Nuo seno, nuo ankstyvųjų mokyklinių metų Portugalija man visada siedavosi su nuotykiais. Tiek Žiulio Verno romanuose minimos portugalų kolonijos, tiek geografijos pamokose girdėti Vasco da Gama ar Bartolomėjaus Diaso vardai bematant asocijuodavosi su jūra, egzotika, nematytais augalais, salomis, piratais, patrankomis, muškietomis ir dar galas žino kuo. Ką gi, šios kelionės metu sutikti piratų, patrankų, muškietų ir salų nepavyko. Užtat jūros, egzotikos ir gamtos užteko sočiai.
Daugumą savo kelionių pasakojimų pradedu nuo liaupsių Ryanair‘ui. Sako, negerai yra laužyti tradicijas, tad matyt pagiriamąjį žodį reikia tarti ir šį kartą. O ir yra už ką: kelionė pirmyn ir atgal, atgal, beje, su papildomu penkiolikos kilogramų bagažu, kainavo šiek tiek virš trijų šimtų litų žmogui. Linksmai absurdiška yra tai, kad iš Vilniaus į Faro miestą, Portugalijos Algarvės regiono širdį, skridom per Oslą. Taigi, galų gale maršrutas gavosi Vilnius-Oslas-Faro ir Porto-Briuselis-Vilnius.
Kadangi kelionei šį kartą turėjome net aštuonioliką dienų, planuoti galėjome daug. Be abejo, pirmą vietą norų sąraše sudarė kelionė visa vakarine vandenyno pakrante, o bet tačiau informacijos netrūko,(čia galite rasti itin detalų turistinį žemėlapį) tad galų gale, išvykstant iš namų, turėjau wordinį dokumentą su nei daug, nei mažai – maždaug 140-čia sužymėtų lankytinų vietų. (Jei kas nors planuojatės keliauti panašiu maršrutu, galbūt man būtų negaila pasidalinti tuo failu, ypač jei gražiai paprašytumėte). Verta paminėti yra ir tai, kad visos lankytinos vietos susikoncentravusios tik ties pakrante, dviem didžiausiais miestais, Porto ir Lisabona, ir pačia piečiausia šalies dalimi – Algarve. Portugalija nėra mažytė šalis su vos viena kita lankytina vieta, tad šalies giluma buvo sąmoningai ignoruojama, nors net neabejoju, kad joje taip pat yra ką pamatyti, pažiūrėti, pajausti, patirti ar tiesiog neskubant pailsėti. Jau minėtos 18 dienų nuo gegužės vidurio iki gegužės galo leido tikėtis neblogo oro, tad planas galų gale susidėjo labai įvairiapusiškas: buvo ir dienų, kai teko nuvažiuot nemažus atstumus, bet buvo ir dienų, kai tiesiog niekur neskubėdami, niekur nevažiuodami mėgavomės šilta saule, šaltu vandenynu (apie 17-18 laipsnių), gražiais vaizdais ir atostoginiu tinguliu.
Taigi, pakilę iš Vilniaus, bei praleidę porą gan nuobodžių valandų Oslo Rygge oro uoste, įsėdame į pilnutėlį lėktuvą, kuris leisis jau Faro. Kryptis akivaizdžiai populiari, nes tranzitinių keleivių į lėktuvą prilipa daugybė. Ir kartu atskridę lietuviai, ir persėdimo laukiantys rusai, ir iš pažiūros vidurio azijos gyventojai, ir galų gale patys vietiniai. Nėmėgstančius „rusiškų“ kelionių krypčių galiu nuraminti: šios šalies rusai dar neatrado.
Po keturių valandų skrydžio, dar lėktuvui vos pradėjus nusileidimą, pro langelius jau matosi, kodėl Algarvė yra tokia populiari atostogų kryptis: kur vanduo, ten ir platūs, auksiniai pliažai, kurių ten-devynios galybės.
