Vokietija: Aplink Prancūziją į Ispaniją automobiliu 9 dalis (Roses-Vilnius)

15 diena
Ką gi, baigėsi “katino dienos”, laikas ir link namų traukti. Kadangi “prisiduoti” reikia iki 10 valandos, tai keliamės anksti, susimetam jau iš vakaro supakuotus daiktus į bagažinę, perkandam šiokį-tokį pusrytį ir į kelią. Aš dar probėgšmais žvilgteliu į žemėlapį, kad žinočiau, kur važiuosim. Pirmas objektas pakeliui aiškus, reikia apžiūrėti aukščiausią Pasaulyje tiltą (ir vėl –iausias) Viaduc de Millau, kuris daug maž pakeliui, o po to link Šveicarijos. Bedu pirštu į Prancūzijos-Šveicarijos pasienį – miestelis Annecy, bus gerai nakvynei, o viešbutį jau vietoj susirasim.
Raktus grąžinom laiku, šalia esančioj degalinėj prisipylėm pilną baką benzino, dar užšokom į supermarketą šalia Figueres, pasipildyti atsargų kelionei, nes kur ir kada stosim kitą kartą, niekas nežino. Aš dar pakeliui link kasų griebtelėjau ipakavimą alaus po 0,20 eurocentų už skardinę ir keletą butelių kažkokio vietinio aperityvo (vienas 45 laipsnių pasirodė besas anyžinis ir buvo labai gerai įvertintas, kito tapatybė dar nenustatyta, laukia savo eilės spintelėje). Pernai žadėjau parsivežti daug skanaus vyno, bet kaip jau rašiau anksčiau, tetrapakų Ispanijoj nerasta. Toliau jau viskas pažįstama. Lendam į A9 kelią ir po gero pusvalandžio mes jau Prancūzijoj. Pravažiuojam Perpignan, Narbonne, už Bezier reikia sukti į A75 ir kilti į šiaurę, bet ten kažkokie remontai, todėl posūkio nepamatom, tiesiog 35 išvažaivimo iš A9 nėra, 34 išvažiavimą įsibėgėję prašokam. Teks važiuoti +25 km iki 33, autostrada, neapsisuksi. O ką gi tuo metu veikė taRaska? O taRaska mus vedė greitkeliais į nakvynės vietą Annecy, ir kažkokie Viaduc de Millau, jai visiškai nerūpėjo. 33 išvažiavime sukam į D613, palei įlanką pervažiuojam Meze ir stojam prie parduotuvės paieškoti vyno. Čia jau Prancūzija, čia auga tetrapakai, pasiimu 5, gal tam kartui užteks, nes ir taip jau Inga kreivai žiūri, o Emilija išviso iš mašinos nebelipa. Na va, paskutinis reikalas sutvarkytas, galima ramia sąžine važiuoti toliau. Kažko trūksta, ogi raktų istorijos pratęsimo, yra ir toks, tik šį kartą raktai ne mūsų. Parduotuvėj prie kasos randu didelį ryšulį raktų, tame tarpe ir automobilio. Susimokėjęs už prekes, paduodu raktus kasininkei, visaip bandydamas parodyti ir pasakyti , kad juos radau. Lygtai suprato, bet su mano kreditine atiduoda raktus atgal. Aš vėl jai, ji man vėl atgal. Taip pasistumdom pirmyn atgal, kol jai pagaliau ateina “nušvitimas” – kokių velnių aš jai savo mašinos raktus duodu. Nuotykis su raktais yra, galima važiuoti toliau. Netrukus ties Pezenac įvažiuojam į A75. Normali autostrada tik nemokama. Iki Millau apie 75 km, netrukom juos ir pravažiuoti. Na kur gi tas inžinierijos stebuklas. Jis išlindo staiga išsukus iš už posūkio. Vaizdelis tikrai fantastiškas, bet greitis gana didelis todėl fotografuoti į šonus neišeina, trukdo ir atitvarai ir lynai, bet kažkur turėtų būti apžvalgos aikštelė, kurią, žinoma, mes prašokam (apsisukti negalima). Iškart už tilto mokėjimo punktas – 6 eurai už pervažiavimą. Susimokėję išsukam iš kelio į D911 ir leidžiamės žemyn nuo kalno į Millau mietelį, iš ten tai tikrai susirasim, kaip į tiltą pasižiūrėti. Patenkam į senovišką miestelį su siaurom vingiuotom gatvelėm. Jokio tilto iš ten nesimato, tad mes laikomės centro krypties ir tikrai, atsiranda nuorodos į “stebėjimo aikštelę”. Pervažiuojam Tarn upę ir dar už keleto kilometrų D992 pravažiuojam po tiltu

ir patenkam į apžvalgos aikštelę, ne tą, kurią pravažiavom, bet kitoj tilto pusėj. Čia yra ir tilto statybos muziejus, ir net kažkokios ekskursijos rengiamos.
Keletas žodžių apie patį tiltą.

Jis yra greitkelio A75, jungiančio Paryžių su Languedoc regionu ir toliau su Ispanija, dalis. Iki jo statybos, tiltas per Tarn upę buvo tik Millau miestelyje, ir tai sukeldavo begalinius kamščius ir nepatogumus, ypač turistinio sezono metu (patys pravažiavom tomis gatvelėmis), todėl po 10 metų projektavimo ir 4 metų statybos (2001-2004 m.) atsirado 2460 m ilgio ir 343 m

