Slovakija: Jasnos čainykai

Keturiese Toyotoj, neskaitant Valės

Išvis malonu. Kad važiuojam. O važiuojam į Slovakiją, slidinėt ir mokytis snowbordint. Bet apie viską iš eilės. Net ir apie Valę. Kelionė į kalnus buvo planuota jau seniai. Įdomiausia tai, kad mūsų kompanijoje visi čainykai, todėl visiems mokslas bus naujas ir skaudus. Tiesa, aš ir Mončius su slidėmis šį bei tą mokam, gal ne saltus ore piešt, bet manau, ne vieną slovaką greičio rungty į vietą padėtume. Tačiau šios kelionės tikslas yra įvaldyti snieglentes, todėl sėkmingai jungsimės prie visų kitų margarinų ir krimsim slydimo ant bordo mokslus. Visą savaitę. Nors kelionė buvo suplanuota seniai, atsirado daug mėtymosi paskutinę dieną. Dėl visko kalti orai, kurie labai jau nežiemiški – šiuom metu ten, kur mes važiuojame, net plius septyni laipsniai. Tikrai nekokia žiema, nebus nei snieguotų viršūnių, nei gero puraus sniego – nieko, tik šlapias supluktas dirbtinis dangalas, ant kurio ir dribinėsim. Paskutines dienos mėtymuisi idomumo įnešė ir tai, kad radau paskutinės minutės puikų pasiūlymą į Hurgadą, todėl buvo mintis, nukelt Slovakiją į vėlesnį laiką, kai atsiras šalčiai, o dabar rūkt į Arabų šalį pabūriuot ir paturistaut. Visgi mėtymuisi dejom tašką ir nusprendėm planų nekeist, judėt į kalnus ir tikėtis, kad frontai išgirs mūsų prašymus ir šaltas oras užplauks ant Slovakijos Tatrų. Matysime, bus kaip bus, kažkiek slidinėsim, kažkiek turistausim, kažkiek girtausim, kaip sakant, čia sprendžia už mus gamta.

Taigi vakar, iškart po darbo, kuris eilinį kartą užsitęsė, nepaisant to, kad prasideda atostogos, teko rūkti į Panevėžį, kur apsikeičiau su dėde mašinom. Alius pasistengė dėl manęs ir, kad man nereiktų mint iki pat Šiaulių, atvarė man mašiniuką iki pusiaukeles, o ten dar ir dovanų iš Amerikės radau. Esu bais dėkings už viską, už mašinikę reiks pirkt bonkelu, a už dideles dovanėlas reiks mislyt, kaip čia viską susireguliuot. Sėdęs i erdvią Toyota Avensis iškart susipažinau su elektronine pagalbininke Vale, kuri mums padės pasiekt lietingus Slovakijos kalnus ir tadu patraukiau atgal i Vilnių, kur pakuotis, ruoštis puoštis, sutvarkyt ir palikt švarius namus, dar nusnaust valandėlę, o tada jau kelionė. Kadangi sunerimau, jog išganingasis skaitytojas gali nesuprast, kas ta Valė, tai esu priverstas paaiškinti – tai mūsų GPS navigacinė sistema, kuri šneka moterišku laibu balseliu, todėl ir įgavo tokį gražų meilės deivės vardą.

Kelionė ėjosi gana sklandžiai. Nors miegojau tik valandą, tačiau sėdau iškart už vairo. Ir pravairavau pusę kelio – su Mončium apsikeitėm tik už Waršuvos. Kol visą šį laiką važiavau, kompiuteristas Mončius miegojo nosimi į sėdynę, o teisynyke Indrė ant žemės net šypsojos miegodama, žodžiu, miegas abiems šiems tautiečiams buvo geras. Aname ekipaže vairuotojas išvis kaip iš medžio drožtas, tai vairuoja vienas be jokių vargų. Bendrai paėmus kelionė smagi, nes mašina patogi, vietos daug, nereikia sėdėt kaip silkėms statinėj, Valė dirba savo darbą, viskas liuks. Netgi tai, kad mašina ne į temą kelis kart užgeso, mums nuotaikos nesugadino.

