Šveicarija: Alpės už lietuvišką minimumą

Baigiantis liepos mėnesiui iš draugo gavau netikėtą pasiūlymą – kartu su nemaža grupele draugų važiuoti 9 dienas asmeniniais automobiliais ir ‘hikinti‘ arba kitaip žygiuoti kalnuose Europoje, o dar tiksliau Alpėse. Nors iki tol neturėjau sudėtingesnio hike‘o, kuris siektų daugiau nei 5 km ir taip pat kopimo kalnuose patirties – keliauti sutikau tą pačią minutę. Prieš išvykstant buvo nemažai klaustukų, kurie nedavė ramybės, tačiau kelionę pradėjau su didžiuliu nusiteikimu užkopti visur kur planavom!

Išvažiavome ankstų rugpjūčio 16 d. rytą, tiesa, kelionę pradėjome iš Marijampolės, todėl Lenkiją pasiekėme gana greitai. Žinodami, kad reiks daug maisto, pakeliui sustojome Augustave, kur prisipirkome daug ir tikrai nebrangiai. Toliau laukė ilgas ~ 1100 km kelias iki Čekijos, kur turėjome pasiekti numatytą camping‘ą, čia prasidėjo pirmasis nuotykis… Vėlai – 2 – 3 h nakties, labai išvargę, pagal turimą adresą įnirtingai ieškojome numatytos stovyklavietės, bet – nesėkmingai, minėtu adresu teradome kelis apleistus lyg iš siaubo filmo namukus, su išdaužytais langais. Dar gerą pusvalandį paieškoję, nusprendėme susirasti artimiausią „padorią“ pievą ir ten įsikurti. Radome! Gana anksti – prieš 8 h ryto, iš komandos draugo išgirdome kažką panašaus į tai: „kelkitės, reikia susirinkt daiktus, policija atvažiavo“ – tai buvo smagaus ryto pradžia. Pasirodo įsitaisėme ūkininko pievoje, kuris kaip tik rytais veda savo karvutes ten ganytis, bet išsisukome tik su įspėjimu negulėti kur nereikia.

Užmigę vėlai, prikelti anksti ir pavargę, tačiau su dideliu entuziazmu patraukėme toliau, nes tik už kelių valandų mūsų patogusis camping‘as ir pirmasis hike‘as Vokietijoje, Berchtesgaden rajone, prie Alpių pradžios. Žygis buvo gana sunkus, greičiausiai, nes pirmasis kelionėje, tačiau įveikiau jį sėkmingai. Užkopus aukštai, atsivėrė labai gražūs vaizdai, kurie viduje sukėlė daug emocijų ir kaip jutau tolimesniuose žygiuose, jos tik stiprėjo. Verta paminėti pažintį su neatsiejama Alpių kraštovaizdžio detale – karvėmis su parištais po kaklu varpeliais. „Jos – ekstremalės alpinistės“ pamaniau pirmą kart jas pamatęs, nes sunkiai suvokiau kaip jos išsilaiko tokiuose stačiuose kalnų šlaituose ir sugeba gyventi lyg niekur nieko, kur dar tie varpai po kaklais, kurie niekad neduoda ramybės…

Gerai išsimiegoję ir išsimaudę baseine su gražiu vaizdu į kalnus, patraukėme Šveicarijos link. Įpusėjus dienai tikslas buvo pasiektas, viena komandos dalis pasiliko Vokietijoje apžiūrėti pilies, o kita, kartu ir aš kilome į pirmuosius kalnus neutraliausioje valstybėje pasaulyje. Kelias status, drėgmė gana didelė, bet užkopėme, atsidūrėme prie gražaus ežero tarp kalnų, šalia kelios užeigos ir vietinių ūkininkų trobos. Nusprendėme atsipūsti ir užsukę į vieną iš užeigų, nusipirkome vietinio raugimo alaus, prisipažinsiu nors nesu nei didelis alaus mėgėjas nei ekspertas, tačiau jis buvo tikrai geras! Besimėgaujant alumi, gana greitai apsiniaukė dangus. Paklausėme padavėjos ar artėja audra, sulaukėme atsakymo, kad ši bus „strong“, nedelsdami išskubėjome, leidomės kitu keliu nei užkopėme, tačiau pabėgti nuo audros nespėjome… Kelias į apačią daug blogesnis nei kopėme į viršų, lietus lijo labai stipriai, plovė mūsų kelią ir darė jį slidžiu, o kur dar daugybė akmenų, kurių reikėjo išvengti. Laikas sustojo vietoje ir nejudėjo, leisdamiesi stebėjome vienas kitą ir po kelių valandų atsidūrėme apačioje sėkmingai ir be sužalojimų. Trumpam sustojau ir atsigręžiau į kalną, nuo kurio tikrąja to žodžio prasme nuslydome ir pagalvojau, kad tai gera pamoka apie vietinių oro prognozių patikrinimą ir kad tai velniškai geras nuotykis. Atsitokėję, dar belyjant išskubėjome į Ciurichą, kur lietuvė studentė mus priėmė kelioms dienoms.

