną prasidėjo didžiausias mūsų nuotykis – kruizas po Halongo įlanką, Vietnamą. Įlipę į laivą iš karto pajutome, kad tai bus ypatinga patirtis. Lėtai plaukdami tarp tūkstančių kalkakmenio salų jautėmės tarsi kitame pasaulyje. Rūkas lengvai slinko virš vandens, suteikdamas kraštovaizdžiui mistikos. Turėjome kajutes su langais į įlanką, o denis tapo mūsų mėgstamiausia vieta – ten fotografavome, gėrėme arbatą ir tiesiog tylėdami žiūrėjome į vaizdus.
Trečiąją dieną kruizo metu lankėme urvus ir plaukiojome kajakais. Plaukti tarp aukštų uolų, girdint tik irklų garsą ir vandens čiurlenimą, buvo nepaprastai ramu. Justė pirmą kartą sėdo į kajaką ir iš pradžių šiek tiek bijojo, bet netrukus juokėsi garsiausiai iš mūsų visų. Vėliau aplankėme plaukiojantį kaimelį – tai buvo akimirka, privertusi susimąstyti apie visiškai kitokį gyvenimo būdą.
Ketvirtąją dieną grįžę į krantą nusprendėme skirti laiką vietinei kultūrai. Aplankėme šventyklą, esančią ant kalvos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į Halongo įlanką. Nors nesame religingi, vieta spinduliavo ramybe. Vakare leidomės į gatvės maisto medžioklę – pho sriuba, pavasariniai suktinukai ir šviežios jūros gėrybės tapo mūsų kasdieniu džiaugsmu. Karolis, kuris paprastai vengia egzotiško maisto, čia tapo drąsiausiu ragautoju.
Penktąją dieną nusprendėme padaryti išvyką į netoliese esančią salą. Važiavome keltu, vėliau – motoroleriais. Tai buvo chaotiška, bet be galo smagi diena. Sustojome paplūdimyje, maudėmės, nors vanduo gruodį buvo kiek vėsesnis. Sėdėjome smėlyje, kalbėjomės apie gyvenimą, darbus ir tai, kaip svarbu kartais pabėgti iš rutinos.
Šeštąją dieną leidome be plano. Miegojome ilgiau, rašėme atvirukus, pirkome lauktuves – perlus, rankų darbo dirbinius, arbatą. Popietę dar kartą išplaukėme trumpam laiveliu į Halongo įlanką, Vietnamą, nes tiesiog nenorėjome atsisveikinti. Vakare sėdėjome viešbučio terasoje, gėrėme vietinį alų ir žiūrėjome į lėtai temstantį dangų.
Paskutinę, septintąją dieną, jau jautėme liūdesį. Susikrovę daiktus dar kartą nuėjome prie vandens. Rūkas kilo nuo įlankos, o salos atrodė lyg tyliai mus išlydinčios. Padarėme bendrą nuotrauką ir pažadėjome sau, kad tokios kelionės taps mūsų tradicija.
Grįždami į Lietuvą supratome, kad ši septynių dienų gruodžio kelionė į Halongo įlanką, Vietnamą, mums davė daugiau nei poilsį. Tai buvo draugystės sustiprinimas, pasaulio pažinimas ir priminimas, koks didelis ir įvairus jis yra. Kai Lietuvoje vėl sutikome žiemą, žinojome – dalelė mūsų liko ten, tarp kalkakmenio salų ir ramios Vietnamo jūros.
biruta 
Rolanx 
MyTravel