Įvažiavus į Slovakiją, vaizdelis tikrai nekoks. Sniego nėra visiškai niekur, kalnai pliki, pilki, debesys plaukia žemai žemai. Visur rūkai, šlapia, lyja lietus. Jaučiuosi lyg važiuodamas į rudeninę margašonių žūklę ir net šalia manęs gulinti snieglentė šio jausmo neišsklaido. Vienintelė paguoda, kad prognozė vėl pradėjo rodyti minusinę temperatūrą kitą savaitę – jei taip bus, gal slovakų sniego gamybos virtuozai užkurs savo patrankas ir pradės gaminti sniegą – tada būtų realu nors kelias dienas paslidinėti ne purvynais, o sniegu. Jei taip neįvyks, slovakiškam romui ir ožio alui įžvelgiu pavojų.

Atvykus į vieta , maloniai nustebino namelis – jis fainas ir tvarkingas, normalūs dušai, žodžiu viskas liuks, taigi šį kartą baimė buvo be reikalo, nors dažnai būna, kad atvažiuoji į nežinią, ką iš tikro čia išsinuomojai.

Šeimininkas sakė, kad sniego Jasnos kurorte yra, trasos veikia, vadinasi kažkaip slidinėsim. Dabar apsipirkę maisto ir slovakiško aliuko, ekipažai juda namo, kur truputi atsigausim po kelionės ir eisim miegot. Ryt į trasas!

Šlapių subinių diena

Mintis palikau kalnuose. Ten, kur sniegas, nors ir šlapias, ten kur vėjas, ten kur viršukalnės, žodžiu, ten, kur galima čiuožt. Sėdim dabar kabake, geriam itin pigų čekišką alų ir dalinamės įspūdžiais. Ką čia slėpt, tiek daug emocijų ir čainykiškų įspūdžių seniai nebuvau girdėjęs. Šalia sėdi daug žmogelių, kurie aplamai šiandien pirmą kartą užlipo ant slidžių. Tai dabar šnekos pilasi kaip iš gausybes rago: kas kaip ant kokio šono nukrito, kada kas kaip užsisuko, kam kada kojos susipynė, žodžiu, įspūdžiai iš mėlynųjų Jasnos kurorto trasų čia liejasi laisvai. Ima juokas iš tų pradinukiškų įspūdžių, žvengiu visu garsu, nors aišku, kažkada visa tai buvo ir mano paties praeita. Žodžiu, linksmas mūsų pradinukų slidininkų būrelis, linksmi ir jų įspūdžiai.

Na, o snowborderiai mėgėjai, tai yra aš ir Kukenys, manau, kaip tikri čainykai, šiandien pasirodėm gana nieko. Iš pradžių, pasimalėm su mūsų slidininkais, o paskui metėmės į rimtesnes trasas. Na nieko, patiko iš tikro. Su dribimais, taškymaisi, vertimaisi kūliais, bet be traumų ir labai smagiai. Varėm, kritom, kilom, juokėmės, toliau čiuožėm, žodžiu liuks. Iš tikro, maniau, kad bus daug daug sunkiau – į pačią dienos pabaiga jau visai smagiai palakstėm, jau mažiau griuvinėjom, nerealiai smagu. Aišku, leidimosi greitis tai dar vaikiškas. Dabar visi patyrinėjam lengvą kosmosą, pabaigsim savo vakarienę ir esu beveik tikras, kad ilgai netemdami griūsim į lovas. Visgi nuovargis daro savo, kaip pirmai dienai buvo pasistengta ir padirbėta daug.

