Būna kartais, kad svajoji, planuoji, domiesi, ruošiesi kelionei, o paskui netikėtai pakeiti planus ir atsiduri kokioj…Kambodžoj! Sakot, nebūna? Būna būna, dar ir kaip būna. Bent jau man.
Per paskutiniąją kelionę į Pietryčių Aziją nuo pat pirmų planavimo dienų galvojome, kad, prieš grįžtant namo, būtinai vyksime kelioms dienoms į Tailande esantį Chang Mai. Visi keliautojai kaip susitarę pasakojo, kokia tai nuostabi vieta, kad vietiniai gyventojai ten daug šiltesni negu nuturistintuose kurortuose, kad tai kiek kitokia keliavimo Tailande patirtis, ir kad tikrai verta. Verta tai verta, keliautojų pasakojimais visada daug mieliau tikiu negu kelionių portalų sudaromais TOP dešimtukais. Taigi visą laiką keliaudamos planavome vykti ir į Chang Mai. Iki to vieno vakaro Filipinuose…
Šiais metais lietaus sezonas į Pietryčių Aziją atėjo visu mėnesiu anksčiau. Pagal prognozes, gegužę dar turėjo būti sausa ir saulėta, o nuo birželio prasidėti lietūs… Turėjo, bet gamta ėmė ir palepino perkaitusią Pietryčių Aziją kiek anksčiau. Šiaip kasdienis, valandą trunkantis lietus negadino kelionių teikiamo džiaugsmo, tačiau tik iki tol, kol po lietaus neišlįsdavo visos mano fobijos pasiturkšti balose. Tą lemtingą vakarą, kai supratau, kad Tailando džiunglės po lietaus tikrai ne man, stovėjau naktį išėjusi iš restorano ant kelio, ir negalėjau prisiversti žengti nė dviejų metrų į priekį. Tik ne naktį po lietaus, kai visa kas aplinkui aidi nuo varlių choro, o vaizduotė piešia pilną kelią visokių šliaužiojančių ir šokinėjančių padarų. Iki miestelio, esančio kalno apačioje, ne daugiau kaip 10 minučių pėsčiomis, o aš stoviu įsispyrus kaip ožka, ir nė į priekį, nė atgal. Tą vakarą tapo aišku, kad Chang Mai teks atidėti kitam kartui…
Taip ir pasisuko mūsų planai ten, kur pačios nesitikėjom. Draugės manęs vienos nepaliko ( nors ir siūliau joms vykti be manęs, sakiau pasivoliosiu kokiam paplūdimy ant gulto tas kelias dienas. Tailande gi viskas beveik sava, tikrai būčiau neprapuolus ir viena). Bet draugės yra draugės, radom visom priimtiną alternatyvą. Nutarėme prasukti pro Kambodžą. Ką jau čia, netoli esam, buvę nebuvę tie keli šimtai kilometrų. Tiesa, daug laiko neturėjome, jo buvo būtent tiek, kiek užteko Kambodžos pasididžiavimui, Angkor Wat, aplankyti.
Tik nuvykusios į Tailandą tą patį vakarą nusipirkome bilietus kitai dienai į Siem Riep, miestą, esantį arčiausiai garsiųjų šventyklų. Kelionė prasidėjo įprastu Tailando stiliumi: mikriukas vėlavo beveik valandą, paskui ilgai sukome ratus po Bankoką, kol surinko visus pakeleivius, vairuotojas lėkė nekreipdamas dėmesio į greitį ribojančius kelio ženklus taip sutaupydamas laiko, kurį vėliau galėjome praleisti degalinėse, laukdami, kol jis pasišnekučiuos su kitais vairuotojais. Po poros valandų stabtelėjome kažkokioje pakelės kavinėje, o vairuotojas paaiškino, kad dabar turime palaukti, per sieną veš kitas autobusiukas. Na ką, išlaipino mus visus, pasakė, kad laukti reikės ilgokai, tai išdalino meniu, užsisakėm pietus… Kol laukėme savo pad thai, išdalino ir popierius užsipildyti vizos gavimui. Na, tipo laiką taupant. Vis tiek internetu iš anksto nepildėme dokumentų, tai kad prie sienos nereikėtų labai ilgai laukti. Neturi su savimi nuotraukos? Nieko tokio, kaip mat su iPad’u nufotografavo, ir nuotrauka – nebe problema. Pasirodo, ta kavinukė ne šiaip sau kavinukė – visas Kambodžos konsulatas su valstybės herbais galiniam kambariuky. Viskas vyko taip operatyviai, kad net nesumojom, kaip mulkinamos esam. Nespėjau savo pietų baigti, kai Kambodžos viza atsidūrė mano pase. Tiesa, už vizą sumokėjome po 35 USD, kai realiai ji kainuoja 20 USD… Nemažas antkainis “už greitumą ir patogumą”, sakyčiau… Ne tik skūpas, bet ir žioplas moka du kartus. Na, bet kas kaltas, kad iš anksto apie tokias aferas nepasidomėjome… Tikrai internete žmonės apie tai rašo… Tad jeigu ruošiatės į Kambodžą, ir dar apie tai niekur neskaitėte, tai įspėju, kad būtumėte budrūs ir nepakibtumėte ant tokių konsulatų kabliukų! O prie sienos nei ten eilės ilgos, nei iš anksto internetu reikia registruotis, nei dar kas nors, ką Jums “nuoširdžiai” pasakos visi, sutikti pakeliui… Oi, ten tokie reikaliukai sukami, kad tūlam turistui tikrai sunku susigaudyt! Taip mus išdūrė pirmą kartą.