aukščio tiltas jungiantis priešingus Tarn upės slėnio krantus. Tiltą laiko septynios kolonos, bendra “kabančio” kelio masė 36 000 tonų, o kaina 400 000 000 eurų.
Aikštelė nelabai didelė, bet dabar beveik tuščia. Pasivaikčioję ir iki soties prisifotkinę grįžtam į Millau. Čia mums taRaska iškrečia eilinį savo pokštą. Važiuojam pagal jos nurodymus ir pagal nuorodas į A75, bet, kažkodėl, kelios nuorodos į skirtingas puses, taRaska primygtinai veda į vieną pusę, nors man norėtųsi į priešingą. Serpantinu užkylam į kalną grožėdamiesi virš galvų sklandančiai parasparniais, kurių ten daugybė (aukšti skardžiai, didelis slėnis ir stiprus vėjas) ir toliau nuvinguriuojame per laukus. Tada aš galų gale supratau, kame kampas. TaRaska gi nustatyta į Annecy, tai ji ir tempia mus atgal į A75, į Montpellier, iš kur greitkeliu link Lyon, o mes tai kertam kampus. Nusikeikiu mintyse ir vėl važiuojam per Viaduk de Millau, sugaišom apie valandą ir antrą kartą susimokėjom už tiltą 6 eurus. Kuo toliau važiuojam, tuo didesnį atstumą iki galutinio tikslo rodo taRaska. Visškai išjungti nesinori, perprogramuoti nėra kaip, nes nežinom tarpinių miestų pavadinimų, tik garsą išjungiam, kad nekauktų ties kiekvienu keliuku: – esant galimybei, apsisukite. Galų gale neapsikentęs išsuku į poilsinę aikštelę prie Severac le Chateau. Visai šalia ant kalno puikuojasi kažkokia pilis, aikštelė pilna mašinų ir žmonių, kažkas piknikauja, kažks šiaip ilsisi, bet visi labiau vietiniai, nepanašūs į keliautojus. Mes stojam pakraštėlyje, pasidedu ant kapoto savo didžiulį atlasą, kuris ramiai ilsėjosi bagažinėje, “prisirišu” prie vietovės, įsimenu tarpinius miestus ir kelių numerius. Galima važiuoti toliau. Ogi nebepataikom į autostradą, nes išvažiavimai iš aikštelės kokie 5, šalia dar 3 žiedai , 2 viadukai ir keletas papildomų kelių. Vietoj greitkelio atsiduriam miestelyje, kuris visiškai tuščias, nei mašinų, nei žmonių. Įsijungiu savo vidinę krypties nuojautą, ir išvažiuojam į reikiamą kryptį. Už kokių 25 km išsukam iš pagrindinio kelio į N88 link Mende. Pagaliau ir taRaska persiorentuoja, numeta gerus 200 km ir toliau jau veda mūsų pasirinktu keliu. Čia prasideda visai kitoks važiavimas. Kelias eina palei Lot upę, pakartodamas visus jos vingius. Atsiranda šiokie tokie kalniukai, labai gražu, bet pakankamai lėta. Mano ekipažas drąsiai sumigo, o aš grožiuosi peizažais. Pravažiuojam Mende. Iki Le-Puy-en Velay dar 91 km tokio vaizdingo vingiuoto keliuko. Ne serpantinas, bet tikrai neužmigsi. Jau kelintą kartą pastebiu, kad kartais gerai yra nieko nežinoti apie pravažiuojamas vietas, nes tada jos tik taškai žemėlapyje, kur net mintis nekyla sustoti, nes kitu atveju , tikrai niekur nenuvažiuotum, reikėtų ir ten užeiti, ir tą pamatyti, ir gatvelėmis pasivaikščioti, ir parkelyje pasėdėti. Sunku įsivaizduoti, kiek tai užimtų laiko, o dabar tik švilpt ir praleki pro šalį. Tai galima pasakyti beveik apie visus pravažiuotus miestelius, ypač šiandien pravažiuotus, nes maršrutas visiškai neturistinis. Nuo Le-Puy kelias pagerėja, praplatėja. Iki Saint Etienne 72 km, ir beveik visą laiką leidžiamės žemyn. Visur ribojantys ir ispėjantys kelio ženklai, nes nuokalnės labai stačios. Keista, atrodo šitiek niekur ir pakilę nebuvom. Tiesa, kai kada reikia ir pakilti, kelias trijų juostų, o mums net 2-o bėgio pagalbos kartais prireikia, netraukia kitaip. Iki Lyon beliko tik 76 km prasidėjo normali autostrada A47, bet vis dar nemokama. Ties Givors miesteliu kertam Ronos upę, kelias pakeičia numerį į A46. Prasideda Lyon priemiesčiai. Didelis pramoninis miestas. Dar iš istorijos pamokų mokykloje prisimenu Lyon’o audėjų streikus. Bet dabar nieks nestreikuoja, didelių kamščių irgi nėra, nors judėjimas ir intensyvus, todėl pakraščiais aplenkiam miestą ir išsukam į A43. Dabar kelias jau mokamas. Nuo Chambery kelias pavirsta A41. Už 112 km nuo Lyon iki Annecy sumokėjom 13,10 eurų. Kažkodėl iš žemėlapio buvom nusprendę, kad tai bus labai jau mažas miesteliukas, bet realiai pasirodė visiškai ne taip, nors mes į patį miestą ir nelindom, susiradom kelias nuorodas į viešbučius ir pabandėm pagal jas surasti nakvynę. Nieko nesigavo, nuorodos stubuklingai dingdavo, o mes vis malėmės apie kažkokį karinį miestelį, sprendžiant iš stovėjusios technikos. Taip nieko nebus, nutarėm ir davėm užduotį taRaskai. Ji greitai mums surado jų visą krūvą, tik rinkis. Buvom sugalvoję, kad reikėtų išbandyti Etap tinklo viešbutį, bet arčiau suradom kitą pažįstamą pavadinimą – “Kyriad” (”Kyriad’e” gyvenom La Rochelle ir visai patiko), todėl ties juo ir apsistojom, bet taRaska mus atvedė į kažkokį baldų fabriko sandėlį ir pasakė: – atvykome, kuo mes visiškai nepatikėjom. Pabandę dar kartą ir patekę ten pat, susimastėm, kažkas čia ne taip. Pasirodo, viešbutis visai šalia už to sandėlio, o taRaska nemato skersgatvio, kuriuo įvažiuojama. Atvažiavom. Aplinkui tuščia, stovėjimo aikštelėj viena mašina, restoranas, matosi, nedirba, bet gal ką nors rasim, nes viduj šviesa dega. Buvo maždaug 19 valanda vakaro, bet visas rajonas kaip išmiręs. Jau pripratęs prie niekaip kitaip nekalbančių prancūzų ir ispanų, labai taisyklinga-pradinukiška anglų kalba paklausiau administratoriaus ar jis kalba angliškai. Jis nusišypsojo, ir lygiai taip pat taisyklingai-pradinukiškai atsakė, kad kalba. Viskas tvarkoj, pasiteirauju dėl kambario, pasirodo prieš 10 minučių atšaukė rezervaciją, todėl trivietis kambarys yra laisvas. Neaišku, kaip ten yra iš tikrųjų, bet visiškai ir neįdomu, jamam. Su pusryčiais gavosi 111 eurų, gal ir brangoka už nediduką kambariuką palėpėj su stoglangiu,