Kitą dieną, pailsėję žygiavome toliau vienu iš gražiausių trail‘ų prie Oeschinensee ežero ir dar daug aukščiau jo. Tai buvo kažkas nuostabaus, kopėme vis aukščiau, o kai užkopėme, reikėjo kopti dar aukščiau, vaizdai kompensavo nuovargį, jo visiškai nesijautė, minėtos emocijos pratrūko neregėtai, atrodė lyg kvėpuoju laisve, lyg jaučiuosi iš naujo gimęs! Po tokio žygio reikėjo ramios dienos susigrąžinti emocinę pusiausvyrą, todėl sekančią dieną praleidome gana tipiškame, nedideliame Šveicarijos Luzern mieste. Miestas savitas, turi nemažai istorinio pasididžiavimo ir kelis kanalus. Vakare patraukėme Italijos link, tiksliau į Pietų Tirolio regioną, kuris irgi garsėja gražia gamta. Trims dienoms įsikuriame camping‘e.

Čia turėjome kelis mažesnius žygius, paskanavome picų, kurios tikrai riebesnės ir kartu sotesnės nei lietuviškos, pailsėjome prie upės, net išradome neblogą žaidimą su frisbiu. Tuo metu pajutau, kad emocijų užvaldytas nepastebėjau kaip peršalau ir pradėjau gana prastai jaustis, todėl žygį prie Braies ežero praleidau, vietoj to pasiirsčiau valtele šiame ypač skaidriame ir švariame ežere. Diena neprailgo ir vaizdai į atmintį įsirėžė gana giliai.

Pasibaigus viešnagėms, pajudėjome iš mūsų piečiausio kelionės taško namų link. Sustojome Austrijoje, laukė vienas iš kelių paskutinių kelionės žygių – nors jis labiau žygis su automobiliu nei kojomis – Grosglokneryje. Jame taip pat nedalyvavau, tačiau praleidau dieną gražiame austriškame kaimelyje, kuriame „apturėjau“ vieną didžiausių apsirikimų gyvenime, kai vaikštinėjau su ne to kaimelio žemėlapiu – na visokios patirtys naudingos…

Sekanti diena – buvo paskutinė nedidelio žygio diena, kurią iškeičiau į vietinio maisto ragavimą. Vaikštinėdamas ant vieno, nieko iš kitų neišsiskiriančio namo pastebėjau užrašą „Eingang verkauf“, nors vokiečių kalbos žinios gana prastos, supratau, kad ten galių kažką įsigyti. Užsukęs neapsirikau, paragavau iš Alpių karvių pieno pagaminto sviesto su čia pat kepama duona bei nusipirkau natūralaus jogurto su braškėmis, kuris buvo vienas iš skaniausių kokius tik teko ragauti. Komandos draugams grįžus iš žygio nusprendėme be sustojimų per naktį važiuoti ~ 1600 km iki Lietuvos ir namų. Ryte, rugpjūčio 25 d kirtome Lietuvos – Lenkijos sieną, o vidurdienį buvome namuose.

Taip pat jei turite daugiau klausimų apie kelionės detales ar norite padiskutuoti, galite rašyti man į šio puslapio PM arba el. paštu [email protected]

P.S. greiti faktai apie kelionę (išlaidos vidutinės ir vienam žmogui):
keliavome dviem automobiliais; 11 asmenų; kuro ir kelių mokesčių išlaidos siekė ~ 90 eur; 4 naktis praleidome camping’uose, 3 po stogu, 1 ūkininko pievoje ir visą paskutinę naktį važiuodami, visa tai atsiėjo ~ 105 eur; maistas kainavo ~ 70 eur.