Nusileidę Faro einame į autonuomą pasiimti savo užsakytos mašinos. Mašina yra, niekur anksčiau neminėti ir neparašyti mokesčiai už ją-taip pat. Susimokam ~100 eurų „one way transfer“ mokestį, kadangi automobilį imam Faro, o gražinsim Porto. Kadangi degalų politika nuomoje yra „full to empty“, susimokam už kurą. Kuro kaina, kaip ir buvo galima tikėtis, „džiuginanti” – apie pustrečio euro už litrą, kai degalinėse svyruoja nuo pusantro iki 1,6 euro už litrą. Taip pat dar teko susimokėti ir ~150 eurų pilną draudimą. Šita dalis, beje, turėtų būt įdomiausia asmenims, prieš kelis mėnesius užkūrusiems diskusiją prie vienos kelionės, dėl ko tas pasakojimas tapo labiausiai komentuojamu mytrips pasakojimu. Taigi, kodėl papildomi 150 eurų? Ogi todėl, kad neturėjome kreditinės kortelės. Taigi, bent jau Portugalijoje galima automobilį išsinuomoti ir su debetine kortele, tik va kad zarazos reikalauja pirktis papildomą draudimą, nors žmogus jau turi jį išsipirkęs brokerių įmonėje (ačiū Linosai už rekomendaciją), o tas visai nefaina. Na, užtat važinėjom dvigubai apdrausti ir labai saugūs. Beje, lyrinis nukrypimas važinėjimo tema: mokamų kelių Portugalijoje nedaug, užtat jie labai brangūs, nors ir labai geri. Jei skubate, greitkeliai bus pasaka: puikiausios kokybės, labai mažai mašinų, mat visi važiuoja nemokamais keliais, tiesiausia, greičiausia. Aišku, šitas malonumas kainuoja maždaug eurą dešimčiai kilometrų, tad jei norite važiuoti iš Algarvės į, tarkim, Porto, kas sudaro apie 600 kilometrų, pasiskaičiuokite, kiek sumokėsite. Beje, dar vienas įdomus dalykas susijęs su kelių sistema: keletu greitkelių galima važiuoti tik automobiliais su elektroninio mokėjimo sistemomis. El.mokėjimo sistema reiškia, kad prie priekinio stiklo, viršuje, klijuojamas nedidelis aparačiukas su barkodu, kurį greitkeliuose periodiškai nuskaito specialūs virš kelio kabantys skaitytuvai. Po to duomenys siunčiami autonuomai, o nuoma vėliau pravažinėtą sumą tiesiog nuskaičiuoja nuo kortelės. Pliusai – patogu, greičiau, naujoviškiau. Minusai – sunkiau sekti, kiek išleidi už kelius. Na ir be abejo, už minėto aparačiuko nuomą mums taip pat priskaičiavo mokestį-apie 30 eurų.
Vistik su nuoma susijusius nesklandumus ir gerokai ūgtelėjusią kainą nors kažkiek kompensavo pats automobilis. Nebuvo jis kažkuo ypatingas ar stebuklingas, kaip užsakinėjom kompaktinės klasės kibiriuką, taip ir gavom kompaktinės klasės kibiriuką-Peugeot 208, bet jis buvo bent jau visai naujas, vos du su puse tūkstančio km. prasukęs aparatas. Na, kitaip sakant, reikia gi kažkaip save paguosti, ane? 🙂
Taigi, paėmę savo netikėtai pabrangusį pežuką-kibiriuką, patraukėm į pirmąją nakvynės vietą, Dona Ana Garden Apartments Lagos mieste, kuriuose turėjome praleisti visą savaitę. Kadangi važiavome greitkeliu ir vis dar pikti dėl autonuomos pakištos kiaulės, tai neką tepastebėjome, bet nieko nepraradome, kadangi vėlesni važiavimai tuo greitkeliu parodė, jog jis, kaip ir dauguma Europos greitkelių, netinkamas vaizdingų maršrutų mėgėjams. Atvažiavę į vietą gan greit susiradome savo apartamentus, nepertoliausiai buvusį Intermarche supermarketą, ir, susipirkę viską, ko reikia savaitės pragyvenimui, patraukėme pažindintis su pačiu Dona Ana pliažu, netoli kurio esantys mūsų apartamentai tuo pačiu pasiskolino ir pliažo vardą.
Aišku, kol atvažiavom, kol apsipirkom, kol įsikūrėm, tai ir saulė nusileido, tad atėjom į pliažą jau sutemus. Kadangi Lagos yra labai turistinis miestas, buvo šeštadienio vakaras, geras, šiltas oras, o Dona Ana yra bene žymiausias miesto pliažas, nors ir šiek tiek nuošaliau pačio centro, tikėjomės, kad išvysime mums, lietuviams, Palangoje įprastą vaizdą, tokį patį, kurį kiekvieną vakarą mačiau ir aprašiau pasakojime apie pernykštę kelionę į Rodą, t.y., daug žmonių ant jūros kranto, fiestą, vakarėlį, beplepančius vietinius ar turistų grupeles. Tad nenuostabu, kad buvome nustebę, kai paaiškėjo, jog vieninteliai vakarėlio dalyviai buvome mes. Pabraidžius ir privalomai pasifotografavus bei aplaisčius jūros krantą lengvai putojančia vietinės gamybos produkcija, patraukėm ilsėtis: ilgas skrydis bei ankstyvas kėlimasis tarė savo žodžius.