bet nesinorėjo dar kažkur trankytis ir ieškoti, juolab, kad visi patogumai yra, net kondicionierius veikia. Be to , kaip truputį vėliau pastebėjom, miestelis kurortinis, ant didelio ežero kranto, šalia kalnų, tikrai nieko labai geriau ir nebūtume suradę. Kaip jau minėjau, vietinis restoranėlis nedirbo (savaitgalis), o į miestą važiuoti tingėjom, tai vakarienei pasitenkinom dar Figueres nusipirktom atsargom, alum ir, aišku, futbolu. Jau sutemus išėję į lauką pastebėjom, kad stovėjimo aikštelė pilnai užpildyta, visi gyventojai sugrįžo nakvoti, gal ir nemelavo administratorius apie atšauktą mūsų kambario rezervaciją.
16 diena
Jau vakar vakare truputį pasiplanavom

šios dienos maršrutą (vidurdienį jis kardinaliai pasikeitė), todėl pirminis tikslas kaip ir aiškus. Važiuosim aplankyti vieno iš mano jaunystės dievukų Freddie Mercury, taigi, Montreaux., o toliau kelias per visą Šveicariją link Fussen Vokietijoje, kur turėtume nakvoti. Tokie buvo planai, o realiai…
Atsikėlėm nei per anksti, nei per vėlai, normaliai. Pavalgėm normalius pusryčius, ne prancūziškus, grįžtam į kambarį pasiimti daiktų, ogi durys nebeatsidaro, ir taip bandom, ir kitaip, elektroninis raktas neveikia (raktų istorijos tęsiasi). Susirandu administratorių, pasirodo, kad kortelė išsimagnetino ( o aš vakar vakare dar žmoną juokais “blondine” išvadinau, kai ji nesugebėjo įeiti į kambarį, gerai, kad mes su dukra viduj buvom, tai įleidom), reikia perinstaliuoti, ar ką ten su jomis daro. Užtruko viskas porą minučių, bet tradicijos tęsiamos. Kadangi priešakyje laukia Šveicarija, o ten, pagal nutylėjimą, viskas labai brangu, reikia užsipilti benziniuko, tuo tikslu gerokai pasimalam po Annecy priemiesčius ieškodami tinkamo supermarketo. Galų gale randam veikiantį, nes šalia mūsų viešbučio buvo vienas, kuris nedirbo sekmadienį, o kartu nedirbo ir jame esanti savitarnos degalinė, jai mat irgi sekmadienis. Taigi degalinę radom, dabar dar reikia ja pasinaudoti, nes vėl kažkokio naujo tipo, su begale mygtukų ir tik prancūziškais užrašais. Pamaigęs viską geras 5 minutes pagaliau prisipyliau. Kolonėlė panaši į tą kur pyliausi Belgijoje kelionės pradžioje, vis perklausianti “ar tu tikrai ne kupranugaris” tik naujesnio tipo. Išvažiuojam iš Annecy D1203 keliu. Gražus sekmadienio rytas, nors ir šviečia saulė, bet kalnai apsigaubę melsvu rūku. Nutariam sustoti kokioje “kišenėje” pafotografuoti.

Įsukam į vieną, vaizdai neįpatingi, bet ten pat sustojęs ir kažkoks “Jaguar” mėgėjų klubas išvažiavęs sekmadienį pravėdinti savo muziejinių eksponatų. Mašinytės nerealios, dauguma XX a pradžios, kaip ir jų vairuotojai, kurie, kažkodėl, visi be išimties į mus įsistebeilijo. Netrukus visa kolona papypsėjo, užburzgė įvairiausiais garsais ir, lydima techninės pagalbos Toyota Land Cruiser, nuvingiavo tolyn. Gerai, kad mūsų keliai daugiau kalnuose nesusikirto, nes kamštis garantuotas.
Dabar šiek tiek nukrypsiu nuo temos ir apsistosiu prie vieno, labai žalingo įpročio tenkinimo įpatybių Prancūzijoje. Taigi, pora žodžiu apie rūkymą. Galiu drąsiai pasigirti, kad po 22 metų aktyvaus rūkymo, jau 3 metai kai neberūkau (beveik). Bet, kaip sakoma, sena meilė nerūdija, todėl kartais, per šventes ar per atostogas, leidžiu sau pasižaisti (jokios priklausomybės tam procesui nebeturiu). Jeigu vyno ar alaus Prancūzijoje galima nusipirkti beveik ant kiekvieno kampo, tai su tabako gaminiais viskas yra daug sudėtingiau, jie parduodami tik tokiose mažose parduotuvėlėse su užrašu “Tabac”, kur kartu galima nusipirkti laikraštį, kavos, išgerti alaus, bet niekur daugiau. Kodėl gi dabar apie tai rašau, ogi ėmėm ir nutarėm nusipirkti cigarečių, nes iki tol užteko lietuviškų ir labai nesidomėjom, kas ir kaip. Reikia pastebėti, kad vietovės ten gana tankiai gyvenamos, daug visokių mažuliukų miesteliukų ir kaimeliukų, daug kelių, labai daug nuorodų į prekybos centrus, kurių kažkodėl nebėra ten , kur turėtų būti pagal nuorodą. Taigi, pasimalėm mes po tuos kaimelius-miestelius, kol suradom nemažą parduotuvę, užeinam, to ko ieškom, nėra. Važiuojam toliau, užrašas “Tabac”, stojam, uždaryta, nors pagal darbo laiką turėtų dirbti. Privažiuoja dar keletas vietinių mašinų, perskaito kažkokį lapelį už lango ir keikdamiesi išvažiuoja. Nutariam surasti tikrai didelį supermarketą, tie tai būna apauge visokiom parduotuvėlėm ir spaudos kioskais, tikrai turėtų kas nors būti. Atvažiuojam, ir ten nieko, darosi įdomu. Klausiam spaudos parduotuvėj mergaitės, šiek tiek suprantančios angliškai :- o kur gi galima nusipirkti? Ji mus siunčia ten, kur jau buvom:-neveikia, -sakom. –Tada nežinau, turbūt niekur aplink,- paguodžia pardavėja. Tai va, tokie reikalai, atrodytų, kad kokio dinamito ieškom. Tvarka yra tvarka, gerai, kai galima ir apsieti. Po to pradėjom galvoti, kad tikrai, niekur nematėm cigarečių, nei parduotuvėse, nei degalinėse, nei kavinėse.
Taip sugaišę kokią valandą ir nieko nepešę atvažiuojam į Annemasse. Kažkur jau visai netoli turėtų būti Ženevos ežeras

