Rusija: Maskva

Perskaitęs keliautojos Ginger aprašymą Nesvetingoji Gruzija prisiminiau, jog panašius nuotykius tenka patirti kiekvieną kartą keliaujant po Rusiją. Taip pat prisiminiau seną juodraštį, kuris taip ir gulėjo nepublikuotas. Taigi prisiruošiau sutvarkyti. Kelionė sena, bet tema vis dar aktuali 🙂

Štai ir vėl aš pakeliui. Ir vėl pas mylimąją matušką Rusiją. Kiekvieną kartą skrisdamas ten palieku namus apimtas lengvo, kutenančio jaudulio. Kiekviena kelionė būna pilna nuotykių, lengvų nesusipratimų, chaoso. Rusija tai ne kokia nors Ispanija, o apie Skandinaviją net nekalbu. Kad nepatirti kultūrinio šoko, visada skrendu kokiomis nors nuobodžiomis avialinijomis. Pvz vokiškomis ar skandinaviškomis. Jau kažkada rašiau, kad nekalbantys angliškai vengia tokiomis skristi namo, todėl kelionės pradžia būna gana nuobodi, bet užtai nešokiruojanti. Vat ir šį kartą – skrendu per Frankfurtą su Lufthansa. Kažin ar gali būti kas nors nuobodesnio ore už šituos vokiečius. Bet tai gerai.

Maskvoj susitiksiu su kolega, kuris atskris iš Jungtinės Karalystės. Kai derinom su juo skrydžio planus, pasakiau, kad skrendu į Vnukovo. Jis, imperialistas, skraidantis tik British Airways, suskubo man pranešti – “Aaa, tai tas oro uostas, kur nutinka visos nelaimės. Aš ten niekada neskrendu”. Vo, blemba – galvoju. Kažkur pasąmonėje lyg per miglą iš tolo iškilo kolegos iš Maskvos žodžiai – “…neeeee, Vnuuukooovooo negeeeeraaas oroooo uostaaas”. Ką darysi, raminu save, jei ten leidžiasi Lufthansa, nebaisu. Jie yra mane vežę saugiai į tokias vietas, kur niekas kitas civilizuotas neskraido. Dėl visa ko sekantį kartą skrisiu ne į Vnukovo. Nors jei lemta bus, tai bus lemta. Tfu, veju lauk tas mintis. Namuose yra kas laukia sugrįžtant, todėl velniop jas. Neturiu skrydžio baimės, bet “береженного Бог бережет”. O tuo tarpu sėdžiu tyliai, klausausi Сплин ir studijuoju visiškai nuobodžią prezentaciją apie nuolatinės srovės variklių skirtumus.

Vokiečių saugumo supratimas vieną kartą mane pribaigs. Valanda tarp skrydžių atrodo užtektinai bet kur kitur, tik ne Frankfurte. Prie pasų kontrolės išeinant iš Šengeno erdvės eilės kilmetrinės. Kažkodėl visi mano pakeleiviai stoja i biurgeriams, suprask EU piliečiams, skirtą eilę. Paprastai aš nepykstu, mat šioje eilėje skirtingų kultūrų, pažiūrų, orientacijos žmonės gauna galimybę draugiškai pastovėti ir pasijausti europietiškai laisvais, ne taip, kaip Vilniaus gėjų parade. Tačiau šį kartą aš pykstu, mat kol atsibeldžiau čia per visus Fraporto tunelius ir labirintus, beliko pusvalandis. Personalo nematyti. Pasų kontrolieriai niekur neskuba. Pasirinktinai iš eilės išveja vieną kitą europiečiu panorusį pabūti indusą ar rusą. Tačiau eilė visvien juda labai lėtai. Visi šlapi, visi skuba ir visi nervuojasi. Bet nesipyksta ir nedainuoja “kas nešokinės, tas pyderas” kaip Vilniaus gėjų parade.

Spėjau. Tikėjau, kad spėsiu, mat skrendu į Rusiją, taigi nežiūrint į tai, jog skrendu su vokiečiais, bus vėluojančių, negaluojančių, nespėjusių nusipirkt naujų treningų ir panašiai. Tai ir yra. Aš net ne paskutinis. Sulipam družnai į lėktuvą. Sėdintys gale lipa per priekį, sėdintys priekyje lipa per galą, kaip ir priklauso. Aš, ne kaip žmogus, lipu per galą, nes sėdžiu gale. Šituose reisuose iš Europos į Rusiją visada kaip Ryanair lėktuvuose – bagažui virš galvos vietos yra, jei įlipi pirmas. Aš praspardžiau svetimus duty free paketus ir įspraudžiau savo greta. Sėdžiu B vietoje, o tokių patalogiškai nekenčiu. Gerai dar, jei šalia sėdi smulkios moterėlės, bet taip dar nėra buvę. Vis pataikau su gražiai nuaugusiais vaikinais.Taip ir šiandien. Iš kairės rašytojas, kuris visą laiką kažką skrebena savo telefone ir jam nė motais jokie ten “išjunkite, nesinaudokite”. Iš kitos – dėdė šiaip nemylintis žmonių, o ypatingai tų, kurie lipa ant galvos su duty free paketais. Kadangi su duty free paketais ant galvos čia lipa beveik visi, svarstau ar dėdė šiaip piktas, kaip ir aš, ar, galbūt, rasistas.

