Tbilisyje mus pasitiko dar didesnis karštis. Su sunkiomis kurpinėmis buvo labai „smagu”. Pasitiko, ne tik gruziniškas karštis, bet ir gruziniškas alfabetas, kuris yra visiškai nesuprantamas. Dar gerai, kad skaičiai tokie patys, tai nors pinigus galima normaliai išsikeisti. Bet karštis toks spiginantis, kad norisi bėgti į metro atsigaivinti. Kadangi kiosko pardavėja galėjo pasiūlyti žemėlapį tik gruziniškomis raidėmis, mes mandagiai atsisakėme ir bandėme ieškoti nakvynės be žemėlapio. Tą nebuvo sunku padaryti, nes gruzinai nenacionalistiškai, kaip vargšams beraščiams, mums rusiškai aiškino kur koks gatvės pavadinimas. Nekoks jausmas nemokėti skaityti.
Šiaip gruzinai yra nemenki nacionalistai. Rusiški užrašai jau senai iš visur pašalinti. Visur turi būti tik gruzinų kalba. Jauni žmonės mieliau kalba angliškai nei rusiškai. Nenuostabu, žinant dabartinę situaciją ir santykius tarp šių valstybių.
Nakvynę radome neoficialiuose svečių namuose, pas dvi fantastiškas seseris pensininkes, kurias beveik iš karto pradėjome vadinti močiutėmis. Jos turi didelį namą su gražiu vidiniu sodeliu, kuriame galima sėdėti, gerti gruzinišką vyną ir bendrauti su kitais keliautojais. Labai jauki vieta.
Mūsų močiutės rūpinosi mumis kaip tikrais anūkais. Ir sakė, kad vakariečiai labai išlepę, derisi dėl nakvynės, nors pagal jų kainas ir taip nakvynė centus kainuoja, o jūs lietuvaičiai geri mandagūs, santūrūs. Visgi 50 gyvenimo metų vienoje šalyje suartino žmones, kad ir kokio skirtingo mentaliteto jie būtų…
Daugiau rasite mano bloge: http://nj109.blogas.lt
pirmas 
Kavagne 
Aruna