ir Šveicarijos siena, bet nei to, nei kito. Toliau D1206 iki Douvaine. Pasirodo. Gabalą Šveicarijos apvažiavom ir esam vis dar Prancūzijoj. D1005 pasiekiam Thono-les-Bains ir stringam didžiuliame kamštyje, kuris visiškai neaišku apie ką, o pasirodo miestelyje vyksta sekmadienio mugė ir mes važiuojam tiesiai per jos vidurį. TaRaska rodo skersgatvį, bandom važiuoti ir beveik įvažiuojam į lauko kavinę, kuri sau išsidėstė važiuojamojoje dalyje. Sukamės, veitos kokiu pusmetriu daugiau už mašinos ilgį, ir sienos iš abiejų pusių, nepastumdysi. Gerai būtų važiuoti su tanku, tas bent vietoj apsisuka, ta proga sutankėjam ir mes, sienos sveikos, mašina taip pat, grįžtam į gatvę. Iki kito miestelio Evian-les-Bains 8 km važiuojam gerą valandą. Tiesa, tarpo tarp jų neradom, užtat šviesoforai prie kiekvieno namo. Mašinoje pradėjo tvyroti maišto kvapas (-išleiskit mane, namo eisiu pėsčiomis), bet staiga kamštis baigėsi. Kas pasirodė labai keista, tai daug stovyklaujančių ir piknikaujančių žmonių visiškai šalia kelio, vos ne degalinių ar parduotuvių stovėjimo aikštelėse pastatyti kemperiai, prikabinami nameliai, žmonės kepa dešreles, sėdi šezlonguose ir žiūri į kelią. Visai netoli yra ežeras, tai ir eitų prie to ežero, tai ne, stovyklauja ant asfalto. Nuo Evian kelias jau eina visiškai palei ežerą. Beveik visur nemokamai galima sustoti šalikelėje ir nueiti išsimaudyti, krantas tam tinkamas, ir pliažiukai padaryti, bet tuščių vietų reta, sekmadienis. Tiesa, kitoje kelio pusėje ištisai miestelis, namų nėra tik ten, kur uolos prieina prie pat kelio. Šveicarijos kaip nėr, taip nėr. Gal jau įvažiavom ir nepastebėjom. Visdėlto ne. St. Gingolph viduryje net pristabdyti reikėjo, kad pervažiuotume sieną. Ir tada mūsų laukė pats didžiausias netikėtumas, benzinas 20 eurocentų pigesnis negu Prancūzijoje, va tau ir brangi šalis. Dar šiek tiek pavažiavę ties Vouvry kertam Rhone upę, apvažiuojam ežero galą ir įvažiuojam į Montreaux. Mašinoje, žinoma, groja Queen, kaip ir dabar, per radiją, beje, o žmona liepia man sustoti kur pievutėje gėlyčių paskinti, kaip čia dabar aš prie paminklo ir be gėlių. Na tiek to, kaip nors pergyvensim, pievutės nepasitaikė. Pravažiuojam Chillon pilaitę, dairomės kur sustoti, bet visur pristatyta mašinų, nors pakankamai nemažai ir nemokamų parkingų . Mes, žinoma, atsibeldžiam į patį centrą, prie krantinės, nuoroda į požeminęs aikštelę, lendam jeigu jau atvažiavom. Aikštelė artypilnė, bet vietų surandam. CHF neturim, bet kai reikės mokėti už stovėjimą, tada ir galvosim. Išlendam iš požemio beveik prie pat paminklo

. Pilna žmonių, visi fotografuojasi, mes irgi, iš visų pusių ir visais rakursais, Fredžiui prie kojų pridėta visokių raštelių, akmenėlių, gėlių ir šampano kamštis

. Matosi, kad čia tuščia niekada nebūna.. Labai juokėmės iš tokios porelės su močiute. Jiems po kokį 30 metų, o močiutei visi 80 m. Jie tą močiutę pastatė prie skulptūros ir fotografuojasi, o ta, panašu, kad nesupranta, nei kur ji, nei kas vyksta. Ką dar reikėjo padaryti? Pabraidėm Ženevos ežere

, pasivaikščiojom krantinės alėja

ir pasigrožėjom prabangiais viešbučiais ir restoranais,

suradom vienintelę veikiančią suvenyrų parduotuvę ir pripirkom šokoladukų ir peiliukų lauktuvėms. Pora valandų praėjo, laikas važiuoti toliau. Parkingo mokėjimo automatas pasitaikė labai gudrus, įkišus 10 eurų banknotą išmetė 12 CHF grąžos. Kadangi važiuosim skersai per visą Šveicariją, reikėtų kelių vinjetę nusipirkti. Ieškom degalinių. Pirmoj – nėra, antroj – nėra, trečia – uždaryta. Čia mes po Montreaux malamės iš vieno galo į kitą. Galų gale ketvirtoj randam. 40 CHF- apie 106 litus, neblogai, vienok už 3-4 valandas kelio, bet ką darysi, perkam ir važiuojam. Tada kažkaip toptelėjo galvon, ar ne pergreit namo važiuojam, reikėtų dar kokią dieną-kitą pasibastyti kažkur. Prieštaraujančių neatsirado, o aš, prisiminęs pernykštę Tuko “Imperijos” nuotrauką, suku Konstanz pusėn. Toliau gana nuobodžiai A12 iki Bern, A1 pro Zurich ir A7 iki Konstanz. Galiu pasigirti, kad nuo nelabai kokios kokybės autostrados, pro automobilio langą pamatėm pačią nykiausią Šveicarijos dalį, tiksliau sakant, nepamatėm nieko, ką galima būtų prisiminti. Nuramindamas visus kalnų mylėtojus pasakysiu, kad taip padariau tyčia, o į kitą pusę, su kalnais, perėjomis ir ledynais, tikrai sugrįšiu kitą kartą.
Tik kertam Vokietijos sieną, kai iš sūnaus ateina SMS Vokietija-Anglija 4:1. Va tada ir prasidėjo. Mes su geriausiais ketinimais važiuojam Konstanz’os centro link, galvodami kur palikti mašiną, kad apžiūrėtume miestą, o ir pavalgyti būtų ne pro šalį, o iki tol buvusios tuščios gatvės pradeda smarkiai pildytis raudona-geltona-juoda spalva, taip pat ir balta.