Ir kalnai turi akis

Vakar vakare, atsisėdę pasitarę ir ilgai nesvarstę nusprendėm šiandien neslidinėt. Ryte, kaip vakar tarėm, taip ir padarėm – šiandie į trasas nevykom, o dieną nutarėm skirti Slovakijos Tatrų apžiūrai. Pasirinkimas mūsų buvo gana logiškas, arba bent mums taip atrodė, nes orų prognozė šiai dienai buvo prasčiausia per visą savaitę, labai šilta, o nuo ryt jau pradeda atšalti, ir gali būti, kad kitos dienos bus visai geros ir šaltokos bei snigs. Nors kitas ekipažas išlėkė į trasas, mes savo Toyotą pasukome Aukštųjų Tatrų link. Pasirinkom tokį kalnų keliuką, kuriuo pravažiavome dalimi kalnų, pamatėme vietinius kalnų miestelius. Paskui važiuojant aptikome nedidelį keliuką, tiesa, asfaltuotą, kuris vedė tiesiai į kalnyną. Pasukome. Vingiai tarp kalnų, seni namukai, pavėsines, milžiniški kalnai aplink ir visiška spengianti tyla darė įspūdį. Važiavome gana ilgai, tada sustojome. Išlipus nuo tylos net nejauku pasidarė – tarsi esam vieni ir kažkieno valdose tuo pačiu. Neaišku, iš kur užsilikę seni medžiotojų nameliai, senai dingęs mobilių telefonų ryšys mistikos jausmą visai sustiprino. Visai kaip per filmą „Ir kalnai turi akis”. Neilgai pamindžiukavę ir pasifotografavę rūkom lauk iš tos raganiškos vietos. Riedant namo kalnų keliais pakilome į didesnį aukštį, įlindome į debesis, tai ilgai ir lėtai važiavome milžiniškame rūke, bet tai irgi savotiška atrakcija.

Grįžus namo visos dienos alkį užmušame geru amerikietiško pub’o kepsniu ir kaip visada, čekišku alumi. Smagiai praleidom šią dieną, pasijuokėme, pailsėjome, o ryt šoksime su visa energija į trasas, kur vėl bandysim su Mončium gilinti savo bordinimo įgūdžius.

Negaliu nepasigirti šiandienos savo apsiprekinimu – po ilgo svajonių laiko galų gale įsigijau naują aprangą kalnams, nes senoji jau buvo labai atgyvenusi savo laikus ir jau ankšta. Taip pat įsigijau ir apsaugą užpakaliui nuo visų kritimų, todėl ryt jau nebereikės galvot, bliuzoną ar kelnes įsipakuot po užpakaliu, kad butu ne tokie skaudūs kritimai ir ne toks didelis pirdikaulio daužymas. Žodžiu, dabar viskas vietoj, esu pasikaustęs ir pasiruošęs eit į kalnus kovot su sniegais.

Dabar vakaras kaip visada, sėdim namie ir tiesiog šnekam, pezam, juokiamės iš nieko ir visko tuo pačiu. Šovė mintis pasigaminti namų sąlygomis kaljaną, tai panašu, jog dabar eisim užsiiminėt konstravimu ir lipdymu, ko pasekoj turėtų gautis koks nors įrenginys, sugebantis išgaut dūmą.

Negirk dienos be vakaro

Dienelė, praleista nuo ryto iki vakaro trasoje. Buvo gerai. Naktį buvo šaltukas, todėl rytą trasos atrodė tikrai nekaip – sniegas suledėjęs kaip akmuo, o čiuožimas be galo sunkus. Aišku, krūva slidininkų, snieglentininkų ir šiaip įvairaus plauko čiuožėjų labai greitai trasas pravažinėjo ir prapureno. Vėl visą dieną su Mončium bandėm gilinti savo bordinimo įgūdžius, kurie po truputį, po truputį, bet jau atsiranda. Lakstėm raudonom trasom, greitinom nusileidimus, ir aišku toliau kritinėjom. Kadangi greičiai didesni, tai ir kritimai skaudesni – kartais plojiesi taip, kad net trumpam pamiršti, kaip kvėpuot ir akyse matai tik lampalas. Bet užsispyrę judėjome i priekį, mokėmės, vienu metu jau visai atrodė, kad nieko varinėjam. Tada, užkilę ant vienos trasos, pasirodė, kad viskas ok, na ir puolėm spausti žemyn. Unt gazam, kai saka. Na, tai ant pirmo ledo, kaip tikri margarinai tėškėmės visu smagumu – abu susikalėm pirštus, bet turbūt, tik sumušimai ir viską užgydys stebuklingi tepalai. Žodžiu, lavinamės. Be reikalo iš anksto pasigyrėme, kad jau gerai sekas – kaip sakant, nereik girt dienos be vakaro.

