Ukrainos Karpatai – kalnai ne juokai, ypač kai žiema galinėjasi su pavasariu

2018m. du kratus turėjau džiaugsmelio aplankyti Ukrainos Karpatus ir du kartus kalnai gerokai praplėtė mano žmogiškas galimybių ribas. Per šv. Vėlykas teko kovoti su nenorinčia pasiduoti žiema, o štai vasarą su kaitra, šalčiu, alkiu ir troškuliu… bet apie tai kitame pasakojime.

Pavasarį užsimanęs paropinėti po kalnus prisijungiau prie vienos tokios keliautojų kompanijos, linksmai šurmuliuojančiu ir net nuo linksmumo (o gal slidaus kelio) linguojančiu autobusu išdardėjau link Ukrainos. Lenkijos keliai nevargino, paseniečiai gan greitai (per 2-3val.) praleido, tik vairuotojai Ukrainoje suvargo… link kalnų kurorto keletą valandų važiavo 20-40km greičiu, nes kelio baisumėlis… kokio net sapne nesusapnuosi, kaip anekdotuose pasakoja duobės, duobėse… bet po paros kelionės įsitaisėme prabangiame viešbutyje už juokingai nebrangia kainą… Su nuostabaus Isabella vynelio atsargomis, putojančio alaus bačkomis ir įvairiausių trauktinių užpiltinėmis. Tebūnie puota, tiesa, kai kuriems jau gerokai užsitęsusi…

Karpatuose turime tikslų šturmuoti aukščiausias Ukrainos viršūnes – Goverla, Pop Ivan, o žygio vadas ne bet kas, o gelbėjimo stoties vadas. Tad šypsantis saulutei saugiai iškeliaujame į kalnus, pradžiai pravažinėtu laukų keliu, vėliau pėsčiųjų miško keliuku, dar toliau klampodami per pusnis kur nebėra jokio takučio. Kaip gražu miške, ho ho… net žiemos laike, ho ho!!! Gražu ir pakilus aukščiau, kai baigiasi miškas ir prasideda uolos, maži medeliai, kurie kylant ir visai išnyksta. Senokai ir saulutė išnyko iš padangės, ir malonumas išnyko, nes kuo toliau tuo baisiau… vėjelis, pradžiai tapo atšiauriu vėju, vėliau iš koju verčiančia vėtra… net skruostus degina… ne vienas jau atsisveikino su neatsargiai nusiimtomis pirštinėmis, o kai kas liko ir be kepurės – viską nusinešė vėjo gūsiai. Gerai, kad aš storuliukas, bent jau manęs nenušęs pirmo… bandau savę paguosti nes vos benustoviu ant kojų. Po šims pypkių ir ką aš čia veikiu, mintyse klausiu savęs, o gi bandau išgyventi, po velnių atsakau sau mintyse. Visgi visi išgyvenome ir pasiekėme ledo rūmais virtusia buvusia metrologijos stotį, kur pas gelbėtojus radome prieglobstį. Kai kiek aprimo vėjas, išsisklaidė debesys už mūsų triūsą atsidėkodami nuostabiais vaizdais, puolėme fotkintis su išdidžiai iškelta LT vyčio vėliava Pop Ivan viršūnėje. Vėliau ir mūsų vedlys prisipažino, buvo labai rizikinga, bet ryt praneša, ne ką geresnius orus, tad bent ant vienos viršūnės norėjo mus užvesti… Ačiū kalnų fėjoms, kad sėkmingai. Tiesą pasakius teko įveikti savo nebegaliu ir tuo didžiuojuosi.

Rytas išaušo ne koks, dangūje kabėjo lietumi prisirpę debesys ir kažko laukė, turbūt kol išeisime į kalnus… Autobusiukai turėję mus nuvežti į kalno papėdę klimpo tirpstančiose pusnyse ir mus paleido gerokai anksčiau nei tikėjosi. Teko pėdinti, o tik priėjus įkalnę pradėjo lyti, kuo toliau tuo stipriau. Čia pamatėme kokią prasmę turi rusiški UAZ‘ikai kurie be didesnio vargo kopė per tirpstančias pusnis ir akmenuotas įkalnes, o mes jau senokai pėdiname… Geras dalykas lietui atsparūs rūbai, bet maniškiai po pusvalandžio pradėjo pavedinėti… pradžiai per pečius ir rankas, vėliau per nugarą, lašas po lašo formavosi upeliukai. Ko gero nėra patikimesnės apsaugos už plėvelės suknelę… Sveikata brangiausias turtas – apsisukau pėdinti atgal, bet vadas neleido… Dar truputi paėėję priėjome bazine stovyklą, kur priprašėme šiltų pietų kiek apdžiuvome ir nusprendėme čia baigti žygį, nes kuo aukštyn – tuo baisin… po vakar niekas tam neprieštaravo. Kaip nebūtų keista, kuo žemyn tuo oras geryn. Subtilus reikalas kalnai, tuo labiau oras kalnuose. Grįžus į miestelį net saulutė išlindo, tad išėjome pasidairyti kaip gyvena Verxovel kaimelio vietiniai. Ne kaip tiesą pasakius ir kai matai juos, gali įvertinti kaip gerai gyvename mes ir kokią pažangą padarėme per 30 metų. Bet kas žino gal ir LT kaimelyje gyvenimas ne pasaką, nors iš daug ko girdėjau, kad pasakiškai gera dirbti mieste, o gyventi kaime.

Kad kelelis nedulkėtų daugelis pasirūpina Isabella vynelio atsargomis ir su dainomis iškeliaujame namolio. Šį syki muitinėje užtrunkame gerokai ilgiau, bet kol vynelio yra laikas neprailgsta, o po to su daina, tas ilgas kelias namo… nejučia parvažiuojame namolio į kasdienybę, rutiną. Bėgant laikui, net imi pasiilgti kalnų, iššūkių, net iš kojų verčiančios vėtros ar nuo lietaus šlapios nugaros… Etc…