Žmonės ir mašinos plūsta lyg pro atsuktą čiaupą. Visos sankryžos pilnos policijos, kuri liepia važiuoti ir per raudoną šviesą. Pravažiuojam pro visą miestą, tiesa, pakankamai nedidelį, kertam vieną iš kanalų, bet nutarę, kad išvažiavom iš centro, sukamės atgal ir patenkam į patį džiūgaujančios vokiečių sirgalių transporto kolonos centrą.

Visi garsiniai signalai nuspausti iki galo, visos vuvuzelos paleistos į darbą,

kaip ir visos alum pakankamai praskalautos gerklės. Triukšmelis nerealus, vaizdelis irgi. Tokioj kolonoj pervažiuojam per visą miestą atgal, žinoma, neužmiršdami prisidėti garsu, mes irgi už Vokiečius. Visiškai netyčia pasitaiko didžiulė stovėjimo aikštelė, nemokama, kaip dažnai Vokietijoje, ir visiškai šalia senamiesčio. Paliekam mašiniuką ir neriam atgal į minią pleškindami į visas puses fotoaparatu ir kamera. Alus visur liejasi laisvai. Esant norui, galima prigerti “chaliavai” “neotchodia ot kasy”,

nes kas antras siūlo savo arba ir neatidarytą butelį, nes mes tokie labai išsiskiriantys, be alaus, be rinktinės marškinėlių ir net be vėliavų, bet su šypsenom, reiškia draugai. Labai patiko, kad toj visoj gerokai įgėrusioj minioj visiškai nesijautė agresijos. Pakeliui sutikom du vyrukus, vienas apsigaubęs Vokietijos vėliava, kitas – Anglijos,

ir nieko, eina kartu alaus gerti. Taip bevaikščiodami, visiškai netyčia išlindom ir į krantinę prie “Imperijos”.

Kažkaip savaime taip išėjo, net neįsivaizdavom , kur ji turėtų būti. Grįždami, išsukom iš centrinių senamiesčio galvelių pasiieškoti pietų,

kuriuos netrukus ir radom nedideliam restoranėlyje. Šniceliai ir dunkel alus suėjo kaip turi būti, žinoma, šnicelis galėjo būti didesnis, o alaus daugiau, bet čia ne Bavarijos ar Tirolio kaimas, o ir važiuoti dar reikės viešbučio ieškoti, todėl teko pasitenkinti tuo ką gavom.
Nakvynės nutarėm ieškoti kur nors už miesto, tikėdamiesi, kad bus ramiau ir pigiau, todėl vėl dūriau pirštu ir pirmą pasitaikiusį miestuką netoliese, ir išvažiavom. B33 keliu patekom į už 15 km esantį Allensbach miestuką prie Gnadensee ežero. Tik įvažiavę, pamatėm užrašą “Hote garni amSee”

ir iškart įsukom į jo kiemą. Triviečių kambarių neturėjo, bet gavom dvivietį su papildoma sudedama lova. Kadangi kambarys gana didelis pasitaikė, tai vietos kaip ir nepritrūko. Susišnekėjom angliškai irgi visiškai be problemų, tik kainos neatsimenu, nes mokėjau grynais, bet kažkur apie 100 eurų gavosi. Visdėlto pastebėjau, kad keliavimas po Europą be rezervacijų truputį muša per kišenę, galima būtų ant kiekvienos nakvynės po 20-30 eurų sutaupyti, iš kitos pusės, nesi pririštas prie vietos ir laiko, nes apie Allensbach egzistavimą prieš valandą dar nieko nežinojome. Įspūdžių šiai dienai jau pakako, mano noro eiti pasivaikščioti iki ežero taip pat niekas nepalaikė, todėl pasitenkinome vis dar ispanišku alumi ir futbolu.
17 diena
Kadangi langai buvo į rytus, tai pabudau vos prašvitus ir nutariau, kad reikėtų nueiti iki ežero nusimaudyti. Dabar pagalvojau, kad Vokietijoje dar nebuvau maudesis, laikas tą klaidą ištaisyti. Pasiėmiau rankšluostį, į kišenę įsikišau fotoaparatą ir išėjau. Pasirodo ne taip jau ir arti. Praėjau vieną privačių namų kvartalą, kuriame irgi daug kur puikavosi užrašai apie nuomojamus kambarius, kirtau geležinkelį ir patekau į nemažą parką prieinantį iki pat ežero. Ežeras didelis, tiksliau ilgas, ties Konstanz’a besijungiantis su Bodensee ir Uberlingersee (aplink kurį toliau važiuosim), pilnas “miegančių” valčių ir jachtų,

aplink nė gyvos dvasios (ankstyvas pirmadienio rytas), tiesa, ir pliažo kaipo tokio nėra. Keli pakiužę liepteliai pasitikėjimo nesuteikė, todėl nuėjau pasivaikščioti. Priešais nemažą vasaros kavinę su estrada radau į ežerą besileidžiančius laiptus. Matyt, kad tai vienintelis normalesnis priėjimas prie vandens,(toliau prasidėjo didesnė jachtų prieplauka), todėl, nusimetęs negausius drabužius, pasinėriau į gaivų vandenį. Puiku, kaip gerai kartais nepatingėti atsikelti anksčiau. Po maudynių nuėjau ir į miestelio centrą. Gražu, švaru ir tvarkinga,