Kitas rytas prasidėjo labai netikėtai: atostogų džiaugsmo bei nemigos kankinama mano žmona atsikėlė paryčiais (na, lietuvišku laiku tai ji atsikėlė visai normaliai, aštuntą ryto. Tik va Portugalijoj, kaip žinia, minus dvi valandos, tad sekmadienį, šeštą ryto, kurortiniame mieste daug judesio nesutiksi) ir išėjo pasivaikščioti iki minėtojo Dona Ana paplūdimio, arba kitaip, Praia Dona Ana. Bevaikščiodama aptiko, kad visai prie pat paplūdimio, tiesiogine prasme ant jūros kranto, stovi pustuštis apartamentų kompleksas su terasomis į jūrą, puikiu vaizdu, parkingu, na, žodžiu, visapusiškai geresnė vieta už mūsų esamus apartamentus, kurie nors ir nebuvo blogi, bet turėjo tik kuklią terasą į šaligatvį bei gatvę, o mūsų kompanjonams visą naktį miegot trukdė gatve važiuojančios mašinos, mat langai buvo į gatvės pusę, o garso izoliacija…na, tikrai ne tokia, prie kokios įpratę mes, lietuviai, kuriems dar ir nuo šalčio gintis reikia. Taigi, trumpai pasitarę, nuėjom iki Iberlagos komplekso, kur paaiškėjo, kad jų sūlomi apartamentai kainuos tiek pat, kiek ir anie, bet turėjo papildomų privalumų: jau minėta terasa, skalbimo mašina, du atskiri vonios kambariai. Tad nusprendėme persikraustyti-šiuo atveju mums labai pravertė tas faktas, kad Dona Ana Garden šeimininkui nebuvome pervedę jokio avanso, jokio rezervacijos mokesčio, turėjome atsilyginti tik pagal faktą. Truputį su juo pasiginčiję ir pasiderėję, nes jis, aišku, nebuvo laimingas, jog mes vietoj savaitės buvom apsistoję tik vieną naktį, galų gale pasiekėm susitarimą: sumokėjom jam už dvi naktis ir išsiskirstėm. Aišku, galima buvo sumokėti tik pagal faktą, už vieną naktį, bet nusprendėme, kad tai būtų neetiška, plius nenorėjome gadint šalies vardo 🙂
Taigi, persikraustę išskubėjom į po kojom esantį pliažą mėgautis atostogomis. Sekančias kelias dienas niekur neskubėjom, nekeliavom, o tiesiog tingiai ir šiltai leidom laiką. Lagošas mūsų pernelyg nesužavėjo, nes tai nėra kažkoks išskirtinis miestas. Nors dydžiu jis nemažas, apie 30 000 gyv., bet akivaizdu, kad dauguma dirba turizmo srityje, viskas orientuota į turistus ir jų pinigus. Aišku, yra ir keletas įdomesnių momentų. Žuvies mėgėjai turėtų ką veikti bei ką ragauti, jei nueitų į miesto centre esantį žuvies turgų. Patalpa didelė, pasirinkimas tikrai nekuklus. Jei kada svajojote paragauti barakudos, čia jūsų vieta. Jei svajonės kuklesnės, norite viso labo dorados, jūrinio ešerio ar menkės, čia jūsų vieta. Jei norite krevečių, midijų, aštuonkojų – čia jūsų vieta.
Kitas įdomus momentas yra susijęs su tuo, kad, priešingai paplitusiai nuomonei, būtent Portugalija, o ne Nyderlandai pasižymi liberaliausiais įstatymais dėl narkotikų laikymo bei vartojimo. Tad bet kur Portugalijoje, o ypač turistinėse vietose, būkit pasiruošę, kad bet kur prie jūsų gatvėje gali prieiti ar vaikinukas, ar dėdulė, ir visiškai atviru tekstu pasiūlyti nusipirkti marichuanos arba hašišo, o jei atsisakysite jų, bet pasirodysite susidomėję pasiūlymų ar tiesiog atrodysite kaip potencialus klientas, tai vaikinukas dar gali kurį laiką sekti iš paskos, vardindamas visą savo asortimentą: Kokaino? Amfetamino? o gal LSD? Dabar, prisiminus šitą situaciją, gaila, kad nesumojau paklausti kainos. Būtų įdomu palyginti, ar tikrai Lietuvoje viskas brangiau, nei Europoje, kaip neretai (o gan dažnai, beje, visai pagrįstai) teigiama.
