Šių metų kovą su vyru Tomu nusprendėme pabėgti nuo miesto šurmulio ir kasdienių rūpesčių. Norėjosi kažko ramaus, žalio, su vaizdais, kurie primintų atvirukus. Ilgai ieškoti nereikėjo – radome mažą Belgijos miestelį, kuris atrodė tarsi iš pasakos: Dinant. Įsikūręs Meuse upės slėnyje, su dramatiškai pakibusia citadele, uolomis ir spalvingais namais, šis miestas nuo pirmųjų nuotraukų užkariavo mūsų širdis.
Atvykimas į Dinant – pirmieji žingsniai
Į Belgiją atskridome į Briuselį, o iš ten traukiniu per porą valandų pasiekėme Dinant. Jau atvykus į stotį, pro langą atsivėrė neįtikėtinas vaizdas – upė, kalnai, uolos, spalvoti pastatai ir virš jų iškilusi citadelė. Oro temperatūra siekė apie +10°C, lengvas pavasario vėjelis, pirmosios žalumos užuomazgos – tikra ramybės oazė.
Apsistojome mažame šeimos valdomame viešbutuke su vaizdu į Meuse upę. Kiekvieną rytą pabusdavome nuo paukščių čiulbėjimo ir švelnios saulės, krentančios į kambarį. Tai buvo tikras poilsis kūnui ir sielai.
Pirmoji diena – Dinant citadelė ir upės panorama
Pirmą dieną nusprendėme pradėti nuo miesto simbolio – Dinant citadelės (Citadelle de Dinant). Galėjome pasirinkti – kilti pėsčiomis ar keltuvu. Pasirinkome laiptus, ir nors jų buvo net 408, vaizdas viršuje atpirko viską.
Citadelė – tai ne tik įtvirtinimas, bet ir muziejus, pasakojantis apie Belgijos istoriją, Pirmąjį pasaulinį karą ir vietinį pasipriešinimą. Labiausiai įstrigo buvimas rekonstrukcijoje – dujinėje kamerų ekspozicijoje. Tai buvo stipru, autentiška ir įsimintina.
Po muziejaus ilgai sėdėjome terasoje su kavos puodeliais ir stebėjome, kaip Meuse upė vingiuoja pro miestą, o virš jos plaukia tylūs debesys.
Antroji diena – Adolphe Sax pėdsakais
Kadangi Dinant garsėja kaip saksafono tėvynė, nusprendėme skirti dieną Adolphe Sax – saksafono išradėjo – atminimui. Aplankėme jo gimimo namus, dabar paverstus muziejumi. Mažytis, bet labai įdomus – pilnas instrumentų, eksperimentų ir garso instaliacijų.
Mieste yra daugybė spalvotų saksafonų skulptūrų – jas kolekcionavome nuotraukose. Kiekviena jų – skirtingų šalių stiliaus, atspindinti tarptautinę muzikos kalbą.
Vakare pasimėgavome vakariene vietiniame restorane, ragavome belgiškos jautienos troškinį aluje (carbonnade flamande) ir, žinoma, rankų darbo belgišką alų. Tomas pasirinko stipresnį „Leffe Brune“, o aš lengvesnį „Blanche de Namur“. Abu – puikūs.
Trečioji diena – Meuse slėnio gamta ir Han urvai
Kadangi kovo oras buvo palankus pasivaikščiojimams, trečią dieną leidomės į žygį palei Meuse upę. Pasirinkome taką iki Rocher Bayard – įspūdingos uolos, kurią, kaip pasakoja legenda, praskėlė raitelis su stebuklingu žirgu.
Vėliau traukiniu nuvykome į netoliese esančius Han-sur-Lesse – ten aplankėme garsiuosius Han urvus (Grottes de Han). Tai vienas įspūdingiausių gamtos reiškinių Belgijoje – milžiniškos požeminės salės, lašeliniai stalaktitai ir srovenantys požeminiai upeliai. Gidas pasakojo apie urvų susidarymą, o mes jautėmės tarsi kitame pasaulyje.
Ketvirta ir penkta dienos – rami kasdienybė Dinant mieste
Kitas dvi dienas leidome ramiau. Tyrinėjome mažus miesto kampelius: apsilankėme Collégiale Notre Dame de Dinant – gotikinėje bažnyčioje su įspūdingu vitražu, vaikščiojome per Charles de Gaulle tiltą, ant kurio kabėjo dar daugiau spalvingų saksafonų.
Valgėme belgiškus vaflius su karštu šokoladu, gurkšnojome kavą nedidelėje kavinėje šalia upės, stebėjome vietinius, leidomės į pokalbius su šeimininkais. Vienas jų net pasiūlė išsinuomoti baidarę – deja, kovo vanduo dar buvo kiek per šaltas, bet pažadėjome sau tai padaryti vasarą.
Šeštoji diena – atsisveikinimas su Dinant
Paskutinę dieną dar kartą pakilome prie citadelės – nebe muziejui, o tiesiog pasėdėti, atsisveikinti su vaizdu, kuris tapo mums artimas.
Prieš išvykdami dar užsukome į vietinę kepyklėlę – parsivežėme belgiškų sausainių, šokolado ir sūrio lauktuvių. O svarbiausia – širdyje vežėmės ramybę ir tą ypatingą jausmą, kurį gali patirti tik mažame, bet nuoširdžiame Europos miestelyje.
Dinant, Belgija – mažas miestas, dideli įspūdžiai
Per šias šešias dienas supratome, kad kartais reikia visai nedaug: mažiau žmonių, daugiau gamtos, mažiau triukšmo, daugiau tylos.