Kiti irgi mokosi, tobulėja, panos šiandie jau perėjo nuo margarinių trasų ant raudonų, žodžiu progresas vyksta, visi i priekį. Šiandie vakare atėjo labai daug sniego – paskutiniai nusileidimai buvo visiškame sniege, tokio drėbimo išvis gal nebuvau net matęs. Ryt jau ateina atšalimas, tą žada prognozė, todėl jau šiąnakt čia turėtų šalti, toliau snigti, tad ryt lėksime nuo pačio ryto į trasas. Šiuo metu tradicinė vakaro savijauta – kosmosas, nes visą dieną čiuožėme, kritinėjome, todėl vargu ar ilgai ištempsime nenuėję miegot – išgėrėm po alaus bokalą, tai visai žemėn patraukė, lovon norisi, veidas dega. Reiks judėt poguliuko, nes visą kompanija jau baisiai nerišliai viską šneka, lėtai diskutuoja, nuovargis daro savo.

Kaip vakar ir rašiau, mūsų ketinimai apie kaljano darymą neliko užmiršti. Kaip tarę, taip ir padarėm – nulėkėm į parduotuvę, gyvūnijos skyriuje nusipirkę keletą plastmasinių vamzdelių, lipnios juostos ir grįžę pradėjom gaminti kaljaną. Čiupom dvi skardines alaus, vamzdelius, lipnią juostą ir žvengdami nulipdėm kažkokį aparatą, skirtą rūkymui. Na, kaljanu vadint to įrenginio, kurio didžioji dalis buvo paslėpta po lipnia juosta (vardan sandarumo ir hermetiškumo), aš nedrįsčiau. Bet kuriuo atveju, gavosi aparatas su kuriuo bandėme atlikti įprastą rūkymo procedūra su neįprastu tabaku, kadangi neturėjome, ką rukyt, pabandėme tam panaudoti šlapią arbatą Melisą, kuri tam turėjo tikti. Ir tiko. Tačiau, kai kaljanas ar kaip ten tą rinkinį pavadint užkaito, su pirmais dūmais pasijautė, kad rūkom ne Melisos arbatą, bet lipnią juostą. Plastmasė kažkokia, nedaug laiko reikėjo, kad suprastume, jog užsiėmimas netinkamas, tai kaljaną sulankstėme ir išmetėme į šiukšlių dėžę. Skalsu kalbos su tokiu.

Veidu į sąmanas

Kaip vakar prognozė ir žadėjo, taip šiandie ir nepavedė, kai saka, nedrįso mūsų apgaut. Jau prabudę ryte ir užmetę užsimiegojusį žvilgsnį pro seną namelio langą kalnų link, pamatėme baltus laukus ir supratome – šiandie kalnuose liūdna čainikams nebus. Karštom galvom ir skaudančiom šiknom nuo vakar dienos kritimų puolėm ruoštis puoštis ir pusryčiaut Kukenio kiaušinienės, kurią jis mums kepa kiekvieną rytą, bet vis gaunasi skirtingo skonio. Gal dėl to, kad kiaušiniai padėti skirtingų vištų.

Nulėkę į trasas, iškart šokom į raudonąsias, visi kartu. Visa chebra. Kadangi sniego priklota daug, greičiai nedideli, vakarykščio ledo visiškai nelikę, ten nebuvo baisu niekam. Su Kukeniu toliau drožėm snieglentės valdymo principus – leidžiamės jau greičiau, labiau susilenkę, labiau darydami kaku, mažiau gaudom briaunų, po kurios būna puikus skrydis į žemę, po kurio pasirodo Slovakijos žvaigždes akyse. Aišku, toliau ir didinom mėlynių kiekius, visi jomis jau pasipuošę, skauda viską, ne tik kojas, bet ir tokius raumenis, kurių aplamai nežinojau, kad turiu, net patyriau, ką reiškia pirdikaulio skausmas.