pradeda atsidarinėti maisto parduotuvės, pakankamai daug sportiškai apsirengusių vaikų su kuprinėmis. Pasirodo, šalia traukinių stotelė, o už keletos minučių (7,00 val.) bus traukinys į Konstanz’ą. Netoliese nemaža automobilių stovėjimo aikštelė, o visai prie stoties dengta dviračių aikštelė. Visi suvažiuoja iš apylinkių, palieka savo transportą ir traukinuku kas į darbą, kas į mokyklą. Visiems patogu, ir miestas neužkimštas. Sugrįžęs radau savo ponią ir panelę dar saldžiai miegančias, tai galėjau ramiai pasidėlioti kompe šios dienos maršrutą. Jau kelis metus žadėjau jas nuvežti į “Princesių pilį”, nes visos iki tol buvo “neprincesių”. Taigi, turėjote suprasti, kad pirmas sustojimas bus Neuschwanstein (visada žavėjo šitas pavadinimas, kaip ir šalia esančios pilies – Hohenschwangau), na o toliau varysim kurnors į Bavariją pernakvoti ir alaus su šniceliais. Buvo trys galimi variantai: keltis keltu iš Konstanz per Bodensee sutaupant gerą gabalą kelio, bet neaišku, kaip su laiku ir pinigais, todėl atmetėm, važiuoti aplink Bodensee iš pietų pusės per Bergenz, kabinant gabalėlį Austrijos (nelabai kokie prisiminimai apie tas vietas iš kelionės į Romą, nors dabar tai atsimenama tik kaip linksmas nuotykis), irgi atmetėm galbūt dėl Austrijos kelių mokesčio, liko trečias variantas – apvažiuoti Uberlingersee iš šiaurės, taip ir nutariau.
Keliamės, pakuojamės, pusryčiaujam, grąžinam šeiminikui po radiatorium rastą svetimą mobilų telefoną ir išvažiuojam, dar išgirdę, kaip viena iš viešbučio darbuotojų gryniausia rusų kalba šneka telefonu, nors prieš keletą minučių ji kažką iš mūsų bandė išgauti švariai vokiškai. Gražus vasaros rytas, nors ir siauras, bet puikios kokybės keliukas, automobilių nedaug. Važiuok ir džiaukis, juolab, kad pro langus nuostabūs Uberlingersee vaizdai su abiejose pakrantėse išsimėčiusiai mažučiukais miestukais. Ir visur, kaikur palei pat vandenį, geležinkelio bėgiai. Žavi mane ta jų visuotinė šalies “geležinkelizacija”. Važiuojam aplink visą ežerą, bet jau įpusėjus, kelias pakyla į kalniuką, tolyn nuo vandes, lyg tyčia leisdamas pasigrožėti panorama ir iš viršaus. Nuo Friedrichshafen sukam į B30 ir važiuojam iki Ravensburg, toliau B32 iki Wangen. Tiksliai nebeprisimenu, bet atrodo Wangen’e visas senamiestis buvo išpuoštas viduramžiškom vėliavėlėm, daugumoje su gaidžiais, matyt ruošėsi kažkokiai šventei. Gražus miestukas, bet eilinį kartą nestojom, nėra laiko. Nuo Wangen B12 keliu pro Isny atvažiavom beveik iki Kempten, nuo kur A7 autostrada pasukom į pietus Fussen link. Beveik visas maršrutas ėjo nedideliais vietinės reikšmės keliais, todėl ir greitis nedidelis ir laiko pakankamai nemažai sugaišom. Netoli Kempten išvis važiavom kažkokiais visiškai naujais ir niekur nepažymėtais keliais, tai taRaska, visą pusdienį sąžiningai mus vedusi tikslo link, baigė išprotėti. Artėjant link Austrijos (Fussen yra beveik ant sienos) A7 autostrada dar ne iki galo baigta, kaikur vyksta darbai, bet ir mašinų visiškai nėra. Taigi, visą pusdienį vilkęsi vėžlio greičiu, dabar gavom naujutėlaitį, dar kvepiantį asfaltu, tuščią autobaną. Švilpiam sau su vėjeliu, 170 km/h, grožimės artėjančiais kalnais ir staiga:- STAIGUS POSŪKIS Į KAIRĘ – taRaska mums kelia rodo. Galite įsivaizduoti staigų posūkį į kairę atobane ir dar tokiu greičiu, o kairėje, žinoma, pusantro metro aukščio betoninė siena. (dabar “staigus posūkis į kairę” užima garbingą vietą tarp kitų taRaskos perliukų). Į kairę mes, žinoma, nepasukom, nerašyčiau dabar čia po tokio posūkio, toliau pasukom į dešinę ir pasinaudojom viaduku kaip normalūs žmonės. Mano anksčiau minėtas Fussen iš tikrųjų yra tik orientyras, nes iš tikrųjų tos dvi pilaitės yra šalia miestelio Schwangau, kuris yra permažas, kad būtų minimas. Šalia miestelio sustojom pailsėti aikštelėj su keletu parduotuvių. Visai šalia matėsi ir kempingas. Matyt tos parduotuvės, pora kavinių ir dar, kas ten buvo ir skirta kempingo gyventojų poreikiams. Buvo čia ir pagrindinė, mano labai mylima vokiška parduotuvė – “Gertranktmarkt”, kur buvo užsukta pirmoj eilėj, nes vartojimui skirtas ispaniškas alus jau ėjo į pabaigą, o tokios progos gali daugiau ir nebepasitaikyti. Apsiprekinę gėrybėmis, kavinėje išgėrę po didelį puodą kavos ir atlikę kitus būtinus reikalus, buvom pasiruošę ekskursijai į “Princesių pilį”. Surasti ją nėra jokios problemos, Vokietijoj su nuorodomis viskas tvarkoj. Privažiavom didžiulę stovėjimo aikštelę (vėliau matėm , kad ten kokios 5 tokios yra aplink). Susimoki 4 eurus ir gali stovėti kiek nori. Mašinų daug, bet vietą suradom ir dar po dideliu medžiu, puiku, saulėj neįkais, kol mes kultūrinsimės. Žmonių begalė (ne sezono metas), visur drenažas.

Bilietus į pilis parduoda dar prieš pradedant lipti į kalną, bet lipti galima ir be bilieto. Rašau, į pilis, kadangi ten jos dvi: Hohenschwangau

ir Neuschwanstein.