Vieną vakarą, bevaikščiodami po Lagošą paplūdimyje po tentu pamatėme gulintį žmogų – skandinaviškos išvaizdos, tokį gan stereotipinį Torą, jei nekreipsim dėmesio į tai, kad smarkiai įdegęs ir su dredais. Į klausimą ar viskas gerai, reagavo vangiai, bet, kadangi žmona turėjo pusę buteliuko vyno, kurio nebenorėjo, tai nusprendė atiduoti jį tam piliečiui, kuris į klausimą „ar nori vyno?“ kažkodėl reagavo gerokai aktyviau ir entuziastingiau, nei į pirmą klausimą. Kol jis ėjo iki mūsų, žmona dar suplanavo, ką paklaus apie gyvenimą Portugalijoje, bet bičas atėjo, paėmė vyną, paprašė cigaretės, o jos negavęs iškart pasileido ieškoti, iš ko čia ją susižvejojus.. Nekomunikabilus pasitaikė.. 🙂 Tokių nepiktybinių smulkių valkatėlių matėme ir daugiau. Matyt, klimatas palankus.
Kitas įdomus randevu Lagoše įvyko po to, kai vaistinėje dirbusi moldavė, nugirdusi lietuvių kalbą, paklausė, iš kur esam, ir, išgirdusi, kad esame lietuviai, prapliupo pasakoti, esą, kaip gerai, kad mes lietuviai, mat ji turi čia draugę iš Lietuvos, kaip tik Lagoše, ir ji visada labai nori pabendrauti su tautiečiais, turi savo restoraną, nupasakojo, kur tą restoraną rasti, tad nusprendėme eiti pavakarieniauti pas ją. Tą vietą tai mes radom nesunkiai, šlovė gps sistemoms, o va restoraną rasti buvo sunkiau, nes mes šiaip ar taip ieškojom restorano, o tai, ką radom, buvo.. na.. kaip čia tiksliau išsireikšti.. kažkas per vidurį tarp kebabinės ir valgyklos. Šeimininkė Vilija, nors ir daug malė liežuviu, vistik pernelyg mūsų nesužavėjo, nes šnekėjo, jei jau taip trumpai drūtai, nesąmones, o dar ir tokia mėgstanti stikliuko draugiją pasirodė. Įspūdingiausia situacija neabejotinai buvo, kai pasakodama apie vaikus ir anūkus moteriškė pareiškė, kad jos anūkas yra Manchester United kapitonas. Vėliau patikslino informaciją, kad tik vaikų komandos, bet aš vistiek iki pat dabar manau, kad ta moteriškė – rimtas trintukas. Kadangi tai buvo stereotipinis atvejis, kad užsienyje „nebijok vagies, o bijok tautiečio”, mat susitikimo proga moteriškė pasiūlė mus pamaitinti už berods 70 eurų – už tiek keturiems tikrai galima pavalgyti bet kuriame miesto restorane – tai mes ilgai pas ją nebeužsibuvome, o kadangi likome alkani, dar užsukome ir į kažkokį restoraną pagrindinėje miesto gatvėje, kur neužilgo išvedėme padavėją iš kantrybės savo klausimais apie tradicinius Portugalijos patiekalus, mat jam niekaip nesisekė dorai apie juos papasakoti ir atsakyti į klausimus. Galų gale, žmogėnas, sunkiai slėpdamas pasipiktinimą, pasiūlė atnešti mums sardinių pašteto su bandelėmis, o mes šį pasiūlymą, beje, mielai priėmėme, nors ir buvo akivaizdu, kad padavėjas labai nori, jog mes greičiau dingtume. Na, bet nieko nepadarysi, baltos staltiesės restorane padavėjas lyg ir turėtų gebėti papasakoti tau apie tai, ką valgysi, ir kokie ten tradiciniai patiekalai, ar ne? Tarp kitko, šitą dalykėlį, sardinių paštetą, tai tikrai rekomenduoju paragauti, nesvarbu ar restorane kaip starterį, ar tiesiog parduotuvėje nusipirkę skardinėlę. Labai gerai dera su Raposeira – portugališku putojančiu vynu. Aišku, galima pirkti ir ne Raposeira, bet čia jau šiek tiek geresnis brandas, žymiai kokybiškesnis nei konkurentai, o ir kaina padori, apie 5 eur./but.