Keista ir neįprasta ši atostogų savaitė, nes labai nedaug žmonių kalnuose, todėl slidinėjimas labai kokybiškas – eilių jokių prie keltuvų, nusileidi – kyli atgal viršun iškart, žodžiu liuks, nereikia keiktis stovint eilėj tarp lenkų, čekų ir lietuvių. Dabar ramu, žmonių nedaug, tad slidinėjimas ar snieglenčiavimas labai geras.

Šiandie jau gražu, visi kalnai snieguoti, eglės pasipuošusios baltomis skaromis, visai kitoks čiuožimas kai aplinka žiemiška ir taip romantiškai nuteikianti. Truputį bandėm su bordais įšokt į pusnynus, nečiuožtas zonas, bet iškart supratom, jog dar iki to nedaaugę – per daug sunku – bordas užsikasa, grimzta į sniegą, jei sustoji, pajudėt toliau yra labai labai sunku, būni tame sniege užsikasęs kaip meška žiemai. Atleki, lyg bandai sukti, tada sumali šūdą, griūni į sniegą, tas purus, tai neskaudu. Teškiesi ir juokiesi. Užsikasi purslu visai smagiai, gerai, kad i sniegą, o ne į samanas, kurios ten auga po šiais sniego patalais. Tai rezultate nusprendėm, kad kai krintam, tai krintam veidu į samanas, kaip V. Kernagis dainavo. Bandėm ir fotosesiją daryt, norėjom įsiamžint vieną kitą gerą kadrą bordinant . Aišku, nesigavo. Priežastis paprasta – purslas.

Kadangi nuotrauka, kurią nori padaryt gražią, turi būti su žyrančiu sniego purslu, tai taip ir bandėm daryt. Jei nėra fotkėj purslo, tai ir kadras nieko vertas. Pirmas fotografavo mane Mončius – atlėkiau, nesuvaldžiau bordo, tai rezultate krisdamas totaliai apkasiau Mončių sniegais – taip ir liko anas su fotoaparatu rankose ir visas snieguots. Kaip sniego žmogus – baltas šalmas ir tas snieguotas. Taip aptaškę sniegais fotiką ir fotograpą toliau fotkin nebegalėjom, tai šios dienos patagrapijos muziejus baigtas. Tas daiktuks turi pabūt kišenėj ir pradžiūt. Veliau dingo normalus apšvietimas, atsirado debesys, pradėjo temti, tai nieko tuo klausimu gero ir nebenuveikėm. Bandysma ryt.

Oras šiandie buvo puikus. Nors ir visą dieną snigo, tačiau žiemiškas sniegas mūsų čiuožiančių nenervavo, greičiau nuteikė teigiamai – jautėsi tikra žiema. Blogiau buvo čiuožiant pro sniego gamybos aparatus – tie kai purškia, tai net akiniai apeina sniegais, nieko nebesimato, varai kaip žlibis, paskui su pirštine bandai nukrapštyt akinius, o kol tai padarai, aišku, nusiteški, nes įgūdžiai dar silpni, čiuožiam įsitempę, išigandę, kitaip sakant, biški prisišikę.

Ryt prognozė šviečiasi dar geresnė nei šiandie – dar labiau šals ir kas svarbiausia, bus giedra, be debesų, švies saulutė, bus graži žiemos diena. Tikimės, kad ir vėjas ryt bus mažas, todėl dirbs visi keltuvai ir galėsime užsikelti aukštai, tada kopti kopti kopti, o tada, kai jau būsime pačioje Žemuju Tatrų viršukalnėje, užsisegti snieglentę ir atsipūtus nulėkti žemyn, taip kaip ves akys. Kaip sakant, pajusti laisvės pojūtį, išsilaisvinti iš rėmų. Neberašysiu ir nesikartosiu, bet ir toliau skauda visa kūną, visus pirdikaulius, kiek ten jų yra, kitus rakandus ir manau, kad ryt bus dar blogiau. Gerai, kad kai prasimankštini ir pradedi čiuožti, visi skausmai akimirksniu išgaruoja, lieki tik tu ir kalnas.

