Čia yra trečia dalis, tęsinys ankstesnių postų. Antrą galite rasti čia.
Vėlyvas skrydis ir Hanojaus oro uoste išlipam beveik vidurnaktį. Atsiduriam skubančioje ir bėgančioje minioje – gal vėlyvas vakaras, gal kitokia kultūra, tačiau žmonės labai skuba, visiškai kitaip nei pietuose. Skubame ir mes. Net kompą paliekam kažkur. Bet paslaugus personalas suranda, atiduoda ir skubam toliau pas mūsų pasitikti atvykusį vaikinuką. Pamatęs mus žmogelis nustemba. Ne dėl mūsų pačių, o dėl mūsų tašių, todėl prie mašinos prasideda ilgai trunkanti procedūra ‚stumk-trauk-spausk‘, kurios finišas – šiaip ne taip sename opelyje sukišti visi kaitavimo pakai, kuprinės bei keturi Lietuvos piliečiai neskaitant vairuotojo. Nuo Hanojaus oro uosto iki pačio miesto yra bene valandos kelias, bet naktis, nuovargis, mažas vidinis liūdesys dėl vėsaus oro aplink ir paliktos vasaros pietuose, tad kelionė trunka labai ilgai. Bent jau man. Spėju prabėgt mintimis visas prieš tai dienas, apgalvot kas buvo, ką kur veikėm ir kaip. Šį užsigalvojamą nubaido pasirodančios šviesos, Hanojaus miesto gatvės, senamiestis, jo labirintai, kuriais ilgai besisukinėjusi mašina pasiekia kelionės tikslą. Prieš pat lipan į liektuvą paskubomis surasas hostelis nenuvilia, tad kaip ir dera ilgai kartu keliavusiai kompanijai, imame šeimyninį numerį ir susinešę savo daiktus, krentam saldžiam miegui.
Rytas išaušta darganotas ir niurūs. Traukiame iš lagaminų ilgas kelnes, bliuzonus rengiamės ir mintyse atsisveikinam su pietų šiluma, nes už lango lietuviška gegužė. Bet labai gražioje aplinkoje. Hanojus yra tituluojamas kaip gražiausias Azijos miestas. Dar gerai neatbudęs ryte, stovėdamas terasoje ir žvelgdamas į vaizdus aplink, tuo iškart patikėjau. Tiesiai prieš mūsų balkoną esantis senos, labai senos prancuzų bažnyčios bokštai tai tik patvirtino, todėl skubėjom lauk – norėjosi pradėt tyrinėjimus ir savas mažas ekskursijas.
Kelionei šiaurėjo aiškaus plano neturėjome. Tiksliau jis buvo, tačiau pokyčiai ir ankstesnis atvykimas čia jį šiek tiek pakeitė ir pirma diena buvo visai nederinta. Ją skyrėme miesto apžiūrai ir pasivaiksčiojimui po Hanojų. Įprastai aš Azijos miestus, ypač didmiesčius pernešu sunkiai ir noriu juose būti tik tiek, kiek yra neišvengiama. Hanojus buvo išimtis – šį miestą iškart užskaičiau kaip kažką naujo ir visai kitokio savo kelionių žemėlapyje.
Pats Hanojus yra bene šešių šimtų metų senumo metropolitas, statytas prancūzų, kai Vietnamas buvo jų valdoma kolonija. Šioje šalyje vyno darytojai buvo įsikūrę ilgam, tad paliko gausą architektūros, tradicijų, papročių palikimo. Vietnamo sostinė, kurio senamiestis ilgam paliko atmintyje yra visai kitokia nei kiti Azijos miestai, turi itin įdomu egzistuojantį prekybos modelis – egzistuoja senosios turgaus ir dedikuotų gatvių tradicijas. Kažkada Europoje, didžiuosiuose miestuose būdavo gatvės, kurių kiekviena prekiauja tam tikrais dalykais ar daiktais. Mūsų regione tai gana senokai išnyko, tačiau Hanojuje iki šiol taip yra. Labai įdomu tai matyti – eini ir štai prieskonių gatvė, kvepianti pačia įvairiausia puokšte kvapų, batų gatvė, kurioje vien tik batai, dažniausiai gerų batų pigi kinietiška kopija, lempų gatvė, pilna pačių ivairiausių pardavinėjamų šviestuvų, ir taip toliau. Tų specializuotų gatvelių tikrai neišvardinsi visų, nes jos prekiauja viskuo, jų daugybė, radome ir maisto, ir rubų, įrankių, bambukų, arbatų, šluotų, vaisių, mėsos, ir galėčiau tęsti ilgai, jei šį įrašą rašyčiau iškart po kelionės. Dabar kiek primiršta, tačiau šis specializavimas labai paliko įspūdį. Ir Hanojaus gyventojai žino, pagal poreikį kurion gatvėn reikia sukt savo motorolerio vairą. Ten rasi, ko tau reikia, tą patį pas kone keliasdešimt skirtingų prekeivių.