Pasidarius vizas mūsų autobusiuko keleiviai buvo padalinti į dvi grupes: tris vokiečius ir vieną amerikietį išvežė vienu autobusiuku, mus tris ir vieną amerikietę susodino į kitą (paaiškino, kad mes bilietus pirkom iš skirtingų kompanijų, toliau, Kambodžoje, važiuosime atskirai.) Perėjus Tailando – Kambodžos sieną paliko mus stotelėje/gėrimų kioske laukti miesto autobuso ( tikriausiai tikėjosi, kad tam kioske ką nors pirksim). Neilgai trukus atvažiavo visas toks suklypęs, vos krutantis…Taip ir sukosi galvoje “-O, Dieve, kiek laiko užtruks kelionė?…”. Laimei, juo važiavome ne taip ir toli. Iki kito taško. Ten jau išlaipino ir paaiškino, kad beliko sulaukti savo paskutiniojo autobuso. Na ką, laukiam. Belaukiant priėjo kažkoks atsakingas lydintis asmuo ir pradėjo mums porinti, kad mūsų autobusas tik už 4 valandų ir jis užtruks dar 4 valandas, kol pasieksime tikslą. Pastate karšta, kondicionieriaus nėra, panašu, kad ne tik laukimas, bet ir kelionė prailgs… Bet mes tik prieš porą dienų po Filipinus trankėmės, tai nelabai jau čia mus ir išgąsdinsi kelionės sąlygomis. Tuomet visiškai “netikėtai” tas mus lydintis asmuo ėmė primygtinai siūlyti taksi. Na tipo ką jūs čia tiek laiko lauksite, per dvi valandas tikrai jau galėtumėte būti Siem Riep’e. Beto, keturios esate, jums labai apsimoka, visos susimetat, ir čia labai gerai gaunasi. Jeigu ne taksi, tai bent mikriuką imkit, kuris išvyksta tuojau pat, ir jums nereikės laukti. Ten irgi likę tik kelios vietos kaip tik mums. Kol jis nuolat kartoja gerai išmoktas frazes “Special price””Only for you””Very good deal”, man pagaliau topteli, kad ne dėl atsitiktinumo mus išskirstė prieš valandą po 4… Tų vokiečių ir amerikiečio šiame laukimo punkte jau nebėra, ar nebus susigundę tais “išskirtiniais” pasiūlymais, kad nereikėtų laukti?… Dideliam to vyriškio nusivylimui ir nepasitenkinimui, gan aiškiai pasakėme, jog jo siūlomos paslaugos mūsų nedomina, palauksime to autobuso, už kurį jau esame susimokėjusios. Ir ką Jūs manote? Kai tapo aišku, kad jokie taksi mūsų nedomina, “stebuklingai” atsirado mūsų autobusas, išvykstantis į Siem Riep už keletos minučių. Be jokių papildomų mokesčių. Cha, visi keliaujantys į Kambodžą, atsargiai su visais “ypatingais” pasiūlymais, jie nieko verti!
Kelionė į Siem Riep neužtruko meluotų 4 valandų. Pačios kiek nustebome, kai po poros valandų atvykome į visai modernų, tviskantį miestą, pilną viešbučių, SPA, masažų, restoranų, bankomatų, prekeivių, visokių nuomų, ko tik nori! Prieš tai mums juk pūtė miglą į akis tie patys turizmo versliuko atstovai, kad Kambodža labai skurdi, ten nė bankomatų nėra, atsiskaityti kortele neįmanoma, keityklų nėra, nieko ten žodžiu nėra, vien skurstantys vargšai lūšnynuose gyvena. Nesąmonė. Ten visko daug, ir viskas po 1 dolerį. Patikėjusios pasakomis apie bankomatų stoką visiškai be reikalo ant sienos prastu kursu išsikeitėme dolerius į jų pinigus. Taip išsidūrėme antrą kartą. Šiaip pačiame mieste mažai mes buvome, vakare tik pagrindiniu turistiniu bulvaru praėjome, aš šventyklom ilgas kelnes nusipirkau (nežinodama permokėjau šešis kartus. T.y. mokėjau 7 dolerius, kai kitą rytą prie šventyklos siūlė po dolerį. Na, nedidelis nuostolis. Šiaip tik truputį apmaudu, kad ir vėl permokėjau), pavakarieniavome už dolerį, išgėrėme po Mojito už dolerį, ir nieko iš tos dienos daugiau neprisimenu. Man atrodo, miegoti anksčiau nuėjome, ryte juk gerokai prieš saulėtekį keltis ruošėmės.