Gerai

Eilinė diena rojuj su tom pačiom mintim. Nežinau iš tikro, net ką ir parašyt. Viskas gerai, pasivažinėjom smagiai, savijauta gera. Gerai. Protas irgi vietoj, irgi gal gerai. Viskas pamiršta, galvoj tuščia, nieks nerūpi, jokio grūzo, gerai. Nors ir vakar degė galvos, kaip čia greičiau sulaukus šiandienos ir mint į trasas atgal, diena nebuvo tokia intensyvi, gal nuovargis jau pradėjo daryti savo. Važinėjom lėčiau, fotkinomes biški, šiaip vyniuko išgėrėm plasmasinę taurę kitą, gerai. Po truputį tobulinom savo įgūdžius toliau, bet reikia pripažint, kad diena buvo tokia biški patinginiauta. Tiesa, šįkart prognozė mus pavedė – saulės nebuvo, apsiniaukę ir debesuota, tačiau šiaip viskas OK. Tiesiog labai laukėm gražios dienos, saulės, gražių foto, bet to nebuvo, tai kažkiek nusivylėm.

Visi toliau tobulėja, tobulina savo įgūdžius. Čiuožia vis geriau, tiesa, kartais prireikia alaus ir kopūstų sriubos bei cigaretės dūmo, kad atleistų vidinį baimės raumenį ir galėtų leistis nuo aukštų kalnų.

Nemalonus atsitikimas buvo mums abiems su Mončium – nukirtom nuo vaizdo po vaikį. Ačiū Dievui, nebuvo nieko baisaus, tik lengvi susidūrimai, nes nukirst mažą vabalą, kuris vos mokos slidinėt, nors ir ant juodos trasos, yra labai nemalonus jausmas. Grįžę, tradiciškai pavalgėm restrauracijoj, o namuose jau taip suėmė miegas, kad kolektyviai sukritom į didelę lovą ir kokią valandą taip nusnaudėm, kad girdėjosi tik knarkimas.

Šiandie buvo užsukęs šeimininkas su žmona, pavaišino tradicine slovakiška trauktine, na sakyčiau, tokia macnutė ir skanutė. Bet kai jis išvyko, atsidarėm dar ir viskio.

Žingsnis arčiau Dievo

Didi diena. Sunku net ir rašyt iš tikro, taip daug buvom užkrauti šios dienos ispūdžių ir emocijų. Ji buvo nereali, tokia, kokia ir turi būti paskutinė atostogų diena, nors iš ryto atrodė visiškai kitaip. Vakar vakare, begurkšnodami viskį pradėjom žaisti gana populiarų žaidimą mafija, kurį be žaizdami labai užsikabliavom, todėl mafijos atstovą ir policininką šaudėm iki pat pirmos nakties. Nors ir buvo aišku, kad su pirmais keltuvais trasoj nebūsim, ilgai tempti nežadėjom, todėl slidinėti šįryt jau buvome truputį po devynių. Na savijauta nebuvo pati geriausia – ėmė miegas, jautėsi vakar vakaro padariniai, todėl pirmi nusileidimai tikrai netryško dideliu entuziazmu.