Hanojų galėčiau pavadinti kažkuria prasme pelene – pats miestas yra neapsakomo grožio, senos architekturas ir tarsi alsuoja sena istorija. Eidamas ir žiūrėdamas į balkonus, pastatus, terasas, kolonas negali likt abejingas tam, ką čia kažkada sukurė prancūzai. Labai labai gražu ir visiškai kitaip, nei visur kitur Azijoje. Tiesa, gatvės ir pirmo aukšto kultūra kiek kitokia – čia jau tikra Azija, su motoroleriu triukšmu, maistu, kvapais, tvarkingu chaosu ir aktyviais prekeiviais. Bet šiame mieste, tame senoviniame kontekste viskas atrodo kiek kitaip, nei pavyzdžiui Saigone, jauku, įdomu ir yra labai miela. Miestui uždėjau labai rimtą pliusą. Labai labai patiko.
* * *
Kitą dieną nuo ankstaus ryto pajudėjom su vakar vakare už šešiolika dolerių įsigyta ‚ekskursija‘ apžiūrėt Halong Bay archipelago. Beveik visa mūsų kompanija panašaus tipo olas buvo mačiusi, kas Filipinuose, kas Tailande, o kas ten ir ten, tačiau Halong Bay yra laikomas pačiu įspūdingiausiu ir didžiausiu tokio tipo objektu ir laikomas vienu iš septynių pasaulio gamtos stebuklų. Atstumas vos 150 kilometrų (4 valandos kelio Vietnamiečių keliais), tad susigundėme ir nusprendėme pamatyti. Buvo smalsu, kuo jis kitoks, kodėl jis taip vertinamas. Tad atsikratę nuobodžią kelionę kartu su grupe turistų ir dvejais itin plepiais gidais, atsidurėme turguje. Žmonių daugybė, didžiulis laivų kiekis – panašiai kaip laivų terminale, tik laivai mažesni. Eilės prie bilietų, masės žmonių. Nusivylėm. Oras mums taip pat saulutės pagailėjo – gavom tą pačią Hanojuje sutiktą darganą, pro kurią tų archipelagų matėsi tiek, kiek jų yra gero kilometro atstume. Tad ir tos ploto, dydžio suvokt negali, o plaukdamas vienu iš daugybės turistinių laivų ir prasilenkinėdamas su kitais turistais reginį turi gana siaurą.
Buvome nuplukdyti ir olą. Su šviesomis, afaltuotais takeliais, muzika, vienu šikšnosparniu, desperatiškai cypaujančiu, kažkur palubėje bei su šimtu turistų. Kadangi jie – dauguma kiniečiai, tad fotoaparatų kiekis proporcingas žmonių kiekiui. O oloje blicai žybsi taip, kaip Eldorado diskotekoje;]
Nors visa ši masė nepatiko, visgi buvo labai įdomu pamatyt olą lempų šviesoje. Buvo naujas potyris. Žiūrėdamas tamsoje, su prožektoriumi tikrai negali įvertinti, kokie dydžiai, plotai erdvės, bet visada lieka paslaptis ir šikšnosparnių cypimas. Kai matai viską dienos šviesoje – gražu, bet įdomumas dingsta. Aplamai, buvau labai nusivylęs pačiu Halong Bay. Tai yra velniškas gražus gamtos objektas, nuostabus archipelagas, tačiau labai aiškus parodymas, kaip žmogus gali viską sugadint. Per daug, visko per daug. Daug kartų per daug. Laivų, žmonių, urbanistikos, lempų, šiukšliadėžių, kioskų, turistų. Norėdami uždirbt daugiau, panašu, kad vietnamiečiai ryškiai perlenkė su srautais. Gal tai mano asmeninė nuomonė, bet man nepatiko. Tokio pat grožio galima pamatyt Filipinuose, Tailande, tačiau kur kas kuklesnėje ir laukinėje gamtoje, be variklių, betonų ir lempų;] Su kur kas mažiau urbanistikos, daugiau naturalumo, sėdint kuklioje mažoje valtelėje ir tyliai mėgaujantis šiais gamtos tvariniais. To Jums ir linkiu;]
* * *
Paskutinę dieną leidome taip pat, kaip ir pirmą Hanojuje – mieste. Buvo apsipirkimo ir pažinimo lydinys. Tyrinėjom miestą, įdomias vietas, fotografavome, bet tuo pačiu krovėmės lauktuves draugams ir sau. Vežėm daug visko – smilkalai, arbatos, ryžių lapai, ryžių makaronai, dar kitos smuklmenos. Net buvo keista, kaip greit prašoko diena. O vakare, sukirtę po gero maisto porciją jau devintą buvome oro uoste. Šį kartą nebuvo taip lengva, kaip įprastai su kaitavimo bagažu, bet po nedidelių diskusijų ir apsikeitimo argumentais mūsų tašės buvo priimtos nemokamai ir gerokai nuplyšusios, nutrintos, nudraskytos pasiekė Vilniaus oro uostą:] Kaip ir mes. Tik mūsų nieks nedrąskė.