Pirmoji, gelsva ant nedidelio kalniuko, antroji balta (tikroji “Princesių pilis”) ant aukšto kalno apsupta miško. Vienbalsiai nutarėm, kad bilietų nepirksim ir į vidų neisim, o apžiūrėsim, ką galima iš išorės. Sprendimas pilnai pasiteisino. Nes užlipę ant kalno pamatėm milžinišką minią žmonių su bilietais ir elektroninį tablo su eilės numeriais

, kaip banke, panašu, kad laukti reikėtų ne vieną valandą, nes įleidžia nedidelėmis grupelėmis. Mus gi, be bilietų laisvai leido įeiti į vidinį kiemą,

užlipti ant vidinės sienos, iš kur viskas puikiausiai matosi. Be pačios pilies

labai gražūs gamtovaizdžiai aplink,

dar nežinau, kam man labiau patiko, pilis ar už jos atsiveriantis tarpeklis.

Labai tik gaila buvo arklių, kurie tempė į kalną vežimus su savęs pebepanešančiais nusipenėjusiais veltėdžiais.

Didžiuliai sunkiasvoriai arkliai, o taip sunkiai tuos vežimus traukė, nes kalnas pakankamai status ir ilgas. Nulipę pamatėm, manau kad Tuko pernai aprašyme minėtą stebėjimo aikštelę, iš kurios pilis matosi kitu rakursu, negu standartiškai. Ateinančioms kartoms galiu patikslinti, kad lipant į kalną, maždaug pusiaukelėje, yra nedidelis takelis į dešinę su šlagbaumu ir užrašu, kad esant kažkokioms sąlygoms (vokiškai nesupratom) eiti draudžiama. Mūsų atveju, šlagbaumas buvo atidarytas, bet mes teisingai nesureagavom, o kai nulipom ir supratom, lipti atgal nebesinorėjo. Visas šis pasivaikščiojimas užėmė apie 2,5 valandos. Nulipę, stovėjimo aikštelę radom jau apytuštę, bet atvažiavus vėliau į vidų tikriausiai nebepakliūsit. Nors vakare, sutemus viskas turėtų atrodyti fantastiškai.
Toliau kelias veda pavalgyti į Bavariją. Iki numanomų pietų dar 195 km. Kaip ir prieš pietus, važiuojam skersai pagrindinių judėjimo srautų, todėl autostradų nepasitaiko, tik vingiuoti vietinės reikšmės keliai. B17 privažiavom beveik iki Schongau, o nuo ten jau B472 pro Bad Tolz ir Miesbach iki pat E45 autostrados Miunchenas-Zalsburgas, toliau pro Chiemsee iki Siegsdorf, išsukam į B305 ir pasiekiam Inzell.

Aš vis norėjau važiuoti truputį toliau, į už 30 km esantį Berchtesgaden miestelį, bet šį kartą demokratija nugalėjo ir du prieš vieną, buvo nubalsuotas Inzell. Taigi, lygiai po metų, tą pačią birželio 28 d. pavakarę, kaip ir pernai, gal tik valanda vėliau, įsukam į tą patį gasthofą. Patikrinsim, kas čia pasikeitė per metus. Užeinam į restoraną, tuščia (pernai buvo pilnas), mus pasitinkanti mergaitė šiek tiek kalba angliškai (pernykštė nesuprato nieko, pažanga), bet pasiteiravus kambario, pakviečia šeimininkę, tą pačią, pernykštę, kambarys irgi yra, veda parodyti. Klausiu, ar su atskiru įėjimu, nustemba, bet patvirtina, gerai, sakau, jamam, pernai tam pačiam nakvojom už tą pačią kainą – 92 eurai trivietis su pusryčiais. Šeimininkė sakosi mūsų neprisimenanti, daug žmonių būna, bet mūsų kambaryje specialiai langus pakeitė, tikrai, langai nauji. Įsikuriam kaip namie, einam šnicelių ir dunkelio, geri, kaip ir pernai, tik tuštoka kažkodėl. Klausiu, kur žmonės, gal futbolą žiūri atsako, bet, matyt, ne futbolas kaltas, krizė ir iki čia atėjus (tai patvirtino ir vėliau, einant pasivaikščioti į miestelį, matytas, parduodamas Gasthofas), bet mūsų šeimininkė dar laikosi. Kaip patvirtinimas, mums bevalgant, privažiuoja keletas prabangių automobilių, iš kurių išlipę smarkiai pagyvenę vokiečiai ateina papietauti. Matosi, pastovūs klientai, žino gerą virtuvę. Pasistiprinę nutarėm dar pasižvalgyti ir po miestelį.

Apėjom daugiau negu pernai, suradom gražų parkelį ir vandens atrakcionų parką. Vidury miestelio sudegęs didžiulis namas atrodo slegiančiai, bet daugiau niekas lyg ir nepasikeitė,