Po kurio laiko su Mončium nusprendėme, kad mūsų snowbordinimas šiandien labai kreivas, galvojome, ką toliau daryti. Galvose vis dar gyva visą savaitę kirbėjusi mintis apie kopimą į Žemųjų Tatrų viršukalnę Čopok. Ilgai nemastę, ryžomės kopti. Kažkada šiame kalne buvau buvęs, užsikoręs su senu kaip Stelmužės ąžuolas slidininku Tojeliu buvome įkopę čia nešini slidėmis ir avėdami slidininko batus, su kuriais eini kaip medinis, tačiau tada švietė saulė, buvo giedras dangus ir pats kopimas buvo daugiau pramoga nei iššūkis. Šiandie viskas buvo kitaip – visi kalnai padengti storu debesų sluoksniu, viršūnes, į kurią norime kopti, matyti nebuvo. Situacija sunkino ir tai, jog keltuvai, keliantys į viršų, taip pat nedirbo – tai reiškė, jog kopimas daug daug ilgesnis. Daug nesvarstę, pasiryžome šturmuoti viršukalnę ir rankose nešini bordais, pradėjome kopti į kalno viršų. Prisipažinsiu, tikrai nesitikėjau, kad bus taip sunku. Milžiniškas vėjas, visiškas rūkas, debesys, ribotas matomus, kai matai vos 10 metru aplink kopimui teikė ekstremalumo. Lipome visiškam rūke, slidžiu ledu, kartais nukrisdami, kartais sustodami pailsėti, bet žingsnis po žingsnio į kalno viršų. Rankose nešėmės bordus, o kelrodis mums buvo senas ilgai jau neveikiantis keltuvas, kurio trosai visad buvo mums virš galvos, o stulpai – tai tarpines stotelės, kuriose sustodavome trumpam atsipūsti. Letai judėjome pirmyn, vis jausdami, kad žingsnis po žingsnio artėjame link tikslo.

Džiugesį pajutome, kai netikėtai rūke atsiradęs žemyn besileidžiantis toks pat kaip ir mes kopikas, kurio šalia bėgiojo nuo šalčio apšarmojęs šuo, paklaustas, ar daug dar liko, atsake, jog kopti liko vos penkios minutės. Po kurio laiko pradėjome regėti sniego ir ledo apipustytą, apšarmojusią meteorologinę stotį, mus apėmė euforija. Priėjome tikslą. Bėgiojom tarp apledėjusių antenų, tarp apaugusių storu ledo sluoksniu metalų ir jautėmės nugalėję. Nežinau net ką – gal pirmiausia save, nes užsibrėžėme tikslą ir sunkiai, bet jį įvykdėme – mes čia, pačioje viršūnėje, debesys plaukia mums nosies aukštyje, čia aukščiau lipti jau nėra kur.

Po kurio laiko rūkas viršūnėje pradėjo retėti, atsirado saulė, o visi debesys liko žemiau. Jausmas ir vaizdas nėra iš tokių, ką galima apibūdinti žodžiais – tiesiog reikia pamatyti, patirti ar pabūti ten. Šūkavome ir klykavome, džiaugėmės ir šūkčiojome, nesvarbu buvo ir tas pragariškas švilpiantis vėjas ar didžiulis stingdantis viską į ledą šaltis. Pilna nirvana, ne kitaip. Buvome 2045 metrai virš jūros lygio, skaičius nėra didelis, greičiau juokingas šios srities meistrams, bet mums jis buvo sunkiai pasiekimas – ne keltuvu gi važiavome ir ne šviečiant saulutei. Tik dabar supratau alpinistus, jų pasiaukojimą siekiant užsibrėžtų viršukalnių ir taip pliusuojant aukščiausias pasaulio vietas, kuriose pabuvota.

Aišku, viršūnėje su Mončium padarėm šaunią fotosesija, prisifotografavom nuotraukų, kurios atrodo kaip iš Marso, o tada atsisėdome ant žemės, pažiūrėjome viens kitam į slidinėjimo akinius ir užsisegę bordus, pradėjome čiuožti žemyn. Jausmas geras – čiuoži į nežinią, bet tuo pačiu žinai, kad nusileisti reikia ir įsivaizduoji tik krypti. O mintyse – bokalas alaus.