* * *
Šį įrašą rašau jau gana vėlai po grįžimo, kas yra klaida. Nes jei nepadarai iškart – įspūdžiai pradeda apsinešti dulkėmis. Ir manieji jau apnešti. Tad pabaigai kažkokių didelių ir daug išvadų nepateiksiu, nelabai jų ir reikia. Vietnamą reziumuojant galiu pabrėžti tai, kad tai labai pigi ir labai urbanizuota šalis. Jūs galite nebrangiai keliauti (kur kas pigiau nei Filipinai), leisti laiką, tačiau jei ieškote laukinės gamtos, paplūdimių, pabėgimo nuo žmonijos – gali būt kiek sunkiau.
Nors šalies žmonės šalti, tačiau draugiški, visos kelionės metu neturėjome jokių incidentų, problemų ar rupesčių. Mūsų kelionė buvo labai smagi, linksma ir nuotaikinga – turėjome šaunia kompaniją, draugų burį, o tai dažniausiai yra bene pats svarbiausias faktorius, kad kelionė būtų gera. O šalis – visur yra įdomu keliaut ir kažką pamatyt, o Vietnamas tam labai tinkama šalis.
Jei nuspęsite keliaut, norėsite pagalbos, patarimų, kreipkitės – padėsiu su malonumu!
Šaltinis: 101svajone.blogspot.com
Kavagne 
Aruna 
pirmas
Matyt, kad ir aš dr nesubrendau Indijai, nes kaip ir autorius, kiek matau nuotraukų, skaitau pasakojimų, žiūriu filmų, kuriuose vienaip ar kitaip atspindima Indija, matau vien ta patį skurdą, purvą ir atrodo nebaisiai patraukliai visa tai man 🙂
Xvim, tiesiog pažodžiui išdėstė ir mano mintis. Šalis į kurią tikrai nenoriu, ir, turbūt, niekada nenorėsiu. Įdomu paskaityti, gražu, nors dažniausiai negražu, pažiūrėti, bet važiuoti ten savo noru, tai tikrai ne.
Ką jūs tamsuoliai suprantate 🙂
Indija – viena mėgstamiausių mano aplankytų šalių (ne visoms pažadu, kad grįšiu).
Apokai, buvai Egipte, tai Indija purvu nebenustebins, o kitkuo – tai tikrai !
P.S. Tik pora pvz. mano įspūdžių, kaip tą šalį mačiau aš:
http://www.facebook.com/#!/media/set/?set=a.110261482318858.17017.100000050193114&type=1
http://www.facebook.com/#!/media/set/?set=a.110076462337360.16780.100000050193114&type=1
Vitalijau. Kelionių įspūdžiai visada subjektyvūs. Nėra (ne)teisingų įspūdžių. Tau patinka, na ir staltiesėle kelias, kaip sako rusai … Aš pvz.: negaliu suprasti, ko kasmet 80 mln turistų brukasi į Paryžių. Mano galva Europoje yra daugybė patrauklesnių ir pigesnių vietų. Bet tai tik mano subjektyvi nuomonė.
Vitalijau, tolko ne nado mne rasskazavatj pro moji mečty ! 2/3 mano pažįstamų, buvusių Indijoj, daugiau ten tikrai nevažiuos. Yra, žinoma, visokių, buvo, o gal dar tebėra „mada nat budizmo ar induizmo”, kiti kažkokių čakrų atsiveriančių ieško. Mano asmenine nuomone, visą tai nesamonė ir neturėjimas ką veikti, bet tai asmeninis kiekvieno reikalas. O vadinti kitus tamsuoliais, nors ir juokais, visgi nederėtų:) Aš pilnai suprantu „tikruosius” keliautojus Indijoje ar vykstančius į Himalajus, bet tokių, net ir šiame kelionių mėgėjų tinklalapyje tėra vienas kitas, visi kiti, tame tarpe ir aš, yra žiopliai-turistai pasidedantys sau „+”, buvau Indijoje, mačiau TadžMahalą. „Keliauti” į Indiją juk yra daug „krūčiau”, negu gulėti Turkijoj ar Egipte prie baseino, nors mano požiūriu tai lygiai tas pats „POP’sas”.
Nesupykit, Indijos gerbėjai, tai mano nuomonė:DDD
vietiniai indai tuos europinius budizmo ar induizmo atsivertelius(apsimetelius) vadina COCOLA KARMA- gan tiksliai pastebėta:):):).