net ta pati ledainė pilna žmonių, kaip ir pernai, matyt, visas miestelis vakarais ten susirenka, nes nieks kitas nedirba, o ledai labai skanūs, pernai ragavom, šiemet nebebuvo vietos pilve, o dar vakarinis štriudelis privalomai laukė. Grįžom jau gerokai sutemus. Išsivažinėjo paskutiniai pietautojai, ir nakčiai stovėjimo aikštelėje liko vienintelė mūsų mašina. Ką gi, štriudelis, dunkelis, futbolas ir miegot.
18 diena
Sugalvojom per daug neskubėdami ir nepervargdami pervažiuoti Vokietiją, sustoti nakvynei kokiame gražiame mažame miestelyje, o jau kitą dieną pasiekti namus. Kaip tarėm, taip nepadarėm, bet apie viską iš eilės.
Pusryčiai nuo 8.00, todėl iki jų viską susitvarkom, kad negaišti. Be mūsų pusryčiauja dar keletas senukų. Ne vieni, bet ir ne dvi pilnos salės, kaip buvo pernai. Kažkodėl pagalvoju, kad turiu tris rankas ir to pasekoje ant šortų susipilu visą ąsotį apelsinų sulčių, gerai, kad šortai naminiai, ne tie, su kuriais važiuoju ir fotografuojuosi. Vidury pusryčių tenka eiti persirengti. Pavalgę atsilabinam su šeimininke, palinkim vieni kitiems sėkmės ir išvažiuojam. Šį kartą nieko daug negudraudamas pasirenku autostradas. A8 iki Miuncheno, toliau A9 pro Niurnbergą iki pat Berlyno, A10 Berlyno žiedas, A12 link Lenkijos sienos, bandysim ieškoti, kur pernakvoti. Visdėlto Vokietija yra Vokietija. Neskaičiuojant keletos remontuojamų ruožų, vidutinis greitis apie 150 km/h, kartais ir iki 190 km/h, bet tada jau benziną ryja kaip…, todėl per daug nesismaginu. 15.00, o mes jau Berlyną pravažiavom. Aplink nieko gražaus ir verto dėmesio nesimato, be to dar tik truputį po vidurdienio. Stojam degalinėj, nes bakas beveik tuščias, atsigeriam ir nusprendžiam varyti namo, beliko tik kažkokios 12 valandų kelio. Nusistatom taRaską ir pirmyn
Nusistatom taRaską ir pirmyn. Judėjimas link Lenkijos didelis, atsiranda ir vienas kitas LT numeris (paskutinį kartą matėm Isigny-s-Mer). Graži diena, puiki nuotaika, geras kelias, ko daugiau norėti. O norėti reikėtų, kad lenkai galų gale kelius pabaigtų tiesti. Nors važiuojam tuo pačiu keliu, kaip ir atvažiavom, taRaska suprogramuota, bet, ties kažkelintu “Objazd”, kur niekaip nesusijungia iš abiejų pusių statomos autostrados, pasukam į šoną, per kažkokius kaimelius. Prieš mus važiavę sunkvežimiai su žvyru ir smėliu pasuka į šoną, o mes klausome taRaskos nurodymų. Tik tas “objazd” niekaip nesibaigia, atvažiuojan tokio ilgo nebuvo, o ir pagal saulę, kryptis nelabai ta, tiesa atstumas smarkiai mažėja, kaip ir viskas gerai. Viskas atsistoja į savo vietas kai pamatau nuorodas į Bagrationovsk ir dar kažkokį rusišką pavadinimą. Pasirodo, mums tik išsukus iš statomos autostrados taRaska momentaliai ir nepastebimai perskaičiavo mūsų maršrutą į trumpesnį, per Kaliningrado sritį, ir draugiškai mus juo veda. Vokietijoj norėjo suplot į sieną, neišdegė, Lenkijoj sugalvojo paklaidint ir į Rusiją nuvežt, neišdegs ir šį kartą. Artimiausioj sankryžom sukam Poznanės kryptimi. Sustojam kažkokioj degalinėj, nusiperkam po “karštą šunį”, benzino dar šiek tiek yra, Vokietijoj daug nepylėm, bet dar pavažiuosim ir užsipilsim, kad iki namų užtektų, nes už Varšuvos jis pradeda brangti, o ir degalinės ten kažkokios “lievos”. Vėl praradom gerą pusvalandį dėl klaidžiojimų, o laiko labai gaila, jau norisi ir namo parvažiuoti. Kur trumpa, ten trūksta. Prieš Poznanę, kažkokiam miestuke sustojom galutiniam degalų užsipylimui. Ant durų VISA lipdukas yra, visada pasitikrinu, kad ko nenutiktų. Dar turiu 240 zlotų grynais, bet šitų nereiks mokėsiu kortele. Užsipilu pilną baką, dar kažkokį sumuštinį pasiimam (kuris čia pat suvalgomas net nesusimokėjus), bendra suma 250 zlotų. Paduodu kortelę, nepriima, duodu kitą, irgi tas pats, trečią – neveikia. Kitoj kasoj tas pats vyksta su vietinio lenko kortele. Stovim 15 min, nieks nesikeičia, skambina į banką, pasirodo, nėra ryšio, kada bus, neaišku, nes nieks nebedirba. Man trūksta 10 zlotų, gražintume sumuštinį, bet jis suvalgytas, bandau įsiūlyti eurus, neima, 10 eurų už 10 zlotų, vistiek neima. Tai ką dabar darom, man jau nebejuokinga, laikas eina, važiuoti reikia. Tada degalinės darbuotojas susisodina mane ir nelaimės draugą lenką į savo Passatą ir veža į miestelį, prie artimiausio bankomato. Ačiū dievui, bankomatas veikia, bet dabar jau Passatas nebeveikia, nebeužsiveda. Jau vos ne balsu žvengdami stumiam su lenku Passatą, užvedėm. Po to degalinės darbuotojas labai atsiprašinėjo, aišku, ne jo kaltė, kad bankas ryšio nesusitvarko, bet mes praradom dar beveik valandą. (Šitą epizodą paminėjau todėl, kad “yra nuomonė”, kad per Lenkiją galima važinėti visiškai neturint grynų pinigų. Šį kartą turėjau, ir neužteko, bet dažnai pas juos ir WC mokami prie degalinių).
Tai buvo paskutinis šios kelionės nuotykis. Toliau su vėjeliu pralėkėm mokamą autostradą, per naktinę Varšuvą irgi pervažiavom beveik nemesdami greičio (ten visi taip važiuoja, ypač naktimis), iki Bialystoko (kažkur čia 19 diena) taip pat. Po to perropojom amžinųjų statybų ruožą ir sustojom fūrų aikštelėje pamiklinti kojų. Pajuokavom, kad reikėtų čia papūsti Vuvuzelą ir pabėgti, labai jau daug miegančių buvo aikštelėje. Į Lietuvą įvažiavom jau švintant. Trumpas ritualinis sustojimas Lazdijų Statoile, kaip padėka mašiniukui, kad parvežė namo, dar vienas stabtelėjimas su pašokinėjimu šalikelėje už Alytaus (pradėjo „jamti“ miegas) ir 5.30 įvažiuojam į savo kiemą. Didžioji šių metų kelionė baigėsi. Per maždaug 20 valandų, beveik nestojant, nuvažiuota >1900 km, asmeninis rekordas, vienok, ir kažkaip šį kartą nepavargau visai, nes jau apie pietus vėl sėdėjau už vairo, o važiuojant Narbuto gatve 80 km/h greičiu, žmona piktinosi, kad per lėtai važiuoju.
Trumpas apibendrinimas. Per 18 d ir 14 h nuvažiuota apie 8400 km (tikslų skaičių jau pamečiau), aplankytos 6 valstybės, pamatyta begalė nuostabių vietų, į daugumą iš kurių tikrai norėtųsi sugrįžti, na ir, žinoma, išleista krūva pinigų (viešbučių, maisto ir bilietų kainas stengiausi nurodyti eigoje, jei kam svarbu ar įdomu, o bendros sąmatos nedariau net ir sau).