Šių metų rugsėjį mes trise – aš, mano draugas Tomas ir draugė Rūta – nusprendėme leistis į kiek neįprastą kelionę. Vietoje įprastų Europos miestų ar jūros kurortų pasirinkome Egiptą, bet ne Kairą ar Hurgadą, o mažai kam žinomą Siwos oazę, esančią netoli Libijos sienos. Mus viliojo paslaptinga istorija, beduiniška kultūra ir mintis pabūti toliau nuo turistų minios.
Pirmoji diena – kelionė į Siwą
Į Egiptą atskridome į Kairą. Naktį praleidome mažame viešbutyje, o ankstyvą rytą išsiruošėme į ilgą kelionę autobusu per dykumą į Siwą. Kelias truko beveik dešimt valandų, bet buvo kupinas įspūdžių – monotoniškos smėlio kopos, nedideli kaimeliai, atsitiktiniai kupranugariai. Atvykus į Siwą mus pasitiko ramybė ir neįtikėtina žvaigždėta naktis. Įsikūrėme tradiciniame viešbutyje, pastatytame iš molio ir druskos plytų – jau pirmą vakarą pajutome, kad čia laikas teka kitaip.
Antroji diena – Senasis Šali miestas
Pirmą rytą Siwoje pradėjome nuo pasivaikščiojimo po senąjį Šali miestą – molinių namų griuvėsius, kurie stovi nuo XIII amžiaus. Vaikščiodami tarp siauros gatvelių liekanų įsivaizdavome, kaip čia kadaise virė gyvenimas. Užlipę į aukštesnę vietą pamatėme visą oazę – žaliuojančius palmių sodus, alyvmedžių laukus ir dykumą, besitęsiančią iki horizonto. Tą vakarą vakarieniavome vietinėje kavinėje – valgėme tradicinį tajine su vištiena ir daržovėmis.
Trečioji diena – Orakulo šventykla
Trečią dieną aplankėme Orakulo šventyklą, kurioje, kaip pasakojama, kadaise lankėsi pats Aleksandras Didysis. Įsivaizduoti, kad stovime vietoje, kur prieš daugiau nei du tūkstančius metų priiminėti sprendimai, nulėmę imperijos likimą, buvo įspūdinga. Draugas Tomas juokavo, kad ir mes galėtume paprašyti orakulo patarimo dėl ateities, bet šį kartą tenkinomės gido pasakojimais. Vakarop išsimaudėme viename iš daugybės natūralių karštųjų šaltinių – „Cleopatra’s Bath“. Vanduo buvo maloniai šiltas, gaivus, ir mes ten praleidome kelias valandas, kalbėdamiesi ir juokaudami.
Ketvirtoji diena – kelionė į Didžiąją Smėlio jūrą
Tai buvo viena įspūdingiausių kelionės dienų. Pasamdėme džipą su vairuotoju ir leidomės į Didžiąją Smėlio jūrą – milžinišką dykumos teritoriją, užimančią šimtus kilometrų. Mūsų vairuotojas lėkė per kopas, automobilis kartais atrodė tuoj apvirs, o mes trys klykėme iš baimės ir juoko vienu metu. Sustojome prie karštųjų ir šaltųjų šaltinių, ragavome arbatos beduinų stovykloje ir vakarėjant stebėjome, kaip saulė leidžiasi už kopų. Tai buvo nepakartojama – dykumos tyla, spalvų kaita, pojūtis, kad esi mažytė dulkelė šalia tokios didybės.
Penktoji diena – palmių giraitės ir vietinis gyvenimas
Po intensyvios dykumos dienos nusprendėme pasimėgauti ramesniu tempu. Pasivaikščiojome po palmių giraites, kur vietiniai augina datules ir alyvuoges. Mus pavaišino šviežiomis datulėmis – saldžios, minkštos, tik ką nuskintos. Rūta įsigijo rankų darbo kilimą mažoje parduotuvėlėje – vietiniai moterys dar ir šiandien audžia tradicinius raštus. Vakare sėdėjome ant viešbučio stogo, gėrėme mėtų arbatą ir stebėjome, kaip dangus nusėtas žvaigždėmis. Visi trys sutikome, kad tiek daug žvaigždžių gyvenime nesame matę.
Šeštoji diena – paskutinė diena ir atsisveikinimas
Paskutinę dieną norėjome išnaudoti iki galo. Dar kartą aplankėme Cleopatra’s Bath, paskutinį kartą pasimėgavome maudynėmis. Tada užkopėme ant Gebel al-Mawta – „Mirties kalno“, kur yra senovinės kapavietės. Iš viršaus matėsi visa Siwa oazė, ir mums buvo liūdna pagalvoti, kad jau rytoj turėsime išvykti. Vakarienę valgėme kartu su keliais naujais draugais, sutiktais kelionės metu – dalinomės įspūdžiais, ragavome vietinį troškinį iš avienos, juokėmės ir kalbėjome, kad ši kelionė liks su mumis ilgam.
Šešios dienos Siwa oazėje, Egipte rugsėjo mėnesį mums, trims draugams iš Lietuvos, tapo ypatinga patirtimi. Tai nebuvo įprastos atostogos – čia atradome istoriją, autentišką kultūrą, gamtos didybę ir paprastus džiaugsmus. Išvykome ne tik su daugybe nuotraukų, bet ir su pojūčiu, kad patyrėme kažką tikro, nesuvaidinto. Egiptas mums atsiskleidė iš kitos pusės – ramios, gilios ir tikros.
MyTravel 
mykols 
A6