Tik neseniai perskaičiau knygą „Šantaramas” – tai Indija iš vidaus- tikrai verta perskaityti, nepaisant jos begalinio storio, nes parodomas ir indų bendravimas tarp savęs, ir jų požiūris į užsienietį, kaip į svečią, atvykusį trumpam laikui ir požiūris į tą užsienietį, kuris ten gyvena ilgai ir kalba jų kalbomis.
Tai, kad mes ten pralekiame kaip vėjas per begalinio dydžio ir skirtingumo šalį, tai praktiškai – pažinimo nulis , bet vis tiek įdomi patirtis 🙂
Aruna, pasaulyje daug šalių ir kultūrų, ir man atrodo absoliučiai neracionalu ir netgi kvaila bandyt kažko gero ir patrauklaus bei įdomaus ieškot ten, kur tavęs netraukia, kad ir kokios paslaptys ir siurprizai lauktų labiau susipažinus 🙂
Vitalijau, ar nerašei pats, kad į Indiją reikia važiuoti, jei „jūsų netrikdo didelis skurdas, kastų nelygybė, triukšmas, nešvara, ant žemės gaminamas maistas, įkyrūs prekeiviai, galimos ligos, palaidi valkataujantys blusuoti šunys, į skvernus įsikibę kaip velniai murzini ir alkani vaikai ar kūdikius maitinačios motinos, lušnynai, nuolatiniai prisilietimai, persekiojimas, šlapinimasis gatvėje, veriantys žvilgsniai, žiurkės, tarakonai, slampinėjančios karvės ir jų „šventas“ žarnyno turinys ant jūsų batų, tyčia ar netyčia suluošinti beformiai, pūslėti ar be galūnių žmonių kūnai, šliaužiantys paskui jus su indu pinigams ir t.t.” ? Na, tai mane didžioji dalis šių išvardintų „mielybių” ne tai kad labai trikdo, bet tiesiog atstumia, ir tai toli gražu nesusiję su šalies nesupratimu. Gruzijoj irgi daug purvo ir nepritekliaus, bet ta šalis mane traukė ir žavėjo, o Indija – na, Indijai aš visai abejingas, ko čia nesuprast 🙂
P.s. – nuotraukos tavo gražios, bet upės pakraščiuose plūduriuojančių lavonų į albumą vistik nesudėjai, arba jų nematei, o aš vieno pažistamo nuotraukose šį „žavų” vaizdą mačiau, būtent tada galutinai supratau, kad nėra ko man ten važiuot 🙂
Mano pirma kelionė į Indiją buvo visai neplanuota (pagrindinis tikslas – Nepalas), truko savaitę, po kurios aš maniau, kad niekada kojos čia nebekelsiu. Bet labai nustebau, kai, grįžus į Lietuvą (rudenį) pasigedau spalvų, žmonių, šurmulio. Ir dabar, jau po kokių septynių metų, įspūdžiai nepasimiršta. Todėl padariau išvadą, kad niekada nereikia turėti išankstinio nusistatymo 🙂
Wow, kiek aistrų sukėlė mano komentaras ! Ką gi, atsiprašau, matyt nepavyko žaismingai perteikti vieno animacinio filmo frazės „Cha, tamsuolis, vasaros nematė !”.
Exxon ir Apokai, viskas ok, suprantu – kiekvienas turime teisę į savo nuomonę.
Į Indiją vykau pažinimo tikslu (kaip ir visada), tikrai ne čakrų atvėrinėti ar nušvitimo ieškoti. O ir po kelionės likau toks pat – katalikas 🙂 Kas „krūta“, o kas nelabai – subjektyvus reikalas, nesiplėskime.
Tas tiesa, galima sakyti „+“ sau užsidėjau, bet žinokit…velnias…traukia kažkas mane ten atgal. Kaip In minėjo – trūksta šurmulio, spalvų, kvapų, judesio etc.
Xvim, taip, tai mano žodžiai. Neslėpiau, kad ta šalis ne be trūkumų. Bet daugelis teigiamų dalykų viską nusvėrė savo naudai (o gal išmokau nematyti to, ko nenoriu?).
Ne, deja (o gal laimei?) nemačiau, nes nesikėlėme valtimi į kitą Ganga upės pusę, kur srovės juos dažniausiai išplauna į krantą. Bet kuriuo atveju, su mano išsilavinimu ir praktika, tokie dalykai nebūtų sukėlę jokių ypatingų jausmų 🙂 Kaip sakoma „iš dulkių į dulkes…“.
Vitalijau, jūsų kelionių nuotraukos fantastiškos! Įkvepiančios keliauti ir pažinti.
Aciu uz nuostabu pasakojima.