Paskutinis momentas, kurį norėčiau paminėti, kalbėdamas apie Lagošą, yra Pointe da Piedade. Tai yra vieta, kurią reikia aplankyti. Tiksliau, kurią būtina aplankyti. Jei jūs važiuojate pro šalį ir Lagoše neapsistosite, bala nematė, bet Pointe da Piedade, kartu su šalimais esančiu Praia Dona Ana būtinai aplankykite. Nors pusvalandžiui. Tai yra smiltainio iškyšulys, kuris dėl ilgus amžius vykstančios korozijos, bangų mūšos ir augmenijos įgavo unikalią išvaizdą, momentais primindamas Normandijoje esančias Etretato uolas, momentais – Halongo įlanką Vietname, o dažniausiai – tiesiog nieko neprimena, bet lieka unikalus prisiminimas. Kas apsistosite Lagoše, galite už 15-20 eurų prasiplaukti jachta, o po to valtele per visas Pointe da Piedade grotas, kurių ten sočiai, taip pat ir greta esančių paplūdimių grotas, įlankėles, užutekius. Mums tai atlikti, deja, sutrukdė vėjas: nei vienas kapitonas nesiryžo rizikuoti, nes vėjas buvo stiprokas ir dar nepalankios krypties. Kitą dieną pasikartojo tas pats, tad atsiėmėme pinigus ir nusprendėm, kad užteks gerų vaizdų ir nuo uolos viršaus.
Lagošas dėl savo geografinės padėties yra patogi vieta apsistoti žmonėms, norintiems gyventi vienoje vietoje, bet aplankyti kuo didesnį plotą aplink. Didžioji dauguma algarvės lankytinų vietų yra maždaug 70-80 kilometrų spinduliu nuo šio miesto, tad net ir važiuojant nemokamais krašto keliais neprireiks daugiau nei apie 100 minučių pasiekti norimus aplankyti taškus, na nebent norėtumėte nuvažiuoti prie Ispanijos sienos ar giliai į šalies vidurį.
Aštuoniasdešimt kilometrų į rytus nuo Lagošo randasi Algarvės sostinė, miestas, į kurį iš pat pradžių ir atskridome, Faro. Aplankėme jį vieną popietę, tyrinėdami regioną. Tai gan didelis miestas, turintis virš 50 tūkstančių gyventojų, nemažą senamiestį, kuris nors ir nėra labai įspūdingas, bet miestų turistams ar žmonėms, kurie domisi architektūra, bus ką pažiūrėti. Asmeniškai man miestas didelio įspūdžio nepaliko, o labiausiai Faro asocijuojasi su oro uostu. Tačiau reikia pripažinti, kad viena iš lankytinų vietų – mytrips įdomybėse jau aprašyta kaulų koplyčia – vistik paliko prisiminimą. Negaliu teigti, kad buvau labai sužavėtas, nustebintas, šokiruotas ar patyriau kitokią stiprią emociją, bet vien dėl objekto unikalumo jis yra tikrai vertas aplankymo. Beje, surasti koplyčią yra gan sunku, ji nepažymėta jokiomis nuorodomis, iškabomis ar kitu būdu, todėl pirmiausiai turite susirasti Carmo bažnyčią (Igreja do Carmo), o tik įėję į ją pagaliau pamatysite, kur reikia eiti toliau, mat kaulų koplyčia (Capella d‘ossos) yra būtent šios bažnyčios teritorijoje. Taip pat niekur neminima informacija, kad siestos metu, t.y. nuo 13 iki 15 val. bažnyčia būna uždaryta ir į koplyčią patekti nepavyks. Galbūt high season metu įėjimas ir būtų atviras, bet gegužės viduryje siesta buvo šventas reikalas. Taip pat nesumaišykite šios kaulų koplyčios su kiek toliau Portugalijos šiaurėje, Evora mieste esančia taip pat pavadinta koplyčia.
Keliolika kilometrų į rytus nuo Faro yra nedidelis, bet jaukus Tavira miestelis, dalinamas į dvi dalis per patį centrą tekančios upės. Juo pasivaikščioti yra visai smagu, nors pagrindinis mūsų tikslas buvo miestuko pakraštyje esantis Pego do Inferno krioklys. Su šiuo kriokliu susijusi bene keisčiausia mums Portugalijoje nutikusi istorija. Taigi, vaikščiodami po Tavirą prisėdome lauko kavinukėje nedideliame skvere prie senos bažnyčios, kurios pavadinimo deja nepamenu, nes priešingu atveju rekomenduočiau ateiti į tą skverą, kuris yra ant kalniuko, todėl atsiveria visa miestelio panorama, bei šalia jo dar yra kažkokios pilies sodai, po kuriuos galima pavaikščioti ir pasigrožėti augalais. Deja, pavadinimas neužsifiksavo, todėl rasti šią vietą būtų galima tik ieškojimo būdu, kas nėra taip jau ir sunku, turint omenyje Taviros dydį. (PATAISYMAS: Google Maps pagalba nesunkiai išsiaiškinta, kad toji bažnyčia vadinasi Igreja de Santa Maria do Castelo) Bet grįžtame prie istorijos: kadangi nuorodų į Pego do Inferno niekur nematėme, paprašėme padavėjo, kad paaiškintų, kaip iki ten nusigauti. Jis atnešė mums popieriaus lapuką su pabraižytu žemėlapiu, paaiškino kuria upės puse ir kuria kryptymi reikia keliauti, ir truputį patylėjęs pridūrė, kad galime ten nevykti, nes tas krioklys… sudegė. 🙂 Na, mes vistiek bandėme jį surasti, važinėjome, kol galų gale pamatėme vieną ženklą su nuoroda į lankytiną objektą, visą apklijuotą juoda izoliacija, suprask, negaliojantis, bet gabaliukas izoliacijos pradžioje buvo atsiklijavęs, todėl pamatėme ant ženklo žodį „pego“. Tada supratome, kad ten tikrai kažkas nutiko, jei jau net miesto valdžia uždenginėja ženklus. Tiesą sakant, kas nutiko, lieka paslaptis, tad belieka tikėti vaikinuko žodžiais, kad žymiausias regiono krioklys paėmė ir sudegė. Youtubėje yra įdėtas video, tokiu pačiu pavadinimu kaip ir objektas, tad galite užmesti į jį akį ir susidaryti savo nuomonę, kas ir kaip galėjo ten nutikti.
Grįžtant atgalios link Lagošo, na, arba važiuojant iš Lagošo link Faro, kaip pažiūrėsi, taip tiks, yra dar vienas dėmesio vertas nedidelis miestukas, Silves. Jis yra panašaus dydžio kaip ir Tavira, apeiti jį užtruksite maksimum valandą, dar maždaug valandos prireiks, jei užsuksite į pagrindinį miestelio turistinį objektą – VIII amžių siekiančia maurų pilį. Istorijos mėgėjams Silvešas yra privaloma lankyti vieta, nes savo laiku, t.y. maždaug devintame – dešimtame amžiuje jis buvo itin svarbus miestas tiek prekybine, tiek politine prasmėmis, dėl jo pastoviai varžėsi tuo metu teritoriją kontroliavę maurai su portugalais, keletą kartų keitėsi šeimininkas, kol galų gale trylikto amžiaus viduryje „vakarų Bagdadu“ vadintas miestas buvo galutinai užimtas portugalų, ir nuo tada jo reikšmė nuolatos menko. Nepaisant to, mieste iki šių dienų išlikę nemažai islamiškų sąsajų, monumentų, o pats miestas labiausiai pasižymi raudonumu – daugybė namų jame pastatyti būtent iš raudonų plytų, kas Portugalijoje yra tikrai neįprasta.
Pasivaikščiojimų ar kalnų mėgėjai bent jau Algarvėje mažai ką gero ras, bet šalia Monchique miestelio esanti Foia viršūnė (902 m.) suteiks bent jau gerą dienos maršrutą. Taip pat palei Monchique eina ir gan vaizdingas kelias. Beje, kalbant apie kelius, gan išskirtinis Algarvės bruožas yra pakelėse pardavinėjami apelsinai. Šitų vaisių prisivalgėme ilgam. Kurgi nepirksi, kai penkių kilogramų maišelis, priklausomai nuo apelsinų dydžio, kainuoja nuo dviejų iki dviejų su puse euro? Iki šiol prisimenu, kaip kiekvieną rytą Portugalijoje pradėdavome nuo stiklinės šviežiai spaustų, saldžių vietinių apelsinų sulčių. Pagrindinė apelsinų pardavimo arterija yra Lagos – Faro regioninis kelias. Ant magistralės, be abejo, niekas nieko nepardavinėja, o šiame kelyje kas keletą kilometrų stovi oranžiniai maišiukai, vietomis pardavinėjamos ir braškės.
Taip pat Portugalija garsėja savo keramika, o ypač – tradicinio portugališko spalvinimo lėkštės, įvairių dydžių, formų, gylio. Mano asmeniniu įsitikinimu, tokia lėkštė yra bene geriausias suvenyras ar lauktuvių dovana, kadangi tai originalu, skoninga ir gražu, tiesa, nepigu – mūsų pirkta maždaug 40 – 45 cm pločio lėkštė kainavo 40 eurų. Tačiau tokios lėkštės, priešingai nei portveino ar saldumynų, nenusipirksi bet kokiame akropolyje. Taipogi verta paminėti, kad lėkščių dažymas skiriasi priklausomai nuo regiono. Geriausią įspūdį mums paliko būtent Algarvės regiono menas, nors ir kituose regionuose paišoma gražiai, skonio reikalas. Tokios keramikos parduotuvių irgi galima neretai rasti pakelėse, ir turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad jose pirkti labiau apsimoka, nei miestų centre.