Čiuožimas buvo labai sunkus – grynas ledas, nugairintas vėjo, mums čainikams, buvo sunkiai įveikiamas. Bet lėtai, po truputėli, neskubėdami vis žemėjome, o kuo žemiau, tuo trasa darėsi draugiškesnė, atsirado puraus sniego, čiuožti darėsi vis lengviau. Nusileidome į kabakėlį, kuriame iškart išgėrėme po ilgai lauktą bokalą alaus, atšvęsdami savo šį nedidelį pasiekimą. Baigėm dieną labai teisingai – išmaudėm čainykus, kuriems tai buvo kalnų krikštas. Aišku, tie rupūžės savo ruoštu neatsiliko ir slapčia mums irgi padarė krikštynas – pripylė sniego už nugarų, ale krikštijo snowborderius. Kad kai kas iš mūsų jau nežinia kelintą kartą kalnuose buvo, tai nė motais – žodžiu, išsimaudėm visi, smagiai. Taip linksmai, juokdamiesi ir būdami kiekvienas savame pasaulyje, vieniems nuo čiuožimo, kitiems nuo kopimo, o gal nuo gėrimo išriedėjome iš Jasnos kurorto namo, kur pakuosimės, ruošimės kelionei namo. Galbūt išgersime po bokalą tamsaus alaus, galbūt dar pažaisime mafiją, galbūt prisiminsime visus savo nuotykius šią savaitę ir juoksimės, galbūt vos grįžę krisim miegot – tu galbūt būtų čia daug, bet faktas lieka faktu – ryt šešta ryte mes, Jasnos čainykai, pajudame namų link, Vilniaus link ir atostogos jau beveik baigtos. Smagu, kad paskutinė jų diena, praleista kalnuose, buvo tokia įdomi, įspūdinga ir įsimintina. Super!

Mes pakeliui namo

Kelionė namo visada yra liūdnesnė nei kelionė į priekį. Natūralu – malonumai baigėsi, liko tik parlėkt, susitvarkyt rakandus, išsilygint marškinius ir nusistačius žadintuvą laukti, kada tas nevidons pradės skambėt ir žadint į darbą. Na, bet tam ir dirbam, kad būtų kaip atostogauti. Žodžiu, iš Vila Viktorija namuko, kuriame gyvenom, pajudėjom apie šeštą ryto. Mončius su pačia iškart susiraitė Toyotos gale, kur išimtos sėdynės leido labai patogiai miegoti. Kai pradėjom judėti, truko velniškai trumpą laiką, kol kolegos gale pradėjo smagiai pūsti į akį. Buvo malonu vėl išgirsti salone sklindantį, prieš tai visą savaitę tašėj pragulėjusios Valės balsą, nušviečiantį mums kelią į Marijos žemę.

Kelionė ėjo visai nieko, tiesa, mašinėla ne į temą užgeso kokius šešis kartus, bet tai nieko – svarbu, kad vėl užsikūrė. Netgi nepykom ir labai džiaugiamės ja – sugebėjome grįžti iš Slovakijos su vos penkių litrų dyzelio suvartojimo vidurkiu. Kelionėje naudojomės racijomis, juokėmės su kitu ekipažu, kūrėm pasakas apie Valę, jos vyrą Konstantiną, matėme Bembį žaginy, žodžiu viskas smagiai. Pravažiavus Varšuvą sėdo už vairo jau Mončius, o mes pradėjom miegot gale. Tik va, anam nabagui jau baisiai blogas kelias papuolė – audra, vėjas, lietus, tamsa, žodžiu šiaip ne taip, bet parvažiavome. Pakeliui dar sustojome pavakarieniauti Marijampolėje, bet užkandę senų salotų ir dėvėtos picos beveik pasigailėjome, kad taip padarėme. Tiesa, pakeliui Lietuvoje buvo už greitį nutvėrę lietuvių policininkai, bet susitarėm, tiesa, itin sunkiai. Tada kelionė į Vilnių jau buvo lėtesnė, na o naktį savo lovoj miegojau kaip nušautas. Nuovargis buvo. Net kita dieną per pietų dar numigau posmą.

Daugiau nuotraukų:
101svajone.blogspot.com