Kodėl prieš saulėtekį? Taigi visi renkasi prie Angkor Wat dar saulei nepakilus! Susigrūda visi prie mažo tvenkinuko (tiesą sakant, žiūrėdama internete nuotraukas, tikėjausi ten ežero ar bent jau nemažo kanalo!) tai nepakartojamai atvirukinei saulėtekio nuotraukai. Tam momentui, kada pirmieji saulės spinduliai pradeda skverbtis į pasaulį iš už šimtmečius menančių bokštų viršūnių. Šimtai turistų suguža tam magiškam momentui… kurio mes nematėme. Apsiniaukę tądien buvo. Užtat paskui visi tie turistai, paprastai saulei patekėjus, pajuda tuo pačiu maršrutu. Šventykla po šventyklos, visa masė kartu. Jei būtume prieš kelionę pasidomėjusios, būtume žinojusios, kad turą reikia pradėti nuo kito galo, tada būtų galima judėti prieš visą azijiečių turistų srautą… Na, bet kaip jau buvo, taip. Jums užtat patariu 😉
Pats Angkor Wat įspūdį, aišku, paliko didžiulį. Viena didžiausių pasaulyje sakralinių vietų kartu su išnykusio Angkor miesto teritorija, užima net 400 km² plotą. Šiandien ši vieta yra įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip viena iš svarbiausių archeologinių vietų Pietryčių Azijoje. Angkor Wat – net nebe šventykla, tai milžiniškas hinduistų šventyklos kompleksas, klestėjęs IX – XV amžiais. Keletą amžių tai buvo khemerų karalystės centras, vėliau tajų užkariautas, ir tik XIX amžiuje europiečių atrastas. Nors šiuo metu tai yra tiek hinduistų, tiek budistų piligrimų traukos centras, iš tikro šventykla buvo pastatyta vienam iš svarbiausių hindu dievų – Višnu. Tiesa, vaikštant po šventyklų griuvėsius gali beveik užmiršti, kam priklauso šis istorinis palikimas, nes masės turistų, visiškai nesijaučiančių esą kažkam šventoje vietoje, bet kokį istorinę reikšmę turintį objektą paverčia didele pinigų darykla. Bet turbūt negali jų labai kaltinti, kai ir pati prie to paties turistų srauto prisidedi… Mūsų turas užtruko gal šešias valandas, ir aplankėme tik kelias pačias svarbiausias šventyklas… Daugiau sveikata neleido. (Žinau, šneku kaip kokia pensininkė, bet tikrai be proto karšta buvo.) Patį didžiausią įspūdį paliko Ta Prohm šventykla, tiesiogine ta žodžio prasme iš visų pusių apkabinta gamtos, t.y. apaugusi milžiniškais medžiais. Dalis šventyklos užtverta restauracijos darbams, kita dalis atvira lankytojams. Ta Prohm – nuostabi žmogaus darbo ir gamtos sintezė! Manau, tokios vietos abejingų nepalieka.
Norint keliauti po šventyklas Jums reikės transporto. Yra šaunuolių, kurie išsinuomoja pigiai senus, barškančius dviračius, ir jais važinėja nuo šventyklos prie šventyklos. Visai romantiškai tai skamba iš pirmo žvilgsnio. Ir mums buvo kilusi tokia mintis. Ačiū Dievui, už jos neužsikabinome. Nepratusiems kūnams dviratį minti gal visai smagu iš ryto, prieš saulėtekį, bet tikrai ne popietę, kai saulė pačiame zenite plieskia iki 40 karščio ir nėra jokio vėjo. Tokiems turistams geriausia išeitis tuk-tuk’as. Nuveža, palaukia, kitur nuveža, palaukia… Man atrodo, už dviejų dienų vežiojimą vairuotojui kiekviena po 5 dolerius palikome. Už tai, kad nereikėjo per tą žudantį karštį su dviračiu minti, būčiau turbūt ir dar kelių dolerių nepagailėjusi. Nežinau kaip ten kokį sausio mėnesį, bet gegužę… Uch, prakaito lašeliais gali išmušti vien prisiminus.
Tiek tos Kambodžos tebuvo… Tiesa, būtent lankantis Kambodžoje man užėjo didžiulis noras tęsti kelionę. Klausiau savęs, klausiau draugių, kurių galų mes iš anksto pirkome bilietus į Lietuvą? Nebūčiau turėjusi bilieto namo, tikrai būčiau traukusi gilyn į Pietryčių Aziją. Ir kas ten žino, gal ir šitą įrašą rašyčiau kur nors Vietname savanoriaudama… Siem Riep – labai turistinis taškas. Tai viena iš žymesnių backpacker’ių vietų, kurioje pasijaučiau kažkokia sava. Tai viena iš kryžkelių, kurioje kai kurių kelionės tik prasideda, kai kurių įpusėja, kai kurių pasibaigia… Visai prie pabaigos slinko ir mūsų mergaitiška avantiūra. Tik prieš tai dar laukė šiek tiek Tailando. 😉
Į Pietryčių Aziją prisiminimais sugrįžusi-
Vaida
Daugiau pasakojimų ir nuotraukų asmeniniame blog’e http://gyvenugerai.wordpress.com
Kavagne 
Aruna 
pirmas