Neabejotinai daugiausiai turistų sutraukiantis Algarvės objektas yra Sagres miestelyje esantis Cabo de San Vicente, šventojo vincento iškyšulys, kurio gale pastatytas švyturys.
Labiausiai į šią vietą visus traukia faktas, kad seniai labai seniai, kai dar nebuvo žinoma, kad žemė apvali, o Amerikos nebuvo atrastos, ši vieta buvo vadinama pasaulio kraštu. Atvažiuoti ją aplankyti, žinoma, verta, bet nesitikėkite stebuklų. Ten gražu, bet neįspūdinga. Daug įspūdingesnis, pilnas iškyšulių, švyturių, laukinių paplūdimių, įvairiaspalvių gėlių, kaituojančių ar banglentėmis plaukiančių vienišių maršrutas driekiasi į šiaurę. Galima teigti, kad maršrutas prasideda nuo Sagres, bet patys įspūdingiausi vaizdai prasideda keliolika kilometrų šiauriau, nuo Bordeira-Carrapateira krypties.
Šios vietos yra absoliučiai laukinės, palei pat stačius, erozijos ir bangų išmuštus aukštus krantus eina tik paprastas žvyrkelis, žmonių ten tikrai nedaug. Nenuostabu, nes kas du šimtus metrų galima stoti ir mėgautis nuostabiomis spalvomis ir bangų mūša, kuri skirta tik tau vienam, kur nereikia dėl vaizdo stumdytis su turistų minia, kur gali neskubėt ir pajust tikrą atostoginę laisvę, gerokai pagardintą stipriu, drėgnu nuo vandenyno pučiančiu brizu, kuris iš pažiūros normalią temperatūrą – apie 20 laipsnių celsijaus – padaro niekine ir priverčia apsirengti ne pagal temperatūrą, rengiantis ant savęs viską, ką esi pasiėmęs ir visai nesijaudinant, kad padorūs, klasikiniai marškiniai ant futbolo marškinėlių gal atrodys nelabai stiliovai. 🙂 Būtent ši pakrantė, geri 150 km nuo Sagres iki pat Setubalio, Lisabonos priemiesčio, buvo pagrindinė mus į Portugaliją atviliojusi priežastis, ir nei sekundei nesuabejojome, kad tai buvo teisingas sprendimas. Galima nelankyti miestų, neįvažiuoti į žemyno gilumą, bet jei jūs esate pietų Portugalijoje, šią atkarpą praleisti yra draudžiama. Nesvarbu, kurioje vietoje privažiuotumėte prie vandenyno, nesvarbu, koks miestelis ar pliažas šalia, kuris pažymėtas atlase kaip labiau vertas už kitą,gretimą: važiuokite per juos visus.
Tiesa, nuo Sines miesto pakrantė šiek tiek suprastėja, bet vistiek verta aplankyti kaip įmanoma daugiau pliažų ir miestelių iki pat nediduko, priešais Setubal įsikūrusio Troia kurorto. Troia beje, sprendžiant pagal statybų apimtis, golfo laukus ir panašią aplinką yra tikrai prabangus kurortas. Tik kadangi mes buvome darbo dieną, ne sezono metu, važiuojant per tą miestuką ėmė keistas jausmas: nei mašinų, nei žmonių, jokio judesio, nieko. Lyg tai būtų vyriausybės sukonstruotas dirbtinis miestelis, skirtas branduolinių sprogdinimų testavimui-kas matėte „Indiana Jones and the Kingdom of Crystal Skull“ turėtų puikiai suprasti, mat herojus irgi buvo atsidūręs tokiame miestelyje.