Kai pilotas užgesino “fasten seat belt” akimirką pamaniau, kad evakuojamės, o aš, kad jį devynios, sėdžiu B kėdėje, iš kur neturiu jokių šansų pabėgti. Ne, pasirodo tai tik rikiuojasi eilė į WC. Neseniai visai netyčia pasižiūrėjau gana įdomią laidą apie tai, kaip lengvai nuspėjamas yra žmonių elgesys. Jei trumpai, tai esmė buvo tokia, jog tarp to, kaip renkamės pisuarą viešajame tualete ir elgiamės palikdami stadioną gaisro atveju yra ryšys, ir apie tai, kad labai lengva prognozuoti, kaip mes elgsimės vienu ar kitu atveju. Mokslininkai modeliuoja evakuacijos planus, nes mūsų elgesio algoritmas labai paprastas – mes kopijuojame bandą ir elgiamės kaip banda.

Stebint kaip kas valgo galima padaryti tokias pat išvadas. Pavyzdžiui, viršijantys normalų BMI niekada nieko nepalieka (su retom išimtim – pvz žmogus alergiškas vyšnioms, o jų yra pyrage). Taip pat nepalieka tie, kurie buvo ilgai alkani.

O mano kaimynas tikrai rašytojas. Rašo visu keliu, redaguoja, vėl rašo.

Gal ir apie mane parašys ką nors. Nuobodu, taigi vartau Luftahansa laikraštį ir katalogą. Prekės nesikeičia jau 10 metų, tik vis atsiranda viena kita nauja. Visada buvau labai skeptiškas dėl oro bendrovių siūlomų bonus taškų programų, bet prieš metus užsiregistravau. Kaupiau, kaupiau ir nieko nesukaupiau. Surinkau tiek taškų, kad padoresnės ausinės neišeina, nekalbant jau apie kataloguose reklamuojamus grilius ir palapines. Faktas tas, kad už visus tuos eurobonus mes sumokam pirkdami bilietus, taigi neimti būtų kvaila. Aš per savo kvailą skeptiškumą praradau 10 metų taupymo. Nedaug, bet griliui ar palapinei jau būtų prikapsėję. Nereikia man tų grilių, tik šiaip, lietuviška žaba davit. Tikiuosi kada nors kokią kelionę už dyką pasiimt ar į pirmą klasę bilietą pasikelt, nors tam reikalui pirmiausia 3 kartus aplink žemę reikia apskrist…

Leidžiamės Vnukovo. Pilotas nuleido lėktuvą kaip lygintuvą ant lyginimo lentos. Rusiškoji salono dalis ploja. Aš nesuprantu ko. Niekada nesuprantu. Kažkada, kai dar LAL egzistavo, išgirdau pirmą kartą ir nesupratau. Pilotas visvien negirdi. O kad ir girdėtų, tai nuleisti mus saugiai – jo darbas. Čia tas pats, kaip Maximoj ploti kasininkei, kad ji įmušė visas prekes į čekį arba troleibuso vairuotojui, išlipant Saulėtekio stotelėje. O gal čia mano minėtas bandos sindromas – panašiai, kaip spausti like po Meilutytės medaliais feisbūke? Visiem px, ypač Meilutytei, bet va, žiūrėkit, paspaudžiau ir aš. Mano kolega iš dešinės (iššifravau – italas, keliauja su kolega, greičiausiai pavaldiniu; abu dirba statybų sektoriuje, galbūt architektai) po ovacijų nesusilaikė ir pakomentavo kažką itališkai savo kolegai ir abu balsu pradėjo žvengt. Kadangi sėdžiu eilėje 23, o keleiviai Maskvoj išlipa griežtai iš eilės, netgi tie, sėdintys prie bortų lipa ir grūdasi kuo greičiau – tinkamas žodis turbūt būtų evakuojasi – prieš išlipant turiu gražaus laiko įsijungti telefonus. Gaunu nuo Lufthansa ūpą sugadinusią sms, kad mano bagažas liko Frankfurte. Jomajo, taip ir žinojau. Dėl visa ko užmečiau akį – ne, ant juostos nėra. Einu forminti į lost and found. Fuck, nerandu kito žodžio. Yra tekę forminti neatvykusį bagažą keletą kartų. Procedūra užtrunka 3 minutes. Pateiki bagažo numerį, parodai paveiksliuky koks buvo lagaminas ir važiuoji namo. Sekančia dieną tau jį atveža nurodytu adresu. Vnukovo užtrukau 2 valandas. 2 valandas!!! Pirmiausia teko sulaukti eilės, kuri neuti jokios formos ar sistemos – galioja principas, kas stipresnis arba garsiau rėkia, tas pirmesnis. Tenka brautis pečiais ir jėga. Vietiniai ir šiaip nuskriausti, pvz grupė iš Urugvajaus, niekur nesitraukia nuo sovietinių Lost and Found tetų. Prasibraunu. Patvirtina, kad bagažas Frankfurte ir atskirs naktį. Pakiša man pluoštą popierių pildyt. Jei gerai pamenu – paraišką apie neatvykusį bagažą, bagažo aprašymą, įgaliojimą tarnyboms pristatyti mano bagažą man į viešbutį. Visose formose tiek teksto ir keistų terminų, kad net ir su pateiktu pavyzdžiu pildau gerų 20 minučių. Urugvajaus delegacija savo popierius taiso jau 5 kartą. Tetos keičiasi. Naujai tetai tenka aiškinti viską iš naujo. Patikrina mano popierius. Atsišviečia pasą ir kitus popierius. Pasako, kad aš durnas, nes neužpildžiau muitinės deklaracijos 2 egzemplioriais. Jūs man jos nedavėt, – sakau. Meta man ant stalo deklaraciją ir pavyzdį, kaip ją pildyt. Pildau. Italas šalia manęs keikiasi itališkai, angliškai ir truputį rusiškai. Jam davė tik vieną formą, o dabar numetė likusį kalną ir liepė pildyt. Tiesa, prieš numesdama, paklausė:

– Have you feeling? – rodo popierį.

Italas nesupranta, ko pas jį klausia. Aš norėčiau padėt, bet irgi nesuprantu. Turiu laiko, mat man buvo liepta laukti.

– You feeling? Have you feeling?
– Filled in this? – klausiam abu vienu balsu, – No, I haven’t filled this in!!! – atsako italas.

Mane siunčia на лево, тогда в красный проход su mano deklaracija. Einu, nors ir skamba tai labai dviprasmiškai. Ten mergaitės supratingos ir padeda sutvarkyt deklaraciją. Dar ištaisė 3 vietose mano deklaraciją. Visose 3 vietose turėjau pasirašyti ant taisymų, tada ten uždėjo 3 antspaudus. Dar užantspaudavo ten, kur priklauso ir gavosi labai rimtai atrodantis dokumentas, su krūva spalvotų parašų, antspaudų ir t.t. Va taip dirba muitinė. Nesakau, kad anos tetos nedirba. Dirba kaip bitės. Dvi valandas sukosi, kaip bitės. Bet Švedijoje esamus klientus viena teta suformina per 10 minučių. Anyhow, čia ne Švedija. Vėl galvoju apie savo šefą ir suprantu, kodėl jis bijo čia važiuot vienas. Tuo tarpu, kai grįžtu, viena iš tetų jau padeda italui:

– Vat jū ar viorkin?
– What, sorry? – klausia italas.
– Viorkin?
– Viorkin? Sorry, I don‘t understand, – sako italas.
– Working, – padeda viena iš keleivių.
– Aaa, working… – ir t.t. Aš neturiu jėgų daugiau. Mano popieriai tvarkoj. Varau iš čia.

Taksi kantriai laukia. Penkis kartus skambino man, bet Vnukovo požemiuose ryšys neveikia, todėl nieko aš jiems nepapasakojau. Sulaukė. Vairuotojas labai susirūpino, kiek gi čia daug man dabar reikės mokėt. Nesinervuok, sakau. Vežk viešbutin. Man jau dzin, kiek kainuos. O tas pliusuoja:

– За трансфер 1200, ожидание 1320, встреча 200, комфорт 300…
– Чего? – klausiu.
– Ну, комфорт машина же, – atsako man, kaimiečiui, mano vairuotojas iš vidurinės azijos.
– Ладно, поехали.

Skambinu, kol dar turiu jėgų, kelionių agentūrai – kiek kompensuoja už tokius bajerius. Man gi iš ryto teks būti kaip naujam. Kompensuoja 150 Eurų. Užtektų iš principo, tik nedirba niekas jau. Gastronome šalia randu kojinių, dantų pastos ir kitų higienos reikmenų. Dar reikėtų marškinių ir kaklaraiščio, bet jau vėlu šiandien. Kolegos pažadėjo padėt iš ryto. Nors Lufthansą visai nuskausminčiau tais 150 eurų, ne vien dantų šepetuku ir kitom smulkmenom. Ai, tiek to. Baltika alus, Rygos šprotai, salotos su mėsa ir kitas gėris keliauja su manim, nes tingiu eit į restoraną 10 minučių iki jo uždarymo ir apturėt dar nuotykių ten. Vakarienė pavyko. Labanakt.

Toliau darbas, darbas, darbas. Meilės Maskvai savyje kažkodėl niekaip negaliu atrasti. Vis kas nors nutinka. O gal tik ieškau pretekstų. Nežinau, bet bet kokiu atveju nerandu aš ten jaukumo.

Verta paminėti, kad pakeliui namo mano lagaminas vėl nutarė pasilikti Frankfurte. Reiks duot skyrybų, kad jau jis toks savarankiškas.

Iki