Daug įdomesnis potyris buvo pakeliui į Troia užtiktas Comporta miestelis, su jo ryžių laukais. Iš pradžių net nesupratome, pro ką važiuojame, kodėl ten visur tokie vandens užlieti laukai, jei nebuvo nei lietaus, nei jokios upės šalia nėra. Tik kai pamatėme iš arčiau tvarkingai, žmogaus rankomis į plotelius suskirtytus užlietus laukus, kuriuose žaliuoja augmenija, galų gale supratome, kas tai ir kam tai skirta. Pačiame miestelyje dar yra ir vietinė adega (vyno ūkis), tokiu pačiu pavadinimu – Adega de Comporta. Užėję į vidų sutikome darbuotoją, kuris mums pravedė turą, papasakodamas apie pačią adegą, apie vyno gamybos procesą, papasakojo ir kuo pasižymi jų vynai, kokią dalį užima ryžių auginimas, vyno gamyba, žodžiu, turas buvo detalus ir įdomus. Labai maloniai buvome nustebinti, kai besikalbant paaiškėjo, jog Jose – mūsų gidas – ne tik žino, kur yra Lietuva, bet ir gan neblogai žino apie Perestroiką, Sovietų Sąjungos griūtį, Lietuvos nepriklausomybės atgavimo aplinkybes ir panašius istorinius faktus. Dar prieš pradėdamas turą jis pabrėžė, kad turas nemokamas, ir kad mes nesame įpareigoti kažko pirkti, bet porą butelių vyno vistiek pasiėmėme. Gaila buvo tik tai, kad nors savo produkciją jie ir gerai pristato bei parduoda, nebuvo jokios degustacijos, tad teko pirkti truputį katę maiše. (Update: vynas buvo labai sausas, bet malonaus aromato, gan lengvas, vaisiškas, kas yra neįprasta raudoniems vynams. Toks vynas puikiai tiktų prie kepsniuko ar salotų, bet ne prie žvėrienos ar aitraus sūrio. Žodžiu, vynas geras ir vertas sumokėtų pinigų)
Privažiavimas prie Komportos taip pat yra ganėtinai netradicinis: kadangi Komprotos regionai pasižymi kopomis, tai nedideli krašto keliukai bei jų kraštovaizdis, sudarytas iš kopų, apaugusių pušimis, viržiais, smulkiom gėlytėm, labiau panašėjo į Kuršių Neriją, o ne prie Afrikos esančios valstybės vaizdą.
Pakeliui link šio taško, maždaug per vidurį tarp Sagres ir Sines, yra menkai pažymėtas, kaip ir dauguma šios vietovės pliažų ar lankytinų vietų turistais neperkrautas Cabo Sardao, apie kurį noriu tarti kelis žodžius. Tai taipogi nuostabus, didingas gamtos sutvertas objektas, bet išskirtinį jį daro neįtikėtina gandrų populiacija. Portugalijoje apskritai daug gandrų, ir nieko nuostabaus pamatyti gandralizdį vidury miestelio, susuktą, pavyzdžiui, ant bažnyčios varpinės stogo ar ant nedidelio namo stogo. Tačiau Cabo Sardao yra unikalus, nes gandrai jame lizdus sukasi pačiose neįtikėtiniausiose, neprieinamiausiose vietose, ant plikos uolos tiesiai virš vandenyno, kur visąlaik pučia stiprus vėjas, taškosi bangų purslai. Lieka tik stebėtis, kaip tie paukščiai sugeba susinešti lizdus tokiose vietose ir kaip tie lizdai lieka tvirti ir nenupučiami į jūrą. Gandralizdžiai ten visur – arti vandens, toli vandens. Šiek tiek pasitelkę logiką į pagalbą, išmąstėme, kad jų tokia gausybė ten gyvena turbūt dėl to, kad jūroje gausu sardinių, kurias jie gaudo ir minta, ne veltui juk vietovė pavadinta Sardinių Iškyšuliu.
Nuošalus ir netoli Lisabonos esantis Cabo Espichel, kaip ir galima tikėtis turistų irgi nesutraukia, tačiau aplankyti yra vertas, kaip ir kiekviena šiame krante esanti vieta, pirmiausia dėl nuostabių vaizdų į vandenyną, o antra, dėl buvusio vienuolyno komplekso griuvėsių, kuriuos sudaro keli pastatai, tame tarpe ir visai netoli skardžio buvęs didžiulis teatras, kuriame maždaug XVIII-ame amžiuje lankydavosi žymiausios trupės. Iki šių dienų išlikusi ir veikia bažnyčia, kuri gan smarkiai skiriasi nuo įprastų Portugalijai nedidelių, nekrentančių į akį formų pastatų. Šios bažnyčios ilgas, apverstos U raidės kiemas, vedantis link bažnyčios, iš abiejų pusių apglėbtas buvusių gyvenamųjų vienuolyno patalpų kažkodėl bematant sukėlė asociacijas su Sicilija. Logiškai paaiškinti šitos asociacijos niekaip negaliu, tad nurašykim tai filmų ar knygų įtakai.
Vietovė pasižymi ne tik aukščiau išvardytais patrauklumais, bet ir nuo Cabo Espichel dar eina ir kažkoks pėsčiųjų takas, kuriame, kaip supratome, yra dinozaurų fosilijų. Dėl laiko stokos ir stipraus vėjo su dinozaurais nusprendėme nesipažindinti.
Kavagne 
